- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-07
- Bylos Nr.
- eI3-323-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02129-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Audrius Grauželis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. T., P. Ž.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. T., P. Ž. skundą atsakovei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai 2020 m. rugpjūčio 20 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti 2020 m. liepos 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 7S-153-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“;
2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž..
Pareiškėjai skunde nurodė, taip pat kartu su atstovu paaiškino teismo posėdžio metu, kad 1991 m. gruodžio 12 d. M. Ž. pateikė Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl jos tėvui A. K. Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime priklausiusios žemės grąžinimo. Prašyme M. Ž. nurodė, jog pageidauja jai tenkančią žemės dalį susigrąžinti buvusioje vietoje, bei tuo atveju, jeigu buvusioje vietoje žemės neatgaus, tuomet pageidauja sklypo namo statybai. 1999 m. birželio 12 d. M. Ž. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno raj. Žemėtvarkos skyriui taip pat pateikė prašymą, nurodydama grąžinti jai paveldėtą iš jos tėvo A. K. žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini) 1 ha miškų plote. Šiuo prašymu M. Ž. prašė grąžinti jai žemės plotą, kuriame buvo (neišlikęs) miškas. 1999 m. rugpjūčio 6 d. Kauno apskrities viršininko administracija išdavė M. Ž. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytą Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kaime 38,50 ha žemės, 1,00 ha miško M. Ž. turi nuosavybės teisę į 6,42 ha žemės bei 0,16 ha miško plotą. Ten pat buvo nurodyta, jog žemę naudoja Lietuvos Veterinarijos Akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centras, o 1,00 ha miškas – grąžintinas.
Nurodė, kad 2001 m. gegužės 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu M. Ž., buvo pranešta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu patvirtinus žemių plotus suteiktus mokslo bei mokymo įstaigoms, tame tarpe ir Lietuvos Veterinarijos Akademijos, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 23 d. įsakymu pradedamas rengti žemėtvarkos projektas. Ten pat nurodyta, jog buvusio savininko A. K. žemė, į kurią M. Ž. pretenduoja, yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos, o už kurią valstybė atlygina: perduodama lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikinant pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam esamą privačios namų valdos (sodybos) žemės sklypą. Šiuo raštu M. Ž. buvo prašoma pasirinkti vieną iš nurodytųjų atlyginimo būdų, nurodant, jog pageidautina apsispręsti iki 2001 m. liepos 1 d.
Pabrėžė, kad 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme M. Ž. nurodė, jog pageidauja jai tenkančią žemės dalį susigrąžinti buvusioje vietoje bei tuo atveju, jeigu buvusioje vietoje žemės neatgaus, tuomet pageidauja sklypo namo statybai. Taigi, M. Ž. nurodytu prašymu pasirinko, jog jai būtų perduotas ir lygiavertis žemės sklypas kitoje vietoje individualiai statybai. Šio pasirinkimo M. Ž. niekada neatšaukė ir nekeitė. (duomenys neskelbtini) M. Ž. mirė, jos palikimą priėmė ir teises dėl žemės grąžinimo perėmė jos vaikai: pareiškėjai P. Ž. ir V. T.. Pareiškėjai 2007 m. rugsėjo 10 d. prašymu dar kartą patvirtino M. Ž. išreikštą valią dėl žemės grąžinimo nurodydami, jog taip pat kaip ir jų motina M. Ž. prašo žemę, esančią Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinti natūra - natūra perduodant neatlygintinai žemės sklypą turėtoje ar kitoje vietoje (ekvivalentine natūra, ekvivalentine natūra individualiai statybai). Pareiškėjai ne kartą kreipėsi žodžiu į atsakingas institucijas su prašymu pasiūlyti jiems grąžinti žemę ekvivalentine natūra, t. y. perduodant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (žemės sklypus) kitoje vietoje, tačiau buvo nuolat žodžiu nurodoma, jog neva nėra likę laisvų lygiaverčių žemės sklypų bei nei karto nebuvo pasiūlytas lygiavertis žemės sklypas kitoje vietoje.
