Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-3-502/2022

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-01-05
Bylos Nr.: eA-3-502/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02129-2020-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
Atsakovas: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas: P. Ž., V. T.

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-3-502/2022Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02129-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.6.1.5; 18.6.2; 18.7; 18.10; 18.12 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. Ž. ir V. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai P. Ž. ir V. T. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 7S-153-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž..

2. Pareiškėjai nurodė, kad M. Ž. mirė (duomenys neskelbtini) jos palikimą priėmė vaikai – pareiškėjai. M. Ž. 1991 m. gruodžio 12 d. buvo pateikusi prašymą Kauno rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti jos tėvui A. K. (duomenys neskelbtini) priklaususią žemę, pageidaujant ją susigrąžinti buvusioje vietoje arba gauti kitą sklypą namo statybai. Kauno rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. gegužės 14 d. pasiūlymu nutarė, jog esamų dokumentų dėl buvusio savininko A. K. turėtos žemės bendro ploto 39,5 ha (iš to skaičiaus – 1 ha miško) (duomenys neskelbtini) pakanka nuosavybės teisėms atkurti. M. Ž. 1999 m. birželio 12 d. pateikė prašymą Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir KAVA) Kauno rajono Žemėtvarkos skyriui, prašydama grąžinti 1 ha miško plotą, paveldėtą iš tėvo A. K.. KAVA 1999 m. rugpjūčio 12 d. pažyma dėl nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų nurodė, kad M. Ž. turi nuosavybės teisę į 6,42 ha žemės bei 0,16 ha miško. Be to, minėtoje pažymoje buvo nurodyta, jog žemę naudoja Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centras, o 1 ha miško – grąžintinas. KAVA 2001 m. gegužės 24 d. raštu M. Ž. buvo pranešta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu patvirtinus žemių plotus, suteiktus mokslo bei mokymo įstaigoms, įskaitant ir Lietuvos veterinarijos akademijos, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, Kauno apskrities viršininko 2001 m. balandžio 23 d. įsakymu pradedamas rengti žemėtvarkos projektas. Ten pat nurodyta, jog buvusio savininko A. K. žemė, į kurią M. Ž. pretenduoja, yra valstybės išperkama, nes naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos, už kurią valstybė atlygina. M. Ž. dar 1991 m. gruodžio 12 d. prašymu pasirinko, jog jai būtų perduotas lygiavertis žemės sklypas kitoje vietoje individualiai statybai. Šio pasirinkimo M. Ž. niekada neatšaukė ir nekeitė.

3. Pareiškėjai teigė, jog mirus M. Ž. pareiškėjai taip pat išreiškė valią gauti realų sklypą natūra buvusioje ar kitoje vietoje 2007 m. rugsėjo 10 d. prašymu. Pareiškėjai ne kartą žodžiu kreipėsi į atsakingas institucijas, prašydami pasiūlyti žemę grąžinti ekvivalentine natūra, tačiau jiems buvo nurodoma, kad laisvų lygiaverčių sklypų nėra likę ir lygiavertis žemės sklypas kitoje vietoje jiems nė karto nebuvo pasiūlytas. Atsakovo Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,28 ha žemės dalį iš 6,42 ha M. Ž. tenkančios žemės, grąžinant natūra M. Ž. 0,28 ha ploto žemę buvusioje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini). Šios grąžintos žemės savininkai yra pareiškėjai. Atitinkamai šiuo metu pareiškėjams vis dar nėra grąžinta 6,14 ha ploto žemės bei 0,16 ha ploto žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas. Pareiškėjai pažymėjo, kad dėl jiems grąžintinos 0,16 ha ploto žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas, KAVA 2008 m. gruodžio 2 d. raštu pranešė, jog A. K. miškas neišlikęs. Rašte taip pat prašoma pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo būdą (kompensaciją litais ar vertybiniais popieriais arba rengti išvadą miško gavimui kitoje vietoje) bei nurodoma, jog jeigu pareiškėjai nepasirinks, Kauno apskrities viršininkas priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tarnyba 2020 m. liepos 9 d. Sprendimu nusprendė atkurti nuosavybės teises į M. Ž. tenkančią likusią 6,14 ha žemę bei 0,16 ha (iš viso 6,3 ha) neišlikusio miško išmokant kompensaciją pinigais – 1 856 Eur.

