Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-03-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-145-932/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2020-03-25Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2020-06-22Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-03-25
Bylos Nr.
1A-145-932/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-21327-2018-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gintaras Dzedulionis, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Audrius Cininas
Nuteistasis
E. J.
Advokatai
Viktoras Firsovas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-145-932/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21327-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Cinino, Julitos Dabulskytės - Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Gintaro Dzedulionio,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorei Žanai Sokolovskai,nuteistajam E. J. ir jo gynėjui advokatui Viktorui Firsovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus, kai nebuvimas namuose susijęs su darbu.

Nuosprendžiu priteista iš E. J. VĮ Valstybinių miškų urėdija nusikaltimu padarytai 20 492,85 Eur žalai aplinkai atlyginti ir 987,40 Eur miško valdytojui padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. J. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2018 m. balandžio 25 d., tiksliai nenustatyta data ir laiku, Trakų r. sav., Aukštadvario sen., Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio Aukštadvario girininkijos valstybinio miško 30-ajame kvartale (kadastrinis Nr. 7924/0001:65), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, tyčia nupjovė ir pavogė VĮ Valstybinių miškų urėdijai priklausančius 63 vienetus žalių medžių, kurių bendras likvidinis tūris 37,04 ktm: 1 beržą, kurio medienos likvidinis tūris 0,13 ktm, 0,56 Eur vertės, 30 vnt. eglių, kurių likvidinis medienos tūris yra 23,88 ktm, 932,06 Eur vertės, 32 vnt. pušų, kurių likvidinis medienos tūris 13,03 ktm, 365,06 Eur vertės. Tokiu būdu E. J. pagrobė Valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai priklausantį 1 297,68 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti, taip pat netenkinti VĮ Valstybinių miškų urėdija civilinio ieškinio 20 492,85 Eur žalai aplinkai atlyginti ir 987,40 Eur miško valdytojui padarytai turtinei žalai atlyginti.

3. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nesivadovavo teismų suformuota praktika. Kaltinimas, kad jis pavogė valstybinį mišką, iš esmės grindžiamas melagingais liudytojų G. K. ir D. K., suinteresuotais jį apkalbėti, parodymais. Iš valstybinio miško pavogti rąstai buvo rasti G. K. kieme, iš šitų rastų pastarasis turėjo išpjauti lentas D. K. Rąstus iš valstybinio miško į G. K. kiemą G. K. ir D. K. atvežė kartu. G. K. ir D. K. kaip miško vagį nenurodant pašalinio asmens, įtarimai dėl vagystės būtų pareikšti jiems paties. Pastarieji žinojo, kad jo (apelianto) miškas ribojasi su valstybiniu mišku, iš kurio į G. K. kiemą buvo atvežta vogta mediena, todėl, anot apelianto, jis buvo tinkamas asmuo apkalbėjimui. Versija, kad medieną pavogė būtent G. K. ir D. K., nebuvo tikrinama nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

4. Skunde nesutinkama su inkriminuotu pavogtų medžių kiekiu. Pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą ir be jokių įrodymų pripažino, kad visus medžius (63 vnt.) iš valstybinio miško laikotarpyje nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2018 m. balandžio 25 d. pavogė jis. Apeliantas pažymi, jog G. K. kieme buvo rasti 21 rąstai, kurie išpjauti iš 9 medžių (pušų). M. Š. parodė iš jo (E. J.) pirkęs galbūt apie 10 rąstų. Iš vieno medžio išpjaunami 2-4 rąstai, todėl, anot nuteistojo, netgi laikant, kad kiekvienas rąstas, atvežtas pas M. Š., buvo išpjautas iš atskiro medžio, tai bendrai pas G. K. ir M. Š. buvo atgabenti rąstai, išpjauti ne daugiau kaip iš 19 medžių. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas R. K. K., dirbantis (duomenys neskelbtini), teisme parodė, jog negali pasakyti, kad mišką iškirto tas pats asmuo. Byloje nustatyta, kad jis naudojosi tik nedidelių traktoriuku (motobloku), o rąstai buvo išpjauti iš storų medžių ir turėjo sverti toną ar daugiau, todėl ištraukti iš miško šiuos rąstus reikalingas didelis galingas traktorius. Liudytojas R. K. K. parodė miške matęs ne tik mažo, bet ir didelio traktoriaus pėdsakus, tokius jo parodymus patvirtino ir liudytojas Č. V. Kam priklausė didelis traktorius, valstybiniame miške palikęs pėdsakus ir ar ne su juo buvo išvežta iš miško pavogta mediena, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo bandoma nustatyti. Apeliantas pažymi, jog D. K. turi traktorių. 2018-10-26 akistatos metu G. K. parodė, kad rąstai, surasti jo (G. K.) kieme, buvo atvežti D. K. traktoriumi, tačiau nebuvo patikrinta, ar ne D. K. traktorius paliko pėdsakus valstybiniame miške. Jeigu valstybiniame miške pėdsakus paliko D. K. traktorius, tai būtų įrodymas, kad būtent pastarasis su G. K. pavogė valstybinį mišką, nes imant rąstus iš vietos, kurioje pagal jų parodymus buvo sandėliuoti rąstai, jiems įvažiuoti į mišką nebuvo jokios būtinybės.

5. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo patikrinta, ar visi G. K. kieme pas rasti 21 rąstai iš tikro išpjauti iš 9 medžių. 2018-05-04 pareigūnai nuvyko į Rūdiškių miško saugojimo sandėlį, kur aikštelėje buvo rasti ir paimti pušinių medžių kamblių pavyzdžiai, kurių skersmenys ties nupjovimo vieta yra: 1 medžio - 47 cm, 2 medžio - 47 cm, 3 medžio - 40 cm, 4 medžio - 45 cm, 5 medžio - 47 cm, 6 medžio - 44 cm, 7 medžio - 38 cm, 8 medžio - 46 cm, 9 medžio - 44 cm (1 t., b. l. 55-59). Tuo tarpu 2018-04-30 apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrint G. K. priklausančią medienos apdorojimo ir pjovimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad ant žemės ir ant pjovimo staklių guli 21 rąstas, kiekvienas rąstas yra 5,50 m ilgio, skirtingo skersmens. Vienas rąstas, kurio skersmuo yra 32 cm, guli ant pjovimo staklių. Ant žemės guli 33 cm, 32 cm, 24 cm, 28 cm, 35 cm, 40 cm, 27 cm, 44 cm, 42 cm, 33 cm, 28 cm, 31 cm, 49 cm, 29 cm, 49 cm, 35 cm, 38 cm, 41 cm, 33 cm, 33 cm skersmens rąstai. Iš viso 9,85 kietmetrių medienos (1 t., b. l. 63-64). Apelianto teigimu, iš vieno medžio išpjaunant kelis rąstus, didžiausias rąsto skersmuo yra toje vietoje, kur rastas jungiasi su kelmu. 2019-05-04 imdami kamblių pavyzdžius, pareigūnai užfiksavo, kad toje vietoje rąstas yra 47 cm, tačiau 2018-04-30 apžiūros protokole užfiksuota, kad yra rąstų, kurių skersmuo 49 cm. Tokiu atveju storiausia medžio dalis buvo ne ten, kur kelmas, o žymiai aukščiau, ko gamtoje nebūna. Taigi dalis rąstų buvo išpjauta ne iš tų 9 medžių, kuriuos jis neva pardavė, tačiau G. K. tvirtina, kad jo kieme kitų rastų, išskyrus jo parduotus, nebuvo, kas rodo liudytoją meluojant.

