Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurelijaus Rauckio ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Inos Zabielienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. S.:

išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose;

pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės – 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridedant dalį (4 (keturis) mėnesius) švelnesnės laisvės apribojimo bausmės, ir paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, G. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdančioje institucijoje gavimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o įsiteisėjus teismo nuosprendžiui – nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti dalyje dėl G. S. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 1 metų 6 mėnesių laivės apribojimo bausmę, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir būti namuose nuo 23.00 vai. iki 6.00 vai., jei tai nesusiję su darbu, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

5.3. Nagrinėjama byla yra labai jautri. Joje sprendžiamas ginčas tarp dviejų asmenų – vyro ir moters, daug metų pragyvenusių santuokoje, kuri ilgą laiką tenkino abu sutuoktinius. Tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų

5.4. Atsiliepime pažymima, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokurorės skundas atmestinas.

8. Kaip matyti iš apeliacinio skundo bei iš G. S. pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą bei šalių baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, yra skirtingai vertinami ir traktuojami byloje esantys įrodymai ir teismo atliktas įrodymų tyrimas, t. y. tuos pačius įrodymus šalys vertina skirtingai.

9. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal šią dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo yra nurodyta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295/2013, 2K-7-57-648/2021). Be kita ko, viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021).

10. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį teismo nuosprendį dalyje dėl BK 145 straipsnio 1 dalies, nurodė, kad baudžiamojoje byloje nėra nustatytų jokių aplinkybių ir nenustatyta jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų G. S. veiką inkriminuoti kaip realius grasinimus nužudyti nukentėjusiąją. Apylinkės teismas, įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus priėjo išvados, kad nėra pagrindo manyti, jog G. S. agresija buvo nukreipta konkrečiai prieš nukentėjusiąją, grasinant ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Jo išsakyti grasinimai ir veiksmai nekėlė tokios grėsmės ir pavojingumo nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl kurių buvo galima manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Vien faktas, kad buvo pavartoti žodžiai „nori tave papjausiu“, nesudaro pagrindo išvadai, jog G. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

11. Apygardos teismas, susipažinęs ir išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, pritaria apylinkės teismo išvadoms dėl G. S. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

12. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant BK 145 straipsnį, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Nors grasinimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi, nes tai nėra būtini subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepaneigiama jų netiesioginė reikšmė veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327-326/2016, 2K-269-303/2020, 2K-242-594/2023). Šie požymiai gali būti svarbūs nustatant kaltininko tyčios kryptingumą, realumą (nustatant grasinimo realumą, atsižvelgtina į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-222/2016). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017).

13. G. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2024 m. lapkričio 25 d. apie 20.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto su savo šeimos nariu – sutuoktine K. S., metu, tyčia, žodžiu jai sakė „dabar aš tave papjausiu“, po ko iš karto nuėjo į virtuvę pasiimti peilio bei vijosi nuo jo bėgančią K. S., sudarė pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, kadangi prieš pagrasindamas ir po to, kai pagrasino, jis ją mušė ir kitaip panaudojo prieš ją fizinį smurtą.

14. Sutiktina su prokurorės skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, jog G. S. pripažino išsakytus žodžius „dabar aš tave papjausiu“, ir kad prieš ir po šių žodžių G. S. vartojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą. Vis tik apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad be panaudoto smurto, šiuo atveju yra itin aktualu tiek nuteistojo G. S. tyčios nustatymas, tiek ir pačios nukentėjusiosios suvokimas apie išsakyto grasinimo realumą.

15. Kaip matyti iš nuteistojo duotų parodymų pirmosios instancijos teisme, jis netvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų savo parodymų nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja surašė faktines aplinkybes ir tiesiog davė jam pasirašyti, tai nebuvo kaip apklausa. Jis pripažino viską tik dėl to, kad būtų taikomos lengviausios aplinkybės, jam buvo pažadėta procesą užbaigti supaprastina tvarka ir, kad bus paskirta švelnesnė bausmė (3 t., b. l. 29–30). Tą patvirtina bylos medžiaga – byla į teismą buvo perduota su baudžiamuoju įsakymu, tačiau apylinkės teismas savo inciatyva, perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nustačius, kad nepraėjo metai po to, kai G. S. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju V. P..

