- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-19
- Bylos Nr.
- e2S-186-775/2026
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edita Šliumpienė
- Atsakovas
- A. L.
- Ieškovas
- D. L.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama civilinę bylą pagal atsakovo A. L. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovui A. L. ir atsakovo A. L. patikslintą priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. L. (toliau - ieškovė) prašo nutraukti jos ir atsakovo A. L. (toliau – atsakovas) santuoką dėl atsakovo kaltės; padalinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytą turtą; priteisti iš atsakovo piniginę kompensaciją už santuokoje įgyto turto sumažėjimą bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašo šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; padalinti šalių santuokoje įgytą turtą; atsakovui iš ieškovės priteisti kompensaciją už jai atitenkančio turto didesnės vertės dalį bei priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė teismui taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo sprendimo priėmimo įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės.
4. Ieškovė nurodė, kad atsakovas ilgą laiką jos atžvilgiu elgiasi agresyviai, žemina, grasina ir manipuliuoja. Jis dažnai kelia konfliktus, šaukia, kaltina, įžeidinėja žeminančiais žodžiais, riboja bendravimą su artimaisiais. Dėl šių veiksmų ieškovė jaučia įtampą, baimę ir nesaugumą savo namuose. Dėl atsakovo veiksmų patiria emocinį stresą, jai sutriko miegas, pablogėjo sveikata, jaučia nuolatinį nerimą, gyvenimas kartu su atsakovu tapo nepakeliamas. Netaikius laikinosios apsaugos priemonės, atsakovas gali toliau tęsti psichologinį smurtą, grasinti, persekioti, bandyti paveikti ieškovės elgesį. Atsakovui tris kartus (2025 m. sausio 25 d., 2025 m. gegužės 12 d. ir 2025 m. spalio 2 d.) buvo skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis su įpareigojimais kurį laiką negyventi ieškovės gyvenamojoje vietoje, tačiau atsakovas įpareigojimus pažeidinėjo, ieškovę gąsdino ir psichologiškai smurtavo. Po bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo atsakovo veiksmai dar labiau suaktyvėjo, kas kelia ieškovei didelį nerimą ir pavojų. Prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė atitinka šalių proporcingumo principą ir nepažeidžia atsakovo interesų. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime pripažino, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena, priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise ir į šį būstą atsakovas nepretenduoja. Atsakovas, be kito nekilnojamojo turto, nuosavybės teise valdo ir dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyvendavo tuo metu, kai būna pritaikytas orderis nuo smurto artimoje aplinkoje. Todėl pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, atsakovo padėtis nepablogės, o ieškovė būtų apsaugota nuo sistemingo jos terorizavimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. spalio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Taikė laikinąją apsaugos priemonę – iki teismo sprendimo priėmimo įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės.
6. Teismas ieškovės prašymą dėl laikinosios apsaugos priemones taikymo nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nepranešus atsakovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 1 dalis).
7. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, jis vertina tik atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį ir nenagrinėja ginčo iš esmės. Todėl spręsdamas ieškovės prašymą teismas nenagrinėjo klausimo, kuri iš šalių yra kalta dėl santuokos iširimo, bet preliminariai vertino, ar nekyla grėsmė vieno iš sutuoktinių teisėms ir ar šalių gyvenimas kartu gali padaryti žalos kitam sutuoktiniui.
8. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis,, teismas nustatė, kad tarp šalių dažnai kyla konfliktai, ieškovė ne kartą kreipėsi į policiją, dėl to atsakovui tris kartus, t. y. 2025 m. sausio 25 d., 2025 m. gegužės 12 d. ir 2025 m. spalio 2 d. buvo skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai su įpareigojimais. Atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažino, kad turi priklausomybę nuo alkoholio.
9. Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad esant pradėtai santuokos nutraukimo bylai, šalių konfliktiškiems ir įtemptiems santykiams, kiekvienas šalių susidūrimas ir atsakovo elgesys kelia ieškovei emocinę įtampą, neigiamus išgyvenimus, nesaugumo jausmą, baimę dėl galimų turtinių ir/ar neturtinių interesų pažeidimo, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad toks laikinas šalių tarpusavio santykių sureguliavimas, kuomet atsakovas įpareigojamas gyventi skyrium nuo ieškovės, užkerta kelią galimai grėsmei kilti.
