Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1.1; 1.2.4.6.2.2; 2.1.16.1.10; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2

2025 m. birželio 13 d.

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. C. atstovei pagal įstatymą V. P. (buvusi pavardė – C.), įgaliotajam atstovui advokatui Ramūnui Gudašiui,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), 8 klasių išsilavinimo, išsiskyręs, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), teistas:

1) Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. kovo 3 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir 1961 m. BK) 271 straipsnio 2 dalį, 278 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis 1961 m. BK 35, 45 straipsniais, paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis 1961 m. BK 47¹ straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams;

2) Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi, Austrijos Respublikos Vienos žemės teismo 2004 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalimi ir paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė atlikta 2012 m. vasario 24 d., teistas Vokietijoje, bausmę atlikęs 2023 m. balandžio 10 d.,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2025 m. sausio 31 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. F. 2024 m. gegužės 6 d. apie 10.20 val., (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendro naudojimo koridoriuje, konflikto dėl netvarkos su V. C. metu, tyčia metė į ją medinę lazdą, kuri atšokusi nuo grindų kliudė mažamečio K. C., gim. (duomenys neskelbtini), koją, taip padarydamas mažamečiui K. C. odos nubrozdinimą kairiojo kulno srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Proceso dalyvių parodymai ir bylos nagrinėjimo metu surinkti rašytiniai įrodymai

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. F. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2024 m. gegužės 6 d. ryte, apie 9–10 val. jis nuėjo į tualetą, tačiau tualetas buvo ištepliotas išmatomis. Jis nuėjo pas kaimynę ir pasakė, kad susitvarkytų, o ji pasakė „tau reikia, eik ir tvarkykis“. Kaimynė buvo girta, tik jos vyras ne. Tada žodis po žodžio kilo kivirčas. Jis (D. F.) paėmė iš spintos pagalį, o kaimynės vyras ir sūnus D. ėjo link jo (D. F.). Tada jis (D. F.) atsidarė duris, padėjo pagalį, pasiėmė kirvį ir pasakė „pabandykit ateiti“, nes žino, kad kaimynės vyras turi ginklą. Tada jie atsitraukė kokius tris ar keturis metrus, toliau tęsėsi kivirčas, jis padėjo kirvį, o tada jie vėl pradėjo eiti link jo, todėl jis paėmė ir metė tą pagalį į V., jos vyro ir sūnaus pusę. Kaimynės V. durys buvo pradaros ir pagalys atsitrenkęs į tas duris nukrito. Tada jie visi nuėjo į savo butus, bet po kiek laiko jie visi išėjo, išbėgo vaikas, kuris nekalba, jam C. pasakė greitai eiti namo, pasiėmė tą pagalį ir su tuo pagaliu įėjo į namus. Kaimynė V. viską matė. C. vyras stovėjo pas V., V. stovėjo prie savo durų, o jos sūnus jau buvo įbėgęs į antrą butą. Tada ji išbėgo, nes vaikas išbėgo, tada vyras išbėgo, buvo vėl triukšmas ir atvažiavo policija. Jo (D. F.) butas yra prie virtuvės, kaimynė V. gyvena šalia balkono, o V. šalia V. Jų butus skiria ir kitų kaimynų butai. Su kitais kaimynais konfliktų nekyla. Jis pasiėmė lazdą, kai jį (D. F.) puolė. Tas puolimas prasidėjo tada, kai jis (D. F.) pradėjo eiti link namų, o kaimynės vyras ir sūnus pradėjo eiti iš paskos. V. C. buvo už jos vyro ir sūnaus. K. tuo metu nebuvo. Jam (D. F.) smūgių nesudavė. Jis tada pasiėmė pagalį, o paskui kirvį. Jis (D. F.) žinojo, kad jie turi mažų vaikų. Jis žalos nepadarė, nes jeigu būtų padaryta žala, būtų prisipažinęs. Jis dirbo Vokietijoje, taip pat ten buvo teistas už vagystę (2 t., b. l. 17–18).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo K. C. atstovė pagal įstatymą V. P. (buvusi pavardė – C.) parodė, kad įvykis įvyko ryte, 10 val. Iš vakaro buvo mamos diena, o kitą dieną atsikėlę gėrė kavą. Ji buvo pas V., jų durys yra viena priešais kitą. Gėrė kavą, o vyras su jos vyriausiu sūnumi, nuomojamame kambaryje su kitais dviem jos mažiukais žaidė kompiuterinius žaidimus. D. nuėjo į tualetą, nes jie visi kartu naudojasi bendru tualetu. Viskas prasidėjo nuo to tualeto. Ji tą tualetą stengiasi prižiūrėti, nes vis dėlto eina vaikai, eina jos vyras. D. pradėjo šaukti, kad jam netvarkingas tualetas. Ji su V. nuėjo į tą tualetą, tualetas buvo švarus ir V. nesuprato, sakė ko jis iš jūsų nori. Jis vėl toliau žodis po žodžio, sakė „išsivalyk tu nevala“, tokia anokia, „sutre išsivalyk tualetą“. Ji sakė „tau reikia, tu ir išsivalyk“. Tada ji nuėjo į kambarį pas vaikus ir vyrą. Kai pradėjo daryti duris, D. iš tų nervų, matyt, kad ji išėjo, išvertė daiktus. Ji susirinko tuos daiktus, o jos vyras šoko žiūrėti, kas čia vyksta. Ji D. iškoliojo, o D. iš karto nubėgo į savo kambarį. Tada išėjo jos sūnus, o paskui jos vyras. D. pasakė „ai jūs čia šitaip“ ir nubėgo pasiimti kirvį. Ji iš karto vyrą ir sūnų už savęs, kad nekiltų muštynės, o žodinis konfliktas tęsėsi. Tada D. apsisuko ir vėl greitai nubėgo į savo kambarį. Ji susinervinusi vaikščiojo iš vieno kambario į kitą ir ieškojo telefono, nes norėjo iškviesti policiją. Kai ji išėjo iš vaikų kambario į koridorių, vaikas išėjo kartu su ja, buvo už nugaros. Vyras stovėjo prie durų, o didysis vaikas buvo kambaryje. Pagalys buvo mestas jai (V. P.) į nugarą, bet pati nematė ar jos sūnus buvo prie durų. Tas pagalys atšoko nuo sienos, pataikė sūnui į koją ir įsmigo pas V. į staktą. Tas pagalys toks kaip nukirstas kuolas. Ji tik išgirdo, kaip jos mažiukas pasakė „auč“. Paklausė kas yra, ir sūnus atsakė „koja, koja, koja“. Tada sūnų nusinešė pas V. į kambarį. Vaikui buvo sužalotas kairės kojos kulnas, nudrėksta oda, kraujavo, o jis verkė. Tada susirado telefoną ir išsikvietė policiją. Medikų jie nekvietė, važiavo į teismo medicinos ekspertizės centrą. Žaizda gijo ilgokai, būdavo, kad mokykloje daugiau palakstydavo, žaizda vėl nuplyšdavo, ir vėl iš naujo gydymas, todėl teko pirkti didesnius batus. Šiuo metu koja yra sugijusi. Šiai dienai K. bijo eiti į tualetą. Civilinį ieškinį palaiko, 1 000 eurų neturtinei žalai atlyginti yra pakankama suma (2 t., b. l. 18–19).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. P. parodė, kad nukentėjusysis yra jo mažesnis brolis. Pamena, kad kilo ginčas dėl buitinių dalykų. F. pradėjo pulti mamą, buvo atėjęs su kirviu, nuo savo durų metė pagalį ir pataikė jaunesniam broliui K. į koją. Konfliktas buvo bendrame koridoriuje, jis buvo prie savo durų, mama prie savo, o F. buvo tai prie savo durų, tai prie tualetų. Ką kaltinamasis darė su tuo kirviu, nežino, gal ir puolė. Jis (D. P.) buvo įsivėlęs į tą ginčą, bet tuo momentu, kai metė pagalį, jis (D. P.) buvo kambaryje. Kodėl F. metė tą pagalį, nežino. Neprisimena, kad jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu.

