Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-383/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-05-24
Bylos Nr.: 2A-383/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-03436-2010-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Vytas Milius, Vigintas Višinskis
Atsakovas: G. D.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Agrorodeo“

Kategorijos

42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
45.12pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-383/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03436-2010-4Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 45.12; 121.18; 121.21. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-621-640/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrorodeo“ ieškinį atsakovui G. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n u statė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Agrorodeo“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. D., prašydamas priteisti iš atsakovo 282 981,24 Lt nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, grąžinti 1853,82 Lt permokėtą žyminį mokestį. Nurodė, kad UAB „Agrorodeo“ ir ūkininkas G. D. 2010 m. liepos 13 d. sudarė grūdų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. IS/10/8/12-1, pagal kurią atsakovas, kaip pardavėjas, įsipareigojo sutartyje numatyta tvarka ir terminais pristatyti ieškovui, kaip pirkėjui, sutarties 1.1 p. lentelėje nurodytą atitinkamos rūšies ir kokybės grūdų kiekį, o ieškovas įsipareigojo šiuos grūdus priimti ir už juos atsiskaityti. Atsakovas turėjo pristatyti 1500 tonų II klasės kviečių, kurių vienos tonos kaina be PVM yra 495 Lt, bendra kaina – 898 425 Lt (su PVM). Kviečius privalėjo pristatyti nuo 2010 metų derliaus nuėmimo pradžios iki 2010-09-15, tačiau atsakovas jų nepristatė. Ieškovas 2010-08-27 elektroniniu paštu informavo atsakovą, kad nuo 2010-08-30 ketina pradėti atsakovo parduotų kviečių pakrovą, prašė nurodyti tikslų atsakovo sandėlio adresą ir pakrovos greitį. Atsakovas į šį pranešimą nesureagavo. Ieškovas 2010-08-30 elektroniniu paštu dar kartą kreipėsi į atsakovą bei nurodė, jog negavo jokio atsakymo, todėl laiko, kad ieškovas sutartį vykdys ir ieškovas gali siųsti mašinas kviečiams pakrauti. UAB „Agrorodeo“ 2010-08-30 pateikė užsakymą UAB „SV Transport“ nupirktų kviečių pakrovimui ir pristatymui. Atsakovas transporto priemonės neįsileido ir kviečių pakrauti neleido. Dėl tokių atsakovo veiksmų buvo priversti su kitais tiekėjais sudaryti pakeičiančias sutartis ir įsigyti atsakovo pagal sutartį nepristatytą grūdų kiekį tuo metu galiojančiomis rinkos kainomis. Dėl kviečių kainų skirtumo ieškovas patyrė 281 302,24 Lt nuostolių. Taip pat patyrė 471 Lt transporto išlaidų, 1208 Lt konkurso nupirkti 1500 tonų II klasės kviečiams paskelbimo išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovas G. D. pateikė atsiliepimą, prašydamas patikslintą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo, kaip stipresniosios sandorio šalies, vienašališkai iš anksto parengtos sutarties sąlygos, kurių atsakovas neturėjo galimybės koreguoti ar keisti, neatitinka LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 str. nuostatų bei LR Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintų tipinių grūdų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų bei įtvirtina ginčo šalių teisių ir pareigų disproporciją. Kadangi sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, todėl jos nuostatos ir joje nustatytos atsakovo atsakomybės sąlygos turi būti aiškinamos ir taikomos prisijungusios šalies (atsakovo) naudai. Sutartyje nurodytas grūdų kiekis (1500 tonų) bei jų vertė (898 425 Lt) yra tik preliminarūs dydžiai, kurie pagal sutartį galėjo būti ir didesni, ir mažesni. Tuo tarpu ieškovas šiais dydžiais remiasi kaip galutiniais. Nurodė, kad sutartį sudarė 2010-07-13, o ji turėjo būti įvykdyta iki 2010-09-15, tuo tarpu kitas sutartis su ūkininkais ieškovas pradėjo sudarinėti jau nuo 2010-09-07. Sutarties vykdymas ar nevykdymas iš atsakovo pusės negalėjo turėti jokios įtakos 29 grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymui ir jų vykdymui. Šių 29 sutarčių dalykas yra ne tik II klasės kviečiai, bet ir kitų klasių kviečiai bei grūdinės kultūros. Ieškovo dokumentuose nurodyta transporto priemonė nebuvo atvykusi į atsakovui priklausantį sandėlį. Ieškovas nutylėjo svarbią aplinkybę, jog tarp sutarties šalių nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2010 m. rugpjūčio 20 d. vyko žodinės derybos dėl sutarties vykdymo, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, t. y. 