10. Byloje taip pat pateikti duomenys, kad atsakovas turi galimybę gyventi skyrium (jam asmeninės nuosavybės teise priklauso dalis buto). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra pagrįstas ir tenkinamas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu atsakovas A. L. (toliau – apeliantas) Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį prašo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Teismas nenustatė jokių konkrečių smurto ar grasinimų faktų. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad jai kiltų realus pavojus, o teismo motyvai grindžiami tik bendromis prielaidomis apie šalių nesutarimus ir emocinę įtampą. Teismas pritaikė griežčiausią laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium – nesant jokių įrodymų apie realią grėsmę ieškovės saugumui ar sveikatai, tačiau ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o teismas neteisėtai perėmė įrodinėjimo naštą ir pritaikė priemonę, remdamasis spėjimais bei emociniais vertinimais.
11.2. Teismas neapibrėžė, ką konkrečiai reiškia įpareigojimas „gyventi skyrium“, dėl ko, nutarties turinys tapo neaiškus ir paliko vietos pertekliniam apelianto teisių ribojimui. Nutartyje nėra pasisakyta, ar tai draudimas tik gyventi kartu, ar ir patekti į būstą, kuriame šalys gyveno, trumpam. Dėl tokio neapibrėžtumo apeliantas susidūrė su pertekliniu ribojimu: jis negali net patekti į būstą pasiimti savo asmeninių ir darbo įrankių, kurie būtini jo profesinei santechniko veiklai ir pragyvenimui. Tai akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisės į darbą ir nuosavybės neliečiamumo principus, įtvirtintus Konstitucijoje. Ieškovė faktiškai atsisako įleisti apeliantą į būstą, remdamasi teismo nutartimi, kurios turinys neapibrėžtas, todėl apeliantas atsidūrė situacijoje, kai teismo sprendimas pertekliniu būdu riboja jo teisę į darbą, nuosavybę ir orų gyvenimą. Toks teismo sprendimas faktiškai sukuria naujus teisių apribojimus, kurie nebuvo nei prašyti, nei teisiškai pagrįsti. Įpareigojimas gyventi skyrium nereiškia draudimo patekti į būstą ar pasiimti asmeninių daiktų, o teismas, taikydamas tokią priemonę, privalo aiškiai apibrėžti jos turinį ir ribas, kad nebūtų sudarytos prielaidos piktnaudžiavimui ar neapibrėžtam teisės ribojimui.
11.3. Ieškovė neįrodė realaus, o ne hipotetinio pavojaus jos teisėms ar interesams. Prie prašymo nepateikta nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris leistų manyti, kad egzistavo reali grėsmė jos sveikatai, gyvybei ar saugumui: nėra pateikta policijos protokolų, medicininių pažymų, liudytojų parodymų ar kitų oficialių duomenų, patvirtinančių tariamą pavojų. Subjektyvūs teiginiai, kad ieškovė „jaučia įtampą ir baimę“, negali būti laikomi įrodymais – tai emocinis vertinimas, neturintis teisinės reikšmės, sprendžiant dėl tokios griežtos priemonės kaip laikinas apribojimas bendrauti ar gyventi kartu taikymo.
11.4. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali remtis vien prielaidomis ar subjektyviais emociniais vertinimais apie galimą grėsmę. Laikinosios apsaugos priemonės yra išimtinio pobūdžio procesinė priemonė, taikytina tik tais atvejais, kai prašymą pateikęs asmuo aiškiai ir pagrįstai įrodo realios grėsmės egzistavimą. Šių priemonių taikymas negali būti grindžiamas spėjimais ar subjektyviu nesaugumo jausmu, nes tai neatitiktų nei įstatymo reikalavimų, nei teisingumo ir proporcingumo principų. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų smurtavęs, grasinęs ar kėlęs tiesioginį pavojų ieškovei. Pats teismas konstatavo, kad konfliktai kilo buityje, o apeliantas būdavo po darbo pavartojęs alkoholio, tačiau iš šių aplinkybių nekyla reali grėsmė, pateisinanti tokį griežtą asmeninės laisvės apribojimą.
Žemesnės instancijos teismas
11.5. Teismas, taikydamas apeliantui įpareigojimą gyventi skyrium, neįvertino nei priemonės būtinybės, nei jos proporcingumo siekiamam tikslui, kaip to reikalauja CPK 144 straipsnio 1 dalis. Taikydamas griežčiausią iš galimų priemonių – fizinį sutuoktinių atskyrimą, teismas neįvertino, ar egzistuoja švelnesnės alternatyvos, pavyzdžiui: draudimas apeliantui bendrauti su ieškove tam tikromis formomis; įspėjimas dėl galimo netinkamo elgesio; rekomendacija dėl mediacijos ar laikino bendravimo apribojimo. Tokios priemonės galėtų apsaugoti ieškovės interesus be poreikio visiškai atskirti šalis fiziškai ir be apelianto socialinės bei ekonominės padėties pabloginimo. Teismas nepagrindė, kodėl būtent šis, labiausiai ribojantis sprendimas, yra vienintelis tinkamas ir proporcingas.
