Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. ir atsakovų J. V., E. V. ir J. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-10 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. A. ir S. A. P. ieškinį atsakovams J. V., E. V. (E. V.), J. V., L. G. dėl dovanojimo sutarties ir sutartinės hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančia atsakovų J. V., E. V. ir J. V. 2013-12-09 pasirašytą dovanojimo sutartį, kuria atsakovai J. V. ir E. V. padovanojo atsakovei J. V. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją, grąžinant atsakovams J. V. ir E. V. nuosavybėn minėtą butą; pripažinti negaliojančia 2016-01-05 sudarytą sutartinės hipotekos sutartį, kuriuo atsakovė J. V. įkeitė atsakovei L. G. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-04-05 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-436-129/2011, patvirtino jų ir atsakovų J. V. ir E. V. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo atlikti taikos sutartyje numatytus rangos darbus. Atsakovai taikos sutarties neįvykdė, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-05-22 išdavė vykdomąjį raštą, kuris buvo pateiktas vykdyti antstolei Brigitai Palavinskienei. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-07 nutartimi ieškovų naudai iš atsakovų solidariai priteisė po 30 304,97 EUR skolos ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014-12-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Minėtos teismo nutarties pagrindu 2015-05-08 buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdyti antstolei. Antstolė, vykdydama išieškojimą, nustatė, kad 2013-12-09 atsakovai J. V. ir E. V. sudarė dovanojimo sutartį, kuria savo dukrai (atsakovei) J. V. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokiais savo veiksmais atsakovai apsunkino išieškojimą iš jų, kadangi antstolė nustatė, kad kito likvidaus turto atsakovai neturi, taip pat niekur nedirba. Apie dovanojimo sutarties sudarymą antstolė sužinojo tik 2016-01-07, kuomet buvo patikrintas Nekilnojamojo turto registras. Surinkus papildomus įrodymus, nustatyta, kad po dovanojimo sutarties sudarymo J. V. 2014-01-31 išdavė savo tėvui (atsakovui) J. V. įgaliojimą, be kita ko, suteikiantį teisę disponuoti butu, kas akivaizdžiai įrodo, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta siekiant, jog ieškovai (kreditoriai) negalėtų nukreipti išieškojimą į butą. Atsakovas J. V., veikdamas pagal įgaliojimą, siekdamas apsunkinti skolos išieškojimo nukreipimą į butą, 2016-01-15 su paskolos davėja (atsakove) L. G. sudarė dvi sutartis: paskolos sutartį, pagal kurią L. G. paskolino 35 400 EUR lygiomis dalimis atsakovams J. V. ir J. V. (po 17 700 EUR kiekvienam), ir sutartinės hipotekos sandorį, kuriuo atsakovė J. V. įkeitė hipotekos kreditorei (atsakovei) L. G. butą pagal paskolos sutartį, siekiant užtikrinti paskolos grąžinimą. Kadangi egzistuoja visos actio Pauliana sandorio negaliojimo sąlygos, prašo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia. Laikė, kad apie sudarytą dovanojimo sutartį ieškovai sužinojo gavę informaciją iš antstolės, kuri 2016-01-07 sužinojo apie buto perleidimo sandorį, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios dienos ir laikytina, kad jis nėra praleistas. Taip pat nurodė, kad sutartinės hipotekos sutartis yra niekinis sandoris ir negalioja ab initio nuo jos sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), t. y. ji prieštarauja imperatyvioms CK 4.170 straipsnio 2 dalies ir 4.206 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kurios numato, kad įkaito davėju pagal hipotekos sandorį gali būti tik įkeičiamo daikto savininkas. Taip pat nurodė, kad pripažinus negaliojančia dovanojimo sutartį, taikytina restitucija grąžinant atsakovams J. V. ir E. V. nuosavybėn ginčo butą. Teismui atmetus ieškovų reikalavimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymas natūra neatitiktų ieškovų interesų, nes galiojant hipotekai, nebūtų galima nukreipti skolos išieškojimo į butą, todėl ieškovai prašo tokiu atveju įpareigoti atsakovę J. V. sumokėti atsakovams J. V. ir E. V. ne mažesnę nei 35 000 EUR sumą, t. y sumą, kuria butas buvo įvertintas sudarant įkeitimo sandorį. Pažymi, kad kadangi atsakovė J. V. buvo nesąžininga, pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį turi būti atlyginta didžiausia buto vertė.

