- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-16
- Bylos Nr.
- 2S-1068-492/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Petras Jaržemskis, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- Lindorff Oy
- Atsakovas
- S. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės, teisėjų Neringos Švedienės, Petro Jaržemskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10104-141/2009 pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, ieškinį atsakovui S. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 618,70 Lt skolos už ryšio paslaugas, 222,73 Lt delspinigių, bylinėjimosi išlaidų, įskaitant 64,00 Lt žyminio mokesčio, 5 procentų palūkanų priteisimo. Nurodė, kad atsakovas S. K. su pirminiu kreditoriumi UAB „Omnitel“ sudarė Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovui buvo teikiamos mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugos, o atsakovas įsipareigojo tinkamai naudotis ryšio paslaugomis ir už jas atsiskaityti pagal išrašytas sąskaitas. Atsakovui buvo suteiktos ryšio paslaugos, už kurias atsiskaityti buvo pateiktos 1999-05-01 bei 1999-06-01 išrašytos sąskaitos, tačiau už paslaugas atsakovas tinkamai neatsiskaitė ir liko skolingas kreditoriui 618,70 Lt. 2008-12-23 sutartimi įsiskolinimo iš atsakovo reikalavimo teisė pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ buvo perleista naujam kreditoriui – ieškovui. Apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas rašytiniu pranešimu, siųstu atsakovui paprastu laišku.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Nurodė, kad ieškinys Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateiktas vadovaujantis UAB “Omnitel” su atsakovu 1998-06-23 sudarytos sutarties dėl Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo MB Nr. 080770 (toliau – Sutartis) 8.4. punktu, nustatančiu, kad visi ginčai dėl šios sutarties prievolių vykdymo, įskaitant ieškinius dėl abonento įsiskolinimų, nagrinėjami teisme pagal Omnitel buveinės vietą arba teisme pagal ieškovo pasirinkimą. Kadangi šia sutartimi pradinis kreditorius, t.y Omnitel, atlygintinai įsipareigojo teikti atsakovui skaitmeninio korinio ryšio paslaugas, teismas konstatavo, jog tai yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis (LR CK 6.716 str.). Iš jos matyti, kad sutarties sąlygos yra išdėstytos pradinio kreditoriaus rekvizitais pažymėtame lape, o sutarties tekstas yra spausdintas. Taip pat matyti, kad Sutarties sąlygos, nesusijusios su abonento duomenimis, yra pradinio kreditoriaus iš anksto, nederinant su skolininku, nevienkartiniam naudojimui parengtos nuostatos – standartinės sutarčių sąlygos (LR CK 6.185 str.). Standartine sąlyga yra ir minėta Sutarties nuostata, įtvirtinanti sutartinį teismingumą. Duomenų apie tai, kad ši sutarties sąlyga buvo aptarta su skolininku individualiai, byloje nėra pateikta. Vertindamas Sutartį bei jos sąlygą dėl ginčų teismingumo teismas konstatavo, kad vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su iš sutarties kylančių ginčų teismingumu, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Sudarydamas sutartį vartotojas visą dėmesį kreipia į esmines, su sutarties dalyku, susijusias sąlygas, labai dažnai į kitas sąlygas net neįsigilindamas. Tuo tarpu LR CPK 32 str. 1 d. nuostata reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. Vien tik vartotojo parašas vartojimo sutartyje neatitinka sąmoningo ir valingo susitarimo prasmės. Nesant sąmoningo vartotojo, t.y. šiuo atveju atsakovo, sutikimo, kad ginčas būtų sprendžiamas išimtinai pagal UAB „Omnitel“ buveinę, ši sąlyga nelaikytina šalių susitarimu dėl teismingumo LR CPK 32 str. prasme. Be to, ji neatitinka skolininko, kaip vartotojo, interesų, nes toks ginčo sprendimas kainuoja daugiau lėšų ir laiko, nei jo sprendimas jo gyvenamosios vietos teisme. Be to, vartotojas, įvertinęs šias laiko ir lėšų sąnaudas, gali apskritai nuspręsti neginti savo teisių nuo kreditoriaus – verslininko pareikštų reikalavimų, net jei tokie reikalavimai, vartotojo nuomone, ir yra visiškai nepagrįsti. Tai ypač pasakytina tuo atveju, kai ieškovo reikalavimas pinigine išraiška nėra sąlyginai didelis ir galimos vartotojo bylinėjimosi sąnaudos būtų nedaug mažesnės ar net didesnės nei verslininko pareikštas reikalavimas. Teismo vertinimu pateiktas ieškinys operatyviau ir ekonomiškiau būtų išnagrinėtas kitame teisme t.y. pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pripažino šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtintą standartinę sąlygą dėl ginčų sutartinio teismingumo nesąžininga, o ji pagal LR CK 6.188 str. 6 d., yra negaliojanti nuo sutarties sudarymo.