Nurodė, kad 2013 m. gegužės 30 d. atsakovės sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,28 ha žemės dalį iš 6,42 ha M. Ž. tenkančios žemės, grąžinant natūra M. Ž. 0,28 ha ploto žemę buvusioje vietoje - Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime. Šios grąžintos žemės savininkai šiuo metu yra pareiškėjai. Atitinkamai šiuo metu pareiškėjams vis dar nėra grąžinta 6,14 ha ploto žemės bei 0,16 ha ploto žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas.
Akcentavo, kad dėl grąžintinos 0,16 ha ploto žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas, 2008 m. gruodžio 2 d. Kauno apskrities viršininko administracija raštu pranešė pareiškėjams, jog A. K. miškas neišlikęs. Rašte taip pat prašoma pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo būdą - kompensaciją litais ar vertybiniais popieriais arba rengti išvadą miško gavimui kitoje vietoje, bei nurodoma, jog jeigu iki 2009 m. sausio 15 d. pareiškėjai nepasirinks, Kauno apskrities viršininkas priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. 2020 m. liepos 9 d. atsakovė priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į M. Ž. tenkančią likusią 6,14 ha žemę bei 0,16 ha žemę, kurioje buvo neišlikęs miškas, išmokant pareiškėjams kompensaciją pinigais už bendrą 6,30 ha plotą.
Nurodė, kad atsakingos institucijos nuo pat 1991 m. gruodžio 12 d. prašymo pateikimo iki šiol raštu nepasiūlė nei M. Ž., nei pareiškėjams natūra lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai. Atsakingi subjektai taip pat nei karto nepasiūlė nei M. Ž., nei pareiškėjams natūra lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo kitoje vietoje. Pareiškėjai buvo ne kartą klaidinami, jog laisvų lygiaverčių žemės sklypų kitose vietose nėra likę. 2019 m. gruodžio 3 d. posėdžio dėl skundžiamo sprendimo priėmimo protokole klaidinančiai nurodoma, jog neva atsižvelgiant į tai, kad savininkų valia buvo išreikšta žemę grąžinti tik natūra, už valstybės išperkamą žemę jiems galima kompensuoti tik pinigais. 2001 m. gegužės 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu M. Ž. buvo pranešta, jog buvusio savininko A. K. žemė, į kurią M. Ž. pretenduoja, yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos. Lietuvos Veterinarijos Akademija iki 2001 m. nenaudojo grąžintinos žemės, t. y. M. Ž. 10 metų buvo atsakingų subjektų klaidinama apie tai, jog grąžintiną jai žemę Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime neva naudoja Lietuvos Veterinarijos Akademija ir todėl ji neva negali būti grąžinama jai natūra turėtoje vietoje.
Atkūrimo įstatymo 12 str. 8 p. įtvirtinta, jog žemė iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip ½ akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė. Žemės įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtinta, jog sudarant valstybinės žemės panaudos sutartis, valstybinė žemė gali būti perduodama laikinai neatlygintinai naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijai, valstybinių rezervatų direkcijoms, valstybinių parkų direkcijoms, kitoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, viešosioms įstaigoms, kurios pagal Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą laikomos viešojo sektoriaus subjektais. Žemės įstatymo 8 str. 6 d. įtvirtinta, kad valstybinė žemė šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, išskyrus tradicines religines bendruomenes ir bendrijas, perduodama neatlygintinai naudotis tik valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Jeigu perduotas naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal panaudos sutartyje nurodytas sąlygas arba panaudos gavėjas nebeatlieka funkcijų, kurioms buvo perduotas valstybinės žemės sklypas, laikoma, kad perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį, ir panaudos davėjas turi nutraukti panaudos sutartį prieš terminą. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, kuriems valstybinės žemės sklypai perduoti neatlygintinai naudotis, negali jų perduoti naudotis kitiems asmenims.