Atsakovai J. V., E. V. ir J. V. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Dėl ieškovų reikalavimo pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia prašė taikyti ieškinio senatį. Pasisakydami dėl actio Pauliana sąlygų nurodė nesutinkantys, kad ieškovai dovanojimo sutarties sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Tik 2015-04-07 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas pakeitė vykdymo tvarką leisdamas ieškovams atlikti taikos sutarties 2.1-2.6 punktuose nurodytus statybos rangos darbus, taip pat priteisė ieškovams solidariai iš atsakovų po 24 512, 57 EUR už taikos sutartyje nurodytų darbų atlikimą ir po 5 792,40 EUR kompensaciją už nesudarytas servituto sutartis. Kadangi ieškovai įgijo teisę reikalauti, kad atsakovai jiems sumokėtų teismo nutartyje nurodytas pinigines lėšas tik tuomet, kai įsiteisėjo 2015-04-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, laikytina, kad nuo tos dienos ieškovai įgijo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į teismo nutartyje nurodytų sumų išieškojimą iš atsakovų. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2013 m. gruodžio 9 d. t. y. gerokai anksčiau nei ieškovai įgijo teisę reikalauti iš atsakovų sumokėti jiems priteistas pinigų sumas, todėl dovanojimo sutarties sudarymo momentu ieškovai dar neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovus J. V. ir E. V.. Atsakovai nurodo, kad ieškovų teiginiai, kad atsakovei J. V. padovanojus ginčo butą neliko jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą bei patenkinti kreditorių reikalavimus, neatitinka tikrovės, kadangi iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad tiek atsakovui J. V., tiek atsakovei E. V. nuosavybės teise priklauso turto, kurio užtektų patenkinti ieškovų reikalavimus. Ieškovų teiginiai, kad atsakovai nedirba, neatitinka tikrovės, nes atsakovas J. V. vykdo individualią veiklą. Atsakovai nesutinka, kad atsakovė J. V. neabejotinai žinojo, kad yra pažeidžiamos ieškovų teisės. Taip pat nurodė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą ginčyti dovanojimo sutartį, nes nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), J. V. vardu buvo įregistruota 2013-10-29 ir išviešinti nuo 2013-12-11, todėl buvo prieinami ieškovams. Atsakovai nesutinka, kad, jei nebūtų panaikintas hipotekos sandoris, J. V. būtų įpareigota atsakovams J. V. ir E. V. sumokėti 35 000 EUR sumą, kadangi priimdama iš savo tėvų butą, ji veikė sąžiningai, nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškovų reikalavimus savo tėvams tiek dėl objektyvių aplinkybių, kadangi tokie duomenys jai nebuvo prieinami, tiek dėl subjektyvių aplinkybių – savo amžiaus sandorio sudarymo metu. Šiuo metu atsakovė J. V. studijuoja (duomenys neskelbtini) dieniniame skyriuje, negali dirbti, nes visą laiką turi skirti mokslui, jokių kitų pajamų ar turto neturi, todėl toks ieškovų reikalavimas būtų nesąžiningas, neproporcingas ir pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą.