4. Pareiškėjai nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 3 dalį atsakingos institucijos, nesant galimybės grąžinti natūra, yra įpareigotos pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Minėtos pareigos atsakingos institucijos per beveik 30 metų neįvykdė nė karto – pareiškėjai buvo klaidinami, jog lygiaverčių žemės sklypų kitose vietose nėra likę. Atsakovo 2019 m. gruodžio 3 d. posėdžio protokole klaidingai nurodyta, jog M. Ž. buvo išreiškusi valią grąžinti žemę tik natūra, dėl to minėta žemė grąžintina tik pinigais. Tokie atsakingų institucijų veiksmai pažeidė gero administravimo principą, pareiškėjų teises ir Atkūrimo įstatymo nuostatas. Be to, iki 2001 m. Lietuvos veterinarijos akademija grąžintinos žemės nenaudojo, pareiškėjų žiniomis, žemės naudojimas iki šiol nėra teisėtas pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes yra perduotas įmonei, nepatenkančiai į minėtoje nuostatoje nurodytų subjektų apibrėžtį. Pagal Žemės įstatymą būtent atsakovas turi pareigą kontroliuoti kaip naudojama perduota Lietuvos sveikatos mokslų universitetui grąžintina pareiškėjams žemė (duomenys neskelbtini), tačiau tinkamai to neatlieka ir pažeidžia minėto įstatymo nuostatas ir pareiškėjų teises.

5. Pareiškėjai dėl grąžintinos 0,16 ha ploto žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas, teigė, jog šiuo atveju Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatos neturėtų būti taikomos. KAVA 2006 m. lapkričio 30 d. raštu dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams buvo pranešta, jog jų miškas bus pamatuotas natūra, o valstybės išperkamai žemės daliai Kauno apskrities viršininkas priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Minėtas pranešimas patvirtina, jog žemės plotas, kuriame buvo neišlikęs miškas, 2006 m. lapkričio 30 d. nebuvo valstybės išperkamas bei turėjo būti grąžinamas pareiškėjams natūra turėtoje vietoje. Sprendimu savavališkai ir neteisėtai nuspręsta už 0,16 ha žemę, kurioje buvo neišlikęs miškas, atkurti nuosavybės teises kitais būdais. Atsakingos institucijos, įskaitant atsakovą, neinformavo pareiškėjų nei apie tai, jog jie pagal įstatymą turi teisę į grąžinimą turėtoje vietoje natūra žemės ploto, kuriame buvo neišlikęs miškas, bet klaidino pareiškėjus nurodant miško neišlikimą kaip teisinį pagrindą negrąžinti natūra nurodytos žemės bei reikalaujant pasirinkti kitus nuosavybės atkūrimo būdus.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjai buvo raštu informuoti, kad nepareiškus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės atkūrimo būdas, parenkamas Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio nurodytų institucijų sprendimu. Tiek pareiškėjų motina, tiek patys pareiškėjai kitų, negu grąžinimas natūra, būdų nepasirinko, lygiaverčio žemės sklypo neprašė. Natūra atkurti nuosavybę valią buvo išreiškusi pati M. Ž. 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme, pareiškėjai 2007 m. rugsėjo 10 d. prašyme nurodė, kad jų motina nepasirinko kitų atsiskaitymo būdų, žemę norėjo atgauti natūra toje pačioje vietoje. Pareiškėjai buvo tinkamai informuoti, kad gali pasirinkti lygiavertį žemės sklypą, žinojo apie savo veiksmų pasekmes, išreiškė savo valią 2007 m. rugsėjo 10 d. rašte, todėl turėti teisėtų lūkesčių negalėjo. Atsakovo vertinimu, nėra tokio kompensavimo būdo, kaip sklypo namo statybai suteikimas, todėl M. Ž. alternatyvaus nuosavybės atkūrimo būdo nepasirinko. Pareiškėjams atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, būtų buvę galima tik tuo atveju, jeigu būtų pakeistas, t. y. sumažintas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamas plotas, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026. Į šį plotą taip pat patenka ir žemės sklypas, kuriame buvo šiuo metu jau neišlikęs miškas.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjų P. Ž. ir V. T. skundą tenkino visiškai – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž..

