Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. ir atsakovės Uždarosios akcinės bendrovės „Torlina“ atstovo advokato Lino Šarkio apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2091-540/2012 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei Uždarajai akcinei bendrovei „Torlina“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias drausminių nuobaudų skyrimą, darbo sutarties nutraukimą, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą, todėl apeliaciniuose skunduose nurodytais pagrindais naikinti ar iš esmės keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d. ieškovas ir atsakovė sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas V. K. buvo priimtas dirbti SM kaup. aikštelėje adresu (duomenys neskelbtini), į vairuotojo – hidromanipuliatoriaus operatoriaus pareigas nustatant 800Lt dydžio darbo užmokestį (b.l. 5-7). Minėtos sutarties 10 punkte nurodyta, kad darbuotojo įsipareigojimus be kita ko reglamentuoja ir vidaus darbo taisyklės, pareiginiai nuostatai, darbų sauga. 2012 m. gegužės 23 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuobaudos paskyrimo“ (b.l. 10) ieškovui remiantis Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 11 punktu ir 237 straipsniu už darbo pareigų ir pareiginių nuostatų 23.7 punkto pažeidimus (už tachogramų nepateikimą padalinio vadovui) buvo paskirtas papeikimas, su kuriuo susipažinęs ieškovas nurodė, jog kiekvieną dieną buvo važiuota su atostoginiu lapu. 2012 m. birželio 20 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl V. K. atleidimo iš darbo“ (b.l. 9) nustatyta, kad ieškovas nuo 2012m. birželio 20 d. buvo atleistas iš užimamų pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, išmokant jam už 33 kalendorines dienas neišnaudotų atostogų kompensaciją. Minėtas įsakymas priimtas remiantis metalų kaupimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), padalinio vadovo L. P. 2012 m. birželio 15 d. tarnybiniu pranešimu (b.l. 82), kuriame nurodyta, kad ieškovas, pažeisdamas nustatytą ir viešai paskelbtą darbo laiko režimą bei savo darbo pareigas ir pareiginius nuostatus, 2012 m. birželio 14 d. 10.25 val. paliko savo darbo vietą ir buvo rastas buitinėse patalpose berūkantis ir begeriantis kavą, dėl ko sutriko darbo procesas metalo kaupimo aikštelėje. Apeliaciniais skundais keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo tiek drausminės nuobaudos – papeikimo - ieškovui paskyrimo, tiek ir ieškovo atleidimo iš darbo klausimais, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo

Apeliacinis skundas grindžiamas ir argumentais dėl netinkamos įrodinėjimo pareigos vykdymo bei netinkamo įrodymų vertinimo. Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Realizuojant rungimosi principą įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, tačiau, nepaisant to, CPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė teismui pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, ir tokiu atveju teismas nustato terminą įrodymams pateikti. Atsakovės apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas tinkamai neįvertino atsakovės atstovo paaiškinimų, susijusių su atsakovės patirtais nuostoliais dėl ieškovo padaryto darbo drausmės pažeidimo, nurodydama, kad teismas nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų, nors, manydamas, kad atsakovės atstovo paaiškinimų nepakanka faktui patvirtinti, turėjo pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje atsakovę, kuri yra juridinis asmuo, kuriam ir taip keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas Linas Šarkys, kuriam turėtų būti žinomas rungimosi principas ir jo esmė. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį (darbo byla), į tai, kad atsakovę atstovavo profesionalus teisininkas, neprivalėjo pasiūlyti atsakovei pateikti papildomų įrodymų. Negalima sutikti, kad teismas turėjo pasiūlyti atsakovei pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytas aplinkybes, kadangi CPK 179 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta tik teismo teisė, o ne pareiga visais atvejais pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą procese, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo aplinkybes, reikšmingas teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Dėl 2012 m. gegužės13 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtos drausminės nuobaudos