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, balsu perskaitė liudytojo D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur liudytojas D. P. parodė, kad jis puikiai atsimena 2024 m. gegužės 6 d. įvykį, kuomet kaimyno D. mestas pagalys sužalojo jo brolio K. koją. Tikslaus laiko jis neatsimena, tačiau tai buvo jau diena, jis buvo savo kambaryje. Būdamas kambaryje jis išgirdo, kad koridoriuje konfliktuoja jo mama V. su kaimynu D., kurio pavardės jis nežino. Kodėl tarp jų įvyko konfliktas, jis nesuprato. Konflikto metu jis išėjo į koridorių ir gynė savo mamą, norėjo, kad kaimynas nustotų konfliktuoti. Iš abiejų pusių konflikto metu buvo nuolatiniai keiksmažodžiai. Kuomet koridoriuje buvo ne tik jis su mama V., kaimyne V., tačiau konflikto metu iš kambario išėjo jo I. I.. Kuomet į koridorių išėjo tėtis, kaimynas D. nuėjo į savo butą ir pasiėmė kirvį. Paėmęs kirvį iš karto pradėjo eiti link jų, o kai pamatė jo tėtį, kaimynas D. nuolat keikdamasis grįžo atgal į savo butą. Ar ką sakė, kaimynas, neatsimena, tačiau prisimena, kad jis nuolat keikėsi. Tuo pat metu tiek jis (D. P.), tiek jo tėtis taip pat grįžo į savo butą. Būnant bute jis išgirdo, kad kažkas nukrito. Nesupratęs, kas įvyko, nes kaip sakė, jis tuo metu jau buvo kambaryje, iš karto išėjo į koridorių ir pamatė, kad koridoriuje stovėjęs jo brolis K. verkė, o šalia jo, ant žemės buvo pagalys. Kuomet pamatė verkiantį brolį ir ant žemės esantį pagalį, kurio iki kol jis ėjo į butą jo nebuvo, suprato, kad čia kaimynas D. metė pagalį. O vėliau paaiškėjo, kad pagalį kaimynas metė į jo mamą, o pataikė į koridorių netikėtai išėjusį jo brolį. Brolis K. sakė, kad jam skauda koją. Kuomet buvo sužalotas brolis, dar kaimynas su mama apsižodžiavo, tačiau kaimynas grįžo į savo butą. Kitą dieną jis dar matė kaimyną D., tačiau daugiau jo nematė, nes pats buvo išvykęs į užsienį, o dabar grįžęs jo nemato, nes jis (D. F.) savo bute nebegyvena (1 t., b. l. 68–71).