6. Skunde pažymima, jog D. K. parodė jį (apeliantą) rašius liudytojui žinutes, aiškino, kad tos žinutės yra išlikusios jo telefone, kuris šiuo metu sugedęs, dėl to ir negalėjo šių žinučių pateikti tyrėjui. Apelianto tvirtinimu, jis žinučių D. K. nerašė, ką galima patikrinti užklausus mobiliojo ryšio operatorių, tačiau tai padaryta nebuvo. D. K. sutarties dėl medienos pirkimo iš jo ir pakvitavimo dėl sumokėtų pinigų neturi. Taip pat pastarasis neturėjo leidimo vežti medieną, nors medienos vežimas be tokios sutarties yra pažeidimas.

Šalies argumentai

7. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, kad mediena, kurią jis pardavė M. Š., yra ne iš jo miško, o iš valstybinio miško. Tvirtina, kad mediena yra iš jo (E. J.) miško, jis turėjo leidimą iškirsti keletą eglių, taip pat turėjo teisę be leidimo iškirsti medžius palei ribą su gretimais miško sklypais iki 1,5 metro gilyn į savo sklypą. Šiuo atveju riba yra apie 300 metrų ilgio. Be to, be jokio leidimo jis turėjo teisę iškirsti sausuolius. Liudytoja R. P., dirbanti Valstybinėje miškų tarnyboje miškų kontrolės skyriuje, patvirtino, kad jis turėjo leidimą kirsti egles savo miške ir jame kažkiek medžių yra tikrai iškirtęs.

8. Skunde pažymima, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio 2018-11-16 rašte Nr. S-8K-04-50 nurodyta, kad, siekiant pagerinti privataus miško sklypo sanitarinę būklę, miško savininkui E. J. pagal pateiktą pranešimą apie ketinimus kirsti mišką (Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo leista iškirsti 4 kietmetrius eglės medienos (9 vnt.). Miško savininkas savo nuožiūra pasirenka kertamus medžius ir pranešime apie ketinimą kirsti mišką nurodo apytikrį tūrį. Kertamų medžių skersmuo pranešime nenurodomas (1 t., b. l. 105). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio 2018-11-23 rašte Nr. S-8K-04-52 nurodyta, kad šios tarnybos specialistai patikrino E. J. nuosavybės teise priklausantį mišką (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei nustatė, kad sklype vykdytas kirtimas, kuriam 2018-01-08 buvo išduotas leidimas (pranešimas apie ketinimus kirsti Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtame miško sklype nesutvarkytos kirtimo atliekos (1 t., b. l. 106).

9. Liudytojas L. Š. parodė, kad tarp jo vežamų rąstų buvo ir sausuolių, taip pat, kad nematė, ką jis (E. J.) darė miške. Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė vietas, kuriose buvo sukrauti rąstai ir iš kur traukiantį medienos rąstus savadarbe priekaba matė jį. Šitos vietos yra valstybinės žemės sklype, bet ne valstybiniame miške. Apelianto teigimu, išpjovus savo miške medžius reikėjo juos kažkur sandėliuoti. Sandėliuoti reikėjo taip, kad prie rąstų būtų galima privažiuoti su technika, pakrauti ir išvežti. Miške tarp medžių tai padaryti neįmanoma, todėl jis rąstus susandėliavo už miško ribų sklype, priklausančiame valstybinei žemei, kadangi tai buvo geriausia vieta. Dėl skardžio išvažiuojant iš tos vietos, kur jo miške buvo nukirsti medžiai, bandant važiuoti kita kryptimi, traktoriukas, pakrautas rąstais, apsiverstų. Pažymi pateikęs teismui minimos vietovės žemėlapius, iš kurių matyti, kaip skiriasi reljefas važiuojant į tą vietą, kur buvo sandėliuotos malkos, nuo kitos galimos krypties. Vežant iki sandėliavimo vietos rąstus artimesniu atstumu, jis kirto valstybinį mišką kampu, todėl valstybiniame miške ir buvo jo traktoriuko pėdsakai. Tai, kad bet kur dėl blogo kelio rąstus negalima buvo sandėliuoti ir traktoriukas ne visur galėjo pravažiuoti, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas L. Š. Taip pat byloje yra kelių liudytojų parodymai, kad vieną kartą jo traktoriukas dėl blogo kelio net apvirto.

10. Anot apelianto, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai akcentuojamas VĮ Valstybinių miškų urėdija atstovo V. P. paaiškinimas, kad iš dvejus metus miške laikytos medienos būtų neįmanoma pagaminti gaminius, tinkančius namo stogo statybai, todėl M. Š. negalėjo panaudoti šios medienos statomo namo stogui montuoti. Pažymi, jog jis medieną ruošė 2016 m. gruodžio mėn., todėl ji miške gulėjo mažiau negu dvejus metus, be to, rąstai buvo sudėti vienas ant kito tarpais ir uždengti, todėl ir iš tokios medienos paruošti gaminius, tinkančius namo stogo statybai, dar buvo įmanoma.

11. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria jo parodymais įvertinti kaip prieštaringi. Pažymi dėl prastos sveikatos būklės negalintis dirbti sunkius darbus. Iš miško pats be kitų žmonių pagalbos gali ištraukti tik sausuolius ar medžius, kurių skersmuo yra nedidelis. Jeigu medžio skersmuo yra didelis – jis priverstas samdyti žmones. Be to, dėl sveikatos būklės pats negali pjauti medžių, todėl taip pat samdo darbininkus. Byloje yra liudytojai, kurie parodė jį samdžius darbininkus, o taip pat pridėti medicininiai dokumentai, patvirtinantys blogą sveikatos būklę. Sakydamas, kad savo mišką pjovė 2016 m., turėjo galvoje, tą daręs pats, kadangi po to jis jau samdė darbininkus.

12. Skunde taip pat nesutinkama su G. K. kieme rastos medienos apskaičiuota verte. Pas jį buvo rasta 9,85 ktm. pušų, jų vertė 310,28 Eur. 32 vnt. pušų, pavogtų iš valstybinio miško, kurių likvidinis medienos tūris 13,03 ktm., įvertintos 365,06 Eur. Apeliantas daro išvadą, kad G. K. kieme rasta mediena sudaro 75,6% nuo tūrio visų pušų tūrio, o jų kaina - 85%. Akivaizdu, kad taip būti negali, civilinis ieškovas žalą paskaičiavo neteisingai ir vien tik dėl to civilinis ieškinys 987,40 Eur miško valdytojui padarytai turtinei žalai atlyginti neturi būti patenkintas.

Šalies argumentai

13. Apelianto teigimu, neteisingai paskaičiuota ir žala gamtai, kadangi žala gamtai skaičiuojama ne nuo bendro tūrio (mediena su šakomis ir atliekomis), tai yra ne nuo 47,11 kub. metro, o nuo bendro likvidinio tūrio - 37,04 ktm. Žala aplinkai turi būti apskaičiuota, vadovaujantis Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtinta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika. Šioje metodikoje nurodyta, kad skaičiavimai vykdomi atsižvelgiant į 1 kub. metrą medienos, kuri suprantama kaip likvidinė mediena. Teismų praktikoje žala gamtai skaičiuojama būtent nuo bendro likvidinio tūrio (E2A-555-881/2018, E2-660-986/2018, 1-1138-308/2018).

