Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Ukmergės energija“ kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui UAB „Ukmergės energija“ dėl įsakymo ir nutarimo reorganizuoti bendrovę panaikinimo bei uždraudimo reorganizuoti bendrovę be raštiško savivaldybės leidimo, tretieji asmenys: UAB „Akmenės energija“, UAB „Prienų energija“, UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Energijos taupymo centras“.

Šalys ir trečiasis asmuo UAB „Energijos taupymo centras“ 2000 m. gruodžio 20 d. sudarė SP UAB „Ukmergės šiluma“, UAB „Šventupė“ ir UAB „Dainavos energetika“ šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos sutartį. Sutarties 3.1 c punktu šalys susitarė, kad be raštiško ieškovo sutikimo nebus vykdoma atsakovo UAB „Ukmergės energija“ reorganizacija ar likvidacija.

2005 m. spalio 26 d. atsakovą kontroliuojanti bendrovė UAB „E energija“ informavo ieškovą apie numatomą atsakovo reorganizavimą, prijungiant prie jo reorganizuojamus trečiuosius asmenis – UAB „Prienų energija“ ir UAB „Akmenės energija“, kurie po reorganizavimo pasibaigs kaip juridiniai asmenys, ir prašė ieškovo pritarimo tokiai reorganizacijai. Ieškovas 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. 7-198 nesutiko, kad atsakovas būtų reorganizuotas. Tačiau atsakovas nutarė reorganizuoti bendrovę be ieškovo leidimo, patvirtino reorganizavimo sąlygas ir išspausdino dienraštyje skelbimą apie numatomą reorganizaciją. Ieškovas teigia, kad šiais veiksmais atsakovas šiurkščiai pažeidė Sutarties 3.1 c punktą, CK 6.204 straipsnio 3 dalį, sąžiningumo ir sutarties privalomumo (pacta sunt servanda) principus.

1) panaikinti UAB „Ukmergės energija“ 2005 m. spalio 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimą Nr. 2005/6, kuriuo nutarta reorganizuoti UAB „Ukmergės energija“, prijungiant prie jos UAB „Akmenės energija“ ir UAB „Prienų energija“;

2) panaikinti UAB „Ukmergės energija“ direktoriaus 2005m. spalio 14 d. įsakymą, kuriuo patvirtintos UAB „Akmenės energija“, UAB „Prienų energija“ ir UAB „Ukmergės energija“ reorganizavimo sąlygos;

3) uždrausti reorganizuoti UAB „Ukmergės energija“ be raštiško Ukmergės rajono savivaldybės tarybos leidimo.

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 9 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo 100 Lt žyminį mokestį ir 13,05 Lt pašto išlaidų valstybei, bet 2006 m lapkričio 29 d. nutartimi atnaujino procesą byloje pagal pareiškėjo UAB „Akmenės energija“ prašymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas buvo reorganizuojamas, šis procesas vyko be raštiško ieškovo sutikimo, t. y. pažeidžiant sutartį, todėl ginčijami atsakovo sprendimai dėl bendrovės reorganizavimo naikintini.

Teismas motyvavo, kad Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 61-66 straipsniuose yra atskiriamos reorganizuojamos bendrovės nuo reorganizavime dalyvaujančių bendrovių. Pastarosios yra atskirai registruojamos juridinių asmenų registre. 1964 m. CK 37 straipsnyje ir CK 2.95 straipsnyje reglamentuojama juridinių asmenų pabaiga, kai juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu (sujungimas, padalijimas ar prijungimas). Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Šalių sutartis sudaryta galiojant 1964 m. CK, kuris visiškai atitinka CK įmonių reorganizavimą reglamentuojančias teisės normas. Sutarties 3.1 c punkte nustatyta, kad atsakovas be ieškovo raštiško sutikimo neturi teisės reorganizuoti ir likviduoti bendrovės. Šiame punkte nenurodyta, kokiu būdu atsakovas negalėtų reorganizuotis: sujungimo, padalijimo ar prijungimo būdu, t. y. bet koks reorganizavimo būdas traktuojamas kaip reorganizavimas. Pagal sutarties sudarymo metu ir šiuo metu galiojančius teisės aktus bet kokiam atsakovo teisinio statuso pakeitimui buvo reikalingas ieškovo sutikimas. Kiekviena sutarties šalis privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Atsakovo sprendimas reorganizuoti bendrovę negavus raštiško ieškovo sutikimo vertintinas kaip šiurkštus sutarties ir ieškovo interesų pažeidimas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų kreipęsis į ieškovą su prašymu pakeisti sutartį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 9 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, tik patikslino sprendimo rezoliucinę dalį pagal CPK 371 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir ją išdėstė taip:

„UAB „Akmenės energija“ prašymą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimo už akių panaikinimo atmesti; papildomai iš atsakovo UAB „Ukmergės energija“ (paliekant galioti teismo sprendimu už akių priteistas išlaidas) priteisti 36,60 Lt pašto išlaidų valstybei“.

Teisėjų kolegija atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl ABĮ 61-66 straipsnių taikymo, motyvuodama tuo, kad šios teisės normos nebuvo priimtos ir įsigaliojusios šalių teisinio santykio atsiradimo metu, t. y. sudarant 2000 m. gruodžio 20 d. sutartį. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad iš ginčijamų įsakymo ir sprendimo turinio išplaukia, jog yra vykdomas atsakovo reorganizavimas prijungimo būdu. Tai, kad šių aktų pagrindu atsakovas įgyja naujų teisių ir pareigų, leidžia daryti išvadą, jog tokiam pasikeitimui pagal šalių susitarimą buvo būtinas ieškovo raštiškas sutikimas.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimą už akių ir ieškinį atmesti. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė akcinių bendrovių reorganizavimą reglamentuojančias teisės normas, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nustatant teisminio nagrinėjimo dalyko ribas apeliacinės instancijos teisme (civilinės bylos Nr. 3K-3-652/2005, Nr. 3K-3-137/2006). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovas buvo reorganizuojamas.

Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros (CK 2.95 straipsnio 2 dalis). Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu; galimi jungimo būdai – prijungimas ir sujungimas; prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos (CK 2.97 straipsnis). Taigi reorganizuojant bendroves prijungimo būdu dalyvauja reorganizuojami juridiniai asmenys, kurių veikla po reorganizavimo pasibaigia, ir reorganizavime dalyvaujantis juridinis asmuo, kuriam pereina visos reorganizuojamų juridinių asmenų teisės ir pareigos. ABĮ 61-66 straipsniuose taip pat aiškiai atskiriamos reorganizuojamos bendrovės nuo reorganizavime dalyvaujančių bendrovių. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad reorganizuojamų ir reorganizavime dalyvaujančių asmenų teisinis statusas iš esmės skiriasi. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1964 m. CK ir CK normos, reglamentuojančios juridinių asmenų reorganizavimą, nesiskiria. CK ir naujojoje ABĮ redakcijoje atskiriami reorganizuojami ir reorganizavime dalyvaujantys asmenys, ko nebuvo 1964 m. CK ir ankstesnėse ABĮ redakcijose. Pagal CK ir ABĮ normas pasibaigia tik reorganizuojamo juridinio asmens veikla, o reorganizavime dalyvaujantis asmuo toliau tęsia veiklą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nebuvo reorganizuojamas, jis tik ketino dalyvauti kitų bendrovių reorganizavime, t. y. prie atsakovo bendrovės prijungiant trečiuosius asmenis – UAB „Akmenės energija“ ir UAB „Prienų energija“. Tai reiškia, kad šios bendrovės yra reorganizuojami juridiniai asmenys, kurių veikla po reorganizavimo būtų pasibaigusi, o atsakovas yra ne reorganizuojamas, bet reorganizavime dalyvaujantis juridinis asmuo, kuris po reorganizavimo tęstų savo veiklą. Šalys niekada nebuvo susitarusios, kad be ieškovo sutikimo atsakovas negali dalyvauti kitų bendrovių reorganizavime. Atsakovui nebuvo reikalingas ieškovo sutikimas. Tai reiškia, kad atsakovas nepažeidė sutarties ir CK 6.158 , 6.200 straipsnių normų.

2. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad šiam ginčui netaikytinos 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusio ABĮ normos.