Apeliaciniu skundu ieškovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti pagrįsta 2012 m. gegužės13 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) jam paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą. Ieškovo teigimu, sandėlio vedėjo A. P. 2012 m. balandžio 6 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi jis tą dieną buvo išvykęs į reisą Raseiniai – Kėdainiai. Kadangi ieškovas į reisą išvyko 7 val. ryte, o grįžo vakare tik 22.30 val., nesutiko jokių darbuotojų įmonėje, todėl ieškovas negalėjo su A. P. bendrauti nei raštu, nei žodžiu. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais įrodymais, o priešingai, byloje esantys įrodymai paneigia šias ieškovo nurodytas aplinkybes. Nors, ieškovo teigimu, jis minėtą dieną buvo išvykęs į reisą, tačiau byloje esantis Reglamento (EB) Nr. 561/2006 arba AETR2 priedas „Veiklos patvirtinimas“ (b.l. 16) patvirtina, kad ieškovas nurodytą dieną transporto priemonės nevairavo, o dirbo kitą darbą. Pažymėtina, kad šie duomenys yra patvirtinti ir ieškovo parašu. Nesant įrodymų, paneigiančių minėtame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes, taip pat duomenų, kurie leistų abejoti minėtame priede nurodytomis aplinkybėmis, laikytina, jog ieškovas neįrodė aplinkybės, kad jis 2012 m. balandžio 6 d. buvo išvykęs į reisą Raseiniai – Kėdainiai, dėl ko jam negalėjo būti surašytas tarnybinis pranešimas. Be to, sutiktina ir su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, kad ieškovo padarytas pažeidimas nepateikiant tachografo kortelių yra tęstinis, dėl ko ieškovas visą pažeidimo laiką turėjo pareigą pateikti tachografo korteles, todėl vienos konkrečios dienos išskyrimas ar nurodymas, kad tą dieną tarnybinis pranešimas negalėjo būti surašytas, neeliminuoja ieškovo pareigos pateikti atsakovei tachografo korteles.

Teisėjų kolegija kaip neturinčiu reikšmės priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui laiko ieškovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog įmonėje buvo reikalaujama ir iš kitų darbuotojų pateikti tachogramas, taip pat, kad liudytojas L. P. parodė, jog jam nebuvo žinoma, kad reikia pateikti tachogramas, nors jis jų reikalavo, taip pat kad visą ieškovo darbo laiką įmonėje nebuvo reikalaujama iš ieškovo pateikti tachogramas, kadangi buvo pildomi veiklos patvirtinimo priedai, o juose žymima, kad ieškovas dirbo kitą darbą. Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog ieškovo darbo Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Torlina“ metu visą laiką buvo pildomi tik veiklos patvirtinimo priedai, ką patvirtina ir ieškovo kontroliuojančioms institucijoms pateiktos tachografo kortelės, todėl laikytina, kad ieškovas turėjo pareigą pateikti turimas tachografo korteles darbdaviui. Darbuotojo pareigą pateikti darbdaviui tachografo korteles suponuoja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 561/2006 reikalavimai, numatantys ūkio subjekto, naudojančio transporto priemones su įrengtais tachografais, pareigą kontroliuoti ir saugoti tachografo kortelių duomenis 12 mėnesių. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Torlina“ vairuotojų tachografo kortelės nustatytą laiką nebuvo saugomos, tačiau tiek nurodyta aplinkybė, tiek pirmiau nurodyti argumentai nepaneigia ieškovo pareigos tinkamai vykdyti savo, kaip darbuotojo (vairuotojo) pareigas, o kartu ir pareigą pateikti tachografo korteles. Ieškovo teigimu, tachografo kortelių buvo pradėta reikalauti tik kilus konfliktinei situacijai tarp ieškovo ir darbdavio, tačiau pažymėtina, kad ieškovas pareigą pateikti tachografo korteles turėjo viso darbo vairuotoju laikotarpiu, todėl darbdavio reikalavimas ar nereikalavimas pateikti minėtas korteles negali lemti tinkamo ar netinkamo ieškovo šios pareigos vykdymo. Kaip galima spręsti iš byloje nustatytų duomenų, ieškovas vairuotoju dirbo ir anksčiau, jam buvo žinoma apie pareigą pildyti bei pateikti tachografo korteles, tačiau jis šios savo kaip vairuotojo pareigos tinkamai nevykdė. Be to, nustatyta, kad krovininio automobilio vairuotojo pareiginėje