- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-28
- Bylos Nr.
- 2S-1683-340/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00608-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Kreditorius
- UAB „Nordecum“
- Skolininkas
- S. A.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą skolininkei S. A. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Nordecum“ kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl 2 000,00 Lt skolos, 948,00 Lt palūkanų, 253,37 Lt delspinigių, 611,11 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininkės S. A..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi kreditoriaus pareiškimą atsisakė priimti; grąžino kreditoriui sumokėtą 21 Lt žyminį mokestį. Teismas konstatavo, kad pareiškimas aiškiai nepagrįstas. Teismas nurodė, kad kreditoriaus reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, skolininkas (vartotojas) yra fizinis asmuo, todėl vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darė išvadą, kad prašomos priteisti netesybos – 948,00 Lt dydžio palūkanos, 253,37 Lt delspinigiai, laikytinos aiškiai per didelės, todėl kreditoriaus reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra aiškiai nepagrįstas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Nordecum“ prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Nesutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Teigia, jog teismas vienai kategorijai priskiria palūkanas ir delspinigius. CK 6.872 str. nustato palūkanas už naudojimąsi paskola, o CK 6.261 str. nustato komercines palūkanas (delspinigius), kurios mokėtinos praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą. Pažymi, jog palūkanų ir delspinigių dydžiai, kuriuos taiko kreditorius, yra reguliuojami ir ribojami Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. bei 21 str., kurių, pareiškęs reikalavimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jis neviršijo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad kreditorius ir skolininkė sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią apeliantas suteikė skolininkei vartojimo kreditą, o skolininkė inter alia įsipareigojo apeliantui nustatytu terminu grąžinti vartojimo kreditą, sumokėti sutartines palūkanas (metinė palūkanų norma –85, 96 proc.) bei, praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą – 0, 05 proc. delspinigių per dieną nuo pradelstos sumokėti sumos. Kreditorius nurodė, jog skolininkės skolos suma – 2 000 Lt, tuo tarpu pinginė sutartinių palūkanų norma nuo kreditoriaus nenurodytos kredito sumos – 948 Lt, prašomų priteisti delspinigių dydis per dieną nuo pradelstos sumokėti sumos – 2 53, 37 Lt
Bylos medžiaga tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo motyvavo tuo, jog šiuo atveju skolininkas yra fizinis asmuo - vartotojas bei, kad kreditoriaus reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, dėl to prašomos priteisti palūkanos ir delspinigiai laikytini aiškiai per dideliais.
Nagrinėjamu atveju kreditoriaus neginčijamais faktais nustatyta, jog tarp kreditoriaus ir skolininkės susiformavo vartojimo teisiniai santykiai, skolininkė Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 14 d. prasme yra vartotojas ir silpnesnioji vartojimo kredito sutarties šalis, vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismui ir konstatuoti, jog skolininko galimybės derėtis dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų, inter alia dėl palūkanų normos ir dydžio, buvo ribotos, todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą, išplaukančią iš materialiosios teisės, ex officio vertinti, yra ar ne pagrindas visa apimtimi patenkinti apelianto reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, nes, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).
Atskirajame skunde apeliantas teigia, jog jo prašomi priteisti palūkanų ir delspinigių dydžiai yra reguliuojami ir ribojami Vartojimo kredito įstatymu. Nurodo, jog 2013-01-14 sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma – 85, 96 proc. yra laikytina protinga ir pagrįsta (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). Tuo tarpu prašomų priteisti delspinigių dydis – 0, 05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną taip pat atitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. reikalavimus.
Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad šalių kredito sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma bei delspinigių dydis neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., 21 str. 2 d., nustatytų maksimalių metinės palūkanų normos (200 proc.) bei delspinigių (0,05 proc.) dydžių, kuriems esant taikoma prezumpcija, kad nustatytos palūkanų bei delspinigių normos yra aiškiai neprotingos, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyti skolininkui 85, 96 proc. dydžio metinė palūkanų normą bei 0,05 proc. dydžio delspinigiai buvo sąžiningi jo atžvilgiu. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ginčo šalis siejo vartojimo kredito sutartiniai santykiai, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, tokiu būdu esant ribotoms skolininko galimybėms derėtis dėl sutarties sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai metinei palūkanų normai, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimai dėl palūkanų bei delspinigių priteisimo yra pagrįsti, atitinkantys sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apelianto interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo kreditorius prašo išieškoti ir 611, 11 Lt patirtų skolos išieškojimo išlaidų. Nors pirmos instancijos teismas šio dydžio nevertino ir dėl jo nepasisakė, tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju kreditorius, reikšdamas reikalavimą priteisti skolos išieškojimo išlaidas, nenurodė kas sudaro minėtas išlaidas, t.y. kokias būtent skolos išieškojimo paslaugas jis suteikė, kokiu dydžiu bei kokiu pagrindu suteiktos paslaugos buvo įkainotos. Taigi nenurodžius, už kokį laikotarpį kreditorius skaičiuoja minėtą įsiskolinimą, skolininkas negali atitinkamai suformuluoti savo atsikirtimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantas pareiškime reikalavimo dėl skolos išieškojimo išlaidų apskritai nenurodė faktinio pagrindo, nors privalėjo nurodyti (CPK 433 str. 1 d. 5 p.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.,
nutarė:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.