Teismui balsu perskaičius liudytojo D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas D. P. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą ir papildomai parodė, kad jis nematė, kada brolis K. išėjo į koridorių, nes buvo savo kambaryje. Tada, kai išėjo iš kambario, matė, kad brolis buvo prie mamos durų ir verkė. F. pažįsta mažai, bet atrodo, kad jis yra psichiškai nestabilus, dažniausiai būna agresyvus. Įvykio metu kaltinamasis buvo blaivus (2 t., b. l. 19–20).

Teisiamojo posėdžio metu I. I. P. parodė, kad nukentėjusysis yra jo sūnus. Visų aplinkybių neprisimena, bet pamena, kad buvo konfliktas dėl buitinių reikalų su žmona ir kaimynas metė pagalį, o vaikui buvo prakirsta kojytė, šone pėdos. Atrodo, kad vaikas nebuvo vežtas pas gydytojus. Ar bėgo kraujas, nepamena. Vaikas negalėjo vaikščioti, šlubavo, nes buvo sukeltas skausmas. Ikiteisminio tyrimo metu teisingai nurodė aplinkybes.

Teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagarsino liudytojo I. P. parodymus, užfiksuotus pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, kur I. I. I. P. parodė, kad su sugyventine V. C. ir trimis vaikais gyvena pažymoje apie asmens duomenis nurodytu adresu. 2024 m. gegužės 6 d. apie 10.20 val. trečio aukšto bendro naudojimo patalpose, (duomenys neskelbtini) kambaryje gyvenantis kaimynas D. F. dėl buitinių priežasčių konfliktavo su jo sugyventine V. C.. Konflikto metu koridoriuje buvo ir jų du mažamečiai vaikai: K. P. ir K. C.. Jis išgirdęs konfliktą išėjo į koridorių ir pamatė, kad minėtas kaimynas išspardė jų vaikų avalynę, kuri buvo sudėta koridoriuje prie 119 kambario, kuriame gyvena vaikai. Konflikte dalyvavo ir kaimynė V. B. bei jų pilnametis sūnus D. P.. Kaimynas, girdint mažamečiams, plūdo juos necenzūriniais žodžiais „pyderai, gaidžiai“ ir, nuėjęs į savo kambarį, pasiėmė į rankas kirvį bei koridoriuje jį demonstravo, taip išgąsdindamas mažamečius. Jo sugyventinei pradėjus šaukti ant kaimyno, šis kirvį padėjo ir paėmęs pagalį (iš kur jis jį paėmė, nematė), metė jį į jų pusę. Pagalys, atsitrenkęs į grindis, atšoko ir atsimušė į mažamečio sūnaus K. C. kojos kulną ir sukėlė jam skausmą. Kaimynas tyčia pagalio į vaiką nemetė, tačiau elgėsi neadekvačiai ir metė pagalį į jų pusę, o šis atšokęs užgavo vaikui koją. Mažamečiui medikų pagalbos neprireikė, tačiau yra pasipiktinę neadekvačiu kaimyno D. F. elgesiui, bijo dėl savo saugumo ir prašo policijos pagalbos (1 t., b. l., 26-35).

Teismui pagarsinus liudytojo I. P. parodymus, I. I. P. patvirtino pagarsintų parodymų teisingumą ir papildomai parodė, kad konfliktas kilo dėl buitinių dalykų. Konflikto metu jis išėjo į koridorių ir matė, kaip kaltinamasis išbėgo su kirviu, paskui kirvį padėjo ir pasiėmė pagalį. Jis (I. P.) matė kai buvo mestas pagalys, stovėjo koridoriuje, sutuoktinė ir kaimynė B. taip pat buvo koridoriuje, mažametis sūnus irgi buvo išėjęs. Kur tuo metu buvo D., neprisimena (2 t., b. l. 45).

Teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, balsu perskaitė nepilnamečio nukentėjusiojo K. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur nukentėjusysis K. C. parodė, kad jam dėdė D. pagaliu pataikė į koją. Jis buvo jo (K. C.) draugas, tačiau, kadangi jis (D. F.) pataikė pagaliu jam į koją, jis (D. F.) jau nėra jo draugas. Jis (K. C.) jam nieko nepadarė, o jis (D. F.) jį užgavo. Jis (D. F.) jam į koją pataikė vieną kartą. Jam skaudėjo 7 balai iš 10. Šiuo metu jis ant dėdės D. nepyksta, tačiau ant jo pyksta mama ir tėtis. Jis (D. F.) pataikė jam į koją, jis (D. F.) meluoja. Jis atleistų dėdei D. Jis gyvena dideliame name, trečiame aukšte, dėdė D. gyvena trečiame aukšte. Tuo metu kai jis (D. F.) jam pataikė, buvo močiutės kambaryje, mama buvo kitame kambaryje. Dėdė D. pataikė jam vieną kartą, jis tuo metu buvo prie močiutės kambario. Jis po to pas daktarus nebuvo (1 t., b. l. 45–48).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. B. parodė, kad ji su V. gėrė kavą. Jie naudoja bendrą tualetą ir atėjęs D. pasakė, kad tualetas nešvarus ir ant V. pradėjo rėkti. Tada jis nuėjo į savo kambarį, o jos nuėjo į tualetą pasižiūrėti. Tualetas buvo švarus. Kai grįžo iš tualeto, tada D. pradėjo V. vadinti „sutre“, tokia ir anokia. Paskui D. nuėjo į kambarį ir po maždaug 5 minučių atėjo su kirviu. Su tuo kirviu ėjo link jų, bet paskui apsigalvojo ir grįžęs į kambarį pasiėmė pagalį. Pasiėmęs pagalį, jį iš karto metė. Gal dėl žodžių tą pagalį metė, tiksliai nežino, muštynių nebuvo. D. F. tikrai nenorėjo į tą vaiką mesti, vaikas išėjo paskui V., o D. matyt norėjo mesti į V., bet pataikė vaikui į kojytę, praplėšė užkulnį su tuo pagaliu. Iš pradžių pagalys pataikė į slenkstį, o paskui į koją. Vaikas pradėjo verkti, todėl nunešė pas ją (V. B.) į kambarį, apžiūrėjo ir tada iškvietė policiją. Ji matė žaizdą, ji nebuvo gili, bėgo kraujas. Ten taip pat buvo I. I., V. vyras, bet jis nebuvo išėjęs, tik išėjo, kai pradėjo vaikas verkti. Pagalys buvo apie metro ilgio, kokio storio, nežino. Ikiteisminio tyrimo metu teisingai nurodė aplinkybes (2 t., b. l. 91).

Iš 2024 m. gegužės 6 d. įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokolo nustatyta, kad atvykus adresu (duomenys neskelbtini), matomas penkių aukštų mūrinis pastatas. Paėjus tiesiai matoma nuo gatvės pusės antra namo lauko laiptinė, kurios durys yra metalinės, rudos spalvos. Atidarius minėtas laiptinės duris patenkama į namo koridorių ir priešais matomi laiptai. Užlipus laiptais į trečią aukštą matomos bendro naudojimo medinės, rudos spalvos laiptinės durys, jas atidarius patenkama į bendro naudojimo koridorių. Dešinėje koridoriaus pusėje matomos kartotinės dėžės, kuriose yra sukrauti daiktai. Paėjus tiesiai, kairėje pusėje matomos buto durys, ant kurių yra užrašas „(duomenys neskelbtini)“, buto durys atidarytos, tarp durų apačios ir durų slenksčio matomas medinis pagalys. Minėtas medinis pagalys paimamas ir supakuojamas į popierinį paketą Nr. 1. Daugiau objektų ar pėdsakų, turinčių reikšmės tyrimui, nerasta. Įvykio vieta vaizdo stebėjimo kameromis nestebima (1 t., b. l. 36–42).

Iš 2024 m. liepos 30 d. kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kad V. C. iškvietė policijos pareigūnus ir nurodė, kad kaimynas su kirviu šokinėja, o paskui pagalį šveitė ir pataikė jos vaikui į koją. Nuo kojytės nuplėšė odelę (1 t., b. l. 72–73).

Iš 2024 m. liepos 29 d. kitų objektų apžiūros protokolu nustatyta, kad buvo apžiūrėti kūno kamerų vaizdo įrašai. Vaizdo įrašuose matoma, kaip V. C. policijos pareigūnams nurodo, jog jos mažiukas vaikas ėjo ir kaimynas D. lazdą metė ir vaikui į koją pataikė. Kojytę sužalojo. Į kulną pataikė. Taip pat V. Č. nurodo, kad kaimynas D. išėjo iš kalėjimo ir laksto su kirviu. D. F. Policijos pareigūnams nurodo, kad visi pažiūrėtų, kad bendra patalpa „numyžta, nušikta“. Tualete pelenų primėtyta. Jis visiems sako, kad susitvarkytų, nes sienos šūdais ištepliotos, o kirvį pasiėmė, nes prieš jį visi šoko. O ar su mestu pagaliu pataikė ar nepataikė vaikui į koją, jis nežino (1 t., b. l. 75–79).

Iš 2024 m. liepos 29 d. apžiūros protokolo nustatyta, kad buvo apžiūrėta medinė lazda, kuri 2024 m. gegužės 6 d. paimta įvykio vietos apžiūros metu (1 t., b. l. 81–86).

Iš 2024 m. spalio 9 d. daiktų apžiūros protokolo nustatyta, kad buvo apžiūrėtas kirvis, kurį 2024 m. spalio 9 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė D. F. (1 t., b. l. 90–93).