16. Apklausiamas apie įvykį pirmosios instancijos teisme G. S. neneigė pasakęs žodžius „dabar tave papjausiu“, bet tikrai nesiekė paimti peilio ir nesivijo su juo sutuoktinės ir neketino šių žodžių įgyvendinti. Teigia, kad nepagalvojęs taip leptelėjo, net nebuvo minčių ją nužudyti. Jis ėjo pro virtuvę dėl to, kad praėjus pro ją yra įėjimas į katilinę, kur jis ir nuėjo, pro virtuvę einant galima pateikti į visus kambarius, kitaip nepraeisi. Peilio nebuvo pasiėmęs, o ir vytis sutuoktinės nebuvo kur, nes tiesiog nuėjo į katilinę (3 t., b. l. 29–30).

17. Šiuo atveju itin svarbu išanalizuoti ir nukentėjusiosios poziciją, bei tai kaip ji suprato ir vertino išsakytą grasinimą. Šiuos duomenis, teisėjų kolegijos vertinimu, atskleidžia K. S. duoti parodymai iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams. Kaip pažymėta ir skundžiamame teismo nuosprendyje, pagal iškvietimą atvykusiems pareigūnams, medikams, nukentėjusioji K. S. nenurodė aplinkybių apie tai, kad vyras būtų grasinęs ją nužudyti, ar papjauti. Tą patvirtinta į bylą pateikti pareigūnų kūno kamerų įrašai, kuriuose užfiksuota kaip nukentėjusioji pasakoja apie sutuoktinio prieš ją pavartotą fizinį smurtą – pastūmimą, jai suduotus smūgius į galvą, tačiau neužsimenama apie tai, kad jai buvo grasinama.

18. Byloje užfiksuota, kad atvykusiems pareigūnams K. S. nurodė, kad tarp jos ir vyro įvyko žodinis konfliktas, kurio metu koridoriuje G. S. sudavė jai smūgį į galvos sritį ir taip sukėlė fizinį skausmą, po šių veiksmų ji nubėgo pas dukrą į kambarį ir paprašė iškviesti policiją, bet būdama pas dukrą kambaryje pati paskambino ir pranešė apie įvykį. Kol laukė policijos – į kambarį įėjo G. S. ir tyčia pastūmė ją ant lovos, dešinės rankos kumščiu ne mažiau kaip tris kartus sudavė jai į veidą ir kairę ranką, petį. Dukra prašė jo liautis, po ko sutuoktinis išėjo iš kambario ir vėliau atvyko policijos pareigūnai (2 t., b. l. 9, 34–36).