11.6. Teismas, taikydamas įpareigojimą apeliantui gyventi skyrium, nurodė, kad toks sprendimas yra įmanomas, nes jam priklauso dalies nuosavybės teisė į butą, tačiau ši faktinė aplinkybė buvo įvertinta paviršutiniškai ir formaliai, neįsigilinus į faktines gyvenimo sąlygas bei realias galimybes naudotis šiuo turtu. Minėtas butas yra bendra kelių asmenų nuosavybė, įgyta paveldėjimo būdu po apelianto motinos mirties. Šiuo metu bute gyvena apelianto tėvas ir kiti bendraturčiai, todėl apeliantas neturi teisės savavališkai ten įsikelti ar naudotis patalpomis savo nuožiūra. Be to, butas nėra pritaikytas atskiram gyvenimui – jame nėra galimybių įrengti atskiro kambario ar sanitarinių patalpų, todėl teismo išvada, kad apeliantas „turi kur gyventi“, yra tik teorinė, neatitinkanti faktinės situacijos. Teismas privalėjo įsitikinti, jog apeliantas turi tinkamą alternatyvų būstą, tačiau to nepadarė ir tokiu būdu taikė priemonę neįvertinęs jos įgyvendinamumo.
Atsiliepimas
12. Ieškovė D. L. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė jį atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
12.1. Ieškovė nesutinka su apelianto vertinimu dėl teismo nutarties nepagrįstumo. Ji įvykdė pareigą, numatytą CPK 178 straipsnyje, nes kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones į bylą pateikė tuo metu turimus įrodymus apie apelianto netinkamą elgesį, keliantį aiškų pavojų ieškovei. Prie prašymo ieškovė pateikė telefono ekrano kopijas, įrodančias, kad 2025 m. sausio 25 d., 2025 m. gegužės 12 d. ir 2025 m. spalio 2 d., t. y. net tris kartus per 2025 metus apeliantui buvo skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis su įpareigojimu kurį laiką negyventi jos gyvenamojoje vietoje. Apeliantas jam nustatytus įpareigojimus pažeidinėjo ir toliau tęsė ieškovės gąsdinimą ir bauginimą.
12.2. Ieškovė pažymėjo, kad po ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo, apelianto piktybiniai veiksmai jos atžvilgiu suaktyvėjo. Apeliantui elgiantis žiauriai, ieškovės sveikata, kuri kaip matyti iš pateiktų prie ieškinio sveikatos būklę patvirtinančių dokumentų, yra prasta, dar labiau pablogėjo. Ieškovė yra 56 metų amžiaus pensininkė. Apelianto elgesys dėl pastovaus girtavimo ir psichologinio smurto grubiai pažeidė ieškovės teisę turėti sveikatai tinkamas gyvenimo sąlygas, dėl ko teismo nutartis objektyviai atitinka joje nustatytas aplinkybes. Be to, apeliantas gyveno ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose namuose, todėl ne teismas, o apeliantas pažeidinėjo jos teisę į nuosavybę, neleisdamas ieškovei savo būstu naudotis tokiu būdu, kokiu ji nori.
12.3. Apeliantas teigia, kad buvę konfliktai praeityje negali turėti įtakos šiai dienai. Minėtą argumentą paneigia teismo išreikalautas iš AVPK dokumentas, kuris patvirtina, kad teismo nutartis, įpareigojanti atsakovą gyventi skyrium, atitinka ir šių dienų įvykius. Kadangi 2025 m. spalio 2 d. apeliantui surašytas protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 489 straipsnio 3 dalį, 2025 m. spalio 3 d. priimtas nutarimas pagal ANK 489 straipsnio 4 dalį, 2025 m. spalio 4 d. surašytas protokolas pagal ANK 489 straipsnio 3 dalį. Nors teismas įpareigojo apeliantą gyventi skyrium, sekančią dieną, t. y. 2025 m. spalio 17 d. apeliantas, atvykęs į ieškovės namus pasiimti asmeninių daiktų, dėl kurių pasiėmimo ieškovė neprieštaravo, ją sumušė, dėl ko 2025 m. spalio 17 d. apeliantui pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį. Apeliantui 2025 m. spalio 21 d. taip pat pradėtas aplinkybių patikslinimas medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 245 straipsnį dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo.