Nurodė, kad pareiškėjams grąžintina žemė Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime nuo 2011 metų yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto perduota naudotis įmonei, kuri nepatenka į nurodytų įstatyme subjektų, kuriems ši žemė gali būti perduodama naudotis, ratą. Taigi, pareiškėjams grąžintina žemė Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime yra naudojama ne pagal paskirtį. Be to, pagal Žemės įstatymo 8 str. 7 d. žemės sklypai negali būti perduodami neatlygintinai naudotis kitiems asmenims. Atitinkamai panaudos ir bet kokios kitos sutartys dėl šios žemės su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu turi būti nutrauktos bei visa pareiškėjams grąžintina žemė Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime turi būti grąžinta pareiškėjams natūra turėtoje vietoje. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas sprendimas yra naikintinas, o žemės grąžinimo klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo. Analogiška nuostata numatyta ir 1995-11-13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių patvirtinimo“ 2.2 punkte, kurioje nurodoma, kad valstybinės žemės patikėtiniai, sudarę valstybinės žemės panaudos sutartis, turi kontroliuoti, kaip valstybinės žemės sklypų panaudos gavėjai vykdo valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygas, o nustatę pažeidimus – reikalauti juos pašalinti arba inicijuoti sutarties nutraukimą. Dėl to atsakovė turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, kaip valstybinės žemės sklypų panaudos gavėjai vykdo valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygas, o nustatęs pažeidimus – reikalauti juos pašalinti arba inicijuoti sutarties nutraukimą. Atsakovė tinkamai neatlieka pareigos kontroliuoti nurodytos žemės naudojimą bei tuo pažeidžia įstatymo nuostatas ir pareiškėjų teises. Atsakovė neinformavo pareiškėjų apie nurodytą neteisėto žemės naudojimo faktą bei klaidino, jog žemė neva teisėtai yra naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos. Pareiškėjai turėjo ir šiuo metu turi teisę bei teisėtą lūkestį, jog jiems bus grąžintas natūra 6,14 ha žemės plotas arba pareiškėjų nuosavybėn bus perduotas natūra neatlygintinai lygiavertis žemės sklypas (įskaitant individualiai statybai).
Nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 6 str. 7 d. įtvirtina, jog jeigu piliečiui grąžintinas miškas arba vandens telkinys neišlikęs, piliečio pageidavimu grąžinamas žemės plotas, kuriame buvo neišlikęs miškas arba vandens telkinys, arba valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. M. Ž. 1999 m. birželio 12 d. prašymu Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno raj. Žemėtvarkos skyriui nurodė grąžinti jai paveldėtą iš jos tėvo A. K. žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini) 1 ha miškų plote. Šiuo prašymu M. Ž. išreiškė pageidavimą grąžinti jai žemės plotą, kuriame buvo neišlikęs miškas. Nei M. Ž., nei pareiškėjai niekada nebuvo išreiškę valios, jog už šią žemę jiems būtų valstybės atlyginta pinigais. 2008 m. gruodžio 2 d. Kauno apskrities viršininko administracija raštu pranešė pareiškėjams, jog A. K. miškas neišlikęs ir tuo pagrindu rašte prašoma pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo būdą, t. y. kompensaciją litais ar vertybiniais popieriais arba rengti išvadą miško gavimui kitoje vietoje, bei nurodoma, jog jeigu iki 2009 m. sausio 15 d. pareiškėjai nepasirinks, Kauno apskrities viršininkas pats priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tokie institucijos veiksmai yra savavališki ir neteisėti, kadangi: (1) aplinkybė, jog miškas nėra išlikęs, nėra pagrindas pareiškėjams negrąžinti natūra turėtoje vietoje žemės ploto, kuriame buvo neišlikęs miškas, bei (2) kiti nuosavybės atkūrimo būdai pareiškėjams galėjo būti taikomi tik esant jų išreikštai valiai, jog jie nepageidauja šią žemę susigrąžinti natūra turėtoje vietoje. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatose, įtvirtinančiose valstybės žemės išpirkimo pagrindus, aplinkybė, jog grąžintinas miškas nėra išlikęs, taip pat nėra įvardinta kaip pagrindas taikyti valstybės žemės išpirkimą.