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžioje paimti grūdų – kviečių pavyzdžiai rodė, kad II klasės kviečių apskritai nebus arba jų bus labai mažai. Iš ieškovo pusės prasidėjo spaudimas pristatyti I ir E klasės kviečius už II klasės kviečių kainą, ką patvirtina ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovo UAB „Agrorodeo“ ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo G. D. 282 981,24 Lt nuostolių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6660 Lt žyminio mokesčio ir 6350 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Agrorodeo“ naudai, 34,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai, grąžino ieškovui UAB „Agrorodeo“ 1853,82 Lt žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis atitiko tipinės žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, numatytas LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme. Nurodė, jog įstatymas nustato, kad tokios rūšies sutarčių sąlygos taip pat turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas, tačiau nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytos sutarties tipinių sąlygų nei Vyriausybė, nei jos įgaliota institucija nėra patvirtinusi. Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu patvirtintos Pavyzdinės sutarties sąlygos, kuriomis tiek ginčo šalys, tiek kiti ūkio subjektai, siekiantys sudaryti grūdų pirkimo-pardavimo sutartį, gali, bet neprivalo vadovautis. Konstatavo, kad pavyzdinės sutartys nėra privalomos ir šalys tik gali atsižvelgti į pavyzdinių sutarčių nuostatas, sudarydamos konkrečią sutartį. Nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis nulėmė šios sutarties šalių teisių ir pareigų neatitiktį, kai atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas įsipareigojo nupirkti sutartyje nurodytą kviečių kiekį. Konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas sutartyje nustatytais terminais nuo 2010 m. derliaus nuėmimo pradžios, t. y. liepos mėnesio iki 2010-09-15 nepristatė sutarto kviečių kiekio, t. y. 1500 tonų. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, jog ieškovas per protingą terminą su kitais fiziniais asmenimis sudarė sutartis, pakeičiančias kviečių pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi minėtos sutartys buvo sudarytos 2010-09-09 – 2010-11-26 laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai ieškovas jau pagrįstai galėjo manyti, jog atsakovas neįvykdys savo prievolės iki 2010-09-15 pristatyti ieškovui 1500 tonų kviečių. Nurodė, kad byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys ieškovo patirtus nuostolius, t. y. 281 302,24. Įvertinęs tai, kad atsakovas yra patyręs verslininkas, ne vienerius metus dirbantis, argumentą, jog sudarydamas sutartį jis nesuprato sutarties sąlygų, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, jog atsakovas neįvykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir iki sutartyje numatyto galutinio kviečių pristatymo termino (2010-09-15) ieškovui jų nepristatė, todėl priteisė dėl sutarties nevykdymo ieškovo patirtus nuostolius, kuriuos sudarė kainų skirtumas tarp sutartyje numatytos kviečių kainos ir kainos, už kurią šiuos kviečius ieškovas pagal pakeičiančias sutartis įsigijo iš kitų tiekėjų tuo metu rinkoje galiojančiomis kainomis. Konstatavo, kad dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ieškovas patyrė 471 Lt transportavimo išlaidų bei 1208 Lt konkurso supirkti 1500 tonų II klasės kviečiams paskelbimo išlaidų. Atsakovo argumentus, jog ieškovas nepagrįstai siuntė transportą ne į sandėlio, o gyvenamosios vietos adresu paimti grūdų, dėl ko neturi teisės reikalauti išlaidų, atmetė, konstatavęs, jog iš ieškovo raštų matyti, kad jis ne vieną kartą kreipės į atsakovą prašydamas nurodyti, kur atvykti, tačiau atsakovas nereagavo. Taip pat atmetė argumentą, jog konkurso supirkti grūdus paskelbimo išlaidos nesusijusios su atsakovo atsakomybe. Nurodė, kad konkursas buvo paskelbtas būtent tam grūdų kiekiui, kuris nebuvo gautas iš atsakovo ir tokiu metu, kuomet jau buvo aišku, kad atsakovas savo prievolės pagal sutartį neįvykdys.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas G. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Agrorodeo“ ieškinį atsakovui G. D. dėl nuostolių priteisimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, civilinę bylą prašė skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Teismas, skundžiamu spendimu visiškai patenkindamas ieškinį, netinkamai išaiškino ir pritaikė LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo bei LR Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 3D-70 nuostatas, neatsižvelgė į šalių 2010 m. liepos 13 d. sudarytoje grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. IS/10/8/12-1 įtvirtintą akivaizdžią sutarties šalių teisių ir pareigų disproporciją, visiškai neįvertino dalies reikšmingų faktinių ir teisių argumentų, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