12.4. Nors apeliantas yra įpareigotas gyventi skyrium, jis ir toliau piktnaudžiauja savo teisėmis – 2025 m. spalio 19 d. atvykęs į ieškovės gyvenamąją vietą atjungė šaldiklį, išjungė elektrą saulės elektrinėje, pasigrobė namų raktus. Tokie apelianto veiksmai įrodo ir patvirtina, kad teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios pasaugos priemonės, priėmimas, yra pagrįstas objektyviais įrodymais, suponuojančiais apelianto keliamą grėsmę ieškovei. Iš to seka, kad ieškovė įrodė realiai keliamą grėsmę jos sveikatai ir gyvybei, dėl ko teismas pagrįstai sprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo. Siekdamas paneigti ieškovės nurodytas aplinkybes, apeliantas negali remtis hipotetinėmis prielaidomis, kad grėsmė ieškovei neegzistuoja. Reikalaudamas taikyti teisę ir pateikti įrodymus, pats apeliantas šios taisyklės nesilaiko, nes atskirajame skunde teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie realios grėsmės egzistavimą.
12.5. Nors apeliantas teigia, kad teismas privalėjo taikyti švelnesnes priemones, byloje esantys įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad visos išvardintos priemonės buvo išnaudotos, tačiau rezultatų nedavė. Ieškovė ilgą laiką taikstėsi su apelianto grubiu ir jos interesus pažeidžiančiu elgesiu, siekdama netgi padėti atsikratyti apelianto priklausomybės alkoholiui ir su tuo susijusių pasekmių. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pritaikius apsaugos nuo smurto orderį, apeliantas išvadų nepadarė: jis nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams ir įpareigojimams, jam skirtus apribojimus pažeidinėjo. Kaip minėta, po skundžiamos teismo nutarties apeliantas sekančią dieną atvykęs į ieškovės namų valdą, ją sumušė. Iš to seka, kad apelianto teiginiai, esą jis nekelia grėsmės ieškovei, yra paneigti byloje esančiais įrodymais.
12.6. Apeliantas teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės sukelia jam neigiamas pasekmes - užkerta kelią tęsti profesinę veiklą, tačiau šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų teismui neteikia, jo nurodyti teiginiai yra tik hipotetinio pobūdžio. Apeliantas sėkmingai verčiasi savo veikla, kuri teismo nutartimi nebuvo sustabdyta.
12.7. Apeliantas teigia, jog jam priklausančiame bute nėra atskiro kambario, kuriame jis galėtų gyventi, be to, bute gyvena jo tėvas ir kiti bendraturčiai. Butas yra dviejų kambarių, jame gyvena tik vienas asmuo – apelianto tėvas. Apeliantas nesąžiningai teigia, kad butu naudojasi ir kitas bendraturtis (sūnėnas) K. L., tačiau iš tikrųjų jis bute negyvena ir butu nesinaudoja. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės su atsiliepimu pateikti duomenys apie tai, kad K. L. su savo šeima yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kur nuolat gyvena. Butas yra dviejų kambarių, todėl apeliantas turi galimybę gyventi viename iš jų, ką ir darydavo, kai policijos pareigūnai išduodavo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį ir paskirdavo įpareigojimus negyventi ieškovės gyvenamojoje patalpoje.
12.8. Apelianto teisė į būstą nebūtinai turi būti užtikrinta nuosavu būstu. Apeliantas yra turtingas asmuo, dėl ko būstą jis gali nuomoti arba naudoti panaudos teise, arba gyventi jam priklausančiame bute kartu su savo tėvu, su kuriuo santykiai yra geri. Asmeninės nuosavybės teise apeliantas turi brangių nekilnojamųjų daiktų: žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 3/8 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), garažo boksą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 3/16 buto, esančio (duomenys neskelbtini). Atsiliepime į ieškinį jis taip pat nurodė, kad jo tėvas jam padovanojo didelę pinigų sumą automobilio įsigijimui. Kitą automobilį apeliantas pats padovanojo savo dukrai iš pirmos santuokos. Tokios atsakovo nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą apie jo gerą turtinę padėtį.
12.9. Apeliantas manipuliuoja aiškindamas, kad nesupranta teismo nutarties turinio. Apeliantui teisinę pagalbą teikia profesionalus teisininkas – advokato padėjėjas ir kaip matyti iš procesinių dokumentų, jam yra aišku ir suprantama, kad teismas įpareigojo jį gyventi skyrium nuo ieškovės, tokia formuluotė atitinka CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkto reglamentavimą.