14. Atsižvelgdamas į skunde nurodytus argumentus, apeliantas daro išvadą, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas Trakų rūmai priėmė abejonėmis, prielaidomis ir prieštaravimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ir nesivadovavo in dubio pro reo principu.

Atsiliepimas

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą „VĮ Valstybinių miškų urėdija“ Trakų regioninio padalinio vadovas V. P. prašo nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog skundžiamu nuosprendžiu yra pilnai įrodyti nuteistojo neteisėti veiksmai, žala aplinkai, žala VĮ Valstybinių miškų urėdijai bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei padarytos žalos.

16. Posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. J. apeliacinis skundas atmetamas

17. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau pabrėžtina, kad to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Tokios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad apeliantas, paduotame skunde išdėstęs argumentus dėl skundžiamo nuosprendžio, baigiamojoje kalboje pasisakė itin smulkmeniškai, kone dėl kiekvienos nuosprendžio pastraipos ir netgi dar detaliau, visgi pastarojo argumentai buvo pasikartojantys arba savo turiniu panašūs, todėl apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės nagrinės apeliacinio skundo argumentus, kurie yra esminiai ir apjungiantys nuteistojo poziciją dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

18. Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu yra prašoma priimti naują, nuteistąjį E. J. išteisinantį, nuosprendį. Apeliantas kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis jį apkaltinančiomis išvadomis, kurias, kaip nurodoma, nulėmė netinkamai įvertinti įrodymai. Kaip matyti iš paduoto apeliacinio skundo turinio, pirmiausia nuteistasis ginčija liudytojų G. K. ir D. K. parodymus, tikina, kad nurodyti asmenys buvo suinteresuoti jį apkalbėti, taip pat nesupranta, kuo remiantis nustatyta, kad visą kaltinime inkriminuotą medžių kiekį, t. y. 63 vnt., neva pavogė apeliantas, jeigu bylos duomenimis nustatyta, kas rąstai buvo išpjauti tik iš 19 medžių, nors ir pastarųjų E. J. nepripažįsta nei neteisėtai nupjovęs, nei juos pavogęs.

19. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

20. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė itin išsamius įrodymus, kuriais grindė savo išvadas.

Žemesnės instancijos teismas

21. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad nuteistojo E. J. kaltė padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo grindžiama liudytojų J. U., R. K. K., R. P., G. K., Č. V., L. Š., D. K., V. Š., iš dalies R. D. parodymais, taip pat civilinio ieškovo atstovo V. P. parodymais, duotais bylos teisminio nagrinėjimo metu bei ikiteisminiame tyrime, liudytojų D. K. bei L. Š. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, akistatų, atliktų tarp nuteistojo E. J. ir liudytojų D. K., G. K. ir M. Š. protokolais, nuosprendyje išdėstytais rašytiniais įrodymais – VĮ Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio pareiškimu, 2018 m. balandžio 26 d įvykio vietos (miško masyvo) apžiūros, 2018 m. d. balandžio 30 apžiūros (medienos pjovimo aikštelės) bei 2018 m. gegužės 4 d. papildomos apžiūros (nupjautų medžių kelmų) protokolais, 2018 m. gegužės 4 d. tarnybiniu pranešimu, 2018 m. liepos 9 d. Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio pranešimu bei tos pačios institucijos 2018 m. rugsėjo 25 d., 2018 m. lapkričio 16 d. bei lapkričio 23 d. raštais, specialisto išvada Nr. 140-(4574)-IS1-6837. Taigi apeliantas neteisus tvirtindamas esą jis buvo nuteistas remiantis tik liudytojų G. K. ir D. K. parodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys leidžia įsitikinti, kad teismas ne tik išdėstė anksčiau išvardintus nuteistojo E. J. kaltės įrodymus, tačiau juos analizavo, gretino tarpusavyje, atliko jų vertinimą, taip pat analizavo paties E. J. parodymus, motyvuotai pagrindė poziciją, kodėl apelianto parodymus vertina kritiškai ir galiausiai, remdamasis ištirtų bei įvertintų liudytojų parodymų bei rašytinių įrodymų visuma, padarė išvadas, kad būtent E. J. valstybiniame miške, priklausančiame VĮ Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio Aukštadvario girininkijai, neteisėtai nupjovė bei pavogė 63 vnt. žalių medžių, taip įvykdydamas svetimo turto vagystę.

22. Skunde akcentuojami liudytojų D. K. ir G. K. parodymai, kuriuos apeliantas siekia sumenkinti, sukelti abejones dėl jų patikimumo, nors ir buvo pakankamai svarbūs nuteistojo kaltės įrodymai, tačiau, kaip minėta, jokiu būdu ne vieninteliai. Apklaustas liudytojas D. K. parodė 2018 m. žiemą pirkęs iš E. J. 10 ktm. medienos, per du kartus sumokėjo 400 eurų. Dėl medienos pirkimo kartu su G. K. buvo nuvažiavę pas E. J., šis paprašė 200 eurų avanso, sakė, jog už dviejų dienų gaus leidimą miško kirtimui. Paskui po dviejų savaičių paskambinęs E. J. informavo, kad mediena jau paruošta, tada D. K. vėl kartu su G. K. vyko susitikti su E. J. Susitiko prie miško, E. J. parodė pamiškėje sukrautus rąstus (iš viso buvo 21 rąstas, 4-5,5 m ilgio), kuriuos D. K. nurodė kartu su G. K. išvežę po poros dienų (nuvežė pas G. K. lentų supjaustymui). Taip pat liudytojas D. K. papasakojo, kaip po avanso sumokėjimo iki dar nebuvo paruošta mediena E. J. paskambinęs prašė pagalbos, paaiškindamas, jog pjaudamas rąstus apsivertė su traktoriuku. Kartu su G. K. vyko padėti, traktoriuką (prie jo buvo prikabintas rąstas) atvertė keturiese (jiedu su G. K., pats E. J. ir dar vienas nepažįstamas asmuo). Traktoriukas buvo nedidelis, užsienietiškas, raudonos ar oranžinės spalvos (pažymėjo anksčiau matęs E. J. važinėjantį tuo traktoriuku), taip pat miške matė dviejų ratų savadarbę priekabą su grandinėmis, matė į pamiškę ištraukus ir sukrautus apie 10 rąstų (E. J. aiškino, kad pusė medienos jau yra paruošta), buvo likusios vėžės (2 t., b. l. 191-200). Liudytojas G. K. parodė, kad E. J. dar anksčiau, kai pastarajam pjaustė lentas, buvo užsiminęs galintis pasiūlyti medienos, todėl, kai 2018 m. žiemą D. K. pasiteiravo dėl medienos, pasiūlė kreiptis į E. J. Tuo tikslu abu kartu su D. K. nuvažiavo pas apeliantą, kuris pažadėjo parduoti apie 10 ktm. medienos rąstų (po 40 eurų už kietmetrį), sakė išsiimsiąs leidimus. D. K. paliko 200 eurų avansą. Iki medienos paruošimo dar buvo susitikę su E. J., nes šis paskambinęs prašė padėti atversti traktorių, kuriuo apsivertė tempdamas rąstą. Kartu su D. K. vyko padėti. Atvažiavus pamatė ant šono gulintį traktorių (raudonos ar rožinės spalvos), netoliese gulėjo rąstas, buvo savadarbė priekaba rąstams išvežti, be to, kartu su E. J. buvo dar kažkoks nematytas vyriškis, kuris, kaip suprato, padėjo pastarajam miške. Praėjus mėnesiui ar greičiau po to, kai D. K. sutarė su E. J. dėl medienos pirkimo-pardavimo, E. J. parodė vietą, kurioje buvo sukrauti rąstai (apie 10 ktm., daugiausia pušiniai, nevienodo ilgio, 5,5-6 m). Juos kitą dieną (tąkart E. J. jau nebuvo) D. K. traktoriumi su priekaba atvežė į jo (G. K.) kiemą (sukrovė už ūkinio pastato, prie gaterio), planavo juos pjaustyti, kai atšils oras. Liudytojas G. K. pabrėžė, kad tuo metu daugiau jokia mediena, išskyrus E. J. parduotus D. K. rąstus, į jo kiemą nebuvo atvežta (2 t., b. l. 2-3, 4-7, 191-200).

