Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nuteistieji, turintys teisę išvykti be sargybos už pataisos įstaigos teritorijos, buvo priskiriami į 2 būrį ir paskiriami gyventi areštinės 14 kameroje, kurios plotas 32,72 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto (32,72/8).

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių normomis, nuteistieji gyvenamosiose patalpose ir kamerose turi būti rakinami.

Pažymėjo, jog darbo metu nuteistiesiems yra suteikiamas poilsio laikas, pietų laikas, yra suteikta galimybė pasinaudoti sanitariniu mazgu darbo vietoje. Kadangi pareiškėjas laisvai vaikščiojo ir po Marijampolės PN administracinį pastatą, kuriame yra ir būrį prižiūrinčio specialisto darbo vieta, todėl jis turėjo galimybę susisiekti ir bendrauti svarbiais klausimais su pareiškėjo būrį prižiūrinčiu specialistu, teikti prašymus, skundus. Taip pat turėjo realią galimybę teikti prašymus tiesiogiai direktoriui dėl patekimo į sveikatos priežiūros tarnybą, tačiau tokių duomenų atsakovas neturi.

Vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 4/07-133 patvirtinta dienotvarke, nuteistiesiems pietūs tiekiami nuo 11.30 val. iki 13.30 val. Dirbantiems nuteistiesiems maistas tiekiamas darbo vietose įrengtose pietums patalpose. Pareiškėjo atveju, pietūs buvo tiekiami kontrolės praleidimo poste Nr. 1.

Esant nuteistojo prašymui, savaitgaliais nuteistieji buvo vedami pasivaikščioti. Apie kalinimo sąlygas, jog poilsio dienomis pasivaikščioti bus vedami tik tie nuteitieji, kurie pateiks bent jau žodinį prašymą, pareiškėjas žinojo iki paskyrimo bausmę atlikti areštinės 14 kameroje. Pareiškėjas su visomis sąlygomis ir tvarka buvo supažindintas ir sutiko atlikti bausmę areštinės patalpose.

Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas visiškai neįrodė galimai patirtos žalos nustatymui reikšmingų kriterijų, o pateiktų byloje įrodymų visuma įrodo, kad pareiškėjas nepatyrė jokių išgyvenimų, kuriuos nurodo tik deklaratyvaus pobūdžio išsireiškimais bei kurie galėtų būti atlyginti pinigine išraiška. Mano, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. areštinės 14 kameroje trūko gyvenamojo ploto, nebuvo tiekiamas maitinimas pietų metu, nesuteikta teisė savaitgaliais pasivaikščioti, nesudarytos sąlygos kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 2016 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam direktoriaus pareigas, prašydamas jį pervesti gyventi į areštinę, kadangi jam suteikta teisė vykti be sargybos arba be palydos. Pareiškėjas savo parašu patvirtino, jog su laikymo sąlygomis areštinėje sutinka, dėl to pretenzijų nekelia ir nekels (b. l. 24).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog nuteistieji, turintys teisę išvykti be sargybos už pataisos įstaigos teritorijos, buvo priskiriami į 2 būrį ir paskiriami gyventi areštinės 14 kameroje, kurios plotas 32,72 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto (32,72/8) (b. l. 18, 44).

Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu jam nebuvo tiekiami pietūs, kadangi į darbą išvykdavo 8.00 val. ir grįždavo 17 val. (tik grįžę iš darbo galėjo gauti pietus), o nuteistiesiems pietų pertrauka numatyta nuo 11.30 val. iki 14.30 val.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog Marijampolės PN direktorius 2016 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 7/07-172 „Dėl teisės suteikimo nuteistajam išvykti be sargybos arba be palydos“, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas atliko 1/3 bausmės laiko, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 154 straipsniu ir 155 straipsnio 1 dalimi bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 281 punktu, suteikė pareiškėjui teisę išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos (kardomojo kalinimo vietos) teritorijos ribų, išvykos tikslas – darbininkas. Minėtu nutarimu Marijampolės PN direktorius nustatė, kad išvykti be sargybos arba be palydos pareiškėjas gali nuo 8.00 val. iki 17.00 val. šiuo maršrutu: pataisos namai – administracinis korpusas, ūkio skyriaus sandėliai, garažas, šunidė, Stoties gatvė (iki gaisrinės) (b. l. 23).

Pagal Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 4/07-133 patvirtintą Nuteistųjų, atliekančių bausmę Marijampolės pataisos namuose, dienotvarkę numatytas pietų metas yra nuo 11.30 val. iki 13.30 val. (b. l. 25). Kaip nurodė atsakovės atstovas atsiliepime, dirbantiems nuteistiesiems maistas tiekiamas darbo vietose įrengtose pietums patalpose, pareiškėjo atveju, pietūs buvo tiekiami kontrolės praleidimo poste Nr. 1 (b. l. 19). Pareiškėjas, gavęs atsiliepimą šių atsakovės atstovo argumentų neginčijo, teismui kitų įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta oficialia informacija, todėl ja remiasi. Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, prašydamas atlikti patikrinimus dėl netiekiamo maitinimo pietų metu.

Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu areštinės 14 kameroje pareiškėjas ir kiti nuteistieji būdavo užrakinti ir net savaitgaliais negalėdavo išeiti pasivaikščioti gryname ore.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore.

BVK (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d.) 79 straipsnio 5 punkte numatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. BVK 80 straipsnio 5 punkte numatyta, kad lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas.

Atsižvelgiant į tai, jog pagal BVK 154 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis, bei nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis ir atbuvusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės laiko, taip pat nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kalėjime atlikti ūkio darbus, gali būti leidžiama išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, jeigu to reikia dėl bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, dirbamo darbo pobūdžio arba dalyvavimo įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones ir atsakovės atstovui nepateikus duomenų, kokiai grupei ginčo laikotarpiu priklausė pareiškėjas (kaip minėta, Marijampolės PN direktorius 2016 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 7/07-172 „Dėl teisės suteikimo nuteistajam išvykti be sargybos arba be palydos“ pareiškėjui suteikta teisė išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos (kardomojo kalinimo vietos) teritorijos ribų), darytina išvada, jog pareiškėjas turėjo teisę į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore.

Dėl teisės kasdien pasivaikščioti gryname ore (BVK 103 str. 1 d.) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tai nereiškia pareigos asmeniui privalomai pasinaudoti jam suteikiama teise pasivaikščioti gryname ore ir pareigos įkalinimo įstaigai besąlygiškai šios teisės įgyvendinimą užtikrinti ir tais atvejais, kai asmuo šia teise nustatyta tvarka nenori naudotis. Byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas būtų atsisakęs jam teisės aktais garantuotos teisės į pasivaikščiojimą, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jam nesuteiktos teisės pasivaikščioti. Taip pat akcentuotina, jog teisės aktai nenumato reikalavimo nuteistajam teikti prašymo dėl pasivaikščiojimo.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog nebuvo galimybės patekti į Sveikatos priežiūros punktą, nes grįžus iš darbo, gydytojų jau nebūdavo.

Kaip jau paminėta anksčiau, pareiškėjo darbo vieta apibrėžta Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gegužės 19 d. nutarime Nr. 7/07-172 „Dėl teisės suteikimo nuteistajam išvykti be sargybos arba be palydos“. Kadangi pareiškėjas laisvai galėjo vaikščioti po Marijampolės PN administracinį pastatą, darytina išvada, jog jis galėjo teikti prašymus tiek tiesiogiai pataisos namų direktoriui, tiek būrį prižiūrinčiam specialistui dėl patekimo į Sveikatos priežiūros tarnybą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių kada pažeidimai buvo padaryti, nesiejo aukščiau nurodytų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl aukščiau nurodytų pažeidimų, o šis nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimus, todėl, kad jis negalėjo patekti į Sveikatos priežiūros punktą, pagrindo nėra.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu didžiuliu diskomfortu, psichologine įtampa, nepatogumais, jaustu alkiu, pažeminimu. Byloje nepateikta įrodymų, jog dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus (b. l. 43). Pareiškėjas į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 42). Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. dėl nesuteiktos teisės pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo Marijampolės PN sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 325 Eur suma ir ji priteistina iš atsakovės atstovo pareiškėjui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 325 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.