Pabrėžė, kad 2006 m. lapkričio 30 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams buvo pranešta, jog miškas bus pamatuotas natūra, o valstybės išperkamai žemės daliai Kauno apskrities viršininkas priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Šiuo pranešimu buvo aiškiai išskirta: 0,16 ha miškas, kuris bus pamatuotas natūra, ir 6,42 ha valstybės išperkama žemės dalis, dėl kurios nuosavybės teisių atkūrimo būdo bus priimtas sprendimas. Atitinkamai šis pranešimas patvirtina, jog žemės plotas, kuriame buvo neišlikęs miškas, 2006 m. lapkričio 30 d. nebuvo valstybės išperkamas bei turėjo būti grąžinamas pareiškėjams natūra turėtoje vietoje. 2008 m. gruodžio 2 d. Kauno apskrities viršininko administracijos rašte nėra nurodyta, jog ši 0,16 ha žemė yra išperkama, jame prašoma pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo būdą nepagrįstai remiantis vien tuo, jog miškas nėra išlikęs. Taigi, 2008 m. gruodžio 2 d. nurodyta žemė nebuvo valstybės išperkama. Esant išreikštai M. Ž. valiai grąžinti jai žemės plotą, kuriame buvo neišlikęs miškas, taip pat nesant pareiškėjų valios, kuria būtų nepageidaujama susigrąžinti natūra šią žemę bei šiai žemei nesant valstybės išperkamai, pareiškėjams ši 0,16 ha ploto žemė turėjo ir šiuo metu turi būti grąžinta natūra turėtoje vietoje.
Akcentavo, kad net ir tuo atveju, jeigu žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas, valstybės išpirkimas būtų teisėtas, atsakovė neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į šį žemės plotą išmokant kompensaciją pinigais. M. Ž. niekada nebuvo išreiškusi valios atlyginti jai pinigais už grąžinamą žemę, priešingai ji nurodė, jog pageidauja jai tenkančią žemės dalį susigrąžinti buvusioje vietoje bei tuo atveju, jeigu buvusioje vietoje žemės neatgaus, tuomet pageidauja sklypo namo statybai kitoje vietoje. Pareiškėjai turėjo ir šiuo metu turi teisėtą lūkestį, jog jiems bus grąžintas natūra 0,16 ha žemės plotas, kuriame buvo neišlikęs miškas, arba jų nuosavybėn bus perduotas neatlygintinai lygiavertis žemės sklypas (įskaitant individualiai statybai). Pareiškėjams neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija, tinkamai neinformavo jų bei klaidino juos dėl nurodytos žemės grąžinimo.
Atsiliepimas
Atsakovė ir jos atstovas teismo prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 7S-82 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės M. Ž. – į 0,28 ha, kartu su bendraturčiu E. K. – 0,28 ha. 2020 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 7S-153-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ atkurtos nuosavybės teisės M. Ž. atlyginant pinigais už 6,30 ha žemės (vertė 1856 Eur).
M. Ž. 1991 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. (į savo tėvo) iki nacionalizacijos pagal dabartinį administracinį suskirstymą Kauno apskrityje, Kauno rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą 40 ha žemės plotą (toks plotas nurodytas 1991 m. gruodžio 12 d prašyme). 1991 m. gruodžio 12 d prašyme taip pat nurodė, kad tuo metu žemę valdė Lietuvos Veterinarijos Akademija. 2001-05-24 atsakovės raštu Nr. 145 M. Ž. paveldėtojai buvo informuoti, kad buvusio savininko A. K. žemė į kurią pretenduoja pareiškėjai yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos. Pareiškėjai šiuo raštu taip pat informuoti, kad neapsisprendus dėl išpirkimo būdo, bus priimtas sprendimas atstatyti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjai nepateikė atsakymo į minėtą raštą, nors pareiškėjas P. Ž. pasirašydamas susipažino su 2001-05-24 raštu Nr. 145. 2006-11-30 raštu Nr. 262 paveldėtojai buvo informuoti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 21 str. 3 d. įtvirtinta nuostata, jog piliečiui iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 str. nurodytos institucijos. Pareiškėjai raštu taip pat informuoti, kad buvęs miškas bus pamatuotas natūra, o valstybės išperkamai žemės daliai Kauno rajono žemėtvarkos skyrius parengs įsakymo projektą ir Kauno apskrities viršininkas priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjai 2007-09-10 prašyme nurodė, kad jų motina nepasirinko kitų atsiskaitymo būdų, žemę norėjo atgauti natūra toje pačioje vietoje. Pareiškėjai taip pat prašė grąžinti žemę natūra ir atsisakė nuo kitų atsiskaitymo už gražinamą žemę būdų. Nebuvo prašyta ir lygiaverčio žemės sklypo.
