- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-1565-619/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02009-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- UAB „Swedbank lizingas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Ieškovas A. M. 2012-03-13 kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl lizingo sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu, prašydamas pripažinti 2005-12-29 sudarytos lizingo sutarties Nr. LT027052 vienašalį 2012-02-06 nutraukimą neteisėtu ir lizingo sutartį atnaujinti, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu UAB „Swedbank lizingas“ 2005-12-29 buvo sudaryta Lizingo sutartis Nr.LT027052, pagal kurią ieškovui buvo perduotas valdyti ir naudotis automobilis AUDI A6 3.0 l TDI QUATRO (duomenys neskelbtini) KW, 2004 m. gamybos, kurį ieškovas turėjo teisę išsipirkti. Ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas 2012-01-18 d. išsiuntė pretenziją, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Ieškovui toliau nevykdant reikalavimo padengti susidariusį įsiskolinimą, atsakovas 2012-02-06 vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo sumokėti skolą bei grąžinti lizingo sutarties pagrindu valdytą ir naudotą turtą. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. rudenį prasidėjusi pasaulinė finansų krizė įtakojo jo galimybę tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus atsakovui, juos vykdė nenustatytu laiku, vėlavo, mokėjo per mažas sumas, o atsakovas tokius jo mokėjimus toleravo, tačiau suėjus išpirkimo laikotarpiui, nutraukė lizingo sutartį. Ieškovo manymu, lizingo sutartį jis vykdė be esminių pažeidimų, iš banko jokių prieštaravimų nebuvo gavęs, bankas tinkamai neinformavo apie ketinimą nutraukti sutartį, todėl tokį vienašalį sutarties nutraukimą laiko neteisėtu.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, teigė kad ieškinys visiškai nepagrįstas, prašė atmesti, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti Lizingo sutartį, atsakovas tinkamai bendradarbiavo su ieškovu, ne vieną kartą atnaujino Lizingo sutarties galiojimą ieškovo prašymu. Pažymėjo, kad 2012-02-06 Lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta jau trečią kartą. Lizingo sutartis buvo iš esmės pažeista ir jos sąlygos, numatančios nutraukimo tvarką, nebuvo vertinamos per daug formaliai. Atsakovas patyrė nuostolių, be to nebuvo pagrindo tikėtis, kad sutartiniai įsipareigojimai bus tinkamai įvykdyti, nes ieškovas beveik metus laiko nemokėjo įmokų, o įsiskolinimas buvo didelis - 30 471,67 Lt. Atkreipė dėmesį, kad Lizingo sutarties nutraukimo atveju buvo laikomasi šalių sutartos nutraukimo tvarkos: ieškovui netinkamai vykdant įsipareigojimus atsakovas 2011-08-23, 2011-09-19, 2011-10-18, 2011-11-28 ir 2012-01-28 pretenzijomis įspėjo ieškovą, kad nesumokėjus pretenzijose nurodytos sumos, atsakovas vienašališkai nutrauks sutartį. Nurodė, kad visos pretenzijos ir pranešimai buvo siunčiami registruotu paštu paskutiniu atsakovui žinomu ieškovo gyvenamosios vietos adresu, o remiantis Lizingo sutarties nuostatomis ir LR CK 6.166 str. laikoma, kad ieškovas šiuos pranešimus gavo.
Žemesnės instancijos teismas
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu atsakovo vienašališkai atliktą sudarytos lizingo sutarties nutraukimą, atnaujino lizingo sutartį, grąžino ieškovui sumokėtą 500 žyminį mokestį, priteisė iš atsakovo 500 Lt žyminį mokestį valstybės naudai.
Pirmosios instancijos teismas Lizingo sutarties pagrindu atsiradusius šalių sutartinius santykius vertino kaip išperkamosios nuomos santykius. Konstatavo, kad ieškovo įsiskolinimas pagal sutartį siekė 30471,67 Lt, tai sudarė 18 procentų visų įmokų, o kita dalis – 82 procentai sumokėta. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į įsiskolinimo dydį ir jo atsiradimo laiką, sumokėtų įmokų dydį, sutartinių santykių nutraukimo pasekmes, šios sutarties vienašališkas nutraukimas yra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas ieškovo atžvilgiu. Teismo vertinimu negalima teigti, kad automobilio nuosavybės įsigijimas ieškovui nebuvo ir nėra svarbus. Teismas pažymėjo, kad net po sutarties nutraukimo ieškovas mokėjo atsakovui įmokas, ieškovas sutinka už nesavalaikį įmokų mokėjimą atsakovui kompensuoti nuostolius. Sutarties nutraukimu akivaizdžiai iškreipiama šalių interesų pusiausvyra, nes atsakovui ne tik atiteko jau sumokėtos įmokos, bet ir nurodytos vertės turtas vietoje kelių kartų mažesnės lizingo įmokos. Teismas nusprendė, kad atsakovo vienašalis sutarties nutraukimas laikytinas neatitinkančiu kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, ir yra nesąžiningas, todėl tenkintino ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012-06-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, priimant sprendimą buvo netinkamai taikytos teisės normos, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis ar ignoravo ieškovo interesus. Priešingai, byloje įrodyta, jog atsakovas bendradarbiavo su ieškovu ir siekė sutarties išsaugojimo, o Lizingo sutartis buvo nutraukta dėl kartotinio, esminio ir sistemingo sutartinių įsipareigojimų pažeidinėjimo. Ieškovas nesiėmė visų nuo jo priklausančių priemonių siekdamas tinkamai įvykdyti savo prievoles, todėl būtent ieškovui turi tekti neigiamos sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmės. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai netaikė LR CK 6.889 str., reglamentuojančio vartojimo kredito sutarties nutraukimą prieš terminą. Nurodė, kad šioje byloje buvo įrodyta, jog prioritetinę vartotojų interesų gynybą nustatančios teisės normos suteikė atsakovui teisę vienašališkai nutraukti Lizingo sutartį, todėl šias įstatymo nuostatas atitinkantis sutarties nutraukimas negali būti laikomas nepagrįstu, neteisėtu ar pažeidžiančiu vartotojo interesus. Pažymėjo, jog šioje LR CK normoje, kurios tikslas ir paskirtis yra ginti vartotojų interesus ir suteikti pastariesiems didesnę apsaugą nuo galimo vartojimo kredito sutarties nutraukimo, yra nurodoma, jog vartojimo kredito sutartis gali būti nutraukiama jei mokėjimai yra uždelsiami daugiau nei vieną mėnesį ir jų suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų bendros kredito sumos. Šiuo atveju buvo visos nurodytos sąlygos - Lizingo sutarties nutraukimo dieną ieškovas vėlavo mokėti įmokas 328 kalendorines dienas, o įsiskolinimo suma buvo 30.471,67 Lt, t.y. 18 procentų bendros kredito sumos. Šių aplinkybių ieškovas neneigė, todėl jos yra laikytinos įrodytomis.
2. Nurodė, kad civilinių teisinių santykių subjektų sudarytas susitarimas turi būti gerbiamas ir tik išimtiniais atvejais, kai to reikalauja viešas interesas gali būti pakeičiamas, panaikinamas ar ignoruojamas. Sutarties pripažinimas niekine ar negaliojančia yra paskutinė gynybos priemonė, todėl teismai šią priemonę turėtų taikyti itin atsargiai, nepamiršdami, kad viešasis interesas taip pat reikalauja užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas Lizingo sutartyje numatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį pasinaudojo tik tuomet, kai įvyko abi būtinosios sąlygos, nurodytos LR CK 6.889 str., t.y. mokėjimai buvo uždelsti daugiau nei vieną mėnesį ir jų suma tapo ne mažesnė kaip dešimt procentų bendros kredito sumos. Teigia, kad vienu iš pažeistų civilinių teisių gynimo būdų (teise vienašališkai nutraukti sutartį pačioje sutartyje numatytais atvejais) atsakovas pasinaudojo laikydamasis įstatymo reikalavimų, todėl vienašalis Lizingo sutarties nutraukimas negalėjo būti pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu.
3. Priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nebuvo atsižvelgta į aplinkybes, kad ieškovas yra įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jis turi ne tik gausias teorines žinias, bet ir šias žinias aktyviai pritaiko praktikoje – šią civilinę bylą vedė pats, parengė išsamius ir teisiškai argumentuotus procesinius dokumentus, savo poziciją grindė ne tik teisės normų, bet ir teismų praktikos analize. Nagrinėjant bylą ieškovas patvirtino, kad praeityje buvo sudaręs ne vieną panašaus pobūdžio sutartį. Todėl ieškovas negali būti prilyginamas paprastam vidutiniam vartotojui. Mano, kad šiuo atveju prezumpcija, kad vartotojas dėl mažesnio informuotumo ar patirties turėtų būti laikomas silpnesniąja sandorio šalimi, buvo paneigta.
4. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas privalėjo konstatuoti, jog Lizingo sutartis buvo nutraukta teisėtai, nepaisant to, kad ieškovas galėtų būti saugomas vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų. Teigia, kad sprendžiant ginčą šioje byloje būtina atsižvelgti, jog ieškovas nuolat ir sistemingai pažeidinėja savo sutartinius įsipareigojimus. Lizingo sutartis buvo ne vieną kartą nutraukta atsakovo iniciatyva dėl to, kad ieškovas netinkamai vykdė savo finansinius įsipareigojimus. Pirmąjį kartą Lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta dar 2010 m. balandžio 1 d., antrąjį - 2011 m. birželio 28 d. Abu kartus ieškovo prašymu Lizingo sutarties galiojimas buvo atnaujintas. Ieškovo naudai 2010 m. birželio 11 d. buvo sudarytas priedas Nr. 1 prie Lizingo sutarties, kuriuo buvo pakeistas šalių suderėtas finansinių įsipareigojimų vykdymo grafikas. Atsakovas, vykdydamas sutarties šalių pareigą kooperuotis ir bendradarbiauti bei siekdamas Lizingo sutarties išsaugojimo, sutiko tenkinti ieškovo prašymus ir atnaujinti sutarties galiojimą. 2012 m. vasario 6 d. pranešimu Nr. 01-30-6527 Lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta jau trečiąjį kartą. Nurodė, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai paneigia tikrovės neatitinkančius ieškovo teiginius, neva jis nesuprato ir net negalėjo patikėti, kad netinkamas įmokų mokėjimas gali nulemti vienašalį Lizingo sutarties nutraukimą. Tokias finansinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo pasekmes ieškovas galėjo ir turėjo suprasti ne tik atsižvelgiant į turimą aukštąjį teisinį išsilavinimą, bet ir į atsakovo elgesį tokio prievolių pažeidimo atveju. Mano, kad ieškovas, žinodamas sudarytos Lizingo sutarties nuostatas bei jų sukeliamas teisines pasekmes ir žinodamas, kad Lizingo sutartis jau buvo du kartus vienašališkai nutraukta dėl įmokų nemokėjimo, negalėjo nežinoti, jog ir toliau nemokant sutartyje nustatyto dydžio įmokų, Lizingo sutartis bus vienašališkai nutraukta ir trečiąjį kartą. Pažymėjo, kad ieškovas nuolat žadėjo (dar 2012-01-03 telefonu bendravo su atsakovo atstove) pasitaisyti ir įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šių pažadų neįvykdydavo. Be to, ieškovas turėdamas tam tikrą pinigų sumą skyrė šią sumą ne atsiskaityti su atsakovu ir įvykdyti laisva valia prisiimtus įsipareigojimus, o atostogoms užsienyje. Tai liudija apie ieškovo prioritetus skirstant turimas pinigines lėšas bei tai, kad įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį ieškovas nevykdė ne dėl sunkios finansinės padėties, o savo paties pasirinkimu skirdamas finansinius išteklius kitiems, ne gyvybiškai būtiniems, poreikiams tenkinti. Mano, kad toks ieškovo elgesys jokiu būdu negali būti laikomas tinkamu prievolių bei sutarties šalies pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti vykdymu.
5. Skundžiamame sprendime Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes bei nurodė, jog ieškovas ir po Lizingo sutarties nutraukimo mokėjo atsakovui įmokas bei sutinka atlyginti dėl nesavalaikio įsipareigojimų vykdymo atsakovo patirtus nuostolius. Akcentavo, jog pagal Lizingo sutarties įmokų grafiką ieškovas kiekvieno mėnesio 15 dieną turėjo mokėti 2.112,53 Lt įmoką. Šios įmokos turėjo būti mokamos iki 2012 m. sausio 15 d., t.y. iki šios dienos ieškovas įsipareigojo sumokėti visas sutartines įmokas ir įsigyti turtą nuosavybės teise. Ieškovas pateikė banko sąskaitos išrašą, kuris parodo kaip ieškovas mokėjo įmokas atsakovui. Šis dokumentas įrodo, jog 2011 m. liepos 5, 11 ir 12 dienomis ieškovas sumokėjo atsakovui atitinkamai 2.000,00 Lt, 1.600,00 Lt ir 1.600,00 Lt, tačiau po šių mokėjimų iki vienašalio sutarties nutraukimo buvo atliktos tik dvi įmokos: 2011 m. spalio 10 d. - 1.500,00 Lt ir 2011 m. gruodžio 9 d. -2.000,00 Lt. Nurodė, jog ieškovas, nepaisydamas to, kad 2011 m. rugpjūčio 23 d., 2011 m. rugsėjo 19d., 2011 m. spalio 18 d., 2011 m. lapkričio 28 d. ir 2012 m. sausio 28 d. pretenzijomis atsakovas reikalavo sumokėti įsiskolinimą bei nurodė, jog to nepadarius Lizingo sutartis bus vienašališkai nutraukta, gera valia nevykdė savo finansinių įsipareigojimų. Ir tik po to, kai Lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta bei likus kelioms dienoms iki ieškinio teismui pateikimo, 2012 m. kovo 10 d., sumokėjo atsakovui mažą dalį viso įsiskolinimo - 1.600,00 Lt. Mano, kad dėl to negalima teigti, jog ieškovas dėjo visas pastangas finansiniams įsipareigojimams įvykdyti ir pats siekė Lizingo sutarties išsaugojimo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas taip pat nepagrįstai atsižvelgė į deklaratyvius ieškovo teiginius neva jis sutinka atlyginti atsakovo nuostolius, patirtus dėl netinkamo finansinių įsipareigojimų vykdymo. Nurodė, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovas turi finansines galimybes ne tik sumokėti visą likusį įsiskolinimą pagal Lizingo sutartį, bet ir atlyginti atsakovo patirtus nuostolius. Todėl pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodyta, kad ieškovas gali realiai įvykdyti šiuos deklaratyvius teiginius. Be to, jau po skundžiamo sprendimo priėmimo ieškovas buvo atvykęs pas atsakovą ir pareiškė, jog nesiruošia vykdyti savo prievolių pagal Lizingo sutartį visa apimtimi, nes ketina reikšti pretenzijas atsakovui dėl tariamai patirtų nuostolių. Mano, kad tai tik dar kartą įrodo, jog ieškovas piktnaudžiauja savo teisėmis ir siekia išvengti laisva valia prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.
7. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į Lizingo sutarties pagrindu sumokėtų įmokų bei likusio įsiskolinimo santykį. Mano, kad sprendžiant dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo būtina atsižvelgti ne tik į sumokėtų įmokų bei likusio įsiskolinimo santykį, bet ir į šalių elgesį vykdant sutartį. Priešingu atveju būtų sudarytos sąlygos skolininkui piktnaudžiauti savo teisėmis bei atsisakyti vykdyti finansinius įsipareigojimus tuo atveju, kai sumokėtų įmokų suma viršija likusį įsiskolinimą. Sutinka, jog tokiu atveju kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį gali būti vertinami atidžiau, tačiau jokiu būdu negalima visiškai atimti kreditoriaus teisės nutraukti sutartį tokiais atvejais. Mano, kad operatyvus sutarties nutraukiamo būdas nesikreipiant į teismą taip pat yra prevencinė priemonė tam, kad kita sandorio šalis tinkamai vykdytų sutartinius įsipareigojimus, kitokiu atveju, netinkamai sutartį vykdanti šalis prisiima riziką dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir jam tenkančių nepalankių padarinių. Teigia, kad šiuo atveju atsakovas pasinaudojo sutartyje nustatytu pažeistų teisių gynimo būdu ir vienašališkai nutraukė Lizingo sutartį, nes po to, kai ieškovas šią sutartį sistemingai pažeidinėjo, atsakovas prarado interesą tęsti sutartinius santykius. Be to, atsakovas prarado pasitikėjimą ieškovu, nes pastarasis ne tik nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, bet ir pažadų sumokėti įsiskolinimą. Byloje nėra surinkta duomenų, kurie patvirtintų, jog teise vienašališkai nutraukti sutartį atsakovas pasinaudojo nesąžiningai, nesilaikydamas teisingumo ir protingumo reikalavimų ar šia teise piktnaudžiavo. Dėl to, nebuvo pagrindo pripažinti vienašališką Lizingo sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu.
8. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė LR CPK 6.189 str. įtvirtintą teisės normą, bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes sprendžiant ginčą byloje teismas netaikė galiojančios ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties nuostatų. Teigia, kad kasacinio teismo praktika suponuoja teismų pareigą aiškiai motyvuoti, kodėl tam tikros sutarties sąlygos nėra taikomos sprendžiant ginčą tarp šalių. Nurodė, kad šiuo atveju, ieškovas ir atsakovas tarpusavio susitarimu Lizingo sutartyje aptarė sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką. Lizingo sutarties 11.1.1 p. buvo numatyta, jog visos ar dalies įmokos pagal Lizingo sutartį nesumokėjimas ir nesugebėjimas susidariusio įsiskolinimo padengti per 30 dienų suteikia atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Lizingo sutarties 11.2 d. numato, jog įvykus sutarties 11.1.1 d. nurodytoms aplinkybėms atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Minimos Lizingo sutarties nuostatos yra galiojančios, todėl sutarties šalims turi įstatymo galią (LR CK 6.189 str). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo nurodytų Lizingo sutarties sąlygų turinio ir jomis nesivadovauti. Nurodė, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kad Lizingo sutarties 11.1.1 ir 11.2 d. prieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
9. Ieškovas buvo tinkamai įspėtas apie būsimą Lizingo sutarties nutraukimą. Šioje byloje atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog visi pranešimai ieškovui buvo siunčiami registruotu paštu, paskutiniu žinomu ieškovo gyvenamosios vietos adresu, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, jog visi pranešimai ieškovui buvo įteikti tinkamai. Ieškovas savo ruožtu nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovas informavo atsakovą apie gyvenamosios vietos pasikeitimus bei ėmėsi kitų nuo jo priklausančių veiksmų siekdamas užsitikrinti tinkamą pranešimų gavimą. Mano, kad dėl to, ieškovo teiginiai, kad jis negavo net šešių registruotu paštu jo gyvenamosios vietos adresu siųstų pranešimų, gali būti vertinami tik kaip paties ieškovo vengimas priimti atsakovo siunčiamus pranešimus.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas A. M. nurodė, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Savo nesutikimą ieškovas grindžia šiais argumentais:
1. Apelianto nurodyti argumentai dėl LR CPK 6.889 str. taikymo atmestini kaip nepagrįsti, nes atsakovas neteisėtą vienašalį lizingo sutarties nutraukimo veiksmą atliko 2012-02-06, t.y. jau tuomet kai (specialioji norma) LR CK 6.889 str. buvo netekusi galios. Vienašalio lizingo sutarties nutraukimo momentu turi būti taikytinos galiojančių teisės aktų normos, nes įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“.
2. Atmestini atsakovo argumentai dėl jo turimos teisės vienašališkai nutraukti lizingo sutartį įgyvendinimo, kuri yra nurodyta sutartyje, nes tokie argumentai yra nepagrįsti, prieštaraujantys tiek protingumo, tiek sąžiningumo, tiek teisingumo principams, sutarčių aiškinimo taisyklėms. Aplinkybė, kad lizingo sutartyje nustatyta lizingo davėjo teisė, vienašališkai nutraukti sutartį (skolininkui nevykdant ar netinkamai vykdant įsipareigojimus) dar nereiškia, kad ši teisė yra absoliuti ir jos neriboja bendra pareiga elgtis sąžiningai, protingai, teisingai ir kitos sutartinius bei prievolinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniai). Ieškovo lizingo pažeidimas vertintinas LR CK 6.217 straipsnio aspektu, t.y. ar yra esminis. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šiais klausimais, teismas atsižvelgė į susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką, įvertino sutarties vertės ir patirtų nuostolių santykį, tuo tarpu atsakovas neįrodė (LR CPK 178 str.), jog jis iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties ir/ar neesminis sutarties pažeidimas bankui duoda pakankamą pagrindą tikėtis, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje.
3. Atkreipė dėmesį, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl ieškovo turimo išsilavinimo ir sandorių sudarymo patirties, dėl ko jis negalėtų būti prilygintas paprastam vidutiniam vartotojui, nebuvo nagrinėjamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl mano, kad reiškiant apeliacinį skundą apeliantas šiomis aplinkybėmis negali remtis, nes apeliacinis procesas vyksta pagal pirmosios instancijos teisme surinktus įrodymus, o apelianto nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos apeliacinėje instancijoje. Nurodė, kad ieškovas neturi teisinio išsilavinimo, o tik bando jį įgyti.
4. Atkreipė dėmesį, kad Lizingo sutartis sudaryta 2005-12-29, o vienašališkai nutraukta 2012-02-06, t.y. sutartis (nors ir esant tam tikriems pažeidimams, susijusiems su įmokų mokėjimu) galiojo daugiau nei 6 metus, o atsakovas tai toleravo. Pažymėjo, kad iki 2008 m. rudens prasidėjusios globalios pasaulinės finansinės krizės mokėjimai pagal Lizingo sutartį buvo atliekami nustatytu laiku ir pilna apimtimi. Tik tuomet, kai finansinė padėtis pakito ir įmonėje, kurioje ieškovas dirbo, privalomas mokėti įmokas mokėjo nereguliariai/vėluodamas (ne taip kaip buvo numatyta mokėjimų grafike), tačiau nors ir vėluodamas arba įnešdamas ne pilnas sumas, ieškovas savo įsipareigojimus vykdė, o atsakovas tokius mokėjimus toleravo ir jokių pretenzijų šiuo klausimų nekėlė. Mano, kad atsakovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartį akivaizdžiai suprasdamas, kad mokėtinų sumų likutis, palyginus su jau sumokėtomis sumomis, nedidelis, taip tikriausiai siekdamas pasipelnyti lizingo gavėjo sąskaita, nes šiuo konkrečiu atveju bankui lieka ir automobilis ir jau sumokėtos įmokos pagal lizingo sutartį. Teigia, kad atsakovas nepagrįstai laikino nemokumo riziką bando perkelti vien ieškovui. Nurodo, kad atsakovui negalėjo būti nežinoma aplinkybė, kad ieškovas gali netekti darbo ir/ar pajamų, tačiau atsakovui, kaip veikiančiam finansinių paslaugų srityje (užsiimančiam kreditų išdavimu) tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, neabejotinai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Mano, kad esminiam sutarties pažeidimui nustatyti didelę reikšmę turi aplinkybė, kad pagal lizingo sutartį jau sumokėta 82 proc. mokėtinų įmokų, ir kokiu būdu šios įmokos buvo sumokėtos ir atsakovo akceptuotos, t.y. kokia dalis įmokų buvo sumokėta (užskaityta) ieškovui vėluojant įmokas atlikti pagal nustatytą mokėjimų grafiką. Mano, kad buvo iškilusi būtinybė sutarties nuostatas peržiūrėti, o ne ją vienašališkai nutraukti. Teigia, kad atsakovas, suabsoliutino LR CK 6.189 str. įtvirtintą normą. Atkreipė dėmesį, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodė eilę kasacinio teismo nutarčių, kurios susijusios su LR CK 6.189 str., kurios ieškovo nuomone šioje konkrečioje byloje netaikytinos, nes šiuo konkrečiu atveju atsakovo nurodytose nutartyse dėl LR CK 6.189 str. klausimų yra visiškai skirtingos bylos faktinės aplinkybės, net gi šalys yra juridiniai asmenys, todėl atsakovas nepagrįstai bando įtikinti teismą, jog jomis reiktų vadovautis ir šiuo konkrečiu atveju.
5. Pažymėjo, kad teismui pripažinus, jog lizingo sutartis nutraukta nesant esminio sutarties pažeidimo, atsakovo nurodytos aplinkybės, susijusios su pranešimų siuntimu ir gavimu neturi jokios reikšmės, nes vienašalis sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu ne dėl šios priežasties, o dėl to, kad nebuvo esminio sutarties pažeidimo, atkreipiant dėmesį į tarp šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką. Tačiau atkreipė dėmesį, kad laiško dėl vienašalio sutarties nutraukimo nebuvo gavęs. Tai, kad atsakovas ieškovui leido suprasti, kad ieškovo mokamų įmokų mokėjimo tvarka (metodas) atsakovą tenkino, tai, kad ne kartą buvo kalbėta su banko atstovais įmokų mokėjimo klausimais, tai, kad ieškovas bankui siuntė ne vieną prašymą ir į šiuos prašymus kartais gaudavo, kartais negaudavo atsakymo, liudija, kad ir šioje vietoje atsakovas bando teismą nepagrįstai įtikinti ieškovo nesąžiningumu. Teigia, kad šioje situacijoje reiktų vertinti patį pagrindinį kriterijų - kiek ir kaip (savalaikiai ar ne) atsakovas yra gavęs (akceptavęs) lizingo įmokų nuo lizingo sutarties pasirašymo momento. Mano, kad bankas susiklosčiusius klausimus sprendžia formaliais pagrindais, ekonominio nuosmukio situacijoje siekia pasipelnyti silpnesniosios sutarties šalies sąskaita, visiškai ignoruodamas ilgalaikės lizingo sutarties metu galinčias kilti rizikas, taip pažeisdamas lizingo gavėjo ilgalaikius teisėtus lūkesčius, esant nusistovėjusiai įmokų mokėjimo praktikai tarp šalių be jokio pagrindo pasinaudojo išimtiniu teisių gynimo būdu - vienašalio sutarties nutraukimo institutu. Mano, kad teismas turėtų įvertinti, kad atsakovas gavo didžiąją dalį to, ką turėjo teisę tikėtis gauti pagal šią sutartį, tai yra jam buvo sumokėta didžioji dalis lizinguojamo turto vertės bei didžioji dalis palūkanų (LR CK 6.217 str. 2 d. 1 p.). Be to, teismas turėtų įvertinti, jog esminį sutarties pažeidimą paneigia ir kita aplinkybė - tai, kad ieškovas iš karto po sutarties nutraukimo kreipėsi į atsakovą, prašydamas sumokėti likusias palūkanas pagal sutartį, todėl teigtina, kad atsakovas neturėjo pagrindo nesitikėti, kad ši sutartis nebus įvykdyta ateityje. Teigia, kad ieškovas yra fizinis asmuo, vartotojas, todėl protinga ir priimtina laikyti, kad reikalavimas iš anksto pranešti apie tokį svarbų dalyką, kaip sutarties nutraukimas, yra įvykdytas, kai tokį pranešimą gauna šalis. Civilinėje teisėje egzistuoja bendra rūpestingumo pareiga, todėl atsakovas turi pasinaudoti tokiu pranešimo būdu, kuris užtikrintų jo gavimą, priešingu atveju, adresatas (ieškovas) turi teisę nuginčyti žinojęs apie pranešimą (CK 6.166 straipsnis). Įvertinant tai, kad bylos medžiagoje yra pašto žymos, patvirtinančios apie siuntos neįteikimą, neįrodžius, jog buvo vengta siunčiamą pranešimą priimti, teismas turėjo nuspręsti, kad atsakovas neįvykdė pareigos pranešti apie sutarties nutraukimą (CK 6.218 straipsnis). Nurodė, kad toks teisės aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009).
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas yra pagrįstas ir sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą.
Byloje kilo ginčas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Nustatyta, kad apeliantas ir ieškovas 2005-12-29 sudarė Lizingo sutartį Nr.LT027052, pagal kurią ieškovas iš atsakovo įsigijo naudotą automobilį AUDI A6 3.0 L TDI QUATRO (duomenys neskelbtini) KW, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), pagaminimo metai 2004 (b.l. 4-10). Lizingo sutartyje buvo numatyta, kad turto išpirkimo laikotarpio pabaiga yra 2012-01-15. Ieškovas įsipareigojo mokėti sutartyje nustatytas įmokas. 2010-04-01 atsakovas pranešimu „Dėl vienašalio sutarties nutraukimo“ Nr.01-30-5639 informavo ieškovą (adresu (duomenys neskelbtini)), jog dėl ieškovo laiku nesumokėtų įmokų, atsakovas nuo 2010-04-01 vienašališkai nutraukia Lizingo sutartį (b.l. 35). 2010-04-12 ieškovas kreipėsi į atsakovą (prašyme ieškovo adresas nurodytas (duomenys neskelbtini)), prašydamas anuliuoti Lizingo sutarties nutraukimą. Nurodė, jog įsiskolinimą sumokės iki gegužės 7 d. lygiomis dalimis po 1700 Lt kiekvieną savaitę, taip pat nurodė, kad stengsis, jog įsiskolinimai nesusidarytų ir tikisi atsakovo supratimo (b.l. 36). 2010-06-11 tarp atsakovo ir ieškovo buvo pasirašytas Priedas Nr.1 prie Lizingo sutarties, kuriuo ieškovas įsipareigojo mokėti įmokas pagal naują įmokų grafiką (b.l. 37-38). Šiame šalių pasirašytame Priede Nr.1 ieškovo adresas nurodytas (duomenys neskelbtini) 2011-06-28 atsakovas dar kartą pranešimu „Dėl vienašalio sutarties nutraukimo“ Nr.01-30-6344 informavo ieškovą (adresu (duomenys neskelbtini)), jog dėl ieškovo laiku nesumokėtų įmokų, atsakovas nuo 2011-06-28 vienašališkai nutraukia Lizingo sutartį (b.l. 40). 2011-07-12 ieškovas kreipėsi į atsakovą (ieškovo gyvenamosios vietos adresas nurodytas (duomenys neskelbtini)), prašydamas anuliuoti 2011-06-28 sutarties nutraukimą (b.l. 41). 2011-08-23 atsakovas kreipėsi į ieškovą (adresu (duomenys neskelbtini)) su pretenzija dėl įsiskolinimo atsakovui, kuria informavo ieškovą, jog jeigu ieškovas nesumokės iki 2011-09-13 susidariusio įsiskolinimo, atsakovas bus priverstas nutraukti Lizingo sutartį (b.l. 42). 2011-09-19 atsakovas vėl kreipėsi į ieškovą (adresu (duomenys neskelbtini)) su pretenzija dėl įsiskolinimo atsakovui, kuria informavo ieškovą, jog jeigu ieškovas nesumokės iki 2011-10-10 susidariusio įsiskolinimo, atsakovas bus priverstas nutraukti Lizingo sutartį (b.l. 43). 2011-11-18 atsakovas kreipėsi į ieškovą (adresu (duomenys neskelbtini)) su pretenzija dėl įsiskolinimo atsakovui, kuria informavo ieškovą, jog jeigu ieškovas nesumokės iki 2011-11-22 susidariusio įsiskolinimo, atsakovas bus priverstas nutraukti Lizingo sutartį (b.l. 44). 2011-11-28 atsakovas kreipėsi į ieškovą (adresu (duomenys neskelbtini)) su pretenzija dėl įsiskolinimo atsakovui, kuria informavo ieškovą, jog jeigu ieškovas nesumokės iki 2011-12-19 susidariusio įsiskolinimo, atsakovas bus priverstas nutraukti Lizingo sutartį (b.l. 45). 2012-01-18 atsakovas kreipėsi į ieškovą (adresu (duomenys neskelbtini)) su pretenzija dėl įsiskolinimo atsakovui, kuria informavo ieškovą, jog jeigu ieškovas neįvykdys įsipareigojimų iki 2012-02-03, atsakovas kreipsis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo (b.l. 46). 2012-02-06 atsakovas pranešimu „Dėl vienašališko sutarties nutraukimo“ Nr.01-30-6527 informavo ieškovą (adresu (duomenys neskelbtini)), jog dėl ieškovo laiku nesumokėtų įmokų, atsakovas nuo 2012-02-06 vienašališkai nutraukia Lizingo sutartį, nurodė, kad automobilį ieškovas turi perduoti atsakovo įgaliotam asmeniui ne vėliau kaip 2012-02-13 (b.l. 47). Atsakovas 2012-03-05 raštu atsakydamas į ieškovo 2012-02-23 prašymą nurodė, kad sutinka parduoti automobilį, buvusį Lizingo sutarties dalyku šiame rašte nurodytais terminais ir tvarka. Pažymėjo, kad Lizingo bendrovė ėmėsi visų galimų priemonių dėl ieškovo finansinių įsipareigojimų palengvinimo, todėl siekiant išvengti galimų nuostolių ateityje, ieškovo prašyme galutinis apmokėjimo terminas už automobilį atsakovui yra nepriimtinas (b.l. 48). Šis atsakymas ieškovui siųstas adresu (duomenys neskelbtini).
Pažymėtina, kad bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t.y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.
Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad ieškovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, sistemingai nevykdė laisva valia prisiimtų įsipareigojimų, ieškovo skola atsakovui 328 vėlavimo dieną buvo 30 471,67 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apelianto argumentu, kadangi tinkamu sutarties vykdymu laikytinas šalies atsiskaitymas sutartyje numatytais terminais. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, šalių sudarytoje sutartyje, taip pat ir Priede Nr.1 prie Lizingo sutarties Nr.LT027052 buvo nustatyti įmokų mokėjimo terminai, pateikti įmokų mokėjimo grafikai, tačiau ieškovas nuolat vėluodavo sumokėti įmokas. Atsakovas 2 kartus buvo nutraukęs Lizingo sutartį, du kartus ieškovo prašymu ją atnaujino. Nagrinėjamu atveju ginčijamas trečias sutarties nutraukimo pagrįstumas. Susidaręs įsiskolinimas ieškovui, t.y. 12 843,60 EUR buvo konstatuotas įmokų grafike (b.l. 38), kurį abi sutarties šalys 2010-06-11 pasirašė, tačiau ieškovas ir šiuos mokėjimus vykdė netinkamai. Atsižvelgiant į nurodytus pažeidimus, atsakovas ne kartą pretenzijomis pareikalavo sumokėti susidariusius įsiskolinimus, nurodydamas terminus iki kada ieškovas juos turi sumokėti. Ieškovas pripažįsta, kad pasitaikė nemažai atvejų, kai atsakovui mokėjimus mokėjo nenustatytu laiku, įnešdavo per mažas sumas, 2012-05-28 teismo posėdžio metu pripažino, kad šiek tiek apsileido (b.l. 100), taip pat pripažįsta, kad liko skolingas ieškovui. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad ieškovas negali būti laikomas tinkamai vykdžiusiu savo sutartinius įsipareigojimus.
Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe šalis gali esant esminiam sutarties pažeidimui. Būtent tokia galimybe pasinaudojo atsakovas. Nors, kaip minėta, ieškovas neginčija, kad vis dar yra skolingas atsakovui, tačiau neigia, jog įmokų nesumokėjimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Kolegijos vertinimu, tokią ieškovo poziciją paneigia šalių sudarytos sutarties sąlygų analizė. Lizingo sutarties Nr. LT027052 Bendrųjų sąlygų 11.1 punkte įtvirtinta lizingo bendrovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau joje nustatyto termino, jei klientas iš esmės pažeidė sutartį. Šios sutarties 11.1.1 punkte esmine sutarties sąlyga laikytina, jei klientas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ir nesugebėjo per 30 dienų padengti šio įsiskolinimo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, daro išvadą, kad šalys tarpusavio susitarimu aiškiai įvardijo, kad vėlavimas vykdyti finansinius įsipareigojimus – mokėti įmokas – laikytinas esminiu sutarčių pažeidimu, kadangi pagal sudarytos sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis turi esminę reikšmę jų galiojimui. Kadangi ieškovas sutarties sąlygų nevykdė kurį laiką, beveik 1 metus, todėl esant esminiam sutarties pažeidimui, atsakovas pagrįstai pasinaudojo galimybe vienašališkai nutraukti sutartį.
Apeliantas teigia, kad Lizingo sutartis buvo nutraukta laikantis prioritetinę vartotojų interesų apsaugą užtikrinančių LR CK normų, vienašališkai nutraukti sutartį atsakovas pasinaudojo tik tuomet, kai įvyko abi būtinosios sąlygos, nurodytos LR CK 6.889 str., pažymėjo, kad visoms vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011-04-01 t.y. iki įsigaliojant LR vartojimo kredito įstatymui, turi būti taikomos šių sutarčių sudarymo metu galiojusios LR CK 6.886-6.891 str. įtvirtintos teisės normos.
Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011-04-01 t.y. iki įsigaliojant LR vartojimo kredito įstatymui, turi būti taikomos šių sutarčių sudarymo metu galiojusios LR CK 6.886-6.891 str. įtvirtintos teisės normos. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-12-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011 nurodė, kad vartojimo kredito institutas įtvirtintas CK 6.886–6.891 straipsniuose (iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija). Pažymėjo, kad tai grupė normų, kurios, siekiant suteikti didesnę apsaugą kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui), gali būti papildomai taikomos su atskirą sutarčių rūšį reglamentuojančiomis nuostatomis, pavyzdžiui, paskolos, pirkimo–pardavimo, nuomos ir kt. Nurodė, kad didesnės kredito gavėjo apsaugos principas kildinamas iš 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu (OL L 42, 1987 2 12, p. 48) su pakeitimais, padarytais 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/7/EB iš dalies pakeičiančia Direktyvą 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 101, 1998 4 1, p. 17). Kasacinis teismas pažymėjo, kad vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuoja 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, į nacionalinę teisę perkeliantis 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB. Nurodė, kad nagrinėjamiems ginčo santykiams taikytinos šių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios teisės normos, t. y. CK 6.886–6.891 straipsniai.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad vartojimo kredito gavėjas ieškovas ginčo sutartį sudarė bei sutarties pagrindu perduotu automobiliu naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui. Todėl fizinio asmens (vartotojo) buvimas sutarties šalimi lemia ir specialiųjų, papildomą apsaugą užtikrinančių teisės normų taikymą (CK 1.39 str. 1 d., 6.193 str. 4 d., 6.188 str. 6 d.). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties atveju, be bendrųjų sutarties nutraukimo pagrindų, esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 str. 1 d., 2 d.) ar sutartyje tiesiogiai numatytais atvejais (CK 6.217 str. 5 d.), CK nustato papildomas garantijas kredito gavėjui, kredito davėjui ketinant vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.889 straipsnis). Nustačius nurodytame straipsnyje įtvirtintų privalomųjų sąlygų, būtinų šalių sutarčiai nutraukti dėl ieškovo padaryto esminio sutarties pažeidimo, ginčo sutarties nutraukimas pripažintinas teisėtu. Atkreiptinas dėmesys, kad imperatyvių sąlygų visetas, kaip pagrindas vartojimo sutarčiai nutraukti yra nustatytas Vartojimo kredito įstatymo 19 str. (vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui). Kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog Lizingo sutarties nutraukimo metu ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo 30 471,67 Lt, o tai sudarė 18 procentų visų įmokų pagal ginčo sutartį (b.l. 47), o ieškovas delsė mokėti susidariusį įsiskolinimą ilgiau nei 30 dienų, o atsakovui pateikus prentenzijas, neapmokėjo įsiskolinimo per 14 dienų, todėl kolegijos vertinimu byloje yra nustatytos visos privalomos sąlygos, būtinos šalių sudarytai Lizingo sutarčiai nutraukti dėl ieškovo padaryto esminio sutarties pažeidimo. Todėl toks vienašališkas Lizingo sutarties nutraukimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šios sutarties vienašališkas nutraukimas yra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ir nesąžiningas ieškovo atžvilgiu.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai atsižvelgė tik į Lizingo sutarties pagrindu sumokėtų įmokų bei likusio įsiskolinimo santykį. Nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ieškovo prievolių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, sistemingas ir pasikartojantis. Atsakovas siekė padėti ieškovui įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau atsakovas vis tiek neįvykdė savo prievolių, tokiu būdu prarado atsakovo pasitikėjimą.
Kolegija sutinka su šiais apelianto argumentais. Pažymėtina, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovo interesais buvo pasirašytas Priedas Nr.1 prie Lizingo sutarties, buvo sudarytas naujas įmokų mokėjimų grafikas, atsakovas du kartus nutraukęs Lizingo sutartį ir du kartus atnaujinęs ją, suteikė galimybę ieškovui toliau mokėti įmokas, vykdyti sutartį. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą, prašydamas atidėti mokėjimus, kol jis dėl laikino nemokumo negali mokėti įmokų, taip pat nėra duomenų, kad tik gavęs atsakovo pranešimą dėl vienašalio sutarties nutraukimo, kol dar sutartis nebuvo laikoma nutraukta, būtų iniciavęs teisminį sutarties sąlygų pakeitimą. Tokiu atveju to nepadaręs ieškovas turėtų prisiimti savo neveikimo riziką. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad pasaulinės ekonominės krizės aplinkybė, kuri laikytina visiems žinoma aplinkybe, yra pakankamas pagrindas konstatuoti sutarties vykdymo suvaržymą dėl pasikeitusių aplinkybių. Byloje ieškovas pateikė Swedbank sąskaitos išrašą (b.l. 11-14), iš kurio nustatyta, kad ieškovas atsakovui įmokų nemokėjo ne dėl prastos savo finansinės padėties, o galimai dėl nenoro vykdyti sutartinius įsipareigojimus atsakovui. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, aiškindamas sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms instituto (CK 6.204 str.) taikymo sąlygas, nurodė, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t.y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t.y. ją pakeisti ar nutraukti, nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, atsiradus sutarties vykdymo suvaržymams, nesiekė nedelsiant spręsti iškilusios problemos tam, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra, o tik žadėjo vykdyti sutartį ir vis tiek jos tinkamai nevykdė, todėl sutiktina su apelianto argumentais, jog jis prarado pasitikėjimą ieškovu ir interesą tęsti sutartinius santykius.
Nesutiktina su ieškovo pozicija, kad atsakovas neįrodė, jog jis iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties ir/ar neesminis sutarties pažeidimas bankui duoda pakankamą pagrindą tikėtis, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje. Pažymėtina, kad kasacinis teismas plėtodamas praktiką yra pažymėjęs, kad toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Šiame kontekste galima daryti išvadą, kad kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – finansinė nuoma (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.), negavo to, ko siekė – lizingo įmokų ir palūkanų grąžinimo laiku. Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas sutarties sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas sistemingai laiku nevykdė prievolių, kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui buvo pakankamas pagrindas nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ateityje. Todėl Kolegija daro išvadą, kad atsakovas negavo to, ko pagal sudarytą Lizingo sutartį pagrįstai tikėjosi gauti, o vertinant sudarytos sutarties paskirtį ir tikslą, griežtą sutarties laikymąsi, t.y. įmokų mokėjimas nustatytais terminais, turi esminę reikšmę. Nagrinėjamu atveju sumokėtų įmokų ir įsiskolinimo santykis neatleidžia ieškovo nuo tolesnės sutarties tinkamo vykdymo, todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad tai, jog atsakovui ne tik atiteko jau sumokėtos įmokos, bet ir nurodytos vertės turtas vietoje kelių kartų mažesnės lizingo įmokos, akivaizdžiai iškreipia šalių interesų pusiausvyrą. Be to, ieškovas bylos nagrinėjimo iš esmės metu pirmosios instancijos teisme nurodė, kad šiuo metu jis nuomoja kitą automobilį, kurio nuomos kaina į mėnesį yra 2500 Lt (b.l. 99). Taigi, ši aplinkybė tik patvirtina tai, kad ir išnagrinėjus bylą ieškovas galimai neturės suinteresuotumo toliau vykdyti ginčijamą Lizingo sutartį.
Kolegija sutinka su skundo argumentu, jog ieškovo teiginiai, kad jis negavo net šešių registruotu paštu jo gyvenamosios vietos adresu siųstų pranešimų gali būti vertinami tik kaip paties ieškovo vengimas priimti atsakovo siunčiamus pranešimus. Nustatyta, kad pranešimai buvo siunčiami paskutiniais žinomais ieškovo adresais. Pats pirmasis pranešimas, t.y. 2010-04-01 „Dėl vienašalio sutarties nutraukimo“ Nr.01-30-5639 buvo siųstas adresu: (duomenys neskelbtini) (b.l. 35), šis adresas yra nurodytas ginčijamoje lizingo sutartyje (b.l. 4). 2010-04-12 ieškovas kreipdamasis į atsakovą, prašyme nurodė savo adresą: (duomenys neskelbtini) (b.l. 36), nors pasirašytame Priede Nr.1 prie Lizingo sutarties (b.l.37) adresas vėl gi nurodomas: (duomenys neskelbtini) 2011-06-28 atsakovo pranešimas ieškovui siųstas būtent paskutiniu atsakovui žinomu adresu: (duomenys neskelbtini) (b.l.40) (kaip kad pasirašytame Priede Nr.1 nurodyta). Tuo tarpu ieškovo 2011-07-12 prašyme anuliuoti sutarties nutraukimą jo adresas nurodomas vėl kitas: (duomenys neskelbtini) (b.l. 41). Būtent šiuo adresu: (duomenys neskelbtini) buvo siunčiamos pretenzijos 2011-08-23 (b.l. 42), 2011-09-19 (b.l. 43), 2011-10-18 (b.l. 44), 2011-11-28 (b.l. 45), 2012-01-18 (b.l. 46), ir 2012-02-06 pranešimas apie sutarties nutraukimą siųstas minėtu adresu (b.l. 47). Ieškovas patvirtino, kad jo gyvenamosios vietos adresas iš (duomenys neskelbtini) nuo 2012-02-18 pasikeitė. Taigi, visos išvardintos aplinkybės patvirtina, kad pretenzijos ir pranešimas dėl sutarties vienašališko nutraukimo buvo siunčiama tinkamu adresu: (duomenys neskelbtini), todėl sutiktina su atsakovo argumentu, kad tai jog ieškovas negavo pranešimų, galėtų būti vertinama kaip jo vengimas priimti atsakovo pranešimus. Kasacinis Teismas 2013-05-14 nutartyje Nr. 3K-3-288/2013 nurodė, kad CK 6.218 str. 1 d. reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai, nes tai suteiktų sutartį pažeidžiančiai šaliai nepagrįstą pranašumą, skatintų piktnaudžiavimą teisėmis. Pažymėtina, kad sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan.. Įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, CK 6.166 str. įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ieškovas negalėjo gauti atsakovo pranešimų ne dėl jo kaltės, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas buvo tinkamai informuotas pagal lizingo sutarties nuostatas, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė Lizingo sutartį dėl esminio jos pažeidimo.
Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus nagrinėjamam ginčui išspręsti ir neteisingai juos teisiškai įvertino (CPK 185 str.), todėl priėmė nepagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Apibendrinus visą tai, kas aukščiau išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atsakovui dėl pripažinimo 2005-12-29 lizingo sutarties Nr. LT027052 vienašalio nutraukimo neteisėtu ir lizingo sutarties atnaujinimo atmestinas.
Atmetus ieškovo ieškinį, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos patirtos pirmosios instancijos teisme, atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje, t.y. sumokėtas 500 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimai kildinami iš vartojimo teisinių santykių, ieškovas atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 1 p.). Todėl ieškovo sumokėtas žyminis mokestis- 500 Lt grąžintinas ieškovui (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –A. M. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.
Grąžinti ieškovui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 500 Lt (penkis šimtus litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2012-03-13 mokėjimo nurodymu Nr. 195789 per Danske Bank, A/S, Lietuvos filialą, išaiškinant ieškovui, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.
Priteisti atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo A. M. a.k. (duomenys neskelbtini).