instrukcijoje Nr. 8, su kuria ieškovas buvo susipažinęs, ką patvirtina jo parašas (b.l. 55-59), yra nurodyta, kad, išvykdamas į kelionę, vairuotojas privalo turėti darbo ir poilsio apskaitos prietaisus (tachograrus (taip nurodyta dokumente)) ar dokumentus, asmens kontrolės knygelę (pareiginės instrukcijos 2.7 punktas), numatyta vairuotojo pareiga suprantamai ir laiku (kasdien) pildyti kelionės dokumentus (pareiginės instrukcijos 18 punktas), jis turi žinoti, mokėti ir išmanyti tachografo naudojimo taisykles (pareiginės instrukcijos 21.18 punktas) ir 23.7 punkte numatyta vairuotojo atsakomybė už ne laiku pateiktas ataskaitas apie transporto veiklą. Trečiųjų asmenų elgesys, galimai neteisingų duomenų pateikimas pildant veiklos patvirtinimo priedus ar kiti veiksniai negali lemti ieškovo pareigos tinkamo nevykdymo ar pateisinti tokios pareigos neįvykdymą. Ieškovui žinant savo pareigas, jis turėjo jas vykdyti tinkamai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovui nepateikus darbdaviui tachografo kortelių, kurių pateikimo pareiga buvo numatyta Uždarosios akcinės bendrovės „Torlina“ direktoriaus 2005 m. vasario 1 d. patvirtintos Krovininio automobilio vairuotojo pareiginės instrukcijos Nr. 8 23.7 punkte, padarė darbo drausmės pažeidimą. Nurodyti argumentai leidžia spręsti, jog aplinkybės, kuriomis buvo reikalaujama pateikti tachografo korteles, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi ieškovas turėjo pareigą minėtas korteles pateikti, todėl ją turėjo vykdyti net ir nesant darbdavio reikalavimo. Kaip nurodė atsakovės atstovas, kortelių buvo pareikalauta siekiant sugriežtinti jų apskaitą ir užtikrinti saugojimą, tačiau ieškovas, net jas ir turėdamas, jų darbdaviui nepateikė, kas pagrįstai leidžia manyti ieškovą darbo drausmės pažeidimą padarius tyčia.

Nesutiktina ir su tuo apeliacinio skundo argumentu, jog iš ieškovo tachografo kortelės buvo reikalaujamos nepagrįstai, nes jis iki jų reikalaujant jau nebedirbo su transporto priemone, dėl ko jokių tachogramų net nebuvo. Kadangi dirbant su vidaus transportu pildyti tachogramų nereikia, tai ieškovas ir neturėjo pareigos pateikti tachografo kortelių. Pažymėtina, kad ieškovo buvo prašoma pateikti tachografo korteles už laikotarpį iki 2012 m. balandžio 13 d., kai jis dirbo automobilio MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoju (b.l. 61-63), todėl nurodytos aplinkybės dėl to, kad vėliau ieškovui dirbant su vidaus transportu tokių kortelių pildyti nereikia, dėl ko jis ir neturėjo pareigos pateikti jų, yra nereikšmingos. Pakarotinai pažymėtina, kad ieškovas tachografo korteles, kurios buvo užpildytos jam dirbant automobilio MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoju, turėjo, kortelės buvo pildomos, tačiau pareigos pateikti jas darbdaviui, kad šis galėtų tinkamai vykdyti jam teisės aktų numatytą pareigą saugoti darbo laiko apskaitos duomenis, ieškovas nevykdė. Kiti ieškovo nurodyti argumentai dėl to, kad įmonėje galimai nebuvo reikalaujama tachografo kortelių pildymo ar kad tachogramas kelyje reikia slėpti nėra patvirtinti jokiais įrodymais, o, be to, kaip jau buvo nurodyta, tai nepaneigia ieškovo pareigos tinkamai ir laiku vykdyti jam nustatytas pareigas. Taigi, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs ir įvertinęs visas su minėtos drausminės nuobaudos paskyrimu susijusias aplinkybes pagrįstai sprendė, kad ieškovui 2012 m. gegužės13 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirta drausminė nuobauda – papeikimas - yra paskirta pagrįstai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Dėl argumentų, susijusių su 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo

Apeliaciniuose skunduose keliamas ir 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Pažymėtina, kad DK 163 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad darbo sutartis be įspėjimo su darbuotoju gali būti nutraukta tais atvejais, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Atkreiptinas dėmesys, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį nurodytu pagrindu, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, kadangi minėtu atveju atleidimas iš darbo yra viena iš drausminės nuobaudos rūšių (DK 237 straipsnio 1 dalis).