23. Tokiais liudytojų D. K. ir G. K. parodymais buvo paneigta nuteistojo E. J. pozicija, kad jis 2018 m. miško nekirto ir medienos, išskyrus M. Š., niekam nepardavinėjo, taip pat remtasi įrodinėjant, kad nuteistasis disponavo medienos traukimui reikalinga technika. Nors apeliantas ir stengiasi įtikinti, kad tiek D. K., tiek G. K., neva siekdami patys išvengti atsakomybės, buvo suinteresuoti jį apkalbėti, tačiau vien tokie subjektyvūs apelianto teiginiai neleidžia liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus. Nustatyta, kad abiejų liudytojų, kurie apklausti įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duoti parodymai viso proceso metu dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs, analogiškus parodymus pastarieji davė akistatų metu, o D. K. savo parodymus patvirtino ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad tarp liudytojų ir nuteistojo būtų susiklostę konfliktiški, priešiški santykiai. Liudytojų parodymus dėl to, kad mediena, rasta pas G. K., buvo atsivežta būtent iš pastarųjų nurodytos vietos, kuri, kaip vėliau nustatyta bylos duomenimis priklauso valstybei (valdytojas Aukštadvario girininkija), patvirtina specialisto išvada Nr. 140-(4574)IS1-6837, kurioje, ištyrus rąstų nuopjovas, paimtas iš G. K., su kelmų nupjovomis iš valstybinio miško 30-ojo kvartalo, konstatuota, kad jos anksčiau sudarė vieną visumą. Nuosprendyje detaliai išdėstyti ir dėl to iš naujo nekartotini V. P. bei J. U. parodymai taip pat patvirtina, kad pas G. K. rasti rąstai buvo atvežti būtent iš valstybinio miško. Pabrėžtina, kad V. P. parodė, kad prie iškirstų medžių buvo rastas dvira?tis vežimėlis, pritaikytas rąstų traukimui iš miško. Pačioje dirvoje buvo paliktos traktoriuko vėžės, iš paliktų siaurų vėžių suprato, kad traktorius nebuvo galingas, pagal dirvoje paliktus pėdsakus sprendė, kad „mediena buvo traliuojama“ (V. P. žodžiais); J. U. taip pat nurodė, kad vietoje buvo rastas savadarbis vežimėlis, skirtas išgabenti rąstus iš miško, vežimėlio ratų protektorius sutapo su kirtimo vietoje paliktais įspaudais, iš ko liudytojas sprendė, kad mediena buvo traukta būtent tuo įrenginiu; vežimėlio pėdsakus matė prie daugumos kelmų (2 t., 191-200; 3 t., b. l. 23-27). Dar pirmiau į vietą atvykęs liudytojas R. K. K. taip pat užfiksavo traktoriaus vėžes, parodė, kad įvykio vietoje buvo rasta rėminė vežimėlio konstrukcija, su kabliu viršuje. Suprato, kad tuo vežimėliu, pasinaudojant kablio ir gervės pagalba, buvo užkeliami rąstai ir mažu traktoriuku traukiami iš miško gilumos (2 t., b. l. 191-200). 2018 m. balandžio 26 d. apžiūros protokole bei prie jo esančiose fotolentelėse yra užfiksuotas liudytojų parodymuose minimos aplinkybės dėl miško masyve rasto geltonos spalvos vežimėlio gumininiais ratais, išpjautų medžių kelmų, gulinčių pušų bei eglių viršūnių su šakomis, į žemę įspausto rato protektoriaus žymių (1 t., b. l. 51-55). Negalima nepaminėti ir liudytojo V. Š., kuris patvirtino, kad būtent 2018 m. E. J. prašė padėti miške. Į už Aukštadvario esantį mišką nuvažiavo E. J. traktoriuku (nedideliu, japonišku, oranžinės spalvos), prie jo buvo prikabintas vežimėlis rąstams atvežti. Atvažiavus į vietą, jis (V. Š.) liko laukti prie pamiškėje jau sukrautos rąstų krūvos, o tuo tarpu E. J. nuvažiavo toliau į mišką. Pastarasis grįžo pakrauta savadarbe priekaba, kurioje buvo 2-3 spygliuočių rąstai. Į miško gilumą E. J. važiavo kelis kartus. Grįžęs rąstą atkabindavo, pavažiuodavo ir rąstas pats nuriedėdavo (paskui juos reikėjo sukrauti). Nematė tik to, kaip pastarasis nuvažiavęs tuos rąstus pasikrovė ant vežimėlio (2 t., b. l. 191-200). Liudytojas R. D. patvirtino, kad 2018 m. žiemos pradžioje paskambinęs E. J. pasakė miške apvirtęs su traktoriuku, prašė padėti. Liudytojui atvažiavus į mišką, ten jau buvo jam nepažįstami „du jauni vyrai“, kurie „stvėrė traktorių ir jį atvertė“ (2 t., b. l. 48, 191-200).

24. Taigi šie aptarti įrodymai patvirtina liudytojų D. K. ir G. K. parodymus ta apimtimi, kad pas G. K. rastos medienos kilmė buvo būtent iš valstybinio miško, be to, priešingai nei teigė E. J., 2018 m. žiemą pastarasis iš miško traukė nukirstus rąstus, ką darė naudodamas nedidelį traktoriuką ir savadarbį vežimėlį (apie tai, kad E. J. disponavo nurodyta technika parodė ir liudytojas L. Š., dėl traktoriuko - ir R. D.). Apelianto teiginiai esą D. K. parodymais negalima tikėti, kadangi šis nepateikė sutarties dėl medienos pirkimo iš E. J., pakvitavimo dėl sumokėtų pinigų, yra nepagrįsti. Suprantama, kad nurodytomis aplinkybėmis (nuteistajam neteisėtai iškirtus mišką ir dalį tokios medienos pardavus D. K.) nei sutartis, nei pinigų sumokėjimo dokumentai ir negalėjo būti pateikti (beje, sutartis nebuvo sudaryta ir su M. Š., nors pastaruoju atveju nuteistasis neneigia pardavimo fakto). Vertindamas D. K. ir G. K. parodymus teismas rėmėsi visų byloje surinktų įrodymų visuma, kuri leido tuos parodymus laikyti kaip patikimus. Proceso metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų davusios pagrindą įtarti, kad tai G. K. ir D. K. įvykdė medžių vagystę iš valstybinio miško, dėl ko apeliaciniame skunde keliamas reikalavimas tirti tokią versiją yra aiškiai nepagrįstas. Apeliantas pabrėžia, kad akistatos metu G. K. parodė rąstus vežęs D. K. traktoriumi, dėl ko mano, jog turėjo būti patikrinta, ar ne pastarosios transporto priemonės pėdsakai yra palikti valstybiniame miške. Pasisakant dėl tokio apelianto teiginio pažymėtina, kad ne tik G. K., tačiau ir pats D. K. parodė, jog iš E. J. pirkta mediena buvo vežama D. K. traktoriumi. Neatmestina, kad ši transporto priemonė, atvažiavusi pasikrauti rąstų, galėjo palikti vėžes (beje, rąstus sunkiasvore technika vežė ir L. Š.), tačiau surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste tai nereiškia buvus pagrindą manyti, kad nurodyti asmenys ar bent kuris iš jų dalyvavo medienos vagystėje. Liudytojas R. K. K. apklausoje minėjo miške matęs traktoriaus vėžes, suprato, kad buvo du traktoriai (mažas ir didelis) (2 t., b. l. 191-200), tačiau tokia liudytojo paminėta aplinkybė savaime neįpareigojo atlikti ratų įspaudų tyrimą, juo labiau, kai byloje objektyviai užfiksuota tik viena žemėje įspausta rato protektoriaus žymė (duomenų apie kitų transporto priemonių ratų paliktus pėdsakus nėra), o pagal įvykio vietoje rastą savadarbį vežimėlį, V. P., J. U. parodymus nustatyta, kad vežimėlio ratų protektorius sutapo su miško kirtimo vietoje paliktais įspaudais.

25. Teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apelianto teiginių neva nei tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo patikrinta, ar visi G. K. kieme rasti rąstai (iš viso 21 vnt.) buvo išpjauti iš 9 medžių, kurių kelmų kamblių pavyzdžiai buvo paimti iš valstybinio miško masyvo (skunde neteisingai nurodoma, kad minėti pavyzdžiai paimti iš Rūdiškėse esančio miško saugojimo sandėlio), motyvuodamas, jog skiriasi šių kamblių pavyzdžių bei rąstų iš G. K. kiemo nuopjovų skersmenys. Iš bylos medžiagos, o ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, matyti, kad sulyginęs iš įvykio vietos paimtų skirtingų kelmų nuopjovas bei G. K. kieme surastų rąstų nuopjovas, tyrimą atlikęs specialistas davė kategorišką išvadą, kad tiriamieji objektai anksčiau sudarė vieną visumą (1 t., b. l. 77-85), o tai savo ruožtu reiškia, kad pas G. K. sukrauti rąstai buvo atvežti būtent iš valstybinio miško 30-ojo kvartalo.

26. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog M. Š. parduota mediena buvo ne iš E. J. miško, o būtent iš valstybinio miško. Apeliantas pabrėžia turėjęs leidimą iškirsti kelias egles, taip pat turėjo teisę be leidimo iškirsti medžius, augančius palei ribą su gretimais miško sklypais iki 1,5 m gilyn į savo sklypą, be to, ir neturėdamas leidimo galėjo kirsti sausuolius. Taigi apeliantas siekia įrodyti, kad M. Š. parduota mediena buvo iš jam priklausančio miško, be to, kaip akcentavo viso proceso metu, ji buvo ruošta dar 2016 m. (galimai metų pabaigoje, gruodžio mėn.). Pirmosios instancijos teismas ir šią apelianto versiją analizavo bei motyvuotai ją atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat neturi pagrindo išvadai, kad M. Š. parduota mediena buvo iškirsta iš apelianto miško, be to, objektyviai nepagrįsta nuteistojo versija neva M. Š. parduota mediena buvo paruošta iš 2016 m. nukirstų medžių, augusių jam priklausančiame sklype.

27. Liudytojo M. Š. parodymais nustatyta, kad 2018 m. pavasarį jis iš E. J. pirko apie 10-15 m³ medienos, sumokėjo virš 1 000 eurų. Rąstus (jų buvo apie 10 vnt., nelabai ilgi, apie 4 metrus) į jo namus atvežė L. (kalba apie L. Š.) (2 t., 12, 13-16; 3 t., 23-27). Apklaustas kaip liudytojas L. Š. patvirtino, kad R. Š., žinodamas, kad jis (L. Š.) turi traktorių bei priekabą, 2018 m. pavasarį paprašė atvežti iš miško į L. Š. namų kiemą rąstinę medieną. Medieną vežė per kelis kartus, nes buvo atodrėkis. Iš viso išvežė apie 12-14 kietmetrių rąstinės medienos ir keletą sausuolių. Rąstai buvo sukrauti pamiškėje. Teko bendrauti su E. J., šis atvažiavęs į vietą (prie sukrautų rąstų) atvežė leidimą, kadangi kitaip liudytojas nebūtų sutikęs vežti rąstus. L. Š. teigė konkrečiai neatsimenantis, kas buvo nurodyta leidime, tačiau įsiminė skaičiai 8 ar tai 9 (kubai arba medžiai), nors realiai per tuos kelis kartus išvežė daugiau medienos, t. y. 12-14 kietmetrių (2 t, b . l. 24-27, 191-200). Teismas sprendžia esant objektyviai neįtikinama, kad E. J. atvežė L. Š. 2016 m. išduotą leidimą, kai medienos pardavimas M. Š. ir išvežimas vyko 2018 m. pradžioje. Juo labiau, pats kaltinamasis parodė, kad pagal 2016 m. leidimą jis savo miške pjovė medžius, iškirto 6 m³ eglių, vežė jas pas G. K., šis išpjovė lentas, kurias paskui E. J. nuvežė savo sūnui, tuo metu stačiusiam namą. Atkreiptinas dėmesys, kad viso ikiteisminio tyrimo metu E. J. kategoriškai neigė bet kokį medienos pardavimo faktą, taip pat ir M. Š., taip pat nė neužsiminė, kad lentas sūnui pjovė tik iš dalies nukirstų medžių, o kitą neva pasiliko ir sandėliavo miške. Tuo tarpu nagrinėjant bylą teisme, kai jau buvo apklausti visi liudytojai ir įrodymų tyrimo pabaigoje parodymus davė pats E. J., šis jau nurodė, kad M. Š. medieną visgi pardavė (tiksliau medieną davė kaip užskaitymą už M. Š. mirusio tėvo skolą, o M. Š. skolą grąžino atiduodamas apie 600 eurų grynais). Matyt, tokia aplinkybė buvo nurodyta neatsitiktinai, įvertinus liudytojų M. Š. ir L. Š. duotus parodymus, t. y. siekiant pagrįsti pastarųjų nurodytas aplinkybes dėl medienos pirkimo bei vežimo. Sunku patikėti, kad parduodant daugiau nei metus, o gal ir arti dvejų metų (E. J. tiksliai neįvardino, kada tiksliai 2016 m. vyko medžių kirtimas, įvardino atkarpą „2016 m. iki gruodžio mėn.“) lauke sandėliuotą medieną, apie tai pirkėjas nebūtų informuotas prieš susitariant dėl pirkimo-pardavimo, būtent kas, sprendžiant iš M. Š. parodymų, pastarajam ir nebuvo žinoma. Beje, ir pats E. J. neteigė M. Š. sakęs, kad mediena ne šviežia, pjauta prieš metus-dvejus. Apklausiamas M. Š. nurodė, kad E. J. jam aiškino turintis savo mišką, dokumentus medienai pjauti, kas tik parodo, kad nebuvo nė kalbos, jog buvo susitarta dėl seniai nupjautos medienos pirkimo. Rąstus vežęs L. Š. taip pat nė vienoje apklausoje neužsiminė, kad vežta mediena buvo ne šviežia, ilgai sandėliuota, kam suprasti nereikia jokios didesnės patirties. Kita vertus, nelogiška, kad M. Š. stogo dengimui būtų pirkęs gerokai pagulėjusią medieną, juolab, sandėliuotą tiesiog pamiškėje, po atviru dangumi, niekaip neapsaugotą nuo temperatūros bei oro pokyčių (duomenų apie apelianto minimą medienos uždengimą nėra). Be to, neįmanoma, kad toks ilgas sandėliavimas valstybinio miško teritorijoje būtų likęs nepastebėtas, juo labiau, kai miškas yra reguliariai apžiūrimas, J. U. ((duomenys neskelbtini)) teigimu, paskutinė apžiūra buvo atlikta prieš mėnesį iki gaunant pranešimą apie neteisėtą kirtimą (2 t., b. l. 191-200). Kita vertus, apklaustas V. P., pats tiesiogiai matęs lentas, kurių dalis buvo sukrautos prie M. Š. statomo namo, o dalis jau panaudotos stogo konstrukcijai, parodė, kad tokių lentų iš tiek laiko miške laikytos medienos išpjauti neįmanoma (3 t., b. l. 23-27). Beje, nors tyrimo metu nebuvo objektyvios galimybės sulyginti M. Š. parduotos medienos rąstus su valstybiniame miške nukirstų medžių kamienais, kadangi šio įsigyta mediena jau buvo supjaustyta ir panaudota namo stogui, V. P., kuris pas M. Š. matė tiek išpjautas lentas, tiek apžiūrėjo kieme buvusią lentų pjovimo vietą, pagal aplink besimėtančias žieves sprendė, kad jos yra tokio amžiaus ir rūšies medžių, kokie buvo išpjauti valstybiniame miške. Tokie V. P. parodymai, suprantama, nesudaro pagrindo išvadai, kad V. Š. lentos buvo išpjautos iš medžių, nukirstų valstybiniame miške, tačiau yra vertintini bendrame įrodymų kontekste.