19. Įvykio vietoje buvusi nukentėjusiosios duktė R. U. taip pat nurodė, kad iki to buvusio konflikto nematė, nes miegojo, tada į kambarį atbėgo apsiverkusi ir išsigandusi mama, kuri jos paprašė iškviesti policiją ir daugiau nieko nepaaiškino, tačiau mama pati paskambino ir iškvietė pareigūnus, tuomet į kambarį įėjo G. S., pastūmė mamą ant lovos ir tyčia dešiniu kumščiu pradėjo mušti mamą, suduodamas ne mažiau trijų smūgių. Ji prašė G. S. nustoti mušti, ir šis išėjo iš kambario, o ji su mama kambaryje laukė atvykstančių pareigūnų (2 t., b. l. 92).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik apklausiama 2024 m. lapkričio 27 d., t. y. po įvykio praėjus dviem dienoms, K. S. nurodė skirtingas aplinkybes nei pirmųjų apklausų metų, t. y. kad katilinėje tarp jos ir sutuoktinio kilo žodinis konfliktas, tuomet G. S. paėmė už katilinės durų rankenos ir durimis iš jėgos, nukreipdamas į ją, trenkė. Tuo metu telefonu paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir pasakė, kad reikia policijos, medikų atsisakė. Jai baigus pokalbį, su vyru susitiko koridoriuje, ir jam pasakė, kad ji skambins namo šeimininkei, kas akivaizdžiai sutuoktinį suerzino, jis tyčia abiejų rankų plaštakomis pastūmė ją ties krūtine, dėl ko ji neišlaikė pusiausvyros ir aukštielninka griuvo, nugara atsitrenkė į koridoriaus duris. Atsitūpusi susigūžė, rankomis susiėmė ir užsidengė savo galvą, o G. S. vieną kartą jai ranka smogė į galvą. Jai atsistojus, G. S. pasakė „dabar aš tave papjausiu“ ir iš karto po šių žodžių nuėjo į virtuvę, kur laikomi peiliai, todėl buvo visiškai tikra, kad jis savo grasinimus įvykdys. Bijodama to, nubėgo pas dukrą į kambarį, kuriame ji miegojo, bėgdama matė, kaip G. S. sparčiais žingsniais ją vejasi. Buvo išsigandusi ir tikra, kad jis ją puls. Įbėgusi į dukros kambarį verkdama ir rėkdama prašėsi pagalbos, rėkė, kad greičiau kviestų policiją ir medikus. Laikė duris, kad G. S. neįeitų į kambarį. Matė, kad dukra sutrikusi, todėl pati paskambino į bendrąjį pagalbos centrą, tai buvo antras skambutis. Tada pasakė, kad ją sumušė, grasina, jai skauda, kad bijo sutuoktinio, reikia ne tik policijos, bet ir medikų. Šiek tiek nurimusi atsitraukė nuo durų ir iš karto į kambarį atėjo G. S., kuris nieko nesakydamas tyčia ranka ar kojomis kartą stipriai ją pastūmė ties krūtine, dėl ko ji nugriuvo ant dukters lovos, ir tuomet jis jai ne mažiau trijų kartų smogė į veidą tiek į kairę, tiek į dešinę puses, taip pat į kaktą ties smilkiniu. Dukra šaukė liepdama jam liautis ir atitraukinėjo jį nuo jos, po ko G. S. išėjo iš kambario, o jos liko laukti policijos. Pažymėjo, kad sutuoktinio išsakytas grasinimas buvo rimtas, tai nebuvo pokštas, be to, jis iš karto akivaizdžiai nuėjo pasiimti peilio ir ją vijosi, po ko, nors ir peilio nebuvo, arba pastarojo nematė, jis naudojo prieš ją fizinį smurtą, dar stipresnį nei prieš grasinimą (2 t., b. l. 69–70).

22. Apklausiama nukentėjusiosios dukra R. U. teisiamojo posėdžio parodė, kad miegojo, į kambarį įėjo išsigandusi mama ir pasakė, kad kviestų policiją, nes G. S. ėjo peilio link. Bandė ieškoti pagalbos numerio, bet mama pati paskambino bendruoju pagalbos numeriu, po ko G. S. įėjęs į kambarį pastūmė mamą ir šiai nugriuvus ant lovos, pradėjo smūgiuoti rankos kumščiu į galvos sritį. Ji tuo metu stovėjo jam už nugaros ir bandė jį sulaikyti, bandė laikyti už rankos. Tada jie pradėjo konfliktuoti žodžiais ir nuėjo link svetainės kambario ir virtuvės kambario, kur G. S. pastūmė mamą ir ji atsitrenkė į duris, po ko mamai paskambino policija, G. S. nuėjo į kitą kambarį, o jos su mama nuėjo į kitą kambarį (3 t., b. l. 52–53).

23. Šiuo atveju akivaizdu, kad liudytojos R. U. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme nesutampa su ikiteisminio tyrimo metu įvykio dieną duotais parodymais, taip pat iš dalies nesutampa ir su nukentėjusiosios K. S. nurodytomis aplinkybėmis (dėl stumdymo koridoriuje), dėl ko liudytojos parodymai, kad atbėgusi į kambarį mama pasakė, jog G. S. ėjo peilio link, vertintini kritiškai, kaip siekis patvirtinti savo motinos 2024 m. lapkričio 27 d. apklausos metu nurodytą poziciją.

24. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors nukentėjusioji tvirtino, kad ji bendruoju pagalbos telefonu skambino du kartus, tačiau į bylą yra pateiktas ir byloje ištirtas tik vienas skambutis, kuris nepatvirtina, kad nukentėjusiajai būtų grasinta. Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuota, kad K. S. nurodė, jog buvo užpulta, užpuolikas yra kartu arba šalia, užpuolikas neginkluotas, į klausimus atsako normaliai (visiškai sąmoninga) (2 t., b. l. 49–50).

25. Sutiktina su prokurorės nuomone, kad nukentėjusioji po įvykio buvo akivaizdžiai išsigandusi, tas matosi ir iš pareigūnų kūno kamerų įrašų, tačiau teismo vertinimu, tai natūrali būsena ne tiek dėl grasinimo, kiek dėl prieš asmenį tiesiogiai pavartoto fizinio smurto.

26. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad G. S., naudodamas fizinį smurtą prieš sutuoktinę, peilio neturėjo, jo pasiėmęs nebuvo. Nors nukentėjusioji nurodo, kad jis ją vijosi, tačiau jos ir dukros parodymai, patvirtina, kad ji, atbėgusi į kambarį pas dukrą, pirmiausiai paskambino pareigūnams, ir tik po to atėjęs G. S. jos atžvilgiu toliau vartojo fizinį smurtą parversdamas ant lovos ir nukentėjusiajai suduodamas smūgius į galvos sritį, kas paneigia nurodytas aplinkybes apie vijimąsi su peiliu. Kaip jau minėta, atvykusiems pareigūnams nukentėjusioji visiškai neužsiminė apie G. S. išsakytą grasinimą ją papjauti ir jaučiamą baimę, jog toks grasinimas gali būti realiai įvykdytas. Pareigūnams nukentėjusioji nurodė, kad tarp jų vyksta skyrybų procesas, žodžiais konfliktuoja jau kuris laikas, vieną kartą buvo kviesta policija dėl smurto, tačiau tyrimas nepradėtas, nes nenustatyta, kad buvo panaudotas smurtas, buvo tik išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, kuris taip pat vėliau buvo panaikintas G. S. jį apskundus. Teisėjų kolegija įvertindama tai, kad asmenys pažįstami 10 metų, iš kurių 6 gyvena santuokoje ir tai, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog G. S. prieš nukentėjusiąją anksčiau būtų vartojęs fizinį smurtą, o šioje nagrinėjamoje byloje analizuojamas atvejis ir žodinis konfliktas vyko šeimai įtemptu laikotarpiu vykstant skyrybų procesui, sprendžia, kad G. S. konflikto metu išsakydamas grasinimą neturėjo tyčios įbauginti nukentėjusiąją ir nesudarė nukentėjusiajai realaus pagrindo manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.

27. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog G. S. žodinio konflikto metu išsakyti grasinimai ir veiksmai nekėlė tokios grėsmės ir pavojingumo nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl kurių buvo galima manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti, todėl pagrįstai jį išteisino dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, dėl ko prokurorės apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Dėl proceso išlaidų

28. Byloje gavus prokurorės apeliacinį skundą ir nuteistojo atsiliepimą, šiam nepateikus duomenų apie susitarimą ginti apeliacinės instancijos teisme ir gynėjo turėjimą, nuteistajam 2025 m. balandžio 28 d. nutartimi buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja – advokatė Alvyda Rima Medišauskienė. Apygardos teisme 2025 m. gegužės 19 d. gauta minėtos tarnybos pažyma, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo priteistina suma už antrinę teisinę pagalbą – 166,67 Eur.

29. Į 2025 m. gegužės 21 d. apeliacinės instancijos teismo posėdį atvyko ir G. S. gynėjas, su kuriuo nuteistasis sudarė susitarimą, nuteistasis teismui išsakė pageidavimą, kad apeliaciniame procese jį gintų jo paties pasirinktas gynėjas, dėl ko protokoline nutartimi advokatė Alvyda Rima Medišauskienė atleista nuo tolimesnio dalyvavimo procese. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš G. S. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Inos Zabielienės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo G. S. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.