Šalies argumentai

9. Teismas nustatė, kad 1991 m. gruodžio 12 d. pareiškėjų motina pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklaususią 40 ha žemės plotą. Prašyme buvo išreikštas pageidavimas žemę susigrąžinti natūra, taip pat įrašyta pastaba, kad, jeigu neatgaunama žemė, pageidautinas sklypas namo statybai. 1999 m. birželio 12 d. M. Ž. Kauno rajono Žemėtvarkos skyriui taip pat pateikė prašymą dėl jos tėvo A. K. žemės dalies, esančios (duomenys neskelbtini) kaime 1 ha miškų plote, grąžinimo natūra. KAVA 1999 m. rugpjūčio 6 d. išdavė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 38,5 ha žemės, 1 ha miško M. Ž. turi nuosavybės teisę į 6,42 ha žemės bei 0,16 ha miško plotą. Pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad žemę naudoja Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centras, o 1 ha miškas – grąžintinas.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismo posėdyje proceso dalyviai pripažino aplinkybę, ją taip pat patvirtino ir atsakovo pateikta planinė medžiaga bei administraciniai aktai, kad 1 ha plotas, kuriame anksčiau buvo miškas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 suteiktas Lietuvos veterinarijos akademijai (vėliau – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) mokslo ir mokymo tikslams.

Šalies argumentai

12. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) M. Ž. mirė, jos palikimą priėmė ir teises dėl žemės grąžinimo perėmė jos vaikai. Pareiškėjai 2007 m. rugsėjo 10 d. prašymu patvirtino M. Ž. anksčiau išreikštą valią dėl žemės grąžinimo nurodydami, jog prašo žemę, esančią (duomenys neskelbtini), grąžinti natūra. Tarnybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,28 ha žemės dalį iš 6,42 ha M. Ž. tenkančios žemės, grąžinant natūra M. Ž. 0,28 ha ploto žemę buvusioje vietoje. Pareiškėjams liko negrąžinta 6,14 ha ploto žemės bei 0,16 ha ploto žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas. Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės M. Ž. atlyginant pinigais už 6,3 ha žemės ir miško žemės plotą (1 856 Eur).

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismo vertinimu, visa ginčo žemė šiuo metu turi valstybės išperkamos žemės statusą pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą, todėl pareiškėjų motinos pasirinktas pagrindinis nuosavybės teisių į žemę ir miško žemę, kurioje neišliko miškas, atkūrimo būdas (atkūrimas natūra) dėl likusios negrąžintos žemės nėra galimas. Nesant teisės aktų nustatyta tvarka atliktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 ir jo priedų korekcijos žemės plotų dalyje, žemės ploto, į kurį pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises natūra, teisinis statusas negali pasikeisti, todėl teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl žemės naudojimo teisėtumo.

14. Teismas sprendė, jog pareiškėjų motina 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme išreiškė valią tiek atkurti nuosavybės teisę natūra, tiek ekvivalentine natūra, todėl atsakovas, teigdamas, jog ekvivalentinė natūra nebuvo pageidauta, neobjektyviai vertino faktines aplinkybes ir jų visumą. Atsakovui niekas netrukdė, padedant pretendentei tinkamai įgyvendinti jos teisės į nuosavybę, nuo 1991 m. pabaigos iki pretendentės mirties (duomenys neskelbtini) (per 10 metų) patikslinti jos valios turinį dėl sklypo statybai suteikimo (tiksliai išsiaiškinti valią dėl lygiaverčio žemės sklypo arba ekvivalentinės natūros), nes pati pretendentė 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme jau nurodė, jog žeme savo reikmėms naudojasi mokslo įstaiga. Iš vėlesnių pretendentės ir jos teisių perėmėjų (pareiškėjų) raštų turinio atsakovui turėjo būti akivaizdu, kad atlyginimo pinigais niekas niekada nenorėjo. Savo veiksmais atsakovas pažeidė gero administravimo, objektyvumo, teisės aiškinimo silpnesnės pusės naudai principus.