Šalies argumentai
Ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pirminis kreditorius UAB „Omnitel“ ir S. K. Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo sutarties Nr. 080770 8.4 punktu nustatė teritorinį ginčų nagrinėjimo teismingumą ir toks šalių susitarimas atitiko CPK 140 str 1 d. (nuo 2003-01-01 galiojančio LR CPK 32 str. 1 d.) nuostatas. Apelianto nuomone, teismas ieškinio priėmimo stadijoje, nesudarydamas galimybės suinteresuotai šaliai pateikti atsikirtimus, padarė nepagrįstą išvadą, jog sutarties sąlyga, nustatanti sutartinį teismingumą, yra nesąžininga ir negaliojanti. Šalių susitarimas dėl teismingumo atspindi šalių autonomijos principą, o šalių valia gali būti ribojama tik jei pažeidžiamos išimtinio teritorinio teismingumo taisyklės. Apeliantas pažymėjo, kad, ėmęsis savo iniciatyva vertinti sutarties sąlygą dėl sutartinio teismingumo jos sąžiningumo aspektu, teismas nesivadovavo LR CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 str., pagal kurį CK 6 knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui. 2001 m. LR CK 1.7 str. 2 d. nustatyta, jog civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, todėl nuostatos, kuriomis remiasi teismas, nutardamas pripažinti sutartinį teismingumą nesąžininga sutarties sąlyga, negali būti taikomos, nes sutarties sudarymo metu negaliojo. Nepaisant to, net ir pagal galiojančio LR CK 6.188 str. 1 d., tik vartotojas turi teisę teismo nustatyta tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarties sąlygas. Minėta nuostata nenumato galimybės teismui ex officio spręsti sutarties sąlygų sąžiningumo. Šio straipsnio 2 d. numato sąrašą atvejų, kuomet teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarčių sąlygas, tačiau tai gali būti tik tokios sąlygos, kurios atitinka CK 6.188 str.1 ir 2 d. nurodytus kriterijus, t.y. vartotojo reikalavimas teisme ir 2 dalyje nurodytos sąlygos. Nagrinėjamu atveju nei vieno iš šių pagrindų nėra. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl sutartinės nuostatos galiojimo, turėjo į bylą įtraukti ir sutarties šalį, pirminį kreditorių UAB „Omnitel“. Taip pat nurodė, kad teismo nustatytos aplinkybės, jog sudarydamas sutartį vartotojas dėmesį kreipė į esmines sąlygas, o į kitas nesigilino, pagrįstos prielaidomis, nes klientas sutarties anketinėje dalyje patvirtino, jog su visomis sutarties sąlygomis susipažino, jas suprato, su jomis sutiko ir tai patvirtino savo parašu, kaip tai numatyta 1964 m. LR CPK 1964 m. LR CK 45 str. 1 d.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovas Lindorff oy atskirasis skundas netenkintinas.