Apeliaciniu skundu ieškovas iš viso neigia žinojęs apie paskirtą drausminę nuobaudą, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Ieškovo teigimu, jam visiškai nebuvo žinoma apie tarnybinio pranešimo surašymą dėl nuėjimo ne laiku į tarnybines patalpas pertraukėlei. Nors 2012 m. birželio 20 d. Uždarosios akcinės bendrovės „Torlina“ gamybinio padalinio vadovo L. P. tarnybiniame pranešime dėl nuobaudos paskyrimo (b.l. 83) ir nėra duomenų apie tai, kad jis būtų įteiktas ieškovui, tačiau byloje esantis 2012 m. birželio 14d. reikalavimas (b.l. 82) patvirtina, kad ieškovas buvo supažindintas su reikalavimu pateikti išsamų pasiaiškinimą dėl neteisėto savo elgesio paliekant darbo vietą 2012 m. birželio 14 d. ne poilsio pertraukos metu, kas leidžia manyti ieškovą žinojus apie tai, kad bus sprendžiamas jo drausminės atsakomybės už šio pažeidimo padarymą klausimas. Nurodytas aplinkybes patvirtina reikalavime esantis įrašas apie tai, kad ieškovas su reikalavimu buvo supažindintas, tačiau pasirašyti atsisakė, kas yra patvirtinta trijų asmenų parašais. Ta aplinkybė, kad antrosios nuobaudos skyrimą patvirtinantys dokumentai teismui buvo pateikti ne su atsakovės atsiliepimu į ieškinį, o tik ieškovui pareikalavus, taip pat neleidžia spręsti, kad ieškovui nurodytos aplinkybės nebuvo žinomos ar kad dokumentai galėjo būti surašyti tik esant būtinumui ir siekiant atleisti ieškovą iš darbo. Sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog ieškovui reiškiant ieškinį pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, jam turėjo būti žinoma apie dar vieną jo padarytą darbo drausmės pažeidimą, kadangi tą lemia minėtos normos taikymo sąlygos. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinio negrindė argumentais, jog atsakovė nepagrįstai jį atleido iš darbo nurodytu pagrindu būtent dėl to, kad jis nepadarė kito darbo drausmės pažeidimo. Toks ieškinio pagrindas ieškovo teigimu jam nežinant apie dar vieną jo padarytą darbo drausmės pažeidimą būtų logiškas. Priešingai, ieškovas ginčijo tik pirmąją jam paskirtą drausminę nuobaudą.

