- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-23
- Bylos Nr.
- I-315-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01916-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- M. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Teismo proceso Nr. 3-61-3-01916-2018-1 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3
2019 m. gegužės 23 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Teisme 2018-06-06 gautas pareiškėjo M. T. skundas, kuriame prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti po 30 eurų už kiekvieną dieną neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Komisariate laikotarpiu nuo 2017-07-25 iki 2017-08-05. Paaiškino, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas. Nurodė, kad Komisariato kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamųjų patalpų. Paaiškino, kad kamerose neveikė vėdinimo sistema, neįmanoma atidaryti langų. Nurodė, kad jam nebuvo suteiktos higienos priemonės. Paaiškino, kad dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, duše vanduo buvo šaltas. Nurodė, kad kameros buvo įrengtos netinkamai, jose nebuvo pakabų ir rozečių, naktį degdavo dieninė šviesa. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Komisariatas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–18). Nurodė, kad pareiškėjas į Komisariato areštinę buvo pristatytas kaip įtariamasis, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, kuriam pritaikyta kardomoji priemonė – suėmimas, ir laikomas joje laikotarpiu nuo 2017-07-25 iki 2017-08-04. Nurodė, kad areštinės veiklos specifika yra ta, kad joje yra didelė asmenų kaita, į ją nuolat talpinami įvairių socialinių ir higienos įgūdžių asmenys, todėl Vilniaus aps. VPK yra sudaręs sutartis su įmonėmis, kurios teikia deratizacijos, dezinsekcijos, dezinfekcijos, minkštojo inventoriaus skalbimo ir kitas paslaugas. Nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas areštinės kameroje: sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto yra atskirti 140 cm aukščio pertvara. Šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskiriamosios pertvaros aukščio nereglamentuoja. Teigia, kad toks reglamentavimas yra nustatytas ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo, kad kameroje nebūtų uždarų erdvių, siekiant išvengti areštinėje esančių asmenų žalojimosi ir kitokių incidentų. Teigia, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai šiuos reikalavimus atitinka. Mano, kad tam tikra privatumo stoka yra neišvengiama asmens laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Komisariato pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Iš Komisariato atsiliepimo ir pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas Komisariate buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017-07-25 iki 2017-08-04.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, kad Komisariate sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, kameros duryse buvo stebėjimo akutės, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato pataisos įstaigų, be kita ko, ir areštinių, nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Vadovaujantis Taisyklių 16.5 punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2011-06-19 iki 2016-01-28, ir Taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2016-01-28 iki 2017-12-20, 16.5 punkte. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiame teisiniame reguliavime nebuvo įtvirtintas imperatyvus reikalavimas areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas (kabinas), tačiau yra numatyta galimybė sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 metro aukščio pertvara.
Iš atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą ir byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose laikotarpiu nuo 2017-07-25 iki 2017-08-04. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad sanitariniai mazgai Komisariato areštinės kamerose yra įrengti šalia durų ir nuo likusio kameros ploto atitverti pertvaromis. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra visiškai izoliuoti nuo likusio kamerų ploto. Šios aplinkybės neneigia ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT, vadovaudamasis EŽTT išnagrinėtose bylose suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018 ir kt.). Atsakovė turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darytina išvada, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido Komisariato areštinėje, t. y. 11 parų, atsakovė neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovės atstovo argumentas, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas pertvara, siekiant apsaugoti pačių kameroje esančių suimtųjų saugumą, kadangi saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kuriais nebūtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, įtvirtintos Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir dėl netinkamo kamerų įrengimo ir vėdinimo. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose neveikė vėdinimo sistema, neįmanoma atidaryti langų, kamerose nebuvo pakabų ir rozečių, naktį degdavo dieninė šviesa, nebuvo suteiktos higienos priemonės. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog VPK yra nuolat tikrinamas Visuomenės sveikatos centro. Iš teismui pateikto 2017-12-14 patikrinimo akto Nr. PA.10-2046(16.16.8. 10.12) matyti, kad pareiškėjo minėti pažeidimai nebuvo nustatyti (b. l. 26–27). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į Komisariatą, prašęs jam išduoti higienos priemones, pakabas ar kitus daiktus. Jokių kitų objektyvių duomenų, jog kameros neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų byloje nėra. Vilniaus AVPK areštinėje, kaip ir kitose Lietuvos policijos komisariatų areštinėse, uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių, taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Jose nenustatytas reikalavimas kamerose įrengti rozetes. Pažymėtina, jog nors pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo rozečių, tačiau jokių duomenų apie tai, kad jis turėjo kokius nors elektronikos prietaisus ir turėjo poreikį juos naudoti, byloje nėra.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jis dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, duše vanduo buvo šaltas. Higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Aplinkybės, kad Komisariatas vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir suteikė galimybę asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, pareiškėjas neneigia. Teismas, įvertinęs nustatytus reikalavimus, sprendžia, kad Komisariatas, suteikdamas galimybę dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, jokių pažeidimų nepadarė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad į dušus nebūtų teikiamas šiltas vanduo. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo išvestas į dušą 2017-07-29 13 val. 58 min. Pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje nėra duomenų, jog dėl netinkamų dušo sąlygų pareiškėjas būtų teikęs skundus Komisariato administracijai (b. l. 24). Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti Komisariato neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde taip pat paaiškino, kad Komisariate pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas reglamentuojamas Higienos normos HN 37:2009 17.3 papunktyje, kuriame nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nėra nustatyta, koks plotas turi būti užtikrintas asmeniui, jam suteikiant teisę pasivaikščioti kiemelyje. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose buvusios netvarkos taip pat nėra įrodytos bylos duomenimis. HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasivaikščioti Komisariato kiemelyje (b. l. 21–25). Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo atmetami kaip nepagrįsti.
Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 11 parų pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo areštinėje sąlygos būtų tinkamos. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Komisariato administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 30 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 30 Eur suma už kiekvieną parą, kai buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. T. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 30 (trisdešimt) eurų neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.