28. Byloje esantys Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio raštai (1 t., b. l. 102, 105, 106) patvirtina, kad E. J. 2018 m. sausio 8 d. buvo pateikęs pranešimą apie ketinimą kirsti mišką, vykdyti miško kirtimus jam priklausančiame žemės sklype. Tokio pranešimo pagrindu E. J. atitinkamai buvo suteiktas leidimas iškirsti 4 kietmetrius eglės medienos (9 vnt.). Šie objektyvūs duomenys paneigia nuteistojo parodymus, kad 2018 m. jis nebuvo suinteresuotas kirsti savo mišką ir to nedarė, juo labiau, vėliau patikrinus pastarojo sklypą buvo nustatyta, kad jame vykdytas kirtimas, kuriam 2018 m. sausio 8 d. buvo išduotas leidimas. Sklype rastos nesutvarkytos kirtimo atliekos, daug sausuolių, vėjovartų bei kenkėjų pažeistų medžių, dėl ko miško savininkui kilo pareiga sutvarkyti sklypą bei pagerinti nepatenkinamą sanitarinę miško būklę (1 t., b. l. 106). Aplinkybė dėl E. J. miške nustatyto vykdyto kirtimo pagal 2018 m. išduotą leidimą, galėtų sudaryti prielaidą manymui, kad M. Š., o galiausiai ir D. K. mediena buvo parduota nukirtus E. J. sklypo medžius. Visgi iš bylos duomenų akivaizdu, kad tokių rąstų, kurie buvo parduoti M. Š., E. J. savo sklype nepjovė, juo labiau, kad jis pats apskritai kategoriškai neigė 2018 m. vykdęs bet kokį kirtimą jam priklausančiame sklype. Nuteistojo sklypą apžiūrėjusi R. P. neužfiksavo nupjautų medžių kelmų, tik daug sausuolių, vėjovartas ir pan. Nėra objektyvių duomenų, kad E. J. miške buvo išpjauti 4 kietmetriai eglės medienos, kaip ir negalima išvada, kad tokia mediena kartu su neteisėtai iš valstybinio miško išpjautais medžiais buvo parduota M. Š. arba D. K.. Priešingai, byloje pakanka įrodymų, kad valstybinio miško 30-ajame kvartale buvo rasti 67 nupjautų medžių kelmai (nė vienas iš iškirstų medžių nepateko į 1,5 m pločio skiriamąją juostą, žyminčią apelianto sklypo valdas), jie buvo pakankamai švieži, pjūvio vietose dar nepajuodę, nupjauti daugmaž tuo pačiu metu, iš kelmų sunkėsi sakai, šalia kelmų padrikai mėtėsi nesudžiūvusios šakos. Be to, kirtimo vietoje šalia daugumos kelmų žemėje buvo palikti įspaudai, kurie sutapo su įvykio vietoje rasto savadarbio vežimėlio ratų protektoriumi.

29. Taigi aptartų įrodymų visuma kartu su kitais įrodymais, patvirtinančiais, kad 2018 m. E. J. traukė iš valstybinio miško nupjautus rąstus, 10 kietmetrių šios rąstinės medienos pardavė D. K., pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu valstybiniame miške neteisėtai iškirstą ir nupjautą medieną E. J. pardavė ir M. Š. Pats nuteistasis, sakydamas baigiamąją kalbą, pabrėžė, kad net ir vadovaujantis D. K. ir M. Š. parodymais, parduotos medienos kiekis sudaro 19,85 kietmetrių, kas yra ženkliai mažiau nei kaltinime inkriminuotas pagrobtos medienos kiekis. Tokia aplinkybė iš nuteistojo pusės buvo akcentuojama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuosprendyje dėl jos buvo pasisakyta, 18-19 nuosprendžio lapuose yra išdėstyti motyvai, kuriais remiantis konstatuota apelianto kaltė dėl visų 63 vnt. medžių, kurių bendras likvidinis tūris 37,04 kietmetrių, vagystės. Teisėjų kolegija tų argumentų iš naujo nekartoja, juolab, dalis jų buvo aptarta pasisakant dėl aplinkybių, susijusių su medienos pardavimu M. Š., pats apeliantas jokių naujų argumentų nepateikė, atkartojo tik tai, ką buvo nurodęs apylinkės teisme.