Atsakovė apeliaciniu skundu skundžia teismo sprendimą pripažinti neteisėtai paskirta 2012m. birželio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, teigdama, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovo darbo drausmės pažeidimo trukmė buvo apie 30 minučių. Atsakovės teigimu, byloje buvo nustatyta, jog ieškovas 2012 m. birželio 14 d. 10 val. 25 min. buvo rastas sėdintis buitinėse patalpose, kur rūkė ir gėrė kavą, tačiau ieškovo buvimo buitinėse patalpose fakto nustatymas savaime nereiškė, kad jis tuoj pat nutraukė savo pažeidimą ir pradėjo dirbti, ką patvirtina liudytojo L. P. parodymai, jog darbo metu radęs buitinėse patalpose darbuotojus E. B. ir V. K. nurodė jiems pateikti rašytinius pasiaiškinimus ir išėjo iš patalpos, o nurodyti asmenys joje liko, liudytojo E. Š. parodymai, jog jo kontroliuojami darbuotojai po pirmosios poilsio pertraukos apie 30 minučių negalėjo dirbti dėl ieškovo kaltės, E. B. paaiškinimas, kad jis ieškovą buitinėse patalpose rado apie 10 val. 25 min. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą laikyti neįrodyta aplinkybę, jog ieškovo darbo drausmės pažeidimo trukmė buvo apie 30 minučių. Remiantis byloje esančiais duomenimis (b.l. 100) nustatyta, kad ieškovui dirbant dieninėje pamainoje darbo valandomis nuo 8 iki 17 valandos pertraukos pagal darbo grafiką numatytos atitinkamai 10.00 – 10.15 val., 12.00 – 12.30 val., 15.00 – 15.15 val., todėl ieškovui nesant darbo vietoje 10.25 val. teismas pagrįstai sprendė, kad jis pažeidė darbo laiko drausmę. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, jog visur darbo laiko drausmės pažeidimas fiksuotas 10.25 val., t. y. praėjus 10 minučių nuo to momento, kai turėjo pasibaigti ieškovui numatyta pertrauka. Pažymėtina, jog nors liudytojas E. Š. parodė, kad jo kontroliuojami darbuotojai po pirmosios poilsio pertraukos apie 30 minučių negalėjo dirbti dėl ieškovo kaltės, tačiau negalima sutikti, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad būtent tiek truko ieškovo darbo drausmės pažeidimas. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių liudytojo E. Š. parodymus, byloje nėra, o visuose kituose įrodymuose esant fiksuotam pažeidimo nustatymo laikui 10.25 val. spręstina, jog teismas pagrįstai darbo laiko drausmės pažeidimo trukmę nurodė esant 10 minučių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojas L. P. parodė, jog darbo metu radęs buitinėse patalpose darbuotojus E. B. ir V. K. nurodė jiems pateikti rašytinius pasiaiškinimus ir išėjo iš patalpos, o nurodyti asmenys joje liko. Tačiau nepateikti įrodymai po kurio laiko tarpo ieškovas grįžo į savo darbo vietą. Todėl nustatyti kitokią pažeidimo trukmę pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Kadangi teismas savo sprendimą laikyti nepagrįstai paskirta drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – grindė ir tuo, kad atsakovė neįrodė jos dėl ieškovo padaryto pažeidimo patirtų nuostolių, atsakovė apeliaciniame skunde ginčija ir teismo sprendimą laikyti neįrodytomis aplinkybes, jog dėl ieškovo padaryto darbo drausmės pažeidimo atsakovė patyrė nuostolių. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovė nepateikė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad dėl ieškovo vėlavimo po poilsio pertraukos pradėti darbą atsakovė patyrė finansinių nuostolių. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytu argumentu, kadangi byloje apart atsakovės atstovo paaiškinimų nebuvo pateikti jokie duomenys apie tai, kad vėluojant sugrįžti ieškovui į darbo vietą atsakovė dėl to patyrė nuostolių. Net ir atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikta krovinių vežimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp atsakovės ir Akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“, nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovė dėl ieškovo neteisėtų veiksmų patyrė nuostolių. Atsakovės teigimu, dėl ieškovo neteisėtų veiksmų negalėjo dirbti šeši bendrovės darbuotojai, o šiems negalint tinkamai vykdyti savo darbinių funkcijų atsirado Akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ priklausančio vagono prastova, kadangi jo nebuvo galima krauti. Pažymėtina, kad ieškovas ginčija patį krovinio krovimo į vagonus faktą, nurodydamas, kad jis, važinėdamas su vidaus transportu, metalo krovinio iki vagonų neveždavo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovės teigimu, vagonų stovėjimo trukmė atsakovės naudojamame geležinkelio pravažiuojamame kelyje tiesiogiai yra susijusi su teikiamos paslaugos kaina, todėl ilgiau kraunant vagoną reikia mokėti už jį didesnę sumą Akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“. Nurodytą aplinkybę patvirtina atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikta sutartis, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, negalima sutikti su atsakovės nurodytu argumentu, jog ji dėl ieškovo neteisėtų veiksmų patyrė nuostolių. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vagonas dėl ieškovo neteisėtų veiksmų buvo pakrautas vėliau, nei kad buvo numatyta, nėra, o ieškovo vėlavimo pradėti darbą 10 minučių faktas nepašalina galimybės atsirasti kitiems faktoriams, dėl kurių vagono pakrovimas taip pat galėjo užtrukti.