15. Teismas netenkino pareiškėjų skundo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes pareiškėjai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

III.

16. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsiliepimas

17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, jog neturėdamas galimybių nuosavybės teisių į visą žemę pretendentei atkurti natūra (į dalį natūrinės žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos 2013 metais), atsakovas privalėjo jas toliau atkūrinėti ekvivalentine natūra, t. y. suteikdama žemės sklypą kitoje vietoje ir tik po to svarstyti piniginės kompensacijos klausimus.

18. Tarnyba nesutinka, kad 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme išreikšta valia apėmė tiek atkūrimą natūra, tiek ir ekvivalentine natūra, kadangi 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme tik skiltyje „susigražinti žemę buvusioje vietoje“ yra įrašytas žodis „taip“, tačiau šio prašymo skiltyse dėl kompensavimo būdo nieko neįrašyta, o prašoma žemės sklypo namo statybai tik pastabose. Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 11 straipsnio 2 dalyje (1991 m. gruodžio 12 d. prašymo padavimo metu galiojusi redakcija) buvo nurodyta, kad prašyme nurodomas pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Įstatymų leidėjas vartojo jungtuką „arba“, o ne jungtuką „ir“, taigi prašymo padavimo metu buvo galima pasirinkti tik vieną atkūrimo būdą ir šiuo atveju buvo pasirinktas atkūrimas natūra. Taip pat pagal Atstatymo įstatymo galiojusios redakcijos 5 straipsnį asmenims nuosavybės teisė į žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose, atstatoma tais atvejais, kai žemės sklypas buvo miesto ar miestelio ribose suteikiant neatlygintinai toje pačioje gyvenamojoje vietovėje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio ir nustatyta tvarka žemės sklypą individualiai statybai. Taigi, pagal Atstatymo įstatymo galiojusią redakciją prašymas suteikti žemės sklypą individualiai statybai netinkamas, kadangi ginčo žemės sklypas nebuvo miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose.

Atsiliepimas

19. Atsakovas nesutinka, kad pažeidė pareiškėjų teisėtą lūkestį, nes pareiškėjų motina ir pareiškėjai negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog nuosavybės teisės į likusią žemę mirusios motinos vardu bus atkuriamos jei ne natūra, tai ekvivalentine natūra, kadangi KAVA 2001 m. gegužės 24 d. rašto Nr. 145 siuntimo metu dar buvo galima pakeisti valią ir neapsisprendus dėl išpirkimo būdo, laikomasi valios išsakytos 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme, t. y. atkurti nuosavybės teises natūra. Pareiškėjai taip pat informuoti, kad nepateikus atsakymo į šį raštą bus priimtas apskrities viršininko sprendimas atstatyti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. Taigi pareiškėjai žinojo, kad nepasirinkus kompensavimo būdo bus atkurta žemė ne natūra, nes buvo informuoti, jog žemė yra valstybės išperkama, o nuosavybės teisė bus atkurta pinigais, tačiau laiku nesiėmė veiksmų. Pareiškėjai nepateikė atsakymo į minėtą raštą, nors pareiškėjas P. Ž. pasirašydamas susipažino su šiuo raštu. KAVA Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 262 informavo M. Ž. paveldėtojus, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog piliečiui iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Pareiškėja raštu taip pat informuota, kad buvęs miškas bus pamatuotas natūra, o valstybės išperkamai žemės daliai Kauno rajono žemėtvarkos skyrius parengs įsakymo projektą ir Kauno apskrities viršininkas priims sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

20. Atsakovas teigia, kad nuoseklus siekis atkurti žemę natūra matomas ir pareiškėjų 2007 m. rugsėjo 10 d. prašyme Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus viršininkui, kuriame pareiškėjai nurodė: „Žemė mums negrąžinta, kadangi yra valstybės išperkama, kitokio noro mūsų mama, kaip žemės natūra grąžinimo nėra pareiškusi.“ Taigi spręstina, kad pareiškėjų valia visada buvo atgauti žemę natūra, o ne ekvivalentų žemės sklypą, todėl Tarnybos sprendimas atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais yra teisėtas ir pagrįstas.