30. Neigdamas savo kaltę apeliantas, kaip ir teisminio nagrinėjimo metu, taip ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, sakydamas baigiamąją kalbą, tvirtino, kad su miške rastu vežimėliu niekaip neįmanoma traukti sunkiasvorius rąstus, juo labiau, sunkiai įsivaizduojama, kaip jis, būdamas tokios prastos sveikatos, niekieno nepadedamas galėjo užkelti rąstus ant vežimėlio, kurį naudojo tik malkoms vežti. Iš byloje esančio 2018 m. balandžio 26 d. apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint valstybinio miško 30-ojo kvartalo masyvą miško pakraštyje buvo rastas stovintis „metalinis traktorinis geltonos spalvos vežimėlis su dviem guminiais ratais“, prie protokolo pridėtoje fotolentelėje yra vežimėlio nuotrauka (1 t., b. l. 51-54). Byloje apklausti skirtingi liudytojai (D. K., V. Š., G. K.), patvirtino, kaip E. J. traktoriumi ir prie jo pritvirtintu nurodytu vežimėliu traukė iš miško gilumos rąstus. Nors nė vienas liudytojas nematė konkrečiai to momento, kaip E. J., nuvažiavęs gilyn į mišką, uždėdavo rąstą ant vežimėlio, tačiau galima spręsti, kad tą darė naudodamas kablį ir gervę. Iš nuotraukos matyti, kad prie vežimėlio buvo pritvirtintas kablys. Jo ir gervės pagalba buvo galimybė užkelti rąstą ant vežimėlio. Tokią nuomonę išsakė ir liudytojai R. K. K., J. U., kuriems, kaip miškininkams, miško traukimo technika nėra nežinoma. Taip pat ir liudytojas L. Š. apklausiamas pažymėjo, kad atvežęs į mišką leidimą E. J. tuo pačiu rodė šalia traktoriuko „stovėjusį kažkokį suvirintą rėmą ir sakė, kad juo ištraukia medieną; tai nebuvo priekaba, tik du ratai ir rėmas“ (2 t., b. l. 191-200). Beje, pats nuteistasis, apylinkės teisme įrodinėdamas esą 2018 m iš savo sklypo traukė medieną, nurodė tą daręs pats, traukė traktoriuku su grandinėmis (3 t., b. l. 40-49). Tai, kad prie savadarbio vežimėlio buvo prikabintos grandinės, parodymų teisme metu minėjo ir liudytojas D. K. (2 t., b. l. 191-200). Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis objektyviai negalėjo užkelti rąsto ant vežimėlio ir prie traktoriaus prikabintu minimu vežimėliu traukti medieną arba rąstus traukti traktoriumi ir grandine, prikabinta prie rąsto. Pastebėtina, kad E. J., įrodinėdamas, kad vežimėlis negalėjo būti naudojamas rąstų traukimui, vis pabrėžė, kad ant jo nebuvo įmanoma užkrauti toninių, septynmetrių rąstų, tačiau iš bylos matyti, kad traukiami rąstai buvo kur kas mažesni – pas D. K. atvežtų rąstų ilgis buvo 5,5 m (kas užfiksuota apžiūros protokole), o, sprendžiant pagal liudytojų parodymus, M. Š. parduoti rąstai buvo dar trumpesni, apie 4 m. Teismas nekvestionuoja apelianto į bylą teiktų dokumentų, susijusių su jo sveikatos būkle, diagnozuotais sutrikimais, tačiau sprendžiant iš byloje surinktų įrodymų visumos nuteistojo sveikata kaltinime inkriminuotu laikotarpiu leido pastarajam išpjauti valstybinio miško medžius, technikos pagalba ištempti juos iš nukirtimo vietos trumpalaikiam sandėliavimui. Iš liudytojo V. Š. parodymų matyti, kad jam pasitempus nugarą ir nebegalėjus padėti krauti rąstus, E. J. toliau dirbo vienas. Net ir kiek anksčiau šioje pastraipoje minėti E. J. parodymai leidžia spręsti, kad jis rąstus traukdavo vienas. Paklaustas, ar jis tikrai tą darė vienas pats, nuteistasis atsakymo nepateikė, nurodė nenorintis apie tai kalbėti, kitaip tariant, nenurodė jokių asmenų, kurie jam būtų padėję. Ir nors nuteistojo parodymai dėl 2018 m. iš jo sklypo trauktos medienos buvo atmesti kaip nepasitvirtinę, vis dėlto teiginiai, kad traukė vienas pats, naudojo pritvirtintas grandines, matyt, išties atspindi tikras medienos ruošos aplinkybes.

31. Nors apeliaciniame skunde ir nebuvo nurodyta, tačiau baigiamojoje kalboje, sakytoje apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis, kritikuodamas apylinkės teismo nuosprendį, ne sykį pabrėžė, kad teisėja nuosprendyje nurodė klaidingas aplinkybes, sąmoningai sumaišydama pietinę ir vakarinę puses. Akcentavo, kad medžiai buvo nupjauti vakarinėje pusėje, besiribojančioje su valstybiniu mišku, t. y. Č. V. pusėje, tačiau nuosprendyje nurodoma pietinė pusė. Kaip galima suprasti iš tolesnių apelianto teiginių, tokiu būdu pastarasis kelia prielaidą, kad tai Č. V. galėjo būti susijęs su neteisėtu medžių iškirtimu, kadangi kelias galėjo eiti tik per pastarojo sklypą, be to, Č. V. taip pat turi mažą traktoriuką. Analizuodamas skundžiamo nuosprendžio turinį ir bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas neaiškumų dėl medžių iškirtimo vietos nenustatė. Byloje yra aiškūs duomenys, kurioje konkrečiai vietoje buvo surasti iškirstų medžių kelmai (apžiūros protokolas, kadastro žemėlapio nuotraukos, liudytojų parodymai). Nuosprendžio 8 ir 16 lapuose cituoti Č. V. parodymai, kad „jo miškas iš dešinės ribojasi su valstybiniu mišku, o iš pietinės pusės – su E. J. mišku ? ... ? atėjęs prie savo miško pietinės pusės pamatė, kad yra išpjauti medžiai“ nerodo jokių prieštaravimų. Iš kadastro žemėlapinių nuotraukų matyti, kad Č. V., o taip pat R. L. bendra nuosavybės teise priklausantis miško sklypas būtent pietine puse ribojasi su E. J. sklypu (2 t., b. l. 114, 115, 117, 133). Nepagrįstomis laikytinos ir apelianto pastangos sukelti abejones esą tai Č. V. iškirto medžius, kadangi to nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Pastebėtina, kad pamatęs savo sklype iškirstas kelias egles Č. V. pats apie tai informavo valstybinės miškų kontrolės Vilniaus teritorinį skyrių. Siekiant užfiksuoti neteisėtą kirtimą privačiame Č. V. sklype, minėtos tarnybos darbuotoja R. P. nuvyko apžiūrėti nurodytą miško valdą. Apžiūrėdama Č. V. sklype atliktą kirtimą, R. P. parodė pastebėjusi ir daugiau kelmų, pamatė, jog gretimai su pranešėjo sklypu besiribojančiame valstybiniame miške taip pat yra iškirsti medžiai, apie ką iš karto informavo Aukštadvario girininkijos girininką (1 t., b. l. 131-133; 2 t., b. l. 191-200). Jei Č. V. būtų susijęs su neteisėtu medžių iškirtimu ir medienos vagyste, vargu, ar pastarasis būtų suinteresuotas pranešti apie jo sklype iškirstas kelias egles, juo labiau, kad negalėjo nesuprasti, jog atvykus pareigūnams bus užfiksuotas ženklus medžių iškirtimas gretimame valstybiniame miške. Pastarasis tyrimą pradėjusiems darbuotojams neįvardino jokio galimo kalto asmens, juo labiau, neminėjo E. J. pavardės. Nenustatyta, kad Č. V. būtų turėjęs kokį finansinį suinteresuotumą, jis net neteikė pareiškimo dėl iškirstų kelių eglių, atitinkamai neiniciavo žalos atlyginimo. Įvertinus šias aplinkybes ir, žinoma, atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, leidžiančių bent įtarti Č. V. esant susijusį su valstybinio miško vagyste, kaip aiškiai deklaratyvios atmestinos apelianto keliamos prielaidos dėl Č. V. kaltės.