Dėl kriterijų, remiantis kuriais parenkama drausminė nuobauda, ir darbdavio teisės nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu

Kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant yra skiriama drausminė nuobauda, numato DK 238 straipsnis, kuriame nurodyta, kad skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog patirtų nuostolių dydis negali būti svarbus kriterijus vertinant darbuotojo padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą. Remiantis pirmiau nurodyta DK nuostata, numatančia, kad vienas iš kriterijų, remiantis kuriuo yra parenkama drausminė nuobauda, yra darbo drausmės pažeidimo sukeltos pasekmės, negalima laikyti, kad atsakovei teigiant dėl ieškovo padaryto darbo drausmės pažeidimo patyrus nuostolių, nuostolių dydis neturėtų reikšmės parenkant drausminę nuobaudą. Priešingai, patiriamos žalos dydis turėtų būti vienas iš tų kriterijų, kuris leistų objektyviai įvertinti padaryto pažeidimo sunkumą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog sprendžiant dėl darbo drausmės pažeidimo sunkumo neturėtų būti tiksliai nustatinėjamas nuostolių dydžio faktas, tačiau patirtų nuostolių dydis turėtų būti nustatytas bent preliminariai. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovės argumentais, kad darbo drausmės pažeidimai turi neigiamą poveikį viso darbo kolektyvo vidinei atmosferai, sėkmingam ir našiam darbui, tačiau ne kiekvienu darbo drausmės pažeidimo atveju gali būti priimamas sprendimas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovo elgesys šio pažeidimo metu rodė esant tyčinius ieškovo veiksmus. Ieškovo teigimu, jis dėl pertraukos laiko suklydo kadangi neturėjo laikrodžio. Be to, ieškovo tyčinių veiksmų nerodo ir tas faktas, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas ir toliau būtų negrįžęs į savo darbo vietą ar piktybiškai ir toliau neatlikęs savo darbinių funkcijų. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp šalių susiklostė konfliktiški santykiai, todėl vienoks ar kitoks šalių nepagrįstai perdėtas tam tikrų įvykių neigiamas vertinimas nesudaro pagrindo nurodytų įvykių nevertinti objektyviai. Taigi ir šiuo atveju, nesant duomenų apie tai, kad dėl ieškovo padaryto pažeidimo būtų padaryta nuostolių atsakovei, kad tokiu būdu būtų padaryta neigiama įtaka kitų darbuotojų darbo drausmei, spręstina, kad tokio pakankamai nereikšmingo darbo drausmės pažeidimo padarymas atsakovės buvo įvertintas pernelyg griežtai, dėl ko teismas pagrįstai paskirtą nuobaudą pripažino neteisėta.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, kadangi darbdavys už pakartotinį pažeidimą neprivalo atleisti darbuotojo iš darbo, tačiau gali tai padaryti remdamasis jam įstatymo suteikta teise. Atsakovė nurodė, kad DK 136 straipsnio 3 dalis suteikia darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju esant bet kokiam darbo drausmės pažeidimui ir šiuo atveju nėra svarbu, kokio sunkumo darbo drausmės pažeidimai buvo padaryti 12 mėnesių laikotarpyje. Teisėjų kolegija sutinka, kad DK 136 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta konkrečių apribojimų taikant minėtos dalies nuostatas, tačiau negalima sutikti, kad, parenkant šią drausminę nuobaudą, darbdavys turi neribotą pasirinkimo laisvę. Kaip jau buvo nurodyta, DK 136 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal šio straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius). Taigi, įstatymas įtvirtina pareigą darbdaviui skiriant šią drausminę nuobaudą taip pat vadovautis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklėmis, tarp kurių ir kriterijais, į kuriuos turi būti atsižvelgiama skiriant drausminę nuobaudą. Todėl spręstina, kad įstatymas konkrečiai neriboja darbdavio teisės pasirinkti minėtą drausminę nuobaudą, tačiau ją skiriant turi būti atsižvelgiama į visas aplinkybes ir jos parinkimas turi būti pagrįstas, logiškas ir proporcingas padarytam darbo