- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-400-519/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-82-1-00497-2014-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Virginija Žindulienė, Nijolė Matuzevičienė
- Nuteistasis
- V. M., D. K., D. Z.
- Advokatai
- Sigitas Štaraitis
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas 1 metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1d., 2 d. 8 p. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios teritorijos rajono ribų.
Tuo pačiu Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. nuosprendžiu nuteisti D. K. ir D. Z., jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad jis, D. K. ir D. Z. 2014 m. birželio mėn. 21 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini) kultūros namų teritorijoje, ten vykusių Joninių šventės metu, tai yra viešoje vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, matant ir girdint pašaliniams asmenims, niekindami elementarias moralės bei elgesio normas, tyčia V. M. spyrus vieną kartą R. K. į galvą, taip pargriaunant jį ant žemės, D. Z. kartu su D. K. spiriant kojomis ne mažiau kaip dvylika kartų į įvairias kūno vietas gulinčiam R. K. ant žemės, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, visiems kartu sudavus ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis šalia stovėjusiam D. B., tokiu būdu bendrais veiksmais, nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais veiksmais pažeidė viešą tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas advokatas Sigitas Štaraitis prašo panaikinti 2015 m. birželio 18 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendį V. M. atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 304–307 str. keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 str. 1 d., kur išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Nurodo, kad vertinant skundžiamo nuosprendžio aprašomąsias dalis, akivaizdu, kad teismas pažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, nes V. M. kaltės klausimą sprendė iš esmės net ne analizuodamas nustatytas aplinkybes bei ištirtus įrodymus, nenurodydamas, kodėl remiasi vienų asmenų parodymais ir priešingai, kodėl nesiremia tiek V. M. bei kitų nuteistųjų parodymais, kitais bylos rašytiniais įrodymais. Pažymi, kad V. M. ir ikiteisminiame tyrime, ir teismo proceso metu, savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, pagal bylos medžiagą neginčytinai nustatyta, kad jam nukentėjusiojo D. B. veiksmais taip pat buvo padarytas kur kas sunkesnis kūno sužalojimas – žandikaulio lūžis.
Teigia, kad vertinant skundžiamo nuosprendžio aprašomąsias dalis, pastebėtina ir tai, kad teismas neatkreipė dėmesio ir į 2003-06-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 40 pateikiamus išaiškinimus dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą. Pažymi, kad minėto nutarimo 1. 1. p. yra nurodoma, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamo jo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302-307 str. ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, surašomas taisyklinga kalba, tiksliai vartojant teisės terminus, turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Pasak gynėjo, skundžiamame teismo nuosprendyje iš vis nėra jokios įrodymų, kurie aiškiai apibrėžtų V. M. kaltę, analizės bei atitinkamų išvadų. Pažymi, kad teismas nesilaikė ir LAT Senato nutarime duotų išaiškinimų.
Mano, kad atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys ir į pakankamai svarbias aplinkybes, susijusias su vieno iš nukentėjusiojo D. B. veiksmais, kurie buvo pripažinti kaip gynybiniai. Ikiteisminio tyrimo metu tokį statusą šis nukentėjusysis įgijo tik po aukštesnės instancijos prokuroro nutarimo, kuriuo buvo patenkintas jo, kaip įtariamojo gynėjos skundas (1 t. 87–89 b. l.). Nurodo, kad iš skundo turinio bei vėliau ikiteisminiame tyrime bei teismo proceso metu apklaustų G. M., A. L., V. P. parodymų, jie yra identiški. Pasak gynėjo, tai kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu bei išsamumu. Mano, kad šie asmenys davė parodymus būtent nukentėjusiojo D. B. naudai, kurio veiksmai vertintini kaip nusikalstami. Esant tokiai situacijai, V. M. kaltinančiais parodymais nėra jokio pagrindo remtis ir jie vertintini kritiškai. Pažymi, kad yra daug kartų įvairių instancijų teismų pasisakyta, kad byloje esančios abejonės turi būti vertinamos kaltinamo naudai. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas V. M. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas, nors baudžiamoji byla pastarojo atžvilgiu turėjo būti nutraukta neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo ar nusižengimo padaryme (išteisintas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis V. M. ir jos gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinis skundas atmestinas
Nuteistojo V. M. gynėjas apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas V. M. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas, nes pažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, kadangi V. M. kaltės klausimą sprendė iš esmės net ne analizuodamas nustatytas aplinkybes bei ištirtus įrodymus, nenurodydamas, kodėl remiasi vienų asmenų parodymais ir kodėl nesiremia tiek V. M. bei kitų nuteistųjų parodymais, kitais bylos rašytiniais įrodymais.
Pagal teismų praktiką dėl apeliacinio proceso paskirties apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Šios instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis (užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys) įgyvendinama atsižvelgiant į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 str. 5 d. garantuojamą kaltinamojo teisę į teisingo bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-402/2010, 2K-414/2010 ir kt.). Objektyvusis nešališkumas, kuris dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu, reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas.
Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) procesinės teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą, o ne BPK 326 str. 1 d. 4 p. pagrindu perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio surašymo klaidas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-246/2014).
BPK pažeidimai, padaryti teismui priimant neatitinkantį BPK 305 str. reikalavimų nuosprendį, net jei jie yra esminiai, savaime negali būti pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Tokie pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai ir jų sukelti padariniai gali būti ištaisyti pakeičiant nuosprendį (BPK 328 str. numatytas pagrindais) ar priimant naują nuosprendį (BPK 329 str. 4 p.). Naujo nuosprendžio priėmimas, bylos aplinkybių remiantis teismų išnagrinėtais įrodymais nustatymas, patikslinimas, pakeitimas, trūkstamų bausmės motyvų išdėstymas nereiškia, kad suvaržomos nuteistojo teisės, nes apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal jo skundą laikantis teisingo proceso garantijų, teismo posėdyje galint patikrinti įrodytomis nustatytas aplinkybes, bendrininkavimo faktus ir apeliacinės instancijos teismui turint pareigą pateikti motyvuotus atsakymus į apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimus. Šioje situacijoje aktualu pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi jurisdikciją ir BPK normų suteiktas galimybes ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytus nuosprendžio aprašomosios dalies procesinius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-468/2014).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo trūkumai, neduoda pagrindo spręsti, jog šie trūkumai rodo pirmosios instancijos teismo objektyvųjį šališkumą.
Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nors ir išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, tai yra nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamųjų ir liudytojų parodymai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Tačiau atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryti pažeidimai – skundžiame teismo nuosprendyje iš vis nėra jokios įrodymų, kurie aiškiai apibrėžtų V. M. kaltę, analizės bei atitinkamų išvadų – apeliacinės instancijos teismo ištaisytini.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad gana išsamiai dėl pareikšto kaltinimo buvo apklausiami nuteistieji V. M., D. K., D. Z., apie įvykio aplinkybes apklausti nukentėjusieji R. K., D. B., liudytojai G. M., E. Š., A. L., J. B.. Taip pat matyti, jog teisiamojo posėdžio metu buvo ištirti byloje surinkti rašytiniai įrodymai, t. y. įvykio vietos apžiūros protokole, parodymų patikrinimo įvykio vietoje su nukentėjusiuoju D. B. protokole, akistatos tarp D. B. ir V. M., tarp D. B. ir D. K., D. B. ir D. Z., specialistų išvadose užfiksuoti duomenys ir kt.
Nuteistasis V. M. teisminio nagrinėjimo metu kaltės nepripažino, parodė, kad 2014 m. birželio 21 d. kartu su draugais D. Z. ir D. K. buvo (duomenys neskelbtini), Joninių šventėje. Jam kalbantis su draugėmis prie jo draugų D. K. ir D. Z. sustojo D. B. su draugu, tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Jis puolė prie D. B. draugo R. K. ir jį nustūmė į šoną, kad nekiltų konfliktas. Tada D. B. jam ranka sudavė į žandikaulį, po smūgio jis nuvirto. Teigė, kad pakilo nuo žemės tuo metu, kai buvo prasidėjusios muštynės. Kas mušėsi, jis nematė.
Nuteistasis D. Z. teisminio nagrinėjimo metu iš dalies patvirtino V. M. nurodytas aplinkybes, tačiau dėl D. B. suduoto smūgio V. M., jų parodymai nesutapo. V. M. parodė, kad D. B. jam sudavė smūgį ranka, o D. Z. teigia matęs, kad D. B. spyrė V. M.. Taip pat nesutampa nuteistųjų nurodomos aplinkybės dėl kilusio žodinio konflikto – V. M. teigia, kad prie jo draugų D. K. ir D. Z. sustojo D. B. su draugu, tarp jų įvyko žodinis konfliktas ir kad jis stūmė R. K.. D. Z. parodė, kad D. B. nepatiko, jog V. M. kalbino paneles, tarp jų kilo žodinis konfliktas, kad matė kaip D. B. pastūmė V. M. ir iš karto V. M. sudavė į galvą, po suduoto smūgio V. M. nuvirto.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teisme apklaustas nuteistasis D. K. parodė, kad D. B. ir R. K. eidami pro jį stabtelėjo, klausė, ko jis žiūri, tada V. M. stūmė R. K., nepastebėjo, kad R. K. būtų pargriuvęs, nematė kaip buvo sumuštas V. M..
Taigi nuteistųjų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesutampa, jie skirtingai aiškina žodinio konflikto pradžią, skirtingai nurodo V. M. sužalojimo aplinkybes. Be to, nuteistųjų keliamą versiją, kad jie muštynėse nedalyvavo, paneigia nukentėjusiųjų, įvykį mačiusių liudytojų parodymai.
Nukentėjusysis R. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme gana išsamiai išdėstė įvykio aplinkybes. Jis parodė, jog 2014 m. birželio 21 d. su draugais D. B., A. V., E. Š., A. L., G. M., R. M. buvo Joninių šventėje. Šventėje buvo iš matymo pažįstamas V. M.. V. M. jam atrodė stipriai išgėręs, nes jis svirduliavo, mosikavo rankomis, šūkavo. Apie 23 val. jam su D. B. einant į parduotuvę sutiko V. M. bei jo kompaniją, kurie jiems kažką pasakė. Jis atsisuko norėdamas žodžiu išsiaiškinti ir tuo metu V. M. nieko nesakęs koja spyrė jam į galvą. Po smūgio jis pargriuvo, rankomis užsiėmė galvą. Jį pradėjo spardyti į įvairias kūno vietas, smūgių buvo daug, smūgius sudavė du ar trys asmenys. Tarp jų buvo V. M., D. K., D. Z.. Matė kaip kažkas V. M. lydi toliau nuo įvykio vietos. D. B. smūgiuodamas V. M. norėjo jį apginti
Nukentėjusysis D. B. patvirtino nukentėjusiojo R. K. nurodytas aplinkybes, kad apie 23 val. einant į parduotuvę sutiko stovintį V. M. bei jo kompaniją, kad kažkas iš tų asmenų jiems kažką pasakė, su R. K. jie kažką pakalbėjo, pamatė, kad prie R. K. atbėgo V. M. ir iš nugaros koja spyrė jam į galvą. Po smūgio R. K. nukrito ant žemės. Po smūgio prie R. K. puolė prie automobilio stovėję asmenys, kurių jis nepažinojo. Jie kojomis spardė gulintį jo draugą. Jis norėjo padėti draugui, žengė žingsnį jam į pagalbą, tačiau tai pamatęs V. M. puolė prie jo, rankos kumščiu trenkė jam į dešinį skruostą, pajutęs fizinį skausmą ir suspaudęs dešinės rankos kumštį vieną kartą trenkė V. M. į galvą, kur tiksliai pataikė, jis nematė. Po suduoto smūgio V. M. nematė, o prie jo prisiartino du asmenys, kurie prieš tai spardė R. K. ir jį mušė rankomis ir kojomis.
Šias nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes patvirtina apylinkės teisme apklausti liudytojai G. M., E. Š., A. L..
Liudytoja G. M. parodė, kad ji matė kaip V. M. pribėgo prie R. K. ir koja spyrė jam į galvą. Po smūgio R. K. nukrito ant žemės. Tada V. M. sudavė D. B., D. B. užsimojo suduoti V. M..
Liudytojas E. Š. parodė, jog jis matė kaip V. M. pribėgo prie R. K. ir jam spyrė, R. K. nukrito, priėję du vyrai jį dar spardė. Matė, kaip V. M. sudavė smūgį D. B..
Kaip V. M. pribėgo prie R. K. ir koja spyrė jam į galvą, jog po smūgio R. K. nukrito ant žemės, po to du vaikinai, kurie stovėjo šalia, spardė jį gulintį, parodė teisme apklaustas liudytojas A. L.. Taip pat liudytojas paaiškino, kad matė kaip D. B. judėjo link gulinčio R. K., kaip jis suprato, padėti. Tuo metu V. M. ranka sudavė D. B. į galvą.
Tai, kad nukentėjusieji įvykio metu buvo sužaloti ir jiems buvo suduotas ne vienas smūgis, bei tai, kad nukentėjusiajam R. K. buvo suduotas smūgis į galvą, patvirtina specialistų išvados. Specialisto išvadose Nr. G932/14(04), pG 131/14-932/14(04) nurodyta, kad D. B. padarytos poodinės kraujosruvos kairiame žaste, dešiniame petyje, dešinio klubikaulio sparno srityje ir kairiame dilbyje padarytos kietais bukais daiktais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku. D. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai D. B. padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje kietais bukais daiktais paveikus dešinį petį, kairį žastą, kairį dilbį ir dešinio klubikaulio sparno sritį (1 t. 70, 110–111 b. l.). Specialisto išvadose Nr. G1502/14(02), pG2842/14(02) nurodyta, kad R. K. padaryta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimai kairėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, kairiame kelyje, poodinės kraujosruvos kairiame žaste, pereinant į alkūnę ir dilbį, kairėje plaštakoje, kairiame žaste, kairiame petyje, kairėje blauzdoje, dešiniame kelyje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, trylikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t. 73, 107 b. l.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų R. K., D. B., liudytojų G. M., E. Š., A. L. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, nukentėjusieji ir liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais nesivadovauti priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (specialistų išvadose esantys duomenys ir kt). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti tiek nuteistąjį V. M., tiek ir kitus nuteistuosius – D. K., D. Z., kurių jie nepažinojo, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.
Abejonių nekelia ir tai, kad dėl įvykusių muštynių buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Liudytoja J. B. apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ji buvo atsakinga už Joninių šventės organizavimą, jog jai buvo pranešta, kad vyksta muštynės ir dėl to ji per garsiakalbį pranešė, jog bus nutrauktas renginys, jei vyks muštynės. Ji nuėjo pažiūrėti kas vyksta, matė susibūriavusį jaunimą. Apklausti liudytojai G. M., E. Š. ir A. L. parodė, kad dėl muštynių buvo sustabdytas renginys, aplink buvo susibūrę daug žmonių.
Išsamiai įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes neabejotina, kad V. M., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. K. ir D. Z., įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smurto panaudojimu, matant ir girdint pašaliniams asmenims, pažeidė viešąją tvarką, t. y. V. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tokia veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.
Apylinkės teismas paskirdamas nuteistajam V. M. bausmę, už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Taip pat skirdamas bausmę teismas įvertino, kad V. M. teistas, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs, charakterizuojamas patenkinamai, baustas administracine tvarka, dirba, vedęs, žmona laukiasi vaiko ir skyrė jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę bei jos vykdymą atidėjo.
Teisėjų kolegija įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam V. M. bausmę BK 54 str. reikalavimų nepažeidė ir pagrįstai nustatė, jog V. M. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 str. nuostatas.
Teisėjų kolegija remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. M. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinį skundą atmesti.