Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3606-301/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 4 d. „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB Bankas „Hansabankas“) ir atsakovas A. T. sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą (b. l. 12-13). Atsakovui netinkamai vykdant EGO kortelės sutartį, bankas 2008 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. SR-18884 įspėjo atsakovą iki 2008 m. rugsėjo 8 d. įvykdyti įsipareigojimus bankui bei informavo, kad vienašališkai nutrauks sutartį, jeigu iki nustatytos dienos įsiskolinimas nebus padengtas (b. l. 14). 2008 m. birželio 18 d. „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu UAB „Gelvora“ (b. l. 15-27).

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo papildomai iš atsakovo priteisti 352,99 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl kitos teismo sprendimo už akių dalies ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šios teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).

EGO kortelės su kredito limitu sutartimi šalys buvo susitarę dėl 15 procentų dydžio metinių palūkanų normos. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti sutartines palūkanas 1102,99 Lt, kurios nurodytos reikalavimo perleidimo sutartyje (2,60 Lt) ir paskaičiuotos nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. birželio 26 d. (1100,39 Lt) (b. l. 10).

Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai tokia paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2005). Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyta jų susitarimu.

Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą, skaičiavimo. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl sutiktina su apeliante, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. Pirmosios instancijos teismas mažindamas mokėjimo (pelno) palūkanas, nepagrįstai vadovavosi CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostata, suteikiančia teisę teismui mažinti neprotingai dideles netesybas.

CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.

Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012; kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra įvardyta vartojimo kredito sutartimi.

Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Iš byloje esančios EGO kortelės sutarties matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 15 proc. kredito sumos, metinė kredito grąžinimo norma – 16,04 proc., sutarties administravimo mokestis, bendra kredito suma.

Tiek ginčo sutarties sudarymo metu (2007 m. balandžio 4 d.) galiojusioje 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvoje dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, tiek CK 6.887 straipsnyje, be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 16,04 proc. Toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, tačiau nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė EGO kortelės sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas.

Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 30). Pažymėtina, kad atsakovas, 2007 m. balandžio 4 d. sudarydamas su „Swedbank“, AB EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, sutarties sąlygų neginčijo. Atsakovas, žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams.

Apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir nevertina skundo argumentų dėl 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo kaip neturinčių reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi pats pirmosios instancijos teismas išsprendė skundžiamo sprendimo trūkumą – sprendimo nevisapusiškumą, 2014 m. spalio 31 d. priėmęs papildomą sprendimą už akių, kuris yra sudedamoji 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo už akių dalis.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos – 319, 45 Eur (1102,99 Lt; CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis). Proporcingai padidintina ir bylinėjimosi išlaidų suma.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą už akių ir 2014 m. spalio 31 d. papildomą sprendimą už akių pakeisti ir išdėstyti nauja redakcija taip:

„ Priteisti iš atsakovo A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Gelvora“, į.k. 125164834, (duomenys neskelbtini), a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, 1259,99 Lt (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt devynis litus 99 ct) (364,92 Eur (tris šimtus šešiasdešimt keturis eurus 92 ct)) skolos, 462,60 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt du litus 60 ct) (133,98 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris eurus 98 ct)) delspinigių, 1102,99 Lt (vieną tūkstantį šimtą du litus 99 ct) (319,45 Eur (tris šimtus devyniolika eurų 45 ct)) palūkanų, 280 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt litų) (81,09 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą 09 ct)) palūkanų delspinigių, 30 Lt (trisdešimt litų) (8,69 Eur (aštuonis eurus 69 ct)) ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 15 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos ((1259,99 Lt) (364,92 Eur)) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3135,58 Lt (908,13 Eur)) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 94,07 Lt (devyniasdešimt keturis litus 07 ct) (27,24 Eur (dvidešimt septynis eurus 24ct)) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) 18,75 Lt (aštuoniolika litų 75 ct) (5 Eur (penkis eurus)) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, į.k. 188659752, sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), „Swedbank", AB, b.k. 73000, įmokos kodas 5660)“.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, buveinė: (duomenys neskelbtini), atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, iš atsakovo A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) 72 Lt (20,85 Eur) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.