Nors šalių sutartis buvo sudaryta 2000 m. gruodžio 20 d., tačiau šalių ginčui taikytinos CK ir naujosios ABĮ redakcijos normos. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus. ABĮ 79 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d., o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ABĮ (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija) taikomas reorganizuoti bendrovėms, dėl kurių reorganizavimo sprendimai priimti nuo 2001 m. liepos 1 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo. Sprendimas dėl atsakovo dalyvavimo trečiųjų asmenų reorganizavime buvo priimtas 2005 m. spalio 3 d., todėl turi būti taikomi CK ir ABĮ 61-66 straipsniai. Įstatymu pakeitus bendrovių reorganizavimo teisinį reglamentavimą, tačiau nepakeitus sutarties, kolizijos atveju turi būti taikomas įstatymas.

3. Nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovas, dalyvaudamas trečiųjų asmenų reorganizavime, pažeidė sutartį ir ieškovo interesus.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų kreipęsis į ieškovą su prašymu pakeisti sutartį ar jos 3.1 c punktą. Atsakovas iš tikrųjų nesikreipė į ieškovą dėl sutarties pakeitimo, tačiau teismai netinkamai juridiškai kvalifikavo šią faktinę aplinkybę. Minėta, kad atsakovas nebuvo reorganizuojamas, todėl ieškovo sutikimas jam nebuvo reikalingas. Atsakovą tenkino naujosios ABĮ normos, atskiriančios reorganizuojamas bendrovės nuo reorganizavime dalyvaujančių bendrovių. Taigi ne jis, bet ieškovas, norėdamas, kad tam tikri apribojimai po CK ir naujosios ABĮ redakcijos įsigaliojimo būtų taikomi ne tik atsakovo reorganizavimui, bet ir jo dalyvavimui kitų įmonių reorganizavime, turėjo inicijuoti sutarties ar jos dalies pakeitimą. Ieškovas to nepadarė, todėl atsakovas, dalyvaudamas trečiųjų asmenų reorganizavime, pagrįstai rėmėsi CK ir ABĮ. Ieškovo samprotavimai apie tai, kad po atsakovo dalyvavimo reorganizavime gali pasunkėti sutarties vykdymas, kad dalyvavimas reorganizavime kelia grėsmę ieškovui ir savivaldai kaip tokiai, nėra pakankami įrodymai apie ieškovo teisių pažeidimą. Atsakovas po dalyvavimo reorganizavime toliau veiktų ir vykdytų visas savo pareigas pagal sutartį, taip pat prievoles šilumos ir karšto vandens vartotojams. Ieškovas neįrodė jo teisių pažeidimo, taip pat nepateikė įrodymų apie tokio pažeidimo galimybę ateityje.

4. Apeliacinės instancijos teismas išėjo už teisminio bylos nagrinėjimo ribų, taip pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, rungimosi ir dispozityvumo principus.

Ginčo nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir analizuoti argumentų, kuriais nesiremiama apeliaciniame skunde. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad atsakovas pažeidė sutarties punktą, įpareigojantį jį be ieškovo raštiško sutikimo nereorganizuoti bendrovės. Bylos nagrinėjimas buvo apibrėžtas patikrinimu buvo reorganizuojamas atsakovas be ieškovo sutikimo ar ne. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišeidamas už ieškinio ribų ir padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad tai, jog ginčijamų atsakovo sprendimų pagrindu atsakovas įgyja naujų teisių ir pareigų, leidžia daryti išvadą, kad tokiam pasikeitimui pagal šalių susitarimą buvo būtinas ieškovo raštiškas sutikimas. Ieškovas ieškinio pagrindu nebuvo nurodęs, kad atsakovas pažeidė sutartį ir dėl to, kad be ieškovo sutikimo įgijo naujų teisių ir pareigų. Sutartyje atsakovas nebuvo įsipareigojęs be ieškovo sutikimo neįgyti naujų teisių ir pareigų. Apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino sutartį ir ieškinį patenkino ieškinyje nenurodytu bei pirmosios instancijos teisme nenagrinėtu pagrindu. Taip apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokias naujas teises ir pareigas įgijo atsakovas.

