- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-17
- Bylos Nr.
- P-89-602/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01969-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- D. B.
- Trečiasis asmuo
- J. B.
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovei D. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B. ir J. B. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir ŠRATC, pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės D. B. (toliau – ir atsakovė) 1 022,52 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava), apskaičiuotos laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovei D. B. buvo apskaičiuota rinkliava už tris asmenis, kadangi (duomenys neskelbtini) k. buvo registruota D. B., J. B. ir J. B. Susidarė skola nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. – 1 022,52 Lt. Atsakovei buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, įspėjimai apie susidariusią skolą. Pažymėjo, kad Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T-244 nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Pakruojo rajone įvedė privalomą vietinę rinkliavą ir nustatė jos dydį, kuris buvo pakeistas 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-380, bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtino Pakruojo rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurių 3.2 ir 3.3 punktai pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą bei kurie yra papildyti ir pakeisti sprendimais: 2008 m. rugpjūčio 28 d. Nr. T-271; 2010 m. kovo 25 d. Nr. T-85. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2006 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T-213 patvirtino Pakruojo rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisykles (pakeistos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-389, 2009 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. T-45 bei 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T-84), kurių 6.1 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai už mokamą rinkliavą naudojasi regionine komunalinių atliekų tvarkymo sistema, o 6.5 punktas nustatė, jog jie privalo teikti pareiškėjui duomenis, reikalingus rinkliavai skaičiuoti. Šie sprendimai yra viešai paskelbti http://www.pakruojis.lt. Rinkliava atsakovei skaičiuojama 2007 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. T-244 1 punkte ir 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. T-380 1 punkte bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 245 patvirtintų nuostatų 3.1 ir 6.2 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. Rinkliavos mokėjimas yra atsakovės prievolė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 str.)), kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.).
Atsiliepimas
Atsakovė D. B. prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nesupranta, už ką ji turi mokėti nurodytą rinkliavą, nes žoles kompostuoja, popierių sudegina, o kitų atliekų neturi.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. B. su pareiškėjo ŠRATC prašymu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjo paslaugomis nesinaudoja.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovės D. B. 1 022,52 Lt (296,14 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T-244 nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Pakruojo rajone įvedė privalomą vietinę rinkliavą ir nustatė jos dydį bei 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 patvirtino Nuostatus, kurių 3.2 ir 3.3 punktuose pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. argumentai, jog pareiškėjas jiems neteikia paslaugų bei atsakovės D. B. argumentai, kad žoles kompostuoja, popierių sudegina, o kitų atliekų neturi, neturi įtakos atsakovės prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui. Atsakovė patenka į Nuostatų 4.1 punkte nurodytą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą mokėtojų kategoriją, todėl pareiškėjas turėjo teisę, remdamasis Nuostatų reikalavimais, apskaičiuoti atsakovei priklausančią mokėti rinkliavą, o atsakovė turėjo pareigą ją sumokėti. Kadangi pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovės argumentai, kad ji neturi konteinerio atliekoms šalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atliekų turėtojos, t. y. atsakovės, siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, priešingai, atsakovė D. B. tvirtina, kad atliekas tvarko pati. Atsakovė nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Todėl šiuo atveju vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį klausimas nėra aktualus. Atsakovė nėra sumokėjusi Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jos priteistina nesumokėta minėtos rinkliavos suma už nurodytą laikotarpį. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą, nuo įmokos į biudžetą gali atleisti tik Pakruojo rajono savivaldybės taryba, tačiau sprendimo, kad atsakovė yra visiškai ar iš dalies atleista nuo rinkliavos, ji nepateikė.
III.
Atsakovė D. B. ir tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. B. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Nurodė, kad su ŠRATC atsakovė nėra sudariusi paslaugų teikimo sutarčių ir paslaugomis nesinaudoja.
Atsiliepimas
Pareiškėjas ŠRATC nesutiko su atsakovės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniu skundu ir prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad gyventojams nėra suteikta teisė patiems šalinti visas savo komunalines atliekas, o tik kai kurias kompostuoti ar sušerti gyvuliams. Kitas atliekas šalinti gali tik juridiniai asmenys, gavę atitinkamą leidimą ir turintys atliekų šalinimo įrenginius. Pažymėjo, kad galimybė atsisakyti visų ar dalies savivaldybės atliekų tvarkymo sistemos teikiamų paslaugų nėra numatyta Nuostatuose. Rinkliava nėra sutartinio pobūdžio prievolė, šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. apeliacinį skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ŠRATC reikalavimo sumokėti Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsiliepimas
Atsakovė D. B. ir tretieji suinteresuoti asmenys J. B. bei J. B. nesutiko su paskaičiuota vietine rinkliava ir nurodė, kad atliekų surinkimo paslaugų teikimo sutartis nesudaryta bei kad paslaugomis atsakovė nesinaudoja.
Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Pakruojo rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų, patvirtintų Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. T-245 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurių 2.4 ir 3.4.4 punktus, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą skaičiuojama pagal gyventojų, gyvenančių atitinkamame būste, skaičių.
Iš byloje esančios pažymos apie gyventojų skaičių nustatyta, kad būste, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Pakruojo rajone, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. gyveno trys asmenys (b. l. 7) – D. B., J. B. ir J. B. Iš pareiškėjo pateiktos į bylą pažymos apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą matyti (b. l. 55), kad skaičiuojant priklausančią sumokėti atsakovei rinkliavą nurodytu laikotarpiu buvo įvertinti duomenys apie būste gyvenusių asmenų skaičių. Įvertinęs nurodytus teisės aktus ir bylos medžiagą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas turėjo teisę apskaičiuoti atsakovei priklausančią mokėti rinkliavą už tris būste gyvenusius asmenis, o atsakovė atitinkamai turėjo pareigą ją sumokėti.
Atsakovė nėra sumokėjusi Pakruojo rajono savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jos nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su atliekų neturėjimu, atliekų tvarkymo paslaugų neteikimu ir sutarties dėl atliekų tvarkymo nesudarymu, pagal nustatytą teisinį reguliavimą neturi įtakos prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
V.
Atsakovė D. B. ir tretieji suinteresuoti asmenys J. B. ir J. B. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015.
Prašyme nurodo, kad ŠRATC paslaugomis nesinaudoja, todėl vietinės rinkliavos mokėti neprivalo. Pažymi, kad gyvenamosios vietos deklaracija neatitinka realybės – atsakovė nurodytame bute negyvena. Akcentuoja, kad atliekų nesusidaro, nes žoles kompostuoja, popierių sudegina, metalą, stiklą ir plastiką veža supirkėjams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2014). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 yra išaiškinęs, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei reikalavimai prašymo turiniui įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, priešingu atveju procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Įvertinusi atsakovės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Prašyme teigiama, kad nei atsakovė, nei tretieji suinteresuoti asmenys ginčo būste, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena, todėl faktiškai komunalinės atliekos nesusidaro. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-99/2009, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-24/2014, 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-54/2014). Be to, prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami tapatūs argumentai, kuriais buvo grindžiami atsiliepimai į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui ir į apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.
Jokių kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teisėjų kolegijai spręsti dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, atsakovė ir tretieji suinteresuoti asmenys prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo. Taigi laikytina, kad prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka jokio ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagrindo atnaujinti procesą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, pažymi, kad jie nepagrįsti aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą. Įrodymų vertinimas negali būti siejamas su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį. Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys prašyme nenurodė atitinkamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės D. B. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. B. ir J. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-842-442/2015 pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovei D. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B. ir J. B. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.
Nutartis neskundžiama.