drausmės pažeidimui. Priešingas nurodytų nuostatų vertinimas ir neribotų galimybių darbdaviui rinktis minėtą drausminę nuobaudą įtvirtinimas suteiktų darbdaviui pernelyg daug pranašumo darbuotojų atžvilgiu, todėl teigiant, kad darbdavys bet kokio darbo drausmės pažeidimo atveju gali paskirti šią drausminę nuobaudą, ir bet kokiais atvejais pripažįstant tokią darbdavio teisę, nepagrįstai būtų apribotos darbuotojų galimybes ginčijant minėtos drausminės nuobaudos paskyrimą ginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, jog teismas pagrįstai įvertino ieškovo padaryto pažeidimo sunkumą, atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas drausminės nuobaudos skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad dėl padaryto ieškovo pažeidimo, t. y. darbo laiko drausmės nesilaikymo vėluojant grįžti iš pertraukos 10 minučių, jam nepagrįstai buvo paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Dėl alternatyvaus ieškovo pažeistų teisių gynimo būdo taikymo

Apeliaciniu skundu ieškovas ginčija teismo sprendimą negrąžinti jo į darbą įmonėje teigiant, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog įmonėje vyksta organizaciniai pakeitimai, kad Alytaus padalinys likviduojamas, dėl ko teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas į darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių ar organizacinių priežasčių. Teismas, skundžiamu sprendimu pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, sprendė, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius konfliktiškus santykius, ieškovo grąžinimas į darbą yra negalimas, dėl ko taikytinas alternatyvus ieškovo teisių gynimo būdas. Sutiktina, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, susijusias su atsakovės organizacinės struktūros pertvarkymu, Alytaus padalinio likvidavimu, tačiau šias aplinkybes savo paaiškinimuose patvirtino atsakovės atstovas, apklausti liudytojai, o taip pat ir pats ieškovas, kuris 2012 m. gruodžio 10 d. įvykusio teismo posėdžio metu patvirtino prašantis grąžinti jį ne į darbą Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Torlina“, tačiau į „Torlina alium“ aikštelę, kadangi, jo žiniomis ten dirba žmonės, kad aikštelė yra pervadinta būtent tokiu pavadinimu. Duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad dėl atsakovės tam tikrų struktūrinių pertvarkymų jos teises ir pareigas būtų perėmęs kitas juridinis asmuo, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis pažymi, kad adresu, kuriuo buvo vykdoma atsakovės Alytaus filialo veikla, t. y. (duomenys neskelbtini), yra registruota UAB „TORLINA ALUMINIUM“ buveinė, į kurią, atsižvelgiant į pavadinimų panašumus, spręstina, jog ieškovas būtent ir prašė jį grąžinti į darbą. Nustačius, kad dėl atliekamų struktūrinių atsakovės pakeitimų, susijusių su jos veiklos nutraukimu Alytaus filiale, ieškovo grąžinimas į darbą yra negalimas, teismas pagrįstai, nesant duomenų, kad atsakovės verslo dalis galimai yra perduota kitai įmonei, kas sudarytų pagrindą taikyti DK 138 straipsnyje įtvirtintus apribojimus verslo perdavimo atveju nutraukti darbo sutartį, atsižvelgdamas į kitas aplinkybes, susijusias su galimai ieškovui nepalankių darbo sąlygų sudarymu esant tarp šalių konfliktiškiems santykiams, priėmė sprendimą taikyti alternatyvų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą. Pagrįstais laikytini pirmosios instancijos teismo argumentai dėl to, kad, patenkinus ieškovo ieškinį ir priėmus sprendimą jį grąžinti į darbą Uždarojoje akcinėje bendrovėje „Torlina“, galėjo iškilti teismo sprendimo įvykimo problematiškumas. Be to, kitos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, dėl kurių teismas priėmė sprendimą negrąžinti ieškovo į ankstesnę darbovietę, yra pagrįstos, todėl, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, teismo sprendimas negrąžinti ieškovo į jo buvusią darbovietę yra logiškas ir teisingas.

Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija ir teismo sprendimą sumažinti jam priteistino iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydį. Ieškovo teigimu, atsakovės nesąžiningumas nemokant jam už viršvalandžius, atostogų ieškovą išleidus tik 2011 m. gruodžio 27 d. nesudarė pagrindo teismui sumažinti priteistino darbo užmokesčio dydį, kadangi tokiu būdu buvo pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Atsakovė tokiais savo veiksmais padarė neigiamų pasekmių ir žalos ieškovo interesams. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su atostogų suteikimu ieškovui ar tinkamu darbo apmokėjimu už viršvalandžius, todėl nurodytomis aplinkybėmis teismas priimdamas sprendimą negalėjo remtis. Be to, ieškovui žinant apie jo atžvilgiu atliekamus neteisėtus darbdavio veiksmus, ieškovas savo teises galėjo ginti pareikšdamas ieškinį teisme ar imdamasis kitų savo teisių gynimo priemonių. Vien tik šių aplinkybių nurodymas apeliaciniame skunde nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas nepagrįstai sumažino priteistino ieškovui iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio sumą. Teismo sprendimas šiuo klausimu yra motyvuotas, pagrįstas, todėl laikytinas teisėtu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas už advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme yra sumokėjęs 1 500 Lt (b.l. 3-4), tačiau teismas šių išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė, nors prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo pareikštas tiek pateiktame ieškinyje, tiek ir teismo posėdžio metu. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai priteisimo klausimo, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, šis reikalavimas buvo pareikštas. Tačiau pažymėtina, kad CPK numato galimybę esant tokiai situacijai kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl manytina, kad ieškovas, atstovaujamas advokatės, nepasinaudojo teisės aktų suteikta galimybe išspręsti bylinėjimosi išlaidų dalies atlyginimo klausimą nesikreipiant į apeliacinės instancijos teismą. Teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į civilinės bylos pobūdį, t. y. kad tai yra darbo byla, siekiant neužkirsti kelio ieškovui, kaip darbuotojui, esant iš dalies jam palankiam teismo sprendimui atgauti bent dalį jo patirtų išlaidų, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tikslinga pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priteisiant ieškovui dalį jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, tokio veiksmo nelaikant apeliacinio skundo iš dalies patenkinimu. Pažymėtina, kad ieškovui pasinaudojus CPK įtvirtinta papildomo sprendimo galimybe ir nesant argumento dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo apeliaciniame skunde, apeliacinis skundas visa apimtimi būtų netenkintas. Taigi, atsižvelgiant į tai, ir remiantis pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškinys patenkintas 50 procentų, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 93 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, priteisia ieškovui iš atsakovės ½ dalį jo turėtų išlaidų už advokato teisines paslaugas sumos, t. y. 750 Lt.

Teisėjų kolegijai sprendžiant, kad dalies bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovui priteisimas negali būti laikomas apeliacinio skundo tenkinimu iš dalies, tiek ieškovo, tiek ir atsakovės apeliaciniams skundus atmetus, šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šalims neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Apeliacinius skundus atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui V. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės Uždarosios akcinės bendrovės „Torlina“, juridinio asmens kodas 235272510, Kauno r., Garliava, S. Lozoraičio g. 19, 750 Lt (septyni šimtai penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.