Ieškovo atsiliepimas į kasacinį skundą nepriimtas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio skundo argumentai dėl įstatymų taikymo ir sutarties pažeidimo yra susiję su sutarties nuostatos dėl reorganizavimo aiškinimu, t. y. tikrojo jos turinio nustatymu. Sutarties nuostatų turinio nustatymas yra fakto klausimas, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Sutarties nuostatų aiškinimo taisyklių taikymas yra teisės klausimas ir dėl jo teisėjų kolegija pasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo ne kartą yra aptarta kasacinėse nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000). Nagrinėjamos bylos ypatybė ta, kad turi būti aiškinama sutartinė nuostata, kuri yra įtvirtinta įstatymuose, ir sprendžiama, ar turi būti taikomas įstatymas ar sutartis; jeigu turi būti taikomas įstatymas, tai kuriuo metu galiojantis – sutarties sudarymo ar jos vykdymo metu; ar įstatyme esančios frazės, vartojamos sutartyje, turi būti aiškinamos kaip sutartinės nuostatos pagal sutarčių aiškinimo taisykles.

Pagal CK 6.193 straipsnį sutartys turi būti aiškinamos pirmiausia nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu sutartyje aptariama, kad vieno juridinio asmens reorganizavimas negalimas be kito asmens sutikimo, tai sąlyga dėl reorganizavimo galimumo aiškinama kaip sutartinė nuostata, o ne kaip įstatyminė. Aišku, turi būti atsižvelgiama į tai, kaip reorganizavimo sąvoka vartojama įstatymuose. Šalių tikrieji ketinimai sudarant ir vykdant sutartį buvo ilgalaikės investicijos į tam tikrą objektą ir rajono šilumos vartotojų aprūpinimo užtikrinimas. Siekiant šių tikslų buvo norima apsaugoti prievoles prisiimantį subjektą nuo pertvarkymų, kurie galėtų kelti grėsmę vykdyti jo ilgalaikius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į šias nuostatas turi būti aiškinama šalių sutarties nuostata dėl reorganizavimo vykdymo sąlygos. Sutarčių aiškinimo taisyklėse nustatyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Teismai šių nuostatų laikėsi. Aiškinant sutartį reikia atsižvelgti į sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutarties nuostatose vartojamos sąvokos, kurios yra ir įstatymuose, tai šių sutarties nuostatų aiškinimui gali būti taikomos sutarties sudarymo metu galiojančios įstatyminės nuostatos ir jų aiškinimas bei teismų praktika, jeigu ji yra pakankamai aiški ir vienoda. Tokių sutarties nuostatų aiškinimui netaikytinos vėliau įsigaliojusių įstatymų nuostatos, nes jos nereglamentuoja sutarties šalių materialinių teisinių santykių sutarties sudarymo metu ir todėl negalima vertinti, kad yra vienos iš aplinkybių, egzistuojančių sutarties metu. Dėl to teisiškai nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad turėjo būti taikomos Akcinių bendrovių įstatymo 61-66 straipsnių nuostatos, įsigaliojusios 2004 metais, nes jos negaliojo sutarties sudarymo metu (2000 m.), o jų nuostatų šalys negalėjo suvokti kaip sutarties sudarymo aplinkybių, teisiškai reglamentuojančių reorganizavimo supratimą ir vykdymą.

Jau minėta, kad reorganizavimo negalimumas yra sutartinė nuostata, todėl tiesiogiai kaip įstatyminės nuostatos negali būti taikomos minėtos Akcinių bendrovių įstatymo 61-66 straipsnių normos, taip pat sutarties sudarymo metu galiojusios įstatymų normos, reglamentavusios reorganizavimą. Kasacinio skundo argumentai tinkamai atskleidžia įstatymų nuostatų dėl reorganizavimo turinį, bet aiškinant sutartį jos negali būti taikomos tiesiogiai, jeigu nėra draudžiamosios, t. y. ribojančios sutarties šalių susitarimo laisvę. Iškilus ginčui, kaip suprantamas sutarties sąlygose paminėtas reorganizavimas, gali būti atsižvelgiama į sutarties sudarymo metu galiojusių teisės aktų nustatytą reglamentavimą dėl reorganizavimo. Tai būtų priskiriama prie sutarties sudarymo aplinkybių. Jos, minėta, yra tik viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgdami teismai aiškina sutartį.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, aiškindami sutarties nuostatas, tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), neturėjo taikyti tiesiogiai ir išimtinai vien tik įstatyminių Civilinio kodekso ir Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų, reglamentuojančių reorganizavimą, todėl materialinės teisės normų nepažeidė (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio skundo argumentai dėl išėjimo už apeliacinio skundo ribų grindžiami CPK 320 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Pagal šią normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