Nurodė, kad Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2008-12-02 raštu Nr. 132 informavo pareiškėjus, kad A. K. turėtas miškas neišlikęs, todėl reikia pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo būdą. Jeigu iki 2009 sausio 15 d. nebus pasirinktas kitas būdas, Kauno rajono žemėtvarkos skyrius parengs įsakymo projektą ir Kauno apskrities viršininkas priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkūrimo įstatymo 12 str. 8 d. nustatyta valstybės išperkamos žemės sąvoka - jei žemė suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip ½ akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė. Piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 str. nustatyta tvarka. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio „Specialios šio įstatymo taikymo nuostatos“ 2 d. nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais, kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, kad nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Terminai, per kuriuos piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, galėjo pareikšti ar pakeisti savo pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, buvo apibrėžti konkrečia kalendorine data - iki 2003 m. balandžio 1 d. ir šis terminas yra naikinamasis. Taigi, nuo 2012-02-01 Nacionalinė žemės tarnyba nebeturi teisės parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitokio kaip atlyginimas pinigais.
Pabrėžė, kad valią atkurti žemę natūrą išreiškė pati M. Ž. 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme. Pareiškėjai buvo informuoti Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-05-24 raštu Nr. 145 ir 2006-11-30 raštu Nr. 262 dėl pasekmių neapsisprendus dėl išpirkimo būdo. Pareiškėjai 2007-09-10 prašyme nurodė, kad jų motina (M. Ž.) nepasirinko kitų atsiskaitymo būdų, žemę norėjo atgauti natūra toje pačioje vietoje. Pareiškėjai taip pat prašė grąžinti žemę natūra ir atsisakė nuo kitų atsiskaitymo už gražinamą žemę būdų. Daugiau prašymų, kuriais būtų pareikšta (pakeista) valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo būdo pakeitimo nebuvo pateikta. Dabar galiojantys teisės aktai nesuteikia galimybės pakeisti ankščiau išreikštos valios, taip pat pareiškėjai buvo tinkamai informuoti, kad gali pasirinkti lygiavertį žemės sklypą, žinojo apie savo veiksmų pasekmes, išreiškė savo valią 2007-09-10 rašte, todėl jie negalėjo turėti teisėtų lūkesčių.
Šalies argumentai
Nurodė, kad pareiškėjai skunde teigia, kad 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme M. Ž. nurodė, jog pageidauja jai tenkančią žemės dalį susigrąžinti buvusioje vietoje bei tuo atveju, jeigu buvusioje vietoje žemės neatgaus, tuomet pageidauja sklypo namo statybai. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Nėra tokio kompensavimo būdo, kaip sklypo namo statybai suteikimas. Ši pozicija yra paneigiama ir 2007-09-10 pareiškėjų prašyme. Be to, valstybės išperkamas žemės sklypas yra naudojamas ir tai patvirtina Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 7ŽN-79-(14.7.73.) ir ortofoto nuotraukų duomenys. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026 „Dėl žemės, suteiktos kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotoms sėklininkystės, veislininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų, naudotojų ir jų naudojamų žemės sklypų dydžių sąrašų patvirtinimo“ yra nustatyti mokslo ir studijų institucijų, šių institucijų įsteigtų viešųjų įstaigų, organizuojančių praktinį mokymą ir tyrimus, ir jų naudojamų žemės sklypų dydžiai, VĮ Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, priskirta bendras žemės sklypų dydis, 1 598,1903 ha, žemės ūkio naudmenų, 1 501,9503 ha, užstatytos teritorijos, užstatytos teritorijos 58,06 ha. Pareiškėjams atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, būtų buvę galima tik tuo atveju, jeigu būtų pakeistas, t. y. sumažintas, VĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas plotas, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026. Į šį plotą taip pat patenka ir žemės sklypas, kuriame buvo šiuo metu jau neišlikęs miškas.