32. Tenka pastebėti, kad proceso metu E. J., siekdamas išvengti atsakomybės, iškėlė ne vieną versiją dėl galimų kaltininkų. Antai, pastarasis tvirtino, kad valstybiniame miške dar anksčiau buvo vykdomi pramoniniai kirtimai, nors tokių duomenų byloje nėra, o apklaustas J. U. ((duomenys neskelbtini)) pabrėžė, kad 30-ajame kvartale nevyko nei kirtimai (nebuvo išduoti ir leidimai kirtimams), nei buvo vykdoma jokia kita tokio pobūdžio veikla, kadangi plotai buvo rezervuoti nuosavybės teisių atstatymui. Vėliau nuteistasis jau nurodė, kad prieš jį buvo suorganizuotas medžiotojų sąmokslas. Medžiotojų būrelis, kuriam priklauso M. Š., D. K., L. Š., G. K., yra įsikūręs visai netoli jo sklypo, medžiotojams nuolat reikia medienos bokštelių statybai, todėl šie jį ir apkalbėjo. Akivaizdu, kad tokie nuteistojo teiginiai neturi jokio ryšio su objektyvia bylos medžiaga ir nereikalauja didesnės analizės. Liudytojų parodymų patikimumas buvo įvertintas, nuosprendyje yra išdėstyti tuos parodymus patvirtinantys įrodymai, o manyti, kad 63 medžiai buvo iškirsti bokštelių gamybai, apskritai nėra jokio pagrindo.

33. Tad daugiau nebesiplėsdama į detalesnį apelianto keltų versijų, kurių nė viena nepasitvirtino, aptarimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistojo E. J. kaltė padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra pilnai įrodyta, teismo išvados argumentuotos, pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais, dėl ko nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir E. J. išteisinti.

34. Paskutinėje šios nutarties dalyje teisėjų kolegija pasisakys dėl apelianto argumentų, susijusių su, nuteistojo manymu, netinkamai išspręstu civiliniu ieškiniu. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas VĮ Valstybinių miškų urėdija, atstovaujama Trakų regioninio padalinio, buvo pareiškusi civilinį ieškinį (su patikslinimu) dėl 987,40 Eur dydžio turtinės žalos, padarytos miško valdytojui, ir 20 492,85 Eur žalos aplinkai atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas prašomus reikalavimus tenkino pilnai ir priteisė iš nuteistojo E. J. nurodyto dydžio sumas miško valdytojui padarytai turtinei žalai padengti bei aplinkai sukeltai žalai atlyginti. Apeliantas gi nei su vienu iš teismo sprendimų nesutinka ir pateikia atitinkamus argumentus.

35. Ginčydamas civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos, nuteistasis teigia, jog buvo neteisingai apskaičiuota pas G. K. rastos medienos vertė. Visgi išdėstytų argumentų turinys rodo, jog nesutikimas yra grindžiamas keliant prielaidą, o ne pateikiant konkrečius duomenis, paneigiančius atliktą apskaičiavimą. Iš bylos matyti, kad turtinė žala apskaičiuota pagal nenukirsto valstybinio miško kainas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl nenukirsto miško kainų“ bei 2018 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. D1-99 „Dėl nenukirsto valstybinio miško kainų indeksavimo koeficientų patvirtinimo“. Žalos paskaičiavime atsižvelgta į kiekvieno nukirsto medžio individualią vertę, kurią bendrai sudarė 1 297,68 Eur. Iš šios sumos buvo atimta pas G. K. rasta ir civiliniam ieškovui grąžinta mediena, t. y. spygliuočių (ne tik pušų, kaip skunde skaičiuoja apeliantas) rąstai. Atsižvelgiant į laikymo trukmę, tai, kad nenaudojama ir neapdorojama ji pajuodo, atsirado puvinys, ši spygliuočių mediena buvo įvertinta kaip malkos, priskirtinos III kaitrumo grupės malkų kategorijai. Tokių malkų kaina pagal VĮ Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio vadovo 2019 m. sausio 29 d. potvarkį Nr. RP-73-2, yra 31,50 Eur be PVM, taigi, pagal formulę 31,50x9,85=310,28 apskaičiuota vertė yra teisinga. Tokiu būdu nenustatyta, kad miško valdytojui padaryta turtinė žala apskaičiuota klaidingai ir turėtų būti keistina.

36. Apeliantas nesutinka ir su žalos aplinkai dydžio apskaičiavimu bei, remdamasis Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-249 patvirtinta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika, teigia, kad žala turėjo būti skaičiuojama ne nuo bendro, o nuo likvidinio tūrio, t. y. ne nuo 47,11 ktm., o nuo 37,04 ktm. Teisėjų kolegija ir su šiuo apelianto argumentu sutikti negali. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, vadovaujantis anksčiau nurodyta Fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika, žala aplinkai padaroma ne medienos vagyste, o medžių sunaikinimu ar sužalojimu. Tai reiškia, kad nėra svarbu, kiek neteisėtai nupjauto ar nukirsto medžio bus parduota, esmė, kiek dėl tokio sunaikinto medžio prarado aplinka. Medis auga ne vienerius metus, nagrinėjamu atveju buvo iškirstas II kategorijos miškas (pusamžis, tokios rūšies miškas užauga per 70-80 metų), saugomojoje teritorijoje nupjauti 63 vnt. žalių medžių. Akivaizdu, kad atstatyti mišką iki buvusios padėties yra faktiškai neįmanoma, net ir atsodinus medžius, turės praeiti ilgas laiko tarpas, kol šie pasieks tam tikrą brandą, be to, nupjovus žalius medžius buvo netekta dalies orą valančių elementų, pabloginta vietovės biotopo dalis. Nors, kaip teisingai pastebėjo apeliantas, teismų praktikoje galima sutikti pavyzdžių, kai žalos aplinkai dydis buvo paskaičiuotas nuo likvidinio tūrio, tačiau nė viename iš apeliaciniame skunde nurodytų procesinių sprendimų (du iš jų yra priimti apylinkės teismų, vienas apygardos teismo, pirma instancija nagrinėjusio civilinę bylą dėl žalos atlyginimo) konkrečiai nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl žalos aplinkai dydžio apskaičiavimo tuo aspektu, koks tūris yra naudojamas atliekant minėtą skaičiavimą. Ir atvirkščiai galima rasti ne vieną teismų procesinį sprendimą, kur žalos aplinkai dydis skaičiuojamas nuo bendro medžių tūrio (pavyzdžiui, Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-763/2018 žala aplinkai buvo apskaičiuota pagal bendrą nukirstų žalių eglių tūrį; šis nuosprendis buvo skundžiamas apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu žalos apskaičiavimą patvirtino kaip teisingą; analogiškai žalos aplinkai dydis skaičiuotas ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2018 m. balandžio 29 d. priimtame nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-55-763/2018, apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, susijusio su žalos aplinkai priteisimu, paliko nepakeistą; byla buvo nagrinėta ir kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi Nr. 2K-94-303/2019 nuteistojo kasacinis skundas atmestas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo žalos aplinkai dydis pagal bendrą medienos tūrį apskaičiuotas teisingai, atitinka teisinį reglamentavimą ir keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

37. Atsižvelgiant į visus anksčiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko nėra jokio juridinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audrius CininasJulita Dabulskytė-RaizgienėGintaras Dzedulionis