CPK 320 straipsnio pažeidimas motyvuojamas apeliacinio skundo turiniu, t. y. faktiniais argumentais, o ne teisiniais, kaip to reikalaujama CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepanaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nepriėmė naujo sprendimo, nes rezoliucinėje dalyje pasisakė, kad apylinkės teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą. Teismas tik patikslino teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nes, atnaujinus procesą, po to išnagrinėjus bylą iš esmės ir atmetus reikalavimą dėl anksčiau byloje priimto teismo sprendimo panaikinimo, ji turi būti suformuluota pagal CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2006 m. vasario 2 d. sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad jis sprendžia bylą ne visiškai iš naujo, nes buvo teismo sprendimas už akių ir teismų nutartys, priimti iki proceso atnaujinimo. Vien ta aplinkybė, kad 2006 m. lapkričio 29 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje, nereiškia, kad neteko galios 2006 m. vasario 9 d. teismo sprendimas už akių, kuriuo ieškovų reikalavimai visiškai patenkinti, taip pat teismų 2006 m. balandžio 19 d. ir 2006 m. birželio 22 d. nutartis, kuriomis buvo atmestas prašymas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo. Priėmus nutartį atnaujinti procesą byloje, minėti teismų procesiniai sprendimai galiojo. Po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo klausimą dėl įsiteisėjusių teismų sprendimo už akių ir nutarčių pakeitimo ar panaikinimo ir priėjo prie išvados, kad jie pagrįsti, teismas turėjo taikyti CPK 371 straipsnio 2 dalį ir priimti nutartį, kuria prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo atmesti (CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ne dar kartą patenkinti tuos reikalavimus, kurie jau buvo išspręsti ir patenkinti įsiteisėjusiu ir tebegaliojančiu 2006 m. vasario 9 d. teismo sprendimu už akių. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo klaidą ištaisė, nevertinama kaip išėjimas už apeliacinio skundo ribų, rungimosi ar dispozityvumo principų pažeidimas.

Minėta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliaciniame skunde išdėstytos faktinio ir teisinio pobūdžio aplinkybės. Apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl sutartinių nuostatų taikymo ir pažeidimo, ginčijamos pirmosios instancijos teismo faktinės išvados dėl šalių sudarytos sutarties pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kad šalių sutartis taikoma nustatant šalių teises ir pareigas. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, kad reikia vadovautis šalių sutartimi, kad ji pažeista, nes reorganizavimas vykdomas be raštiško sutikimo. Šios aplinkybės įėjo į apeliacinio skundo ribas ir apeliacinėje instancijoje buvo išnagrinėtos bei dėl jų pasisakyta. Vien tai, kad buvo motyvuojama dėl papildomų teisių ir pareigų įsigijimo, o šios aplinkybės nebuvo nurodytos ieškinio pareiškime kaip reikalavimo pagrindas, nesudaro pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų. Reorganizavimas susijęs su naujų pareigų ar teisių įgijimu, todėl toks motyvas, sprendžiant ar reorganizavimas vyko pagal sutartimi apibrėžtas sąlygas, yra įmanomas ir nevertinamas kaip išėjimas už apeliacinio skundo ribų.

Minėtos aplinkybės dėl sutarties taikymo ir reorganizavimo vykdymo pažeidžiant sutartį sudarė pagrindą palikti galioti 2006 m. vasario 9 d. teismo sprendimą už akių. Platesnis motyvavimas, negu to reikia pagal bylos aplinkybes, kai išeinama už reikalavimo ribų, gali būti vertinamas kaip perteklinis, o tai reiškia, kad tokio pobūdžio motyvavimas, net ir pripažįstant kitais atvejais jį kaip CPK 320 straipsnio pažeidimą, nesudarytų pagrindo panaikinti teismo sprendimą ar nutartį kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Procesinis pažeidimas turi būti toks, kad galėtų turėti įtaką neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Perteklinė ar už nagrinėjamos bylos ribų ar aplinkybių išeinanti motyvacija nepatvirtina tokio pažeidimo ir nesudaro pagrindo kasacijai, jeigu teismo sprendime be perteklinio motyvavimo yra tinkami motyvai, kuriais pasisakyta dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija nekonstatuoja procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismų sprendimas ir nutartis turėtų būti panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.