12.10. Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad teismas apribojo jo teisę į verslą ir turtą. Apeliantas nenurodė, kokiu būdu teismo teisėtai priimta nutartis riboja jo teisę į verslą. Be to, klaidina teismą teiginiais, kad teismas pažeidė jo teisę į nuosavybę. Byloje Nekilnojamojo turto išrašas įrodo, kad 16/25 dalys gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, kitos dalies bendraturčiu yra ne apeliantas, o R. Š..
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai bei išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat nenustatė pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – įpareigojimo iki teismo sprendimo priėmimo atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
16. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą prijungti papildomą įrodymą – VĮ Registrų centro išrašą apie K. L. deklaruotą gyvenamąją vietą. Taip pat su 2026 m. vasario 12 d. prašymu (DOK-3330), kurį patikslino tą pačią dieną (DOK-3331), prašė prijungti naujus įrodymus, gautus po to, kai buvo priimtas atskirasis skundas ir atsiliepimas į jį, t. y. 2026 m. sausio 14 d. pranešimą apie apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje išduotą orderį; 2026 m. sausio 8 d. Alytaus aplinkės teismo nutartį; duomenis apie laikotarpiu nuo 2025 m. gruodžio 21 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. apelianto žinutes ir neatsakytus telefono skambučius; Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus VPK) Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato laikotarpiu nuo 2020 m. iki 2025 m. spalio 22 d. pateiktus pranešimus policijai dėl apelianto neteisėtų veiksmų ir jam pritaikytų poveikio priemonių.
17. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai yra reikšmingi klausimo dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, šių papildomų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti nurodytus įrodymus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
19. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos teisiniuose santykiuose. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta galimybė teismui įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium. Šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių naudoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to gyvenimas kartu ar lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą teismas vertina tik atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį ir nenagrinėja ginčo iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1816-302/2018; 2019 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-40-236/2019). Šiuo atveju nesprendžiama, kuri iš šalių yra kalta dėl santuokos iširimo, bet preliminariai spręstina, ar nekyla grėsmė vieno iš sutuoktinių teisėms, dėl ko šalių gyvenimas kartu gali padaryti žalos kitam sutuoktiniui.
22. Apeliantas teigia, kad teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, nenustatė jokių konkrečių atsakovo smurto ar grasinimų fakto. Ieškovė neįrodė realaus pavojaus jos teisėms ar interesams. Subjektyvūs teiginiai, kad ieškovė „jaučia įtampą ir baimę“, negali būti laikomi įrodymais – tai emocinis vertinimas, neturintis teisinės reikšmės sprendžiant dėl tokios griežtos priemonės kaip laikinas apribojimas bendrauti ar gyventi kartu taikymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto teiginiu.
23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, dėl atsakovo alkoholizmo ir ieškovės atžvilgiu naudojamo psichologinio smurto. Aplinkybę, kad turi priklausomybę nuo alkoholio apeliantas pripažino savo atsiliepime į ieškovės pareikštą ieškinį ir jos neginčijo.
24. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė ne kartą kreipėsi į policiją dėl apelianto elgesio ir smurto naudojimo jos atžvilgiu. Apeliantui net keturis kartus, t. y. 2025 m. sausio 25 d., 2025 m. gegužės 12 d. ir 2025 m. spalio 2 d. bei 2026 m. sausio 4 d. (jau po skundžiamos nutarties priėmimo) taikyti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai su įpareigojimais kurį laiką negyventi ieškovės gyvenamojoje vietoje, tačiau apeliantas įpareigojimus sistemingai pažeidinėja. Pirmosios instancijos teismo iš Administracinių nusižengimų registro išreikalauti duomenys ir ieškovės pateiktas Alytaus VPK raštas (el. b. l. 112-121, 1 t., b. l. 99, 2 t.) patvirtina, kad apeliantui laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 25 d. iki 2025 m. spalio 4 d. buvo surašyti du administracinio nusižengimo protokolai pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 489 straipsnio 2 dalį, t. y. už apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio įpareigojimų nesilaikymą bei penki administracinio nusižengimo protokolai pagal ANK 489 straipsnio 3 dalį, t. y. už pakartotinį apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio įpareigojimų nesilaikymą bei paskirtos baudos. ANK duomenys taip pat patvirtina, kad apeliantas, būdamas akivaizdžiai neblaivus, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, dėl ko jam minėtu laikotarpiu taip pat surašyti trys administracinių nusižengimų protokolai pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį bei paskirtos baudos.