2. Rašytinėje žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyta abiejų sutarties šalių atsakomybė už pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytų sąlygų nevykdymą, tuo tarpu ieškovas iš anksto jo parengtomis sąlygomis eliminavo bet kokias jo, kaip pirkėjo, atsakomybės sąlygas prieš atsakovą, kaip pardavėją, ir įtvirtino neproporcingas atsakovo atsakomybės sąlygas prieš ieškovą. Be netesybų (baudų) ir palūkanų už atsiskaitymo terminų nesilaikymą LR Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 3D-70 nenustato jokių kitų sutarties šalių tarpusavio atsakomybės formų ir būdų, dėl to sutarties 5.3.2 p. prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja. Ieškovas sutartimi tik deklaratyviai įsipareigojo nupirkti iš atsakovo sutarties 1.1 p. nustatytą grūdų kiekį, tačiau šios savo pareigos neįvykdymo atveju nenustatė absoliučiai jokių atsakomybės prieš atsakovą sąlygų.

3. Sutartis yra akivaizdžiai prieštaraujanti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams dar ir dėl to, kad ieškovas šioje sutartyje vienašališkai įtvirtino teisę savo nuožiūra nepirkti sutartyje nurodyto grūdų kiekio ar pirkti mažesnį jų kiekį, nors atsakovui tokia ar bent panašios apimties teisė apskritai nebuvo nustatyta. Ieškovas neįvertino aplinkybės, kad atsakovo veikla susijusi su tam tikra rizika, ar pavyks išauginti ir nuimti atitinkamą kiekį derliaus, kai tuo tarpu ieškovo veikla tokia ūkine rizika nepasižymi. Ieškovas, iš anksto parengdamas sutarties sąlygas ir teikdamas atsakovui pasirašyti sutartį, neatsižvelgė į tai, jog grūdų rinkos kaina nuolatos keičiasi, dėl ko privalo būti nustatytas mechanizmas tiekiamų grūdų kainai koreguoti ir indeksuoti. Sutarties nuostatos ir ieškovo vienašališkai nustatytos atsakovo atsakomybės sąlygos sprendime turėjo būti aiškinamos ir taikomos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4-5 d.).

4. Teismas nepagrįstai lingvistiškai išskyrė ir išaiškino LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme ir LR Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakyme Nr. 3D-70 vartojamas sąvokas „tipinės sutarties sąlygos“ ir „pavyzdinės sutarties sąlygos“. Žemės ūkio ministro įsakyme vartojama sąvoka „pavyzdinės sutarties sąlygos“ pati savaime nepaneigia tokių sąlygų privalomumo sutarties šalims, o dėl jų privalomojo pobūdžio turi būti sprendžiama ne pagal lingvistinę prasmę, bet pagal bendruosius teisės aiškinimo metodus.

5. Teismas neatsižvelgė į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus bei ieškovo vykdomos grūdų perpardavimo veiklos specifiką, pasireiškiančią tuo, jog ieškovas byloje pateiktas sutartis su kitais žemės ūkio subjektais būtų sudaręs nepriklausomai nuo to, ar atsakovas būtų įvykdęs sutartį, ar ne. Ieškovas siekia nesąžiningai pasinaudoti aplinkybe, kad po sutarties pasirašymo kviečių kaina rinkoje nuolatos augo ir ieškovas grūdus iš kitų ūkininkų supirko didesne kaina.

6. Nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau teismas to visiškai nevertino. Byloje esantys duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad tarp ieškovo nurodomų atsakovo veiksmų (neveikimo) ir tariamų 282 981,24 Lt dydžio nuostolių egzistuotų priežastinis ryšys. Ieškovas sutartis su kitais ūkininkais dėl grūdų įsigijimo pradėjo sudarinėti jau nuo 2010 m. rugsėjo 7 d., t. y. dar iki įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo pabaigos. Pateiktų 29 grūdų pirkimo-pardavimo sutarčių dalykas yra ne tik II klasės kviečiai, bet taip pat ir kitų klasių kviečiai bei kitos grūdinės kultūros. Sutartyje nurodytas grūdų kiekis bei vertė yra tik preliminarūs dydžiai, kurie pagal sutartį galėjo būti ir didesni, ir mažesni, tuo tarpu ieškovas šiais dydžiais remiasi kaip galutiniais. Skelbimą dėl grūdų pirkimo ieškovas užsakė net 4 puslapiuose, kas negali būti laikoma protingomis išlaidomis.

7. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog tarp šalių nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžios iki 2010 m. rugpjūčio 20 d. vyko žodinės derybos dėl sutarties vykdymo, atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, t. y. 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžioje paimti grūdų – kviečių pavyzdžiai rodė, kad II klasės kviečių apskritai nebus arba jų bus labai mažai. Iš ieškovo pusės prasidėjo spaudimas pristatyti I ir E klasės kviečius už II klasės kviečių kainą, ką patvirtina ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai.

8. Teismas nepagrįstai priteisė 6 proc. metinių palūkanų, nes atsakovas nėra juridinis asmuo (LR Ūkininkų ūkio įstatymo 2 str. 2 d.).

9. Priteistos 6050 Lt atstovavimo išlaidos gerokai viršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus maksimalius dydžius, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Agrorodeo“ pateikė atsiliepimą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais argumentais.

1. Atsakovas visiškai nepagrįstai save įvardija silpnesniąją sutarties šalimi. Sandorio, kurį pats pažeidė, vertė – 898 425 Lt. Atsakovas yra verslininkas, užsiimantis ūkine-komercine veikla, todėl jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsakovas turėjo galimybę derėtis ir tai darė. Nepagrįstas teiginys, kad sutartyje nebuvo numatyta ieškovo atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

2. Nesutinka su atsakovu, jog sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymui bei Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymui Nr. 3D-70. LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas kelia du reikalavimus rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygoms: jos turi atitikti įstatymo 4 str. išvardytas tipines sąlygas ir turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Jei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nėra patvirtinusi tipinių sutarties sąlygų, šalys laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų, į sutartį privalomai įtraukiant įstatymo 4 str. nustatytas tipines sąlygas, tačiau šalys yra laisvos susitarti dėl šių sąlygų turinio. Visos privalomosios sąlygos yra aptartos šalių sudarytoje 2010 m. liepos 13 d. grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje. Nei LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo normos, nei Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos nedraudžia nustatyti grūdų pardavėjo pareigą atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Šalys grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje gali susitarti, jog sutartį pažeidusiam pardavėjui gali būti taikoma civilinės atsakomybės forma – reikalavimas atlyginti nuostolius. Sutarties 5.3.2 p. numatytas nuostolių apskaičiavimo būdas įtvirtintas ir CK 6.258 str. 5 d.

3. Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog ieškovas neįrodė visų atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų. Neteisėti veiksmai pasireiškė atsakovui neįvykdžius savo sutartinės prievolės pristatyti ieškovui sulygtą kiekį grūdų. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, todėl ieškovas jos neprivalo įrodinėti. Patirti nuostoliai pagrįsti byloje esančiais įrodymais, t. y. pakeičiančių grūdų pirkimo-pardavimo sutartimis, sąskaitomis-faktūromis, mokėjimų nurodymais. Nesutinka su atsakovu, jog grūdų kiekis ir kaina tėra preliminarūs dydžiai. Sutarties dalykas – parduodamų grūdų kiekis ir kaina – esminės sutarties sąlygos. Skundo argumentai, kad grūdai būtų buvę nupirkti nepriklausomai nuo to, ar apeliantas įvykdys savo įsipareigojimus ar ne, reikšmės neturi. Kiekis turėjo būti kompensuotas.