Teisės kreiptis į teismą tvarką nustato CPK normos. Teismingumas yra numatytas kaip viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurios buvimą ar nebuvimą teismas privalo aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. CPK 32 str. 1 d. numato sutartinį teismingumą, kuriuo šalys rašytiniu tarpusavio susitarimu gali pakeisti teritorinį bylos teismingumą, tačiau LR Konstitucijos 5 str., Europos Sąjungos teisė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika akcentuoja padidintą vartotojų teisių apsaugą, kuri turi būti taikoma ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus (plačiąja prasme), bet ir sprendžiant verslininko vartotojui pareikšto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo ex officio įvertinti standartines vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo, nes tik taip gali būti užtikrinta visapusė vartotojų teisių apsauga (LAT 2006-02-22 nutartis c.b.Nr.3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis c.b. Nr.3K-3-211/2008). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo S. K. ir UAB „Omnitel“ sudaryta Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius (LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str.14-15 p.), spręsdamas ieškinio, kurio reikalavimas kildinamas iš šios sutarties, priėmimo klausimą, teismas ex officio įvertino sutarties sąlygą dėl teismingumo. Nagrinėjamu atveju teismas neprivalėjo reikalauti kitos šalies atsikirtimų, įtraukti UAB „Omnitel“, su kuria ir buvo pasirašyta sutartis dėl ryšio paslaugų, į bylą, ir to nepadarydamas nepažeidė įstatymo. Kolegija pažymi, kad vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis ne tik paties vartotojo, bet ir teismo iniciatyva, todėl apelianto argumentas, jog pagal CK 6.188 str. 1 d. tik vartotojas turi teisę reikalauti pripažinti negaliojančias sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarties sąlygas, nėra pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr.30, p. 345-402).
Atsakovo S. K. ir UAB Omnitel“ sudarytos Skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo sutarties sąlyga dėl teismingumo vertintina kaip standartinė verslininko parengta vartojimo sutarties sąlyga dėl sutartinio teismingumo, todėl nelaikytina šalių susitarimu CPK 32 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios tokio teismingumo galimybę, prasme. CPK 32 straipsnio 1 dalies nuostata reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą. Tokio susitarimo šalių sąmoningumas ypač reikšmingas tuo atveju, kai dėl sutartinio teismingumo susitaria verslininkas ir vartotojas, nustatydami, kad iš vartojimo sutarties kylantys ginčai bus nagrinėjami ieškovo – verslininko pasirinkimu, jo buveinės vietoje ar mieste, kuriame yra jo buveinė, nes tokiu atveju vartotojas iš esmės atsisako jam įstatymo nustatyto palankesnio reguliavimo, o susitarimas pranašumą suteikia verslininkui. Teisėjų kolegija vien tik vartotojo parašą vartojimo sutartyje, įtvirtinančioje ir standartinę sąlygą dėl paminėtų sutartinio teismingumo nuostatų, vertina kaip neatitinkančią sąmoningo ir valingo susitarimo.
Vartotojas, labai dažnai ekonomiškai silpnesnė vartojimo sutarties šalis, neabejotinai yra suinteresuotas, kad iš vartojimo santykių kilęs ginčas būtų sprendžiamas kuo ekonomiškiau laiko ir išlaidų atžvilgiu. Todėl neatsitiktinai įstatymų leidėjas suteikia vartotojui teisę ieškinius (pareiškimus) verslininkui pareikšti teisme savo nuožiūra: arba pagal vartotojo gyvenamąją vietą, arba pagal verslininko gyvenamąją ar buveinės vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 29 straipsnis, 30 straipsnio 11-12 punktai). Analogiškas alternatyvaus teismingumo taisykles iš vartojimo sutarčių kylantiems ginčams spręsti nustato ir 2000-12-22 Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 16 straipsnio 1 dalis.
Apelianto skundo argumentas, kad teismas negalėjo remtis nuostatomis, kurios 1998-06-23 sutarties sudarymo metu negaliojo, yra teisiškai nepagrįstas. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 str. nuostatos, kuriomis remiasi apeliantas, yra susijusios su atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimais, tuo tarpu sutarties sąlygos yra susijusios su sutarties turiniu. To paties įstatymo 45 str. įsakmiai įvardinta, kad CK normos, susijusios su sutarčių aiškinimu, o į jų tarpą patenka ir CK 6.193 str. 4 d. suformuota taisyklė, yra taikomos visoms CK įsigaliojimo momentu galiojusioms sutartims, taigi ir ginčo sutarčiai, kurios sąlygą, susijusią su teismingumu, įvertino pirmosios instancijos teismas.
Teisėjų kolegija, vadovaujantis išdėstytu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl ieškovo Lindorff oy atskirasis skundas netenkinamas, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.