25. Pažymėtina, kad Alytaus apylinkės teismas 2026 m. sausio 8 d. nutartimi spręsdamas dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio pagrįstumo, kuria 2026 m. sausio 4 d. sprendimas skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį paliktas galioti, pažymėjo, kad D. L. kvietė policijos pareigūnus, nurodydama, jog jos sutuoktinis nuo 2025 m. gruodžio 31 d. neperstojamai jai skambinėja, daro spaudimą, gąsdina. D. L. bijo išeiti iš namų, nors jai reikia į ligoninę atlikti tyrimus. Sutuoktinis eina pas kaimynus, kad tie darytų D. L. įtaką, jog ši nesiskirtų, rašo žinutes jos dukrai. Vyras elgiasi nenuspėjamai, nuo 2025 m. gruodžio 31 d. neperstojamai kasdien skambinėja po 6, 16, 23 kartus per dieną, atvažiuoja prie moters namų. Alytaus miesto moterų krizių centro pateiktame 2026 m. sausio 7 d. ekspertiniame vertinime nustatyta, kad psichologinis smurtas D. L. atžvilgiu vyksta dažnai, gąsdinimais, žeminimais, įžeidinėjimais, grasinančios žinutėmis. D. L. pakeitė spynas, nes jaučiasi nesaugi. Pablogėjo jos sveikata, emociškai jaučiasi palūžusi, jaučia baimę po patirto streso. Santykiai, jos teigimu, sudėtingi, sutuoktinis nesilaiko teismo nutarties, jos atžvilgiu naudoja agresiją, ją persekioja, baugina. Grasina, kad išmes iš namo, aiškindamas, kad jai niekas čia nepriklauso, nors namas priklauso jai. D. L. bijo sutuoktinio keliamo pavojaus, grasinimų.
26. Aplinkybę, kad apeliantas laikotarpiu nuo 2025 m. gruodžio 21 d. iki 2025 m. gruodžio 31 d. nuolat rašė ieškovei sms žinutes, nuolat skambino ieškovei, patvirtina ir jos pateikti rašytiniai įrodymai (el. b. l. 85–96, 2 t.).
27. Aptarti bylos duomenys patvirtina, kad apelianto elgesys – nuolatiniai skambučiai ir trumposios žinutės ieškovei bei neprognozuojami atvykimai prie jos gyvenamosios vietos – yra intensyvus, tęstinis ir peržengiantis įprastus šalių tarpusavio bendravimo rėmus. Apelianto subjektyvus vertinimas, jog tai tėra ieškovės emocinė reakcija, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad toks elgesys ieškovei objektyviai kelia emocinę įtampą, neigiamus išgyvenimus ir nesaugumo jausmą. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju nustatytas pasikartojantis, įpareigojimų nepaisantis ir ieškovei psichologinį poveikį darantis apelianto elgesys patvirtina, kad byloje fiksuotos ne abstrakčios ar hipotetinės, o konkrečios riziką pagrindžiančios aplinkybės. Tai sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog laikinas šalių tarpusavio santykių atribojimas, įpareigojant apeliantą gyventi skyrium, yra proporcinga ir pagrįsta priemonė, užkertanti kelią galimai grėsmei. Atsižvelgiant į apelianto elgesio pobūdį ir pasikartojimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, egzistuoja reali grėsmė, kad konfliktinė situacija gali tik gilėti, o ieškovės teisė į privatų gyvenimą ir saugumą bus toliau pažeidinėjama. Būtent šios aplinkybės lemia laikinųjų apsaugos priemonių – įpareigojimo gyventi skyrium, taikymo būtinybę. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones šiuo atveju pritaikė nepagrįstai ar nesant įstatyme nustatytų prielaidų.
28. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įsitikinti, jog jis turi tinkamą alternatyvų būstą, tačiau to nepadarė ir tokiu būdu taikė priemonę neįvertinęs jos įgyvendinamumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu.
29. Bylos duomenys patvirtina, kad minėtas gyvenamasis namas dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir kitam asmeniui. Tuo tarpu apeliantui dalinės nuosavybės teise, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu priklauso dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Bylos medžiaga patvirtina, kad minėtame bute gyvena apelianto tėvas, o pagal ieškovės pateiktus duomenis kitas šio buto bendraturtis savo gyvenamąją vietą nuo 2025 m. birželio 10 d. yra deklaravęs kitu adresu (el. b. l. 140, 2 t.). Be to, vien tai, kad apeliantui priklausantis nekilnojamasis turtas yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas ar kad juo naudojasi kiti bendraturčiai, savaime nepaneigia jo realios galimybės spręsti savo gyvenamosios vietos klausimą kitais teisėtais būdais.
30. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neprivalo nustatyti apeliantui konkretaus alternatyvaus būsto ar užtikrinti optimalių gyvenimo sąlygų – pakanka įvertinti, ar taikoma priemonė nėra akivaizdžiai neįgyvendinama, o tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta. CK 3.65 straipsnyje numatytas įpareigojimas gyventi skyrium nėra siejamas su apelianto alternatyvaus būsto turėjimu, nes šios priemonės paskirtis – užtikrinti nukentėjusio sutuoktinio saugumą ir jo teisių apsaugą, prioritetą teikiant žmogaus sveikatai, orumui ir saugumui. Byloje esantys keturi apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, kuriais apeliantui buvo nustatytas įpareigojimas laikinai negyventi ieškovės gyvenamojoje vietoje, patvirtina sisteminį ir pasikartojantį jo neteisėtą elgesį bei realią grėsmę ieškovės saugumui. Todėl apelianto argumentas, kad jis neturės kur gyventi, negali būti laikomas teisiškai reikšmingu pagrindu atsisakyti taikyti šią priemonę, juo labiau kad teisė negina asmens, kuris pats savo neteisėtais veiksmais sukuria situaciją, dėl kurios atsiranda būtinybė riboti jo teises (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Dėl to galimos neigiamos pasekmės, susijusios su gyvenamosios vietos praradimu, vertintinos kaip paties apelianto elgesio padarinys, o įpareigojimas gyventi skyrium šiuo atveju laikytinas teisėtu, pagrįstu ir proporcingu.
31. Apeliantas teigia, kad taikydamas griežčiausią iš galimų priemonių – fizinį sutuoktinių atskyrimą, teismas neįvertino, ar egzistuoja švelnesnės alternatyvos, pavyzdžiui: draudimas apeliantui bendrauti su ieškove tam tikromis formomis; įspėjimas dėl galimo netinkamo elgesio; rekomendacija dėl mediacijos ar laikino bendravimo apribojimo bei nepagrindė, kodėl būtent šis, labiausiai ribojantis sprendimas, yra vienintelis tinkamas ir proporcingas.
32. Vertindamas proporcingumą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos atsižvelgiant į nustatytos grėsmės pobūdį ir intensyvumą. Esant duomenims apie tęstinį, įpareigojimų nepaisantį ir ieškovei psichologinį poveikį darantį apelianto elgesį, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog švelnesnės priemonės nebūtų pakankamos siekiamam tikslui pasiekti. Vien abstrakti nuoroda į galimas alternatyvas nepaneigia teismo diskrecijos parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę, kuri konkrečiomis bylos aplinkybėmis efektyviausiai užtikrina ieškovės teisių apsaugą.
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad apelianto atžvilgiu išduoti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, taip pat vieno jų teisėtumą vertinusio teismo nustatytos aplinkybės, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti realią grėsmę ne tik ieškovės interesams, bet ir jos saugumui. Bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones apeliantas jų nepaiso – iš ieškovės pateiktų papildomų įrodymų matyti, jog ir vėliau jo atžvilgiu buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Šios aplinkybės patvirtina sistemingą ir sąmoningą apelianto elgesio pobūdį bei rodo, kad mažiau ribojančios priemonės jo elgesio nesuvaldė.
34. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl galimų „švelnesnių alternatyvų“ nėra teisiškai pagrįsti. Teismas, taikydamas CK 3.65 straipsnyje įtvirtintą priemonę – fizinį sutuoktinių atskyrimą – vadovavosi ne apelianto patogumu ar jo socialine bei ekonomine padėtimi, o ieškovės saugumo užtikrinimu. Švelnesnės priemonės, tokios kaip draudimas bendrauti ar mediacija, nagrinėjamu atveju objektyviai negalėtų užtikrinti realios nukentėjusiosios apsaugos, nes apeliantas jau įrodė savo polinkį ignoruoti ribojimus ir smurtauti (pavyzdžiui, nepasiėmęs daiktų, jis vėl sumušė ieškovę). Proporcingumo principas šiuo atveju vertintinas per būtinybę pašalinti grėsmę nukentėjusiosios sveikatai ir saugumui, o ne per apelianto patogumą, atsižvelgiant į smurto pobūdį, todėl fizinis atskyrimas nagrinėjamu atveju, laikytinas tiek būtina, tiek proporcinga priemone. Pažymėtina, kad teismas nėra įpareigotas taikyti mažiau griežtas priemones, jei jos negali užtikrinti faktiškos apsaugos, todėl argumentas dėl tariamo „perteklinio ribojimo“ ir alternatyvų neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad įpareigojimas gyventi skyrium nagrinėjamu atveju būtų akivaizdžiai neproporcingas ar taikytas neįvertinus bylos aplinkybių visumos.