Atsiliepime į ieškinį atsakovė L. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Dėl ieškovų reikalavimo pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia prašė taikyti ieškinio senatį. Pasisakydama dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovai J. V., E. V. ir J. V.. Dėl ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančia 2016-01-05 sudarytą sutartinės hipotekos sutartį, nurodė, kad 2016-01-15 paskolino atsakovams J. V. ir J. V. lygiomis dalimis 35 400 EUR (kiekvienam po 17 700 EUR), jos reikalavimų užtikrinimui buvo įkeistas atsakovei J. V. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto įkeitimas buvo esminė sąlyga paskolos sutarčiai sudaryti. Įkaito davėja (atsakovė) J. V. patvirtino, kad įkeičiamas daiktas nuosavybės teise priklauso jai, kad nėra perleistas kitiems asmenims, taip pat nėra areštuotas, netaikomi jokie kiti apribojimai disponuoti įkeičiamu butu. 2016-01-15 Paskolos ir hipotekos sutartis buvo sudaryta notarine forma, prieš sudarant sutartį ji susipažino su Nekilnojamojo turto registre esančia informacija apie įkeičiamą butą, jokių juridinių faktų ir žymų, susijusių su įkeičiamo daikto areštu ar kitais suvaržymais, nebuvo. Atsakovė teigia, kad pasirašydama paskolos ir hipotekos sutartis ji elgėsi sąžiningai, kaip bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo. Nurodė, kad net jeigu teismas nuspręstų, kad atsakovai J. V. ir E. V. neteisėtai padovanojo atsakovei J. V. ginčo butą, prašo teismo sprendime taikyti CK 4.197 straipsnio 6 dalies normą ir hipoteką palikti galioti. Pažymi, kad pripažinus hipotekos sandorį negaliojančiu be jokio užtikrinimo liktų atsakovų J. V. ir J. V. įsipareigojimai, prisiimti paskolos sutartimi, be to, tai neatitiktų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, be pagrindo būtų suteikta pirmenybė ieškovų interesams.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-02-10 sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino 2013-12-09 J. V., E. V. (E. V.) ir J. V., sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), Dovanojimo sutartį, negaliojančia nuo sudarymo momento actio Pauliana instituto pagrindu. Taikė restituciją piniginiu ekvivalentu, paliekant butą natūra J. V. ir nukreipiant ieškovų V. A. ir S. A. P. reikalavimų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. Nr. 2-436-129/2011 išduotą vykdomąjį raštą tenkinimą į J. V. 35 000 EUR sumos ribose, t. y. priteisiant ieškovams iš atsakovės J. V. 35 000 EUR. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2016-01-15 Paskolos ir sutartinės hipotekos sutarties dalį dėl paskolos suteikimo J. V. ir laikė, kad visą paskolos sumą – 35 400 EUR gavo J. V.. Pripažino negaliojančia 2016-01-15 Paskolos ir sutartinės hipotekos sutarties dalį dėl sutartinės hipotekos butui, esančio (duomenys neskelbtini) nustatymo. Nustatė teismo sprendimu svetimo turto hipoteką J. V. nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), užtikrinant J. V., paskolos, suteiktos 2016-01-15 Paskolos ir sutartinės hipotekos sutarties pagrindu, grąžinimą. Priteisė lygiomis dalimis iš J. V., E. V. ir J. V. ieškovui V. A. 2 425,30 EUR bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 808,43 EUR iš kiekvieno atsakovo. Priteisė lygiomis dalimis iš J. V., E. V. ir J. V. valstybės naudai 9,88 EUR dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 3,29 EUR iš kiekvieno atsakovo.Teismas konstatavo, jog ieškovų reikalavimo teisė į atsakovus J. V. ir E. V. kilo iš 2007 metais atsiradusių sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, dėl ko ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą, todėl padarė išvadą, kad iki 2013-12-09 Dovanojimo sutarties sudarymo ieškovai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovams J. V. ir E. V.. Aplinkybė, kad ši prievolė įgavo konkrečią piniginę išraišką tik 2015-04-07 teismo nutarties dėl taikos sutarties vykdymo tvarkos pakeitimo pagrindu teismo vertinimu šiuo atveju jokios teisinės reikšmės neturi, nes bet kokia statybos darbų prievolė gali būti įkainuota, o būdamas butų statytojas ir savo veiklos profesionalas atsakovas neabejotinai žinojo savo neįvykdytos prievolės piniginę vertę. Nustatyta, kad po ginčo buto perleidimo teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos ir toliau nebuvo vykdomos, todėl, teismo vertinimu, ši aplinkybė byloja apie ieškovų kaip atsakovų J. V. ir E. V. kreditorių teisių pažeidimą dėl ginčo buto perleidimo neatlygintinai, be to po dovanojimo sutarties sudarymo atsakovams likęs turtas yra apsunkintas arba hipoteka arba areštais kitiems asmenims, jokio likvidaus turto atsakovai šiuo metu neturi, todėl konstatuota, kad ginčo Dovanojimo sandoris akivaizdžiai pažeidė ieškovų kreditorines teises. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovai nekaip nepagrindė ginčo sandorio sudarymo būtinumo, į nustatytą aplinkybę, jog ginčo bute gyvena visi atsakovai, sprendė, jog butas buvo padovanotas dukrai tam, kad būtų išvengta buto apsunkinimo ar realizavimo, tenkinant kreditorių interesus. Kadangi atsakovai nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos, teismas, įvertinęs tai, kad ginčijamas sandoris sudarytas tarp šeimos narių ir yra neatlygintinis, preziumavo, kad šalys, sudarydamos sandorį, buvo nesąžiningos. Ieškovų nepatenkinti reikalavimai viršija ginčo buto vertę, todėl teismas vertino, jog ieškovų prašymas dėl visos Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia atitinka actio Pauliana sąlygą dėl kreditorių reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Teismas padarė išvadą, jog kreipdamiesi į teismą ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, tačiau įvertinęs tai, kad ieškovų įsiteisėjusiais teismo sprendimais patenkinti reikalavimai nėra vykdomi ilgą laiko tarpą, o atsakovai tai žinodami įvairiais būdais vengia įsipareigojimų vykdymo, laikė, jog pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties ir praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino bei ieškinio reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia tenkino visiškai.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas V. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-10 sprendimą dalyje, kuria buvo nustatyta svetimo turto hipoteka J. V. nuosavybės teise priklausančiam butui, užtikrinant J. V. paskolos grąžinimą ir pakeisti šią sprendimo dalį tokia tvarka: 1) taikyti restituciją natūra ir grąžinti J. V. ir E. V. nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) ieškovų reikalavimų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-436-129/2011 išduotą vykdomąjį raštą tenkinimą nukreipti į butą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) ieškovų reikalavimų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-436-129/2011 išduotą vykdomąjį raštą tenkinimą 35 000 EUR sumos ribose nukreipti į atsakovę J. V., t. y. priteisti ieškovams iš atsakovės J. V. 35 000 EUR. Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-10 sprendimą palikti nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Hipotekos kreditorės L. G. negali būti laikoma sąžininga ir nebuvo pagrindo jos naudai teismo sprendimu nustatyti priverstinę ginčo buto hipoteką. Atsakovei L. G. pripažinus, kad nesidomėjo atsakovų turtine padėtimi ir byloje nesant jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė L. G. domėjosi skolininkų J. V. ir J. V. turtine padėtimi ir ar nebus pažeistos skolininkų kreditorių turtinės teisės, turi būti daroma išvada, kad atsakovė L. G. yra nesąžininga. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė verčiasi paskolų už palūkanas suteikimu, todėl ji yra verslininkė, kuriai taikomi didesni atidumo, rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai. Atsakovės skelbimas dėl greitų paskolų suteikimo už užstatą nereikalaujant jokių dokumentų apie pajamas patvirtina, kad atsakovė jokių duomenų apie skolininkų turtinę padėtį nereikalauja ir netikrina. Kadangi atsakovė buvo neapdairi ir nerūpestinga, ji turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką ir pasekmes, kad jos suteikto kredito grąžinimas nebus užtikrintas buto hipoteka.

Atsakovai J. V., E. V. ir J. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovai neįrodė visų actio Pauliana sąlygų buvimo, todėl nesant nors vienos sąlygos, negalima taikyti sandorio pripažinimui negaliojančiu actio Pauliana sąlygų. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tačiau peržengęs ieškinio ribas, nepagrįstai savo iniciatyva šį terminą atnaujino, nes tokia teisė jiems nesuteikta, o ieškovai neprašė termino atnaujinti. Tokiu atveju nėra vienos iš Actio Pauliana taikymo sąlygų, todėl visi kiti argumentai dėl netinkamai padarytų išvadų dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų neturi teisinės reikšmės.