Iš 2024 m. gegužės 6 d. tarnybinio pranešimo dėl nustatytų aplinkybių nustatyta, kad 2024 m. gegužės 6 d. dirbant kartu su vyr. patruliu A. K., apie 10.26 val. gautas pranešimas, kad adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje, 3 aukšte kaimynas metė pagalį į pranešėjos sūnų. Kliudė koją, kuri kraujuoja. Kaimynas prieš tai vaikščiojo su kirviu grasindamas laiptinėje. Pasitikusi pranešėja V. C. paaiškino, kad jai būnant kartu su sugyventiniu I. P. bendro naudojimo koridoriuje, atėjo kaimynas iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) ir jis pradėjo žodžiu konfliktuoti su pranešėja ir jos sugyventiniu dėl bendros tvarkos bendro naudojimo patalpose. Kaimynas D. F. rankoje laikė kirvį bei juo grasino. Žodinio konflikto metu kaimynas D. F. susinervino ir būdamas prie savo buto durų, paėmęs medinį pagalį metė į V. C. pusę, kai tuo metu iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) išėjo jos sūnus K. C. ir mestas pagalys krisdamas pataikė jam į kairės kojos kulną, bei jį sužalojo. Pabendravus su D. F., šis paaiškino, kad tarp jo ir kaimynų V. C. bei I. P. įvyko žodinis konfliktas dėl tvarkos bendro naudojimo patalpose, konflikto I. I. P. jam grasino, kad jį sumuš, todėl jis iš savo buto pasiėmė kirvį, tačiau juo negrasino tik pasakė kaimynams jog šie nesiartintų. Vėliau D. F. konflikto metu susinervavo, paėmė rastą ant koridoriaus grindų medinį pagalį ir metė jį per visą koridorių į V. C. pusę, tačiau nieko sužaloti nenorėjo bei nesitikėjo, kad tuo metu gali išbėgti vaikas (1 t., b. l. 95–100).

Iš 2024 m. birželio 7 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nepilnamečiui K. C. odos nubrozdinimas kairio kulno srityje, galimai padarytas kontakto su mestu buku daiktu ar paviršiumi pasėkoje, daugiau kaip prieš savaitę iki apžiūros. Sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kiekvienas patirtas sužalojimas sukelia skausmą (1 t., b. l. 104–105).

Iš 2024 m. gegužės 8 d. D. F. paaiškinimo nustatyta, kad D. F. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog 2024 m. gegužės 8 d., 10.20 val. ėjo į savo tualetą, jis yra bendras su ta pačia šeima, kur vyko konfliktas. Įėjęs į tualetą, jis buvo nudergtas visas, jis išėjęs iš tualeto pasakė V., kad jau būtų laikas 8 mėnesius susitvarkyti tualetą, ji sakė, jai nusispjauti ir jai vienodai rodo, sakė, tau reik tu tvarkykis. Ji specialiai tai daro. Prasidėjo apsižodžiavimai. Jis jai pasakė „sutre“ eik susitvarkyti. Ji jam pasakė gaidį eik ir tvarkykis. Išbėgo I. I. ir sūnus D., jie ant jo (D. F.), o jis į butą pagalio ir metė į I. ir jo sūnų. Koridoriuje dar stovėjo žmona I., koridoriuje nebuvo jokio vaiko. Iš kur jis ten paskui atsirado, neįsivaizduoja. Jie vėl ant jo (D. F.) dviese pulti kaip ir pirmą kartą, jis už kirvio. Jie pamatė, kad jis su kirviu ir pabėgo, ir pradėjo kviesti policiją, jis (D. F.) pasakė būtinai kviesti policiją ir uždarė savo duris. Po 15-20 minučių atvažiavo policija, viską užfiksavo, patikrino ar jie išgėrę. Jis (D. F.) buvo blaivus. Kaimynė V. išgėrus, todėl ir įvyko tas kivirčas. Viską pareigūnai surašė ir išvažiavo. Jokios tyčios sužaloti vaiko neturėjo. Mesdamas pagalį jo nematė, jo mestas pagalys nukrito kitoj pusėj kaimynės V. durų. Jokio vaiko verkimo jis negirdėjo. Kaip jis galėjo būti sužalotas, nežino. Jo akimis kaimynų vaikai auginti V. ir I. šeimos yra neprižiūrimi. Buvo, kad net 2 valandą nakties jis jais rūpinosi duodamas jiems maisto. Vaikai nelanko ugdymo įstaigos. Dėl buvusios situacijos gailisi, nuo šiol viską darys žmogiškai nekonfliktuos, o viską fiksuos, kuomet bus provokuojamas, kad galėtų kreiptis į teisininkus ir apgint savo teises ir orias gyvenimo sąlygas (1 t., b. l. 139,–141).

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Be to, duomenys tikrinami tarpusavyje lyginant iš skirtingų šalių gautus duomenis. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Atitinkamos išvados gali būti daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir įrodymų visumą (BPK 20 straipsnis).

Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į mažamečio asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš mažametį asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Toks psichinis santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos sudėties požymiais nustatomas įvertinus ne tik subjektyvius kaltininko parodymus, bet ir byloje nustatytas faktines aplinkybes (pavyzdžiui, kaltininko atliktus veiksmus ir kilusius padarinius, smurto intensyvumą ir stiprumą, jo lokalizaciją, panaudotas priemones, konflikto priežastį, eigą ir pan.).

Kaltinamasis D. F. savo kaltės nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu ir teigė, kad kaltinime nurodytą laiką sukonfliktavo su nukentėjusiąja, pripažino, kad metė pagalį, tačiau toje vietoje vaiko nebuvo ir jo nesužalojo.

Nors kaltinamasis D. F. neigė sužalojęs nukentėjusįjį K. C., tačiau kaltinamojo kaltę įrodo byloje esanti įrodymų visuma, t. y. teisiamojo posėdžio metu pagarsinti nepilnamečio nukentėjusiojo K. C. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų V. P. (buvusi pavardė – C.), D. P., I. P. ir V. B. parodymai, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys, kūno kameromis užfiksuoti duomenys, kurie apžiūrėti kitų objektų apžiūros protokolu, skambučio Bendrajam pagalbos centrui įrašas, specialisto išvada ir kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2024 m. gegužės 6 d. liudytoja V. P. (buvusi pavardė – C.) paskambino Bendrojo pagalbos centro telefono numeriu ir pasakė, kad kaimynas metė pagalį ir užgavo jos vaiką. Gavus šį pranešimą, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, V. P. (buvusi pavardė – C.) paaiškino, kad jai būnant kartu su sugyventiniu I. P. bendro naudojimo koridoriuje, atėjo kaimynas iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) ir pradėjo žodžiu konfliktuoti su ja ir jos sugyventiniu dėl bendros tvarkos bendro naudojimo patalpose. D. F. rankoje laikė kirvį bei juo grasino. Žodinio konflikto metu D. F. susinervino ir būdamas prie savo buto durų, paėmęs medinį pagalį metė į V. P. (buvusi pavardė – C.) pusę, kai tuo metu iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) išėjo jos sūnus K. C. ir mestas pagalys, krisdamas pataikė jam į kairės kojos kulną bei jį sužalojo. Specialisto išvada patvirtina, kad nepilnamečiui K. C. odos nubrozdinimas kairio kulno srityje, galimai padarytas kontakto su mestu buku daiktu ar paviršiumi pasėkoje, daugiau kaip prieš savaitę iki apžiūros. Sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kiekvienas patirtas sužalojimas sukelia skausmą. Šie paminėti byloje surinkti objektyvūs duomenys patvirtina, kad kaltinamasis D. F. 2024 m. gegužės 6 d. mesdamas medinį pagalį sužalojo nukentėjusįjį K. C.. Nukentėjusiojo K. C. mama tuoj po įvykio kvietė pagalbą, tiek Bendrojo pagalbos centro operatoriui, tiek ir atvykusiems policijos pareigūnams patvirtino, kad kaltinamasis metė medinį pagalį, tokiu būdu sužalodamas jos sūnų. Nurodė esmines veikos padarymo aplinkybes, kurios nekito viso proceso metu. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. P. (buvusi pavardė – C.), D. PI. I. P. ir V. B. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, jog kaltinamasis pareiškė priekaištus dėl netvarkos tualete ir tarp jo bei V. P. (buvusi pavardė – C.) kilo žodinis konfliktas. Į koridorių išėjus liudytojams D. P. ir I. P., kaltinamasis pasiėmė kirvį. Po to, tęsiantis žodiniam konfliktui, kaltinamasis pasiėmė medinį pagalį ir metė į V. P. (buvusi pavardė – C.), I. P. ir V. B. pusę, ką patvirtino ir pats kaltinamasis. Tuo tarpu, V. P. (buvusi pavardė – C.) einant link savo buto, jai iš paskos ėjo ir nukentėjusysis K. C., o tuo metu, kaltinamojo numestas medinis pagalys atšoko nuo sienos, kliudė nukentėjusiojo K. C. kairę koją ir įsmigo į V. B. buto durų staktą. V. P. (buvusi pavardė – C.) patvirtino, jog ji išgirdo kaip K. C. pasakė „auč“, o jai paklausus kas atsitiko, jis atsakė „koja, koja, koja“, todėl nunešė K. C. pas V. B. į butą ir apžiūrėjo koją. Sūnus verkė, jam iš žaizdos bėgo kraujas. Liudytojas D. P. patvirtino, kad jis išėjęs iš savo buto matė, kaip jo mažasis brolis koridoriuje verkia. Pats mažametis nukentėjusysis K. C., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kaltinamasis jam pagaliu pataikė į koją, jį užgavo. Jam į koją pataikė vieną kartą ir jam skaudėjo 7 balai iš 10. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti liudytojų duotais parodymais, kadangi jie buvo nuoseklūs ir nekito viso proceso metu. Teismas taip pat neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo K. C. parodymais, kadangi šiuos jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Tuo tarpu kaltinamojo D. F. parodymus, kad nepilnamečio nukentėjusiojo ten nebuvo ir jo nesužalojo, teismas vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

D. F., būdamas įpykęs dėl netvarkos tualete, žodinio konflikto metu metė medinį pagalį į koridoriuje esančius asmenis ir norėjo tai daryti, tačiau atlikdamas tokius veiksmus jis nesiekė konkrečių pasekmių, jis buvo abejingas pasekmių atžvilgiu. Kaltinamasis turėdamas pakankamą gyvenimišką patirtį, būdamas pakaltinamas, mesdamas medinį pagalį negalėjo nesuvokti ir nenumatyti, kad atlikdamas tokius veiksmus jis gali sukelti ir atitinkamas pasekmes, tačiau vis tiek taip veikė. Taigi, D. F. nors ir nesiekė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis K. C. patirtų fizinį skausmą ir būtų sužalotas, tačiau suprato dėl savo neteisėtų veiksmų galinčius kilti padarinius ir sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. jo padarytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, pasireiškė netiesiogine tyčia.

Teismas vertina, kad išvardinti byloje esantys įrodymai esmingai sutampa tarpusavyje, įrodymų, prieštaraujančių išvardintiems, baudžiamojoje byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šie įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos. Byloje esančių įrodymų viseto pagrindu nustatyta, kad D. F. 2024 m. gegužės 6 d. apie 10.20 val., (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendro naudojimo koridoriuje, konflikto dėl netvarkos su V. C. metu, tyčia metė į ją medinę lazdą, kuri atšokusi nuo grindų kliudė mažamečio K. C., gim. (duomenys neskelbtini), koją, taip padarydamas mažamečiui K. C. odos nubrozdinimą kairiojo kulno srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Be to, šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

2024 m. lapkričio 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 99, 100, 100¹, 100², 100³, 103, 107, 108, 109, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 131, 132, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 142, 143, 145, 146, 147, 147¹, 147², 148, 149, 150, 151, 1511, 152, 152¹, 156, 157, 159, 160, 161, 162, 169, 170, 170¹, 170², 172, 173, 174, 175, 176, 178, 180, 181, 182¹, 185, 188, 189, 189¹, 191, 192, 193, 194, 196, 197, 198, 198¹, 198², 202, 206, 207, 208, 209, 210, 213, 214, 215, 217, 218, 224, 229, 231, 232, 233, 234, 236, 238, 249¹, 250, 250², 250⁴, 250⁵, 251, 256, 256¹, 257, 257¹, 258, 259, 262, 265, 267, 267¹, 267², 267³, 268, 270, 270², 270³, 273, 274, 275, 276, 276¹, 276², 276³, 277, 278, 279, 280, 281, 283, 285, 286, 287, 288, 289, 292, 292¹, 294, 295, 296, 297, 299, 300, 301, 302, 302¹, 303, 304, 306, 306¹, 306², 307, 308, 309, 310, 311, 312 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-3060 (toliau – ir Įstatymas). Šis Įstatymas įsigaliojo 2025 m. vasario 1 d.

Atsižvelgiant į tai, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi nauja BK 140 straipsnio 3 dalies sankcija papildyta naujomis alternatyviomis bausmėmis – viešaisiais darbais ir laisvės apribojimu, yra pagrindas kaltinamajam skirti alternatyvią terminuotam laisvės atėmimui bausmę, todėl darytina išvada, kad nauja BK 140 straipsnio 3 dalies redakcija šiuo atveju švelnina kaltinamojo teisinę padėtį, todėl nusikalstama veika perkvalifikuojama į BK 140 straipsnio 3 dalį (straipsnio redakcija įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d.).

Dėl bausmės skyrimo

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Skiriant bausmę kaltinamajam teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, tai yra: į padarytos nusikalstamos veikos rūšį, – padarytas nesunkus nusikaltimas; į kaltės formą ir rūšį, – nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia; į nusikalstamos veikos stadiją, – veika baigta; motyvus ir tikslus, – veika padaryta dėl pykčio protrūkio, nepagarbos kito asmens sveikatai ir gyvybei; į kaltinamojo asmenybę ir socialinį statusą, – teistas Lietuvoje ir užsienyje (1 t., b. l. 111–129), administracine tvarka nebaustas (1 t., b. l. 130–131), gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitose neįrašytas (1 t., b. l. 137–138), į tai, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje (straipsnio redakcija įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d.) yra numatytos viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės.

Kaltinamasis D. F. neišreiškė sutikimo dėl viešųjų darbų bausmės atlikimo, todėl tokia bausmės rūšis jam neskirtina. Kaltinamasis anksčiau teistas Lietuvoje, bausmes atlikęs, tačiau ne kartą teistas Vokietijoje, paskutinį kartą nuteistas 2021 m. vasario 18 d. ir laisvės atėmimo bausmę atliko 2023 m. balandžio 10 d. Šiame kontekste svarbu pažymėtina, kad vadovaujantis BK 97 straipsniu, turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Turinčiais teistumą taip pat laikomi už nusikaltimo padarymą ne Europos Sąjungos valstybėje narėje nuteisti asmenys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacija, kad jiems įsiteisėjo tos valstybės priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi įvertinus paminėtus kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, teismas vertina, kad laisvės apribojimo bausmė nepasieks bausmei keliamų tikslų, todėl neskirtina. Pirmiau paminėtų duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti kaltinamojo asmenybę, sudaro pagrindą spręsti, kad D. F. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, todėl įvertinus kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, veikos pobūdį ir pavojingumą, padarymo aplinkybes, teismas sprendžia, kad kaltinamajam skirtina artima vidurkiui 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.

Teismo vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, bus adekvati padarytos veikos pavojingumui, neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų.

Kadangi D. F. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, turi pastovią gyvenamąją vietą, be to BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai yra kaltininką ne tik nubausti, bet ir kontroliuoti jo elgesį, kad jis ateityje nebepažeistų visuomenėje nustatytų taisyklių, siekiant išsaugoti kaltinamojo teigiamus socialinius ryšius, teismas vertina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant D. F. paskirtos arešto bausmės vykdymą, nustatant 9 (devynių) mėnesių arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

Atidedant arešto bausmės vykdymą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 6 dalies 5 punktu, 6 punktu, 7 punktu, kaltinamasis arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui įpareigotinas neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi, pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. C. atstovas pateikė civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo mažamečio nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. C. naudai. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad dėl patirtų sužalojimų mažametis patyrė didelį fizinį skausmą, kuris ypač pasireiškė padarytų sužalojimų metu ir žaizdos gijimo metu. Po šio įvykio jam dvi savaites skaudėjo kulną. Dėl skausmo negalėjo vaikščioti su savo batais, reikėjo pirkti naujus, didesnius. Atsirado baimės jausmas, todėl bijo praeiti pro D. F. duris, su juo susitikti, bijo vienas eiti į bendrą namo tualetą. Patyrė dvasiniu išgyvenimus, negalėjo su draugais sportuoti, bėgioti, vaikščioti. Žaizda sunkiai gijo, reikėjo apdirbti antiseptikais, naudoti tvarsčius ir visa tai sukėlė nepatogumų, negalėjo jaustis pilnavertiškai, nes negalėjo bėgioti, sportuoti (1 t., b. l. 198–199).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Teisingos kompensacijos, kaip vieno iš esminių neturtinės žalos atlyginimo tikslų, nustatymo svarbą yra ne kartą pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, kad teismų praktika bylose dėl neturtinės žalos priteisimo nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-220-689/2018, Nr. 2K-393-489/2017 ir kt.). Tūkstantis ir daugiau eurų už nežymų sveikatos sutrikdymą priteisiama tik išskirtiniais atvejais, kai asmeniui dėl sužalojimo liekamieji reiškiniai išlieka ilgą laikotarpį.

Neabejotina, kad mažametis nukentėjusysis K. C. dėl neteisėtų tyčinių kaltinamojo veiksmų patyrė skausmą, baimę, nepatogumus, sutriko jo įprastas gyvenimo ritmas. Po šių veiksmų nukentėjusysis bijojo eiti į tualetą. Visgi, D. F. veika truko neilgai, žymių, negrįžtamų pasekmių dėl įvykio nekilo, šiai dienai padaryti sužalojimai nukentėjusiajam yra sugiję. Vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į teismų praktiką, tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kaltinamasis nedirba, pajamų negauna. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, siekdamas protingos kaltinamojo ir nukentėjusiojo skirtingų interesų pusiausvyros, konstatuoja, kad priteistinos neturtinės žalos dydis nukentėjusiajam mažintinas iki 500 Eur. Toks neturtinės žalos dydis bus proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos atsiradusioms pasekmėms ir neprieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose asmenims buvo padaryti analogiški arba labai panašūs sveikatos sutrikdymai.

Dėl teisinės pagalbos išlaidų

Byloje gauta 2025 m. gegužės 28 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad advokatui Ramūnui Gudašiui teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam K. C. šioje byloje, antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 1 183,33 Eur (2 t., b. l. 78–84).

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Advokatas Ramūnas Gudašius parengė ir pateikė civilinį ieškinį, atstovui teko susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, atstovavo nukentėjusįjį nagrinėjant bylą teisme, teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylą vyko trys teisiamieji posėdžiai, kurių metu byla išnagrinėta iš esmės, į du posėdžius kaltinamasis neatvyko, todėl buvo tęsiama pertrauka byloje, kaltinamajam buvo paskirtas atvesdinimas į teisiamąjį posėdį, visgi nukentėjusiojo atstovas dėl to patyrė papildomas išlaidas, tad nurodytos 1 183,33 Eur išlaidos, nelaikytinos nepagrįstai didelėmis, todėl iš kaltinamojo priteistinos 1 183,33 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybės naudai.

Kaltinamajam D. F. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 153–156), paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomoji priemonė panaikintina.

Daiktai, turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

medinė lazda, paimta 2024 m. gegužės 6 d. įvykio vietos apžiūros metu, esanti voke, saugoma Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 87–88), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintina;

skaitmeninės laikmenos (2 vnt.), saugomos baudžiamojoje byloje (1 t., b. l. 74, 80), nuosprendžiui įsiteisėjus paliktinos baudžiamojoje byloje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 4 dalimi, 304–305 straipsniais, 307 straipsnio 5 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

D. F. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (straipsnio redakcija įsigaliojusi 2025 m. vasario 1 d.), ir skirti 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 6 dalies 5 punktu, 6 punktu, 7 punktu, D. F. paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 9 (devyniems) mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant D. F. neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi, pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę panaikinti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. C. atstovo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam K. C. tenkinti iš dalies ir iš kaltinamojo D. F. nukentėjusiojo K. C. naudai priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti, priteistą sumą pavedant tvarkyti uzufrukto teise atstovei pagal įstatymą V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančiai (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš kaltinamojo D. F. valstybės naudai 1 183,33 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus ir trisdešimt tris centus) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam K. C..

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

medinę lazdą, paimtą 2024 m. gegužės 6 d. įvykio vietos apžiūros metu, esančią voke, saugomą Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti;

skaitmenines laikmenas (2 vnt.), saugomas baudžiamojoje byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus. Išaiškinti kaltinamajam, kad jis turi teisę apeliaciniame skunde nurodyti, jog pageidauja, kad byla apeliacine tvarka būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.