35. Apeliantas teigia, kad dėl teismo taikyto ribojimo jis negali net patekti į būstą pasiimti savo asmeninių ir darbo įrankių, kurie būtini jo profesinei santechniko veiklai ir pragyvenimui. Tai akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo, teisėtų lūkesčių, teisės į darbą ir nuosavybės neliečiamumo principus įtvirtintus Konstitucijoje. Ieškovė faktiškai atsisako įleisti apeliantą į būstą, remdamasi teismo nutartimi, kurios turinys neapibrėžtas, todėl apeliantas atsidūrė situacijoje, kai teismo sprendimas pertekliniu būdu riboja jo teisę į darbą, nuosavybę ir orų gyvenimą. Tačiau su šiuo vertinimu, nėra pagrindo sutikti.
36. Byloje esantis Alytaus VPK 2025 m. spalio 31 d. nutarimas patvirtina, kad šalių advokatai sutarė, jog 2025 m. spalio 17 d. apeliantas nuo 15 val. iki 16 val. galės ateiti susirinkti savo daiktus. Tačiau apeliantas minėtą dieną atvyko anksčiau nei buvo sutarta, neblaivus. Nepaisė ieškovės nurodymo, kad jis atvyko anksčiau nei buvo sutarta ir ji nėra pasiruošusi, įėjo į namus. Pradėjo ieškovę įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, nurodė, kad ims daiktus, kuriuos norės ir niekas jam nenurodinės. Ėmė ne jam priklausančius daiktus, o du maišus anglių. Ieškovei nurodžius, kad anglys nėra jo pirktos, priėjęs prie ieškovės, savo rankomis sugriebė ją bei savo ranka sudavė jai į kaktos sritį, dėl ko ieškovė patyrė fizinį skausmą. Dėl šio įvykio yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Minėto vizito metu apeliantas pasiėmė tik kepsninę. Vėliau į ieškovės namus buvo atvykęs be jos žinios, šiai net nebūnant namuose, t. y. 2025 m. spalio 19 d. (el. b. l. 189–192, 2 t.).
37. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apelianto argumentas, jog ieškovė jam neleidžia pasiimti drabužių ir darbo įrankių, yra teisiškai nepagrįstas. Ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtinta, kad apeliantas turėjo realią galimybę pasiimti savo daiktus, tačiau ja nepasinaudojo ir toliau vykdė smurtinius veiksmus ieškovės atžvilgiu, dėl ko yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai patvirtina, kad apelianto teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepaneigia bylos duomenimis konstatuotos realios grėsmės ieškovės saugumui. Be to, apelianto teisės į jam priklausančius daiktus ir darbo priemones gali būti ginamos kitais įstatyme numatytais būdais, todėl fizinis sutuoktinių atskyrimas savaime nepaneigia jo teisėtų interesų.
38. Atitinkamai nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl nutarties neapibrėžtumo. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta priemonė reiškia pareigą sutuoktiniams negyventi bendrame būste tol, kol neišnyksta grėsmė nukentėjusiojo saugumui, ir gali apimti draudimą patekti į bendrą gyvenamąją vietą, jei tai kelia pavojų ar trikdo nukentėjusiosios saugumą. Gyventi skyrium reiškia tiek fizinį atskyrimą, tiek draudimą tuo metu patekti į bendrą gyvenamąją vietą, jei tai kelia pavojų ar trikdo nukentėjusiojo saugumą. Tačiau toks įpareigojimas savaime nereiškia absoliutaus draudimo apeliantui su ieškovės saugumu suderintu būdu pasiimti asmeninius daiktus, o galimi praktiniai įgyvendinimo klausimai (pvz., daiktų pasiėmimo tvarka) gali būti sprendžiami šalių susitarimu ar papildomais procesiniais veiksmais. Nagrinėjamu atveju pats atsakovas sukūrė situaciją dėl sisteminio smurto (patvirtinto keturiais apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiais), todėl laikinosios apsaugos priemonės taikymas šiuo atveju buvo būtinas, o teiginiai apie darbinių priemonių ar asmeninių daiktų nepasiekiamumą vertintini kaip paties apelianto neteisėto elgesio padarinys, o ne kaip neteisėtas ar neproporcingas jo teisių suvaržymas.
39. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepimuose išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.