Ieškovas V. A. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, o teismas, nuspręsdamas, kad šis terminas praleistas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Ieškovai apie ginčijamą dovanojimo sutartį faktiškai sužinojo 2016-01-07, kai gavo iš antstolės informaciją apie šios sutarties sudarymą. Negalima daryti išvados, kad buvo atsiradusi ieškovų, kaip išieškotojų, prievolė domėtis, ar skolininkai nėra perleidę nekilnojamojo turto. Ieškovai buvo atstovaujami advokato tik civilinėje byloje, kurioje nebuvo atskleistos aplinkybės apie areštuotų pastatų nugriovimą ir naujos statybos jų vietoje vykdymą. Apie savo teisių pažeidimą ieškovai faktiškai suvokė tik 2016-06-09, kai iš antstolės gavo pranešimą dėl informacijos suteikimo ir sužinojo, kad visas kitas skolininkų turimas turtas yra nelikvidus. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovai neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nes tokį prašymą į bylą pateikė 2016-09-19. Pagal teismų suformuotą praktiką teismas, nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas, turi spręsti, ar yra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį net ir nesant šalies prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

Atsakovė L. G. atsiliepimu į ieškovo V. A. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Įkaito davėja J. V. patvirtino, kad įkeičiamas daiktas priklauso jai nuosavybės teise, kitiems asmenims įkeičiamas daiktas neperleistas, nėra areštuotas, nėra kitų apribojimų disponuoti įkeičiamu daiktu. Prieš sudarant sutartį atsakovė susipažino su Nekilnojamojo turto registre esančia informacija apie įkeičiamą daiktą, taip pat atkreipė dėmesį, kad butas padovanotas 2013-12-11, t. y., daugiau nei prieš du metus iki Paskolos ir hipotekos sutarties sudarymo. Atsakovė taip pat apžiūrėjo butą, pasidomėjo atsakovais internetinėje erdvėje. Ieškovo teiginiai, kad atsakovė yra verslininkė ir verčiasi greitųjų kreditų veikla yra klaidinantys, nes atsakovė nėra įkūrusi finansų įstaigos ar įmonės, galinčios versti vartojimo kreditų suteikimu, tokios veiklos niekada nevykdė. Atsakovės įsitikinimu, patys ieškovai buvo nepakankamai rūpestingi, nes turėjo teisę ir pareigą nuolat domėtis vykdymo proceso eiga, reikalauti iš antstolės suteikti jiems informaciją, taip pat turėjo teisę ir galimybę pasidomėti viešame registre esančia informacija. Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ieškovams, nes jie įgytų teisę į savo reikalavimų patenkinimą, tuo tarpu atsakovės reikalavimo teisės, kylančios iš paskolos sutarties, liktų visiškai neapsaugotos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, nes, kaip ir pats pripažino, ieškovai praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl konstatuotina, kad nėra vienos iš Actio Pauliana taikymo sąlygos. Atsakovų įsitikinimu, teismas nepagrįstai, nesat ieškovų prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, atnaujino praleistą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas V. A. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas.Kaip ir nurodyta nutarties 13 punkte, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio senaties taikymo pasisako tik atsakovų apeliacinio skundo ribose ir nevertina ieškovo V. A. argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų, kuriais teismas grindė išvadą, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas. Ieškovas V. A. savo apeliaciniame skunde neginčijo šių pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų.Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, peržengė ieškinio ribas, nes ieškovai 2016-09-19 vykusio teismo posėdžio metu pareiškė prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atsakovai su juo susipažino bei informavo teismą, jog papildomų paaiškinimų kol kas neteiks.Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D.v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-170/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VšĮ Kėdainių ligoninė, bylos Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. UAB „Alvora“, bylos Nr. 3K-3-516/2010).Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-655/2006).Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu praleistą ieškinio senaties terminą atnaujino, motyvuodamas tuo, kad ieškovų įsiteisėjusiais teismo sprendimais patenkinti reikalavimai nėra vykdomi ilgą laiko tarpą, o atsakovai, žinodami tai, įvairiais būdais vengia įsipareigojimų vykdymo, praleistas terminas nėra neprotingai ilgas (daugiau nei du metai nuo ginčijamo sandorio sudarymo), atsakovai Vasiljevai elgiasi nesąžiningai.Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybės, jog ieškovų įsiteisėjusiais teismo sprendimais patenkinti reikalavimai nėra vykdomi ilgą laiko tarpą, o atsakovai tai žinodami įvairiais būdais vengia įsipareigojimų vykdymo, praleistas terminas nėra neprotingai ilgas ir atsakovai Vasiljevai elgiasi nesąžiningai, negali būti vertinamos, kaip priežastys, lėmusios ieškinio senaties termino praleidimą, kadangi tai nėra tiesiogiai susiję su ieškovų veiksmais, pateikiant ieškinį, praleidus ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad vėliausiai 2014-07-21 antstolei, o tuo pačiu ir ieškovams turėjo būti žinoma, kad neliko ieškovų reikalavimų užtikrinimui areštuoto turto, o patikrinus viešo registro duomenis ieškovai turėjo sužinoti, jog areštuoto turto buvimo vietoje atsirado naujas nekilnojamojo turto objektas – daugiabutis namas, netyrė aplinkybių, kodėl ieškovai tiek laiko nesikreipė į teismą ginti savo tariamai pažeistų teisių ir nevertino, ar šios priežastys, lėmusios ieškinio senaties termino praleidimą, gali būti pripažįstamos svarbiomis. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjantys teismai pagal savo pačių nustatytas faktines aplinkybes, laikydamiesi įstatyme įtvirtintų ieškinio senaties termino skaičiavimo ir atnaujinimo taisyklių, turi motyvuotai ir pagrįstai padaryti atitinkamas išvadas dėl senaties termino atnaujinimo pagrindų egzistavimo. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties atnaujinimo klausimą, netyrė aplinkybių, kurios yra esminės tokio klausimo išsprendimui. Be to, pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas praleistą ieškinio senaties terminą, nurodė, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, kuris nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą, tačiau savo išvados dėl viešojo intereso egzistavimo nemotyvavo.Apeliantai J. V., E. V. ir J. V. apeliaciniame skunde nenurodo jokių kitų nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų nepasisako.Aukščiau paminėtus klausimus išspręsti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi byla dalyje dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo beveik visa apimtimi turi būti nagrinėjama naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų tiek apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Vertinant, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir šią bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Apeliacinės instancijos teismui panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą, apelianto V. A. apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tikslinga pasisakyti dėl atsakovės L. G. sąžiningumui įvertinti tirtinų aplinkybių, ir vertina, kad apelianto pozicija, jog esą atsakovės L. G. nesąžiningumas vienareikšmiškai pasireiškia tuo, kad ji nesidomėjo nei skolininko turtine padėtimi, nei tuo, ar nebus pažeistos skolininkų kreditorių teisės, o tai esą patvirtina jos procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, kad ji ir neturėjo prievolės tikrinti duomenų apie skolininko turtinę padėtį, nėra pagrįsta. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas tyrė aplinkybes, susijusias su atsakovės L. G. elgesiu, sudarant ginčijamą hipotekos sandorį, ir nustatė, kad atsakovė prieš sandorio sudarymą tikrino viešųjų registrų duomenis. Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas hipotekos kreditorės elgesio sąžiningumą ir apelianto nurodytu aspektu, negali apsiriboti tik tuo, kad pati atsakovė L. G. nurodė, kad ji neturėjo prievolės tikrinti duomenų apie skolininko turtinę padėtį. Šiuo atveju teismas privalo ištirti ir įvertinti aplinkybes, kokiu objektyviai prieinamu būdu, apart to, kad patikrinti viešojo registro duomenis, būsima hipotekos kreditorė galėjo įsitikinti dėl hipotekos sandorio teisinių trūkumų buvimo/nebuvimo.Byla grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.