21. Atsakovas nurodo, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), reglamentuoja, kad nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Terminai, per kuriuos piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, galėjo pareikšti ar pakeisti savo pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, buvo apibrėžti konkrečia kalendorine data, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., ir šis terminas yra naikinamasis. Pareiškėjai nepateikė laiku prašymo dėl žemės atkūrimo teisės aktų nustatytais būdais. Pareiškėjai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012 m. vasario 1 d. Tarnyba nebeturi teisės parinkti kitokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo kaip atlyginimas pinigais. Valstybinės žemės suteikimo Lietuvos veterinarijos akademijai konstitucingumo klausimas buvo spręstas ir Konstituciniame Teisme, kuris 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu byloje Nr. 05/07 nustatė, kad toks žemės suteikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai nusprendė panaikinti Sprendimą ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž..

22. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Pareiškėjai atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjai iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, išskyrus jo dalį dėl panaudos pagrindu Lietuvos sveikatų mokslų universiteto valdomo sklypo galbūt netinkamo naudojimo. Pareiškėjai pateikia interneto naujienų portalo „Delfi“ 2017 m. vasario 25 d. skelbtą straipsnį, jų vertinimu, pagrindžiantį galimas abejones dėl netinkamo žemės sklypo naudojimo. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarime nurodytas tik bendras žemės ūkio naudmenų ploto dydis, priskirtas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto reikmėms, o konkretus žemės sklypas jokiame teisės akte nėra nurodytas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 7S-153-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti reikalaujamus veiksmus.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės aktų taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad yra pagrindas išvadai, jog 1991 m. gruodžio 12 d. prašymu pretendentė (pareiškėjų motina) tinkamai išreiškė valią nuosavybės teisėms į žemę atsikurti natūra ir taip pat ekvivalentine natūra, o neturėdamas galimybių nuosavybės teisių į visą žemę pretendentei atkurti natūra (į dalį natūrinės žemės nuosavybės teisės buvo atkurtos 2013 metais), atsakovas privalėjo jas toliau atkūrinėti ekvivalentine natūra, t. y. suteikdamas žemės sklypą kitoje vietoje ir tik po to svarstyti piniginės kompensacijos klausimus, tačiau atsakovo realus siekis pretendentei atkurti nuosavybės teises, suteikiant jai lygiavertį žemės (miško) sklypą, nenustatytas.

