- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- P-438-190-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02121-2009-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- G. I.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinip proceso tvarka išnagrinėjo G. I. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-1149/2011 pagal pareiškėjos G. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. I. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, STT) nepagrįstai atskaičiuotą ir jai nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 4 707,63 Lt.
Pareiškėja nurodė, kad vadovaujantis Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 35 straipsnio 5 dalimi, tarnybos pareigūnai privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami valstybės lėšomis. Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte įvardytos viešojo administravimo valstybės tarnautojų, tarp jų ir STT pareigūnų, pajamos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms. Pareiškėjos nuomone, privalomojo sveikatos draudimo įmokų išskaičiavimas iš darbo užmokesčio nuo 2009 m. sausio 1 d. pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas yra priėmęs sprendimus, kuriais tenkino statutinių valstybės tarnautojų skundus dėl iš darbo užmokesčio nepagrįstai išskaičiuotų privalomojo sveikatos draudimo įmokų priteisimo (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I‑1838‑171/2009, 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I‑1841‑281/2009).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, o pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 straipsnio 1 ir 3 punktus, STT pareigūnai privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje. Į šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą apdraustųjų, kurie draudžiami valstybės lėšomis, sąrašą, statutiniai valstybės tarnautojai nėra įtraukti. 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė privalomojo sveikatos draudimo įmokų teisinis reglamentavimas. STT pareigūnai, kaip statutiniai valstybės tarnautojai, nėra nurodyti Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 – 7 dalyse (redakcija nuo 2009 m. sausio 1 d.), todėl jiems taikomos 8 dalies nuostatos, numatančios, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1 – 6 dalyse nurodytos, pajamas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų, išskyrus išmokas, mokamas pasibaigus ar nutraukus gyvybės draudimo ar pensijų kaupimo sutartį, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. STT, nuo 2009 m. sausio 1 d. iš darbo užmokesčio atskaičiuodama 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoką, vadovaujasi Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. sausio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. (18.26-31-1)-R-248, kuriame nurodyta, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurių statusas reglamentuotas atitinkamuose teisės aktuose, privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka vadovaudamiesi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Valstybės institucija, kaip A klasės pajamas išmokantis asmuo, 6 proc. nuo statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio išmokos privalomojo sveikatos draudimo įmoką apskaičiuoja, išskaičiuoja ir perveda į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo klausimu teismų praktika yra nevienoda (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1843-189/2009).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad STT, kaip draudėjas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi, 18 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai priskaičiavo, išskaitė iš pareiškėjos darbo užmokesčio privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir jas pervedė į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Valstybinė mokesčių inspekcija, atsižvelgdama į tai, kad 2008 m. gruodžio 22 d. priimtas Sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas, 2009 m. sausio 12 d. pateikė paaiškinimą apie statutinių valstybės tarnautojų privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką. Šiame informaciniame pranešime nurodoma, kad Lietuvos Respublikos statutiniai valstybės tarnautojai, kurių statusas yra reglamentuotas atitinkamuose teisės aktuose, privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka vadovaudamiesi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi. Vadinasi, valstybės institucija, kaip A klasės pajamas išmokantis asmuo, 6 proc. nuo statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio išmokos privalomojo sveikatos draudimo įmoką apskaičiuoja, išskaičiuoja ir perveda į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Jeigu tokia išmoka išmokama iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuota įmoka privaloma sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuota įmoka turi būti sumokėta iki to paties mėnesio paskutinės dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėja dirba STT statutine valstybės tarnautoja. Nuo 2009 m. sausio 1 d. STT iš pareiškėjos darbo užmokesčio išskaičiuoja ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos perveda 6 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmoką. Nustatyta, kad STT nuo pareiškėjai priskaičiuoto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. pervedė į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą 4 712 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovas iš pareiškėjos darbo užmokesčio išskaičiavo 6 proc. sveikatos draudimo įmokas. Teismas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2005 m. sausio 1 d. redakcija) 3 straipsniu, 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir padarė išvadą, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje numatytu sveikatos draudimu privalomai nėra draudžiami, o draudžiami tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Teismas taip pat rėmėsi Sveikatos draudimo įstatymo (2003 m. sausio 1 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad privalomasis sveikatos draudimas yra privalomas visiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams, kurie arba patys moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, priklausomai nuo gaunamų pajamų, arba yra draudžiami valstybės lėšomis. Remdamasis Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad statutiniai valstybės tarnautojai į apdraustųjų asmenų, kurie draudžiami valstybės lėšomis, sąrašą neįtraukti. Pastebėjo, kad nuo 2009 m. sausio 1 d., įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimams, privalomojo sveikatos draudimo įmokos tapo savarankiškomis įmokomis. Rėmėsi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 8 dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš 2008 m. gruodžio 15 d. Aiškinamojo rašto dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto matyti, kad šiais įstatymų pakeitimais buvo siekiama nustatyti atskirai draudėjų ir draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įmoką, jos dydį, mokestinę bazę, nuo kurios ši įmoka mokama. Taip pat nurodoma, jog tokia sveikatos draudimo įmokų paskaičiavimą reglamentuojančių nuostatų pakeitimo būtinybė yra siejama dėl 17 straipsnyje nustatytų skirtingų privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžių bei skirtingos mokestinės bazės, nuo kurių šios įmokos skaičiuojamos; nustatytas sveikatos draudimo įsigaliojimo ir galiojimo terminas ir konkretus įmokos dydis skatins draudžiamuosius aktyviau rūpintis savo sveikatos draudimu, kuris jiems garantuoja įvykus draudiminiam įvykiui, patirtų gydymo išlaidų (vaistų, medicinos pagalbos priemonių) apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Pažymėjo, jog pagal 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 22 d. Sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymo Nr. XI-98 nuostatas, Lietuvos Respublikos statutiniai valstybes tarnautojai, kurių statusas yra reglamentuotas atitinkamuose teisės aktuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento tarnautojai ir kiti), privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka vadovaudamiesi Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Dėl to, valstybės institucija, kaip A klasės pajamas išmokantis asmuo, 6 proc. nuo statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio išmokos privalomojo sveikatos draudimo įmoką apskaičiuoja, išskaičiuoja ir perveda į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (įmokos kodas 1951). Jeigu tokia išmoka išmokama iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuota privalomojo sveikatos draudimo įmoką privaloma sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuota privalomojo sveikatos draudimo įmoka turi būti sumokėta iki to paties mėnesio paskutinės dienos.
Teismo vertinimu, pareiškėjos gaunamos pajamos nepatenka į Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 – 6 dalyse numatytas pajamas, kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, statutiniai valstybės tarnautojai nėra draudžiami visų rūšių socialiniu draudimu. Todėl, teismo nuomone, ginčijami išskaitymai pagrįstai daromi remiantis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi. Be to, remdamasis Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 10 dalimi, teismas pažymėjo, kad įstatymo leidėjas turėjo ketinimą apmokestinti statutinių valstybės tarnautojų pajamas privalomojo sveikatos draudimo įmokomis ir kad statutinių valstybės tarnautojų per metus sumokamų privalomojo sveikatos draudimo įmokų suma pagal įstatymą gali būti mažesnė nei 9 procentai 12 minimalių mėnesinių algų. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai vykdo 6 proc. išskaitą iš pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio, todėl priteisti iš pareiškėjos darbo užmokesčio išskaičiuotus 6 proc. sveikatos draudimui, kurie buvo išskaičiuojami nuo 2009 m. sausio mėn., nėra pagrindo.
II.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Kadangi Specialiųjų tyrimų tarnybos statutas yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis STT pareigūno statusą, su juos susijusius ypatumus, STT pareigūnų socialines garantijas, kiti įstatymai, atsižvelgiant į Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto paskirtį, negali paneigti statute nustatytų pagrindinių socialinių garantijų. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir netaikė Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 35 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos.
2. Pasirinkdama tarnybą STT pareiškėja turėjo ir turi teisėtą lūkestį tikėtis, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal Specialiųjų tyrimų tarnybos statutą teisėtai įgyta ir jame nustatyta teisė į privalomąjį sveikatos draudimą valstybės lėšomis turi būti taikoma. Todėl teismas, netaikydamas Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 35 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos, pažeidė teisėtų lūkesčių principą.
3. Išliekant visiems tarnybos ypatumams, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 35 straipsnio 5 dalies nuostatos netaikymas be jokio kompensavimo ar teisingo atlyginimo mechanizmo ir neterminuotai reiškia tarnybos ypatumų kompensavimo principo pažeidimą.
4. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį ir 13 straipsnio 13 punktą esant teisės normų neaiškumams ar prieštaravimams dėl privalomųjų sveikatos draudimo įmokų mokėjimo ar nemokėjimo (kai draudžiama valstybės lėšomis), šie prieštaravimai ar neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas rėmėsi iš esmės taip pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą, remdamasi atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1149/2011 pareiškėjos G. I. skundą atmetė.
Teismas konstatavo, jog administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl skirtingo materialinės teisės normos - nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Sveikatos draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 22d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija) 17 straipsnio 8 dalies aiškinimo. Teismo vertinimu, pareiškėja, būdama statutinė valstybės tarnautoja, kreipėsi į teismą nurodydama, kad atsakovas nuo 2009 m. sausio 1 d. iš jos darbo užmokesčio nepagrįstai išskaito 6 procentus sveikatos draudimui pagal nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalį. Teismo vertinimu, šioje teisės normoje nustatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1-6 dalyje nurodytos, pajamas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus: 2010 m. liepos 13 d. Nr. A143-1055/2010; 2010 m. spalio 4 d. Nr.A438-1115/2010) yra pateikęs Sveikatos draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija) 17 straipsnio 8 dalies aiškinimą. Minėtose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcija ) 3 straipsnio matyti, kad sveikatos draudimas (reglamentuojamas Sveikatos draudimo įstatymo), kaip viena iš socialinio draudimo rūšių, patenka į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo reglamentuojamą sferą. Todėl šio įstatymo 4 straipsnis, nustatantis asmenų, draudžiamų socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis, ratą yra taikytinas ir Sveikatos draudimo įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams. Tačiau ši teisės norma yra taikytina tiek, kiek ji neprieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo - specialiojo teisės akto normoms, nustatančioms draudžiamųjų ir apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų ratą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia Sveikatos draudimo įstatymo norma yra 6 straipsnis, kurio 3 dalies (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcijos) 1 punkte nurodyta, kad apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu laikomi asmenys, už kuriuos šio įstatymo nustatyta tvarka mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nustatytos šio įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalyse, ir asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nustatytas šio įstatymo 17 straipsnio 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 dalyse.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog tarp asmenų, kurie Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, yra nurodyti 17 straipsnio 8 dalyje aptarti asmenys, prie kurių (pagal šioje normoje nustatytus kriterijus) priskirtina ir pareiškėja. Todėl darytina išvada, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjai atsirado prievolė mokėti 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir atsakovas šios įmokos išskaitymo iš pareiškėjo darbo užmokesčio ir pervedimo į PSD fondo biudžetą funkciją atliko pagrįstai ir teisėtai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, tokios išvados kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog administracinė byla Nr. A63-1149/2011 pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra visiškai analogiška anksčiau minėtoms, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas bei priėmė teisėta ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėja G. I. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. P438– 190/2011. Prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išvis nevertintas nei vienas apeliacinio skundo motyvas: nevertinta STT statuto 35 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma bei nepasisakyta, kodėl teismas į ją neatsižvelgia ir jos netaiko; nepasisakyta dėl argumentų dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, tarnybos ypatumų kompensavimo principų pažeidimo; nepasisakyta dėl argumentų dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 3 straipsnio 5 dalies ir 13 straipsnio 13 punkto nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams. Taigi, pareiškėjos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1149/2011 apeliacinio skundo aspektu yra be motyvų. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados negali būti vertinamos kaip aiškios ir motyvuotos. Todėl, anot pareiškėjos, siekiant, jog kilęs ginčas būtų išnagrinėtas detaliai ir išsamiai, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
2. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) 2 straipsnio 6 dalį statutinis valstybės tarnautojas - valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Pagal STT statuto 1 straipsnį STT statutas nustato pagrindinius tarnybos STT principus, STT pareigūnų statusą skyrimo ir atleidimo iš tarnybos tvarką jų tarnybos eigą paskatinimus ir nuobaudas bei atsakomybę, prievartos panaudojimo sąlygas ir tvarką socialines garantijas ir kitus jų statuso bei tarnybos ypatumus. STT statuto Šeštajame skyriuje „Tarnybos pareigūnų socialinės garantijos" įtvirtintos pagrindinės STT pareigūnų socialinės garantijos, tame tarpe 35 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta socialinė garantija - „tarnybos pareigūnai privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami valstybės lėšomis." Kadangi STT statutas yra pagrindinis teisės aktas reglamentuojantis STT pareigūno statusą su juos susijusius ypatumus, STT pareigūnų socialines garantijas, kiti įstatymai, atsižvelgiant į STT statuto paskirtį, negali paneigti STT statute nustatytų pagrindinių socialinių garantijų. Anot pareiškėjos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1149/2011 akivaizdžiai prieštarauja STT statuto 35 straipsnio 5 daliai, todėl procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas ir remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis.
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punkte įtvirtintais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands). Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartyje yra motyvuotos teismo padarytos išvados, nurodoma, kad yra palaikomos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, t. y. pritariama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas, taip pat pasisakė, jog ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos būtent specialiajame teisės akte – Sveikatos draudimo įstatyme – įtvirtintos teisės normos, taigi, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas spręsdamas ginčą be jokio teisinio pagrindimo atsisakė taikyti STT statuto 35 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą byloje remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriame įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1149/2011 akivaizdžiai prieštarauja STT statuto 35 straipsnio 5 daliai, numatančiai, jog „tarnybos pareigūnai privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami valstybės lėšomis“. Dėl šios aplinkybės pažymėtina, jog, aiškinant statutinių valstybės tarnautojų draudimo privalomuoju sveikatos draudimu sąlygas bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarką, šiuo metu aktualioje bei dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2010 m. liepos 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1055/2010, 2010 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1115/2010 ir kt.) pripažįstama, kad tokiems teisiniams santykiams turi būti taikomas specialusis įstatymas, t. y. Sveikatos draudimo įstatymas (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcija), konkrečiai šio įstatymo 17 straipsnio 8 dalis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-1149/2011 tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, o esminių, akivaizdžių šių teisės normų pažeidimų nebuvo padaryta.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjos G. I. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A63-1149/2011 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos G. I. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1149/2011 pagal pareiškėjos G. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Nutartis neskundžiama.