4. Priešingai nei nurodo apeliantas, 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos gali būti skaičiuojamos nebūtinai juridiniam asmeniui. Pagal CK 6.210 str. 2 d. 6 proc. dydžio procesinės palūkanos gali būti skaičiuojamos verslininkui, nepriklausomai nuo asmens rūšies (fizinis ar juridinis).

5. Nesutinka su skundo argumentu, jog priteistos nepagrįstai didelės bylinėjimosi išlaidos. Teismas atsižvelgė į bylos sudėtingumą, advokato darbo laiką, suteiktų paslaugų pobūdį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Lietuvos Respublikos CK 6.156 str. numato, kad sutarties šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

Byloje nustatyta, kad šalys UAB ,,Agrorodeo“ ir G. D. 2010 m. liepos 13 d. sudarė grūdų pirkimo pardavimo sutartį Nr. IS/101/8/12-1, kuria atsakovas įsipareigojo pristatyti ieškovui 1500 tonų II klasės kviečių, o ieškovas įsipareigojo sumokėti už pristatytus kviečius 898 425 Lt.

Pažymėtina, kad sudaryto sandorio vertė yra didelė – 898 425 Lt. Atsakovas, kaip verslininkas, turintis ūkininkavimo ir sutarčių sudarymo patirtį nuo 1989 m., sudarydamas didelės vertės sandorį, privalėjo įvertinti visas sudaromos sutarties sąlygas ir būti apdairus.

Atsakovas sutinka, kad sutartį sudarė laisva valia. Pati sutartis sudaryta pagal G. D. pasiūlymą parduoti sutartyje nurodytos kokybės ir kiekį grūdų už sutartyje nurodytą kainą.

Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad sutartyje nėra numatyta ieškovo atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Priešingai nei nurodo apeliantas, pagrindinė ieškovo prievolė pagal sutartį yra atsiskaityti už pardavėjo pristatytus grūdus. Būtent už šios ieškovo prievolės nevykdymą ar netinkamą vykdymą sutarties 5.6. punkte yra numatyta sankcija ieškovui – netesybos.

Apelianto nuomone, sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pirmiausiai, 1999 m. lapkričio 16 d. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymui bei Žemės ūkio ministro 2003 metų vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 ,,Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ patvirtintoms pavyzdinių grūdų pirkimo-pardavimo sutarties nuostatoms.

Pažymėtina, kad Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nustato žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas. Pagal šio įstatymo 3 str. žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį. Minėta įstatymo norma kelia du reikalavimus rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygoms: pirma, jos turi atitikti Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 straipsnyje išvardintas tipines sąlygas; antra, jos turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Kadangi Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nėra patvirtinusi tipinių žemės ūkio produkcijos pirkimo pardavimo sutarties sąlygų, šalys yra laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų ir jų turinio, laikantis šio įstatymo reikalavimų, į sutartį privalomai įtraukiant minėto įstatymo 4 straipsnyje nustatytas tipines sąlygas.

Pažymėtina, kad Žemės ūkio ministras 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtino pavyzdinę grūdų pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ji yra rekomendacinio pobūdžio ir šalims nėra privaloma. Šiame įsakyme ir Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme bei pačioje pavyzdinėje grūdų pirkimo sutartyje nėra nustatyta, kad pavyzdinė grūdų pirkimo-pardavimo sutartis šalims yra privaloma ir šalims draudžiama susitarti dėl kitokių sutarties sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartyje pažymėjo, kad pavyzdinė grūdų pirkimo-pardavimo sutartis yra tik pavyzdinio pobūdžio ir nėra privaloma tokią sutartį sudarančioms šalims (administracinė byla Nr. 1838-7/2013). Minėta nutartis apeliacinės instancijos teismui pateikta po civilinės bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos CPK 314 straipsnio reikalavimus bei šio įstatymo taikymo praktiką, laiko, kad šis įrodymas yra priimtinas sprendžiant G. D. apeliaciniame skunde keliamus klausimus.

Kaip minėta, kadangi šiuo metu nėra patvirtintos tipinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, nagrinėjamu atveju šalys yra laisvos susitarti dėl šių sąlygų turinio, atitinkamai laikantis kitų įstatymų, reguliuojančių šiuos klausimus, reikalavimų. Visos nurodytos Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 str. privalomos sąlygos yra aptartos šalių sudarytoje 2010 m. liepos 13 d. grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 1S10/8/12-1.

CK 6.189 str. 1 d. nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Paminėtos pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos nedraudžia nustatyti grūdų pardavėjo pareigą atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pažymėtina, kad sutarties 6.1.1 p. numato, kad grūdų pirkimo-pardavimo sutartis gali būti papildyta, pakeista ar nutraukta rašytiniu šalių susitarimu. Tai reiškia, kad šalių valia pavyzdinės sutarties sąlygos gali būti pildomos, keičiamos ir modifikuojamos pagal faktinę situaciją bei šalių interesus. Sutartinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (CK 6.245 str. 3 d.), t. y. nukentėjusioji šalis gali pasirinkti, ar iš sutartį pažeidusios šalies reikalauti nuostolių atlyginimo, ar netesybų.

Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus ieškovas su atsakovu sudarydami 2010 m. liepos 13 d. sutartį, galėjo susitarti dėl sutarties 5.3.2. p. sąlygos, kuri numato, jog pardavėjas privalės atlyginti visus pirkėjo nuostolius, patirtus dėl tokios pardavėjo pareigos pažeidimo, t. y. padengti skirtumą tarp pirkėjo sudaryto grūdų pirkimo-pardavimo sandorio dėl pagal šią sutartį nepristatytų grūdų įsigijimo iš trečiųjų asmenų kainos ir šioje sutartyje numatytos nepristatytų grūdų kainos. Be to, pardavėjas privalės pirkėjui atlyginti visas išlaidas, susijusias su nepristatytų grūdų įsigijimo iš trečiųjų asmenų sandoriu, bei netesybas, kurias pirkėjas patirs dėl savo įsipareigojimų pagal su klientais sudarytas sutartis pažeidimo. Toks susitarimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.258 str. 5 d. reikalavimus, t. y. civilinėje teisėje įtvirtintą atsakomybės už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą principą.

Pažymėtina, kad Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nenumato jokių imperatyvių reikalavimų dėl pardavėjo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Šio įstatymo 10 str. nurodo, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai ir pardavėjai pažeidę šio įstatymo reikalavimus atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Nei minėtame įstatyme, nei Žemės ūkio ministro įsakymuose nėra nustatyta, kad grūdų pirkimo-pardavimo sutartyse gali būti numatyta tik vienintelė atsakomybės už grūdų nepardavimą priemonė – bauda. Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 3D-70 2 punkte nurodyta, kad sudarant sutartis būtina vadovautis CK.

Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, visiško nuostolių atlyginimo principo taikymas gali būti apribotas tik įstatymu arba sutartimi. CK 6.252 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys savo susitarimu negali riboti atsakomybės už žalos padarymą, kai tokie nuostoliai (žala) padaryti dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo. Šiuo atveju atsakovo atsakomybės neriboja jokie įstatymai, akivaizdu, kad žemesnės teisinės galios aktas - ministro įsakymas, negali pakeisti aukštesnės teisinės galios akto. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sąlygos nėra imperatyvios ir kad šalių sudarytos sutarties 5.3.2 punktas joms neprieštarauja, yra pagrįsta. Kaip minėta, pavyzdinė grūdų pirkimo-pardavimo sutartis nėra norminis teisės aktas, jį patvirtinant nebuvo įgyvendinamas Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. Pavyzdinė sutartis tokias sutartis sudarančioms šalims turi tik pavyzdinę reikšmę.

Pažymėtina, kad atsakovas grūdų pirkimo-pardavimo sutartį sudarė laisva valia, jis turi ilgametę verslo vykdymo patirtį, turėjo galimybę derėtis dėl sutarties sąlygų, t. y. byloje nėra aplinkybių, dėl kurių sutarties sąlygos turi būti aiškinamos išskirtinai atsakovo interesais.

Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 str.). Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, kuriuo turi būti vadovaujamasi visuose sutartinių santykių etapuose; šalys negali jo atsisakyti ar apriboti jo taikymą (CK 6.158 str. 2 d.). Vienas sąžiningumo principo sutartiniuose santykiuose aspektų yra