Pareiškėjų skundas patenkintinas visiškai.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1991 m. gruodžio 12 d. M. Ž. (pareiškėjų motina) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui A. K. Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime iki žemės nacionalizacijos priklausiusią žemę (40 ha plotą), kurį, jos teigimu, valdo Lietuvos Veterinarijos Akademija. Prašyme nurodė, jog pageidauja jai tenkančią žemės dalį susigrąžinti buvusioje vietoje, taip pat įrašė pastabą – jeigu neatgaunama žemė, nori sklypo namo statybai. 1999 m. birželio 12 d. M. Ž. Kauno rajono Žemėtvarkos skyriui taip pat pateikė prašymą dėl jos tėvo A. K. žemės dalies, esančios (duomenys neskelbtini) kaime 1 ha miškų plote, grąžinimo natūra. 1999 m. rugpjūčio 6 d. Kauno apskrities viršininko administracija išdavė Pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytą Kauno rajono (duomenys neskelbtini) kaime 38,50 ha žemės, 1,00 ha miško M. Ž. turi nuosavybės teisę į 6,42 ha žemės bei 0,16 ha miško plotą. Pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad žemę naudoja Lietuvos Veterinarijos Akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centras, o 1,00 ha miškas – grąžintinas (šio teismo posėdžio metu proceso dalyviai pripažino aplinkybę, ją taip pat patvirtino ir atsakovės atstovo pateikta planinė medžiaga bei administraciniai aktai, kad 1 ha plotas, kuriame anksčiau buvo miškas, LRV 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 suteiktas Lietuvos veterinarijos akademijai (vėliau - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) mokslo ir mokymo tikslams). 2001 m. gegužės 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu Nr. 145 M. Ž. buvo pranešta, jog LRV 2001 m. kovo 8 d. nutarimu patvirtinus žemių plotus suteiktus mokslo bei mokymo įstaigoms, buvusio savininko A. K. žemė, į kurią M. Ž. pretenduoja, yra valstybės išperkama, nes faktiškai naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos, o už ją valstybė atlygina: perduodama lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikinant pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam esamą privačios namų valdos (sodybos) žemės sklypą. Šiuo raštu M. Ž. buvo prašoma pasirinkti vieną iš nurodytųjų atlyginimo būdų, nurodant, jog pageidautina apsispręsti iki 2001 m. liepos 1 d.
Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) M. Ž. mirė, jos palikimą priėmė ir teises dėl žemės grąžinimo perėmė jos vaikai – pareiškėjai šioje administracinėje byloje. Pareiškėjai 2007 m. rugsėjo 10 d. prašymu patvirtino M. Ž. anksčiau išreikštą valią dėl žemės grąžinimo nurodydami, jog prašo žemę, esančią Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinti natūra. 2013 m. gegužės 30 d. atsakovės sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,28 ha žemės dalį iš 6,42 ha M. Ž. tenkančios žemės, grąžinant natūra M. Ž. 0,28 ha ploto žemę buvusioje vietoje - Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaime. Šios grąžintos žemės savininkai šiuo metu yra pareiškėjai. Pareiškėjams liko negrąžinta 6,14 ha ploto žemės bei 0,16 ha ploto žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas. Nacionalinės žemės tarnybos 2020 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 7S-153-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ (ginčijamas Sprendimas) buvo atkurtos nuosavybės teisės M. Ž. atlyginant pinigais už 6,30 ha žemės ir miško žemės plotą (1856 Eur).
Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Pareiškėjų teigimu, jų motina 1991 m. gruodžio 12 d. prašymu, taip pat ir 1999 m. birželio 12 d. prašymu siekė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra arba suteikti sklypą namo statybai, jeigu nebus galimybės atgauti natūrinės žemės (ekvivalentine natūra). Pati pareiškėjų motina dar pirminio prašymo padavimo metu nurodė, kad žemę savo reikmėms naudoja mokymo įstaiga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas daro išvadą, kad visa ginčo žemė, taip pat ir žemės plotas, kurioje buvo neišlikęs miškas, šiuo metu turi valstybės išperkamos žemės statusą, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 buvo oficialiai suteikta Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo tikslams (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Be to, valstybinės žemės suteikimo Lietuvos veterinarijos akademijai konstitucingumo klausimas buvo spręstas ir Konstituciniame Teisme, kuris 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu byloje Nr. 05/07 nustatė, kad toks žemės suteikimas Konstitucijai neprieštarauja. Konstatuotina, jog pareiškėjų motinos pasirinktas pagrindinis nuosavybės teisių į žemę ir miško žemę, kurioje neišliko miškas, atkūrimo būdas (atkūrimas natūra) dėl likusios negrąžintos žemės yra negalimas. Šią aplinkybę iš dalies pripažįsta patys pareiškėjai, ją patvirtina atsakovės ir jos atstovo pateikti administraciniai aktai dėl žemės naudojimo, planinės medžiagos duomenys, žemės naudojimo teisėtumo patikrinimo dokumentų duomenys. Nesant teisės aktų nustatyta tvarka atliktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 ir jo priedų korekcijos žemės plotų dalyje, žemės ploto, į kurį pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises natūra, teisinis statusas negali pasikeisti. Dėl to teismas atmeta pareiškėjų argumentus apie žemės naudojimo (nuomos, subnuomos) teisėtumo kaip teisiškai nereikšmingus šioje ginčo sprendimo stadijoje.
Ginčo santykius pagrinde reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – Atstatymo įstatymas), taip pat Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas, Įstatymas) bei jų normas įgyvendinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).
Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalyse (1991 m. gruodžio 12 d. prašymo padavimo metu galiojusi redakcija) buvo numatyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. 1991 m. gruodžio 12 d. prašymo turinio analizė patvirtina, kad jis iš esmės atitiko tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Atstatymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas reglamentavo, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu ji numatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms. Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 punktuose tuo metu buvo numatyta, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais: tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Vėliau įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalys numatė, kad kaimo vietovėje žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas reglamentuoja, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji suteikta kaimo vietovėje mokslo ir studijų institucijoms, šių institucijų įsteigtoms viešosioms įstaigoms, organizuojančioms praktinį mokymą ir tyrimus, profesinio mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams ir specializuotą veislininkystės bei sėklininkystės veiklą vykdančioms valstybės kontroliuojamoms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei priklauso daugiau kaip 1/2 akcijų. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1, 4 punktai numato, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus.
Paminėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad atsakovė, neatsižvelgdama į tai, kad 1991 m. gruodžio 12 d. prašymu pareiškėjų motina nuosavybės teisių atkūrimo būdą pasirinko atkūrimą žeme buvusioje vietoje ir pastabose taip pat nurodė pageidavimą gauti sklypą namo statybai, jeigu neatgaus žemės natūra (prašyme išreikšta valia, teismo vertinimu, apėmė tiek atkūrimą natūra, tiek ir ekvivalentine natūra), teisę aiškina tik išskirtinai savo naudai. Atsakovė paminėtą išvadą padarė neobjektyviai įvertinusi visas faktines aplinkybes ir neatsižvelgusi į jų visumą. Atsakovei niekas netrukdė, padedant pretendentei tinkamai įgyvendinti jos teisės į nuosavybę (vadovaujantis viešojo administravimo principu – valdžia tarnauja žmogui), nuo 1991 metų pabaigos iki pretendentės mirties 2001 metais (per 10 metų) patikslinti jos valios turinį dėl sklypo statybai suteikimo (tiksliai išsiaiškinti valią dėl lygiaverčio žemės sklypo arba ekvivalentinės natūros), nes pati pretendentė 1991 metų prašyme jau nurodė, jog žeme savo reikmėms naudojasi mokslo įstaiga. Iš vėlesnių pretendentės ir jos teisių perėmėjų (pareiškėjų) raštų turinio atsakovei turėjo būti akivaizdu, kad atlyginimo pinigais niekas niekada nenorėjo. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad po 2013 metų sprendimo, kuriuo į dalį žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos natūra, atsakovė neatliko jokių procedūrų dėl nuosavybės teisių į likusį plotą atkūrimo suteikiant lygiavertį žemės (miško) plotą pagal pretendentės išreikštą valią. Toks atsakovės elgesys pažeidžia gero viešojo administravimo, objektyvumo principus, taip pat atsakovės pareigą teisę aiškinti silpnesniosios pusės (pretendentės atkurti nuosavybės teises) naudai. Svarbu pažymėti ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau anksčiau buvo suformavęs aiškią praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas galiojant ir Atkūrimo įstatymui (buvo padaryta išvada, kad ekvivalentinė natūra iš esmės tas pats kaip ir lygiavertis žemės sklypas). Taigi, yra pagrindas išvadai, kad 1991 m. gruodžio 12 d. prašymu pretendentė (pareiškėjų motina) tinkamai išreiškė valią nuosavybės teisėms į žemę atsikurti natūra ir taip pat ekvivalentine natūra. Tai patvirtina tiek lingvistinė 1991 m. gruodžio 12 d. prašymo analizė, tiek paties šio prašymo surašymo aplinkybės, o 1999 m. birželio 12 d. pretendentės prašyme taip pat kalbama apie natūrinę žemę, tačiau tik apie tą dalį, kurioje neišlikęs miškas (1 ha plote). Teismas daro išvadą, kad neturėdama galimybių nuosavybės teisių į visą žemę pretendentei atkurti natūra (į dalį natūrinės žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos 2013 metais), atsakovė privalėjo jas toliau atkūrinėti ekvivalentine natūra, t. y. suteikdama žemės sklypą kitoje vietoje ir tik po to svarstyti piniginės kompensacijos klausimus. Jokių svarių įrodymų, kad atsakovė būtų realiai siekusi pretendentei atkurti nuosavybės teises, suteikiant jai lygiavertį žemės (miško) sklypą, teismui nepateikė.
Tiek Atstatymo įstatymas, taip pat Atkūrimo įstatymas, tiek ir Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Kaip jau buvo paminėta, pretendentė dar 1991 metų prašyme aiškiai išdėstė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų (pirmiausia natūrinė žemė, o jos nesant – ekvivalentinė natūra, lygiavertis žemės sklypas). Svarbu paminėti ir tai, kad 2001 m. gegužės 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu pretendentei buvo pranešta, jog 2001 m. kovo 8 d. LRV nutarimu patvirtinus žemių plotus, suteiktus mokslo bei mokymo įstaigoms, buvusio savininko A. K. žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjų motina, yra valstybės išperkama, nes faktiškai naudojama Lietuvos Veterinarijos Akademijos, o už ją valstybė atlygina: perduodama lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikina pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam esamą privačios namų valdos (sodybos) žemės sklypą. Dėl to neaišku, kodėl byloje ginčijamu sprendimu visiškai nepagrįstai paneigia tokia pretendentų teisė. Paminėtas raštas sukūrė pareiškėjams teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės į likusią žemę mirusios motinos vardu bus atkuriamos jei jau ne natūra, tai bent jau ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose). Atsakovė skundžiamu sprendimu šį teisėtą lūkestį nepagrįstai pažeidė. Dėl to sprendimas atkurti nuosavybės teises išmokant piniginę kompensaciją panaikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o atsakovė įpareigotina nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš naujo, tinkamai įvertinant pretendento išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Likusieji tiek pareiškėjų, atsakovės ir jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjai prašo teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pareiškėjai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepatenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų V. T., P. Ž. skundą patenkinti visiškai.
Panaikinti 2020 m. liepos 9 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 7S-153-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“.
Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž..
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.