28. Byloje nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 12 d. M. Ž. (pareiškėjų motina) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui A. K. (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizacijos priklausiusią žemę (40 ha plotą), kurią, jos teigimu, valdo Lietuvos veterinarijos akademija. Prašyme nurodė, jog pageidauja jai tenkančią žemės dalį susigrąžinti buvusioje vietoje, taip pat įrašė pastabą – jeigu neatgaunama žemė, nori sklypo namo statybai. 1999 m. birželio 12 d. M. Ž. Kauno rajono Žemėtvarkos skyriui taip pat pateikė prašymą dėl jos tėvo A. K. žemės dalies, esančios (duomenys neskelbtini) kaime 1 ha miškų plote, grąžinimo natūra. 1999 m. rugpjūčio 6 d. Kauno apskrities viršininko administracija išdavė Pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad į buvusio savininko A. K. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) kaime 38,50 ha žemės, 1,00 ha miško M. Ž. turi nuosavybės teisę į 6,42 ha žemės bei 0,16 ha miško plotą. Pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad žemę naudoja Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centras, o 1,00 ha miškas – grąžintinas (1 ha plotas, kuriame anksčiau buvo miškas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 suteiktas Lietuvos veterinarijos akademijai (vėliau – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) mokslo ir mokymo tikslams). 2001 m. gegužės 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu Nr. 145 M. Ž. buvo pranešta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu patvirtinus žemių plotus, suteiktus mokslo bei mokymo įstaigoms, buvusio savininko A. K. žemė, į kurią M. Ž. pretenduoja, yra valstybės išperkama, nes faktiškai naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos, o už ją valstybė atlygina: perduodama lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikinant pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam esamą privačios namų valdos (sodybos) žemės sklypą. Šiuo raštu M. Ž. buvo prašoma pasirinkti vieną iš nurodytųjų atlyginimo būdų, nurodant, jog pageidautina apsispręsti iki 2001 m. liepos 1 d. M. Ž. (duomenys neskelbtini) mirus, jos palikimą priėmė ir teises dėl žemės grąžinimo perėmė pareiškėjai šioje administracinėje byloje, kurie 2007 m. rugsėjo 10 d. prašymu patvirtino M. Ž. anksčiau išreikštą valią dėl žemės grąžinimo nurodydami, jog prašo žemę, esančią (duomenys neskelbtini), grąžinti natūra. 2013 m. gegužės 30 d. atsakovo sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,28 ha žemės dalį iš 6,42 ha M. Ž. tenkančios žemės, grąžinant natūra M. Ž. 0,28 ha ploto žemę buvusioje vietoje – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjams liko negrąžinta 6,14 ha ploto žemės bei 0,16 ha ploto žemės, kurioje buvo neišlikęs miškas. Ginčijamu šioje byloje Tarnybos 2020 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 7S-153-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei M. Ž.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės M. Ž. atlyginant pinigais už 6,30 ha žemės ir miško žemės plotą (1 856 Eur).

29. Pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė, kad ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei jų normas įgyvendinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, ir akcentavo, jog pagal šį reguliavimą nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

30. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pretendentė dar 1991 metų prašyme aiškiai išdėstė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų (pirmiausia natūrinė žemė, o jos nesant – ekvivalentinė natūra, lygiavertis žemės sklypas), o byloje ginčijamu sprendimu visiškai nepagrįstai paneigta tokia pretendentų teisė ir teisėtas lūkestis, jog nuosavybės teisės į likusią žemę mirusios motinos vardu bus atkuriamos jei jau ne natūra, tai bent jau ekvivalentine natūra (lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose). Tai sudaro pagrindą sprendimą atkurti nuosavybės teises išmokant piniginę kompensaciją panaikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o atsakovas įpareigotinas nuosavybės teisių atkūrimo klausimą spręsti iš naujo, tinkamai įvertinant pretendento išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (ABTĮ 88 str. 2 p.).

31. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

32. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

33. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas byloje priimamas pareiškėjų naudai, jie turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

34. Pareiškėjai prašo priteisti 1 782,48 Eur išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Iš pareiškėjų pateiktų išlaidas pagrindžiančių dokumentų matyti, kad išlaidos už advokato suteiktas paslaugas už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 742,40 Eur. Prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus dydžio, nustatyto tokioms teisinėms paslaugoms pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintas Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), kuris sudarytų 1 876,94 Eur. Todėl pareiškėjų prašoma išlaidų už teisines paslaugas suma priteistina (abiems pareiškėjams po 871,20 Eur). Iš suteiktų paslaugų ataskaitos matyti, kad likusi suma (40,08 Eur) įvardyta kaip papildomos advokatų kontoros išlaidos. Tačiau minėta išlaidų suma nedetalizuota ir nesudaro pagrindo spręsti, kad tai yra išlaidos, tiesiogiai susiję su byla ir advokato suteikta teisine pagalba, todėl nepriteistina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjams P. Ž. ir V. T. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1 742,40 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt du eurus 40 centų) (t. y., po 871,20 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną eurą 20 centų)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė