- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-20
- Bylos Nr.
- 2K-151/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-01238-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Vytautas Masiokas, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- M. G.
- Kategorijos
- 1.1.8.10.1Bausmių bendrinimas jas apimant (BK 63 str. 1, 2, 5 d.)
- 1.2.26.2.2Viešosios tvarkos pažeidimas – baudžiamasis nusižengimas (BK 284 str. 2 d.)
- 1.2.271pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 2 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, pagal BK 286 straipsnį - 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, pagal BK 290 straipsnį - 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis, kuria nuteistojo M. G. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. G. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2010 m. liepos 30 d. apie 22.25 val., viešoje vietoje - automobilių stovėjimo aikštelėje Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, garsiai plūsdamas necenzūriniais žodžiais nukentėjusiąją I. N. ir jai grasindamas fiziniu susidorojimu, trikdė visuomenės rimtį.
M. G. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad 2010 liepos 30 d., apie 22.30 val., toje pačioje vietoje, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. nepakluso teisėtiems Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulio V. P. reikalavimams prisistatyti, pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir nutraukti neteisėtus veiksmus - nustoti viešoje vietoje vartoti necenzūrinius žodžius. Po to M. G. nubėgo (duomenys neskelbtini) namo teritorijos link, kur Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulis V. T. jį pasivijo ir pagriebė už rankos. M. G., vengdamas sulaikymo, vieną kartą ranka smogė patruliui į kaktą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais kaktoje ir kairės plaštakos II piršto sumušimu. Po to patruliams V. P. ir V. T. vėl bandant sulaikyti M. G., jis aktyviais veiksmais priešinosi ir nuo žemės pagriebęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą daiktą, bandė juo suduoti patruliams.
M. G. nuteistas pagal BK 290 straipsnį už tai, kad 2010 liepos 30 d., apie 22.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, ir šio namo teritorijoje, plūsdamas necenzūriniais žodžiais įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulius V. T. ir V. P..
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos kasatoriaus teisės. Pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismai neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį.
Anot kasatoriaus, jis BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo nepadarė, nes viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje - nevartojo necenzūrinių žodžių, netrikdė visuomenės rimties, konfliktas su nukentėjusiąja I. N. pasibaigė tik jos ir kasatoriaus apsižodžiavimu. Necenzūrinius žodžius jis vartojo savo namo kieme, išprovokuotas policijos pareigūnų. Šias aplinkybes teisme patvirtino nukentėjusioji I. N. ir liudytojas J. R.. M. G. policijos pareigūnų prašymu ėjo atnešti savo asmens dokumento, tačiau pareigūnai ėmėsi jį sulaikyti privačioje jo namo teritorijoje. Pareigūnas V. T. stvėrė kasatoriui už marškinių, parvertė ant žemės, apkumščiavo šonus, purškė dujas ir sudaužė jo akinius. Šis pareigūnas jį paleido tik tada, kai atėjo jo žmona. M. G. pripažįsta, kad vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau tai darė ne tyčia, o dėl nervinės įtampos. Anot kasatoriaus, tai buvo adekvati jo psichinė reakcija į policijos pareigūnų netinkamą elgesį.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai įvertino nukentėjusiosios E. N. parodymus, nevertino 2010 m. rugsėjo 6 d. apžiūros protokolo, policijos pareigūnų pokalbių garso įrašo, iš kurio matyti, kad policijos pareigūnas V. P. kitam pareigūnui aiškino, jog norėjo kasatorių sulaikyti, kad šis nepabėgtų. Teismas, pripažindamas M. G. kaltu pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, vadovavosi tik policijos pareigūnų V. P. ir V. T. bei nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo prieštaringi. Teismai neatsižvelgė į tai, kad pirminiai šių asmenų parodymai buvo vienodo turinio (I. N. pareiškimas atitiko policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų turinį). Teisme nukentėjusioji davė jau kitokius parodymus, kad kasatorius jos ir policijos pareigūnų akivaizdoje nesikeikė. Taip pat ši liudytoja nurodė nemačiusi, kad kasatorius būtų smogęs kumščiu į veidą policininkui V. T. Kaip įrodymą teismas vertino liudytojo S. N. M. G. namo kieme padarytą įrašą, kuris patvirtina, kad kasatorius necenzūrinius žodžius vartojo ne viešoje vietoje.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. G. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui pateikti asmens dokumentus ir nutraukti neteisėtus veiksmus. Jis, pamatęs policijos pareigūnus, pats prie jų priėjo ir nesikeikė necenzūriniais žodžiais tol, kol jį neteisėtai ant žemės parvertė policijos pareigūnas V. T.. Nukentėjusioji I. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu parodė, kad kasatorius policijos pareigūnų neįžeidinėjo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta liudytoja L. G., nors ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu. Anot kasatoriaus, tuo buvo šiurkščiai pažeistos jo teisės į gynybą, nes šios liudytojos parodymai byloje buvo reikšmingi. Jie patvirtina, kad policijos pareigūnai V. T. ir V. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu davė melagingus parodymus. Šie pareigūnai parodė, kad kasatorius neva grasino juos sušaudyti. Bet ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausti liudytojai M. Ž., S. N., I. N., A. G. ir J. R. tokių policijos pareigūnų parodymų nepatvirtino.
Konstatuodami, kad kasatorius sudavė policijos pareigūnui V. T. į veidą ir taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, teismai rėmėsi tik V. T. ir V. P. parodymais, tačiau neįvertino įrodymų visumos - kasatoriaus, liudytojų S. N., M. Ž., J. N., J. R. ir A. G. parodymų, byloje esančio vaizdo įrašo, apžiūros protokolo. Teismo posėdžio metų nukentėjusioji I. N. nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir aiškino, kad ji nematė, kaip kasatorius sudavė policijos pareigūnui ranka į galvą. Aplinkybės, kad kasatorius prieš policijos pareigūną V. T. naudojo fizinį smurtą, nepatvirtino n4 vienas iš nurodytų liudytojų.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad nepagrįstai atmestas jo prašymas iškviesti ir apklausti teismo medicinos ekspertą. Jo nuomone, buvo būtina išsiaiškinti, ar galima ranka padaryti sužalojimus, kurie nustatyti V. T. Šio prašymo atmetimą kasatorius vertina kaip jo teisės į gynybą suvaržymą. Nebuvo atlikta ir įvykio vietos apžiūra, kurios metu buvo galima nustatyti, ar kieme yra skalbinių virvė, ar ant jos neliko kraujo pėdsakų nuo nubrozdintos V. T. kaktos. Neatlikus šio būtino procesinio veiksmo, nebuvo išsklaidytos abejonės, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti užsikabinęs už skalbinių virvės.
Kasatorius nesutinka ir su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 290 straipsnį, nes jo veikoje nėra subjektyviojo šio nusikaltimo sudėties požymio – tyčios įžeisti savo pareigas einantį valstybės tarnautoją. Necenzūrinius žodžius jis vartojo savo namo teritorijoje būdamas afekto būsenos – susijaudinęs dėl neadekvačių policijos pareigūnų veiksmų. M. G. keiksmažodžiai nebuvo nukreipti į konkrečius pareigūnus. Teismai, pripažindami kasatorių kaltu pagal šį straipsnį, nei6samiai ir neobjektyviai ištyrė įrodymus, nes nebuvo apklausta liudytoja L. G., kuri matė kaip jį mušė policijos pareigūnai. Anot kasatoriaus, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad policijos pareigūnai davė melagingus parodymus, siekdami išvengti atsakomybės už savo įgaliojimų viršijimą ir neprofesionalų darbą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo M. G. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroro nuomone, nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad M. G. necenzūrinius žodžius išsakė savo gyvenamojo namo kieme, t. y. privačioje valdoje. Priešingai nei teigia kasatorius, I. N. pirmosios instancijos teisme patvirtino jos pareiškime nurodytas aplinkybes. Policijos pareigūnai V. T. ir V. P. parodė, kad, bendraujant su I. N., iš namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje (duomenys neskelbtini), išėjo M. G. ir dar vienas vyras, kuris liko prie namo. Priėjęs M. G. įžeidinėjo nukentėjusiąją, grasino susidorojimu. Paprašius pateikti dokumentus, M. G. įžeidinėjo ir policijos darbuotojus. Liudytojas M. Ž. parodė, kad būdamas balkone pamatė, kad kieme stovi policijos ekipažas, girdėti riksmai. Išėjęs į kiemą matė, kaip policininkai paprašė M. G. pateikti dokumentus, šis rėkė, policininkų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, išvadino I. N. žiurke. Šios aplinkybės paneigia kasatoriaus versiją, kad jis viešąją tvarką pažeidė privataus namo kieme. Kita vertus, pagal teismų praktiką vieša vieta pripažįstama ir tokia vieta, kurioje bet kada gali pasirodyti pašaliniai asmenys. M. G. vėliau garsiai vartojant necenzūrinius žodžius savo gyvenamojo namo kieme, esant arti kitiems gyvenamiesiems namams ir pašaliniams asmenims girdint tokius necenzūrinius žodžius, viešoji tvarka taip pat buvo trikdoma. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada dėl M. G. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 2 dalyje, yra teisinga.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad M. G. įžeidinėjant nukentėjusiąją ir policijos pareigūnus, jų reikalavimas nutraukti neteisėtus veiksmus ir pateikti asmens dokumentus buvo visiškai teisėtas. Tokiam reikalavimui nepaklusus ir ėmus bėgti, policijos pareigūnų veiksmai, esant padarytam teisės pažeidimui ir siekiant sulaikyti M. Gruzdį, taip pat buvo teisėti. Iš bylos aplinkybių matyti, kad M. G., vengdamas sulaikymo, ranka smogė policijos pareigūnui V. T. į kaktą ir toliau bandant sulaikyti aktyviais veiksmais priešinosi - pagriebęs nuo žemės nenustatytą daiktą, bandė juo suduoti pareigūnams. Tokie veiksmai atitinka BK 286 straipsnio sudėtį. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad V. T. nukrito užkliuvęs už kabančios virvės, paneigta nukentėjusiųjų I. N. ir V. T., liudytojų M. Ž. ir J. R. parodymais.
Atsiliepime nurodoma, kad teismas pagrįstai pripažino M. G. kaltu pagal BK 290 straipsnį. Taikant šį straipsnį neturi reikšmės nusikalstamos veikos padarymo vieta. M. G. necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu vartojo nuolat, jo veiksmai nebuvo atsitiktiniai. Policijos pareigūnai neatliko jokių provokuojančių, neadekvačių veiksmų prieš kasatorių, kurie iššauktų didelį susijaudinimą - afekto būseną ir necenzūrinių žodžių vartojimą.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą iškviesti ir apklausti liudytoją L. G., nes ta aplinkybė, ar ir ji keikėsi necenzūriniais žodžiais, nėra svarbi nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui. L. G. įtarimai dėl tokių veiksmų nebuvo pareikšti, dėl šio kaltinimo byla teismui nebuvo perduota. Todėl atsisakymas apklausti L. G. dėl necenzūrinių žodžių vartojimo nereiškia kasatoriaus M. G. teisių suvaržymo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Šioje dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formali. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 2 dalį taikoma tais atvejais, kai necenzūriniais žodžiais ar nepadoriais veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka yra trikdoma, bet ne sutrikdoma. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais trikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir norėtų taip veikti.
Kvalifikuojant kaltininko veiksmus pagal šį straipsnį būtina nustatyti objektyviuosius veikos požymius – viešąją vietą ir necenzūrinių žodžių vartojimą ar nepadorų kaltininko elgesį, trikdantį visuomenės rimtį ar tvarką. Žemesnių instancijų teismai nustatė, kad konfliktas tarp nuteistojo M. G. ir nukentėjusiosios I. N. įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje tarp daugiabučio gyvenamojo namo ir privačios namų valdos, priklausiančioje Savivaldybei. Nuteistasis ėmė reikšti pretenzijas nukentėjusiajai, kad ši, gyvendama kitur, pastatė nakčiai savo automobilį toje vietoje, kurioje savo automobilius stato privačios valdos gyventojai, ir taip trukdė išvažiavimą iš privačios valdos. Iš pačios nukentėjusiosios parodymų, kuriais teismai pagrindė nuteistojo kaltumą pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, matyti, kad priėjęs nuteistasis ėmė reikšti pretenzijas, kodėl ji pastatė savo automobilį toje vietoje, ar jai neužtenka vietos prie savo namų, reikalavo patraukti automobilį. Ji į nuteistojo pretenzijas nereagavo ir ėjo šalin. Nueidama išgirdo, kaip nuteistasis ją pavadino „žiurke“ ir pagrasino pradurti padangas. Tuomet ji sugrįžo atgal ir paaiškino nuteistajam, kad remontuojamas kelias ir neužtenka vietos automobiliams, o dėl jos įžeidinėjimo ir grasinimų jis turėsiąs pasiaiškinti policijos pareigūnams. Ji paskambino bendruoju pagalbos telefonu bei savo broliui ir laukė prie savo namų laiptinės.
Kaip matyti iš nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios pažodžiui perrašytos iš kaltinamojo akto, M. G. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje - garsiai plūsdamas necenzūriniais žodžiais ir I. N. grasindamas fiziniu susidorojimu, trikdė visuomenės rimtį.
Motyvuodamas nuteistojo M. G. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, teismas nurodo, kad nuteistasis įžeidinėjo nukentėjusiąją, išvadindamas ją „žiurke, žiurkyte“, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl necenzūrinių žodžių vartojimo. Nekyla abejonių, kad nuteistojo pavartoti žodžiai yra įžeidūs, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad būtent taip ji šiuos žodžius ir suprato, tačiau jie nėra necenzūriniai, tiesiogine prasme vartojami tiek buitinėje kalboje, tiek literatūroje. Pavartoti žmogaus atžvilgiu tokie žodžiai irgi nėra necenzūriniai, tačiau visuotinai vertinami kaip užgaulūs ir žeminantys.
Grasinimas nukentėjusiajai I. N. fiziniu susidorojimu irgi jokiais konkrečiais bylos duomenimis neargumentuojamas, bylos duomenys tepatvirtina grasinimą sugadinti jos automobilį. Pažymėtina ir tai, kad teismas, pažeisdamas BPK 255 straipsnyje nustatytas nagrinėjimo teisme ribas, grasinimus nukentėjusiajai ir visuomenės rimties trikdymą motyvuoja ir nuteistojo M. G. veiksmais po to, kai atvyko policijos pareigūnai, nors šie veiksmai jam inkriminuoti ne kaip viešosios tvarkos pažeidimo tąsa, o kaip pasipriešinimas policijos pareigūnams (BK 286 straipsnis) ir jų įžeidimas (BK 290 straipsnis). Be to, teismas padarė išvadą, kad nuteistasis sutrikdė visuomenės rimtį, nors tokie padariniai jam iš viso nebuvo inkriminuoti ir neįeina į BK 284 straipsnio 2 dalies sudėtį.
Taigi teismai nėra nustatę būtino BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo objektyviojo požymio visuomenės rimties trikdymo necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. G. veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į viešosios rimties trikdymą, o į siekį pašalinti nukentėjusiosios automobilį iš sau savavališkai prisiskirtos vietos. Toks siekis, susijęs su įžeidžiamu kibimu prie žmogaus, nesudaro baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Iš byloje esančio pranešimo policijai registracijos dokumento ir policijos pareigūnų paaiškinimų matyti, kad tuo metu nukentėjusiosios I. N. pranešimas buvo vertinamas kaip pranešimas apie administracinį teisės pažeidimą. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, padarytos atvykus policijos pareigūnams (BK 286 straipsnis).
Žemesnių instancijų teismai, kvalifikuodami nuteistojo M. G. veiksmus kaip atitinkančius BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši teismų sprendimų dalis naikintina ir byla nutrauktina.
Dėl nuteisimo pagal BK 286 ir 290 straipsnius
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su teismų atliktu įrodymų, susijusių su nuteisimu pagal BK 286 ir 290 straipsnius, vertinimu ir pateikia savą įvykių interpretaciją, laikydamas, kad būtent jo pateikiamas bylos duomenų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio nuostatas, o teismų vertinimas joms prieštarauja.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistojo teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Kasatoriaus teiginiai, kad vertindami įrodymus teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kasatorius argumentuoja, jo nuomone, neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą tuo, kad nebuvo apklausti teismo medicinos specialistas ir liudytoja L. G., tačiau teismai, išanalizavę ištirtus bylos duomenis, sprendė nesant pagrindo abejoti pateikta specialisto išvada, o klausimą, dėl kurio buvo prašoma apklausti liudytoją L. G., įvertino kaip neturintį reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje yra nurodęs aplinkybes, kurios neapibrėžtoje perspektyvoje liudytojos L. G. apklausą daro neįmanomą, išreikšdamas nuomonę, kad jos parodymai nieko nepakeis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje ištirtas ir įvertintas nepriklausantis nuo subjektyvių interpretacijų įrodymas – liudytojo S. N. įvykio vietoje mobiliuoju telefonu darytas įrašas. Taigi teismai yra išsprendę nuteistojo M. G. kaltumo įrodymų pakankamumo klausimą. Teisėjų kolegija nesutikti su teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, atmestini.
Nors kasacinės instancijos teismas pripažįsta, kad M. G. pagal BK 284 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, tai jo tolesnių veiksmų teisiniam vertinimui įtakos neturi. Pagal Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą policijos pareigūnas turi teisę, pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti. Iš jau aptartų bylos duomenų akivaizdu, kad policijos pareigūnai, nukentėjusysis V. T. ir liudytojas V. P., pagal nukentėjusiosios I. N. telefoninį pranešimą atvykę į įvykio vietą, pagrįstai įtarė, jog M. G. padarė administracinį teisės pažeidimą. To paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalis suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius (vienas iš jų yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas), reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Taigi policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, o nuteistasis, fiziniu smurtu jiems pasipriešinęs bei juos įžeidinėdamas, padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 ir 290 straipsniuose.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galutinės subendrintos bausmės nuteistajam M. G., nurodė besivadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir bausmes bendrinantis jų dalinio sudėjimo būdu, taip konstatuodamas realią nusikalstamų veikų sutaptį. Iš tikrųjų, nusikaltimus M. G. padarė skirtingais veiksmais: pasipriešinimas policijos pareigūnams buvo padarytas smurtiniais veiksmais, o įžeidimas - žodžiais. Tačiau kai kuriais atvejais teismų praktika skirtingus kaltininko veiksmus įvertina kaip idealią nusikaltimų sutaptį (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-92/2005, 2K-670/2007, 2K-70/2012). Idealia nusikaltimų sutaptimi pripažįstami ir skirtingi veiksmai, jei šie padaromi toje pačioje vietoje, vienu metu, veiksmai tarpusavy susiję, yra bendro sumanymo dalis ir nukreipti į vieną tikslą. Byloje nustatyta, kad M. G. pasipriešino policijos pareigūnams ir įžeidinėjo juos tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje: tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje jis naudojo fizinę jėgą prieš policijos pareigūnus ir žodžiais įžeidinėjo juos. Visi veiksmai buvo glaudžiai tarpusavyje susiję ir nukreipti į vieną tikslą – trukdyti pareigūnams atlikti įstatymo pavestas funkcijas, todėl paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu, atitinkamai pakeičiant žemesnių instancijų teismų sprendimus. Tiesa, M. G. už abu nusikaltimus paskirtos vienodos bausmės, tačiau tai netrukdo nustatyti ir tokią pat galutinę subendrintą bausmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį:
Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį dėl M. G. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 2 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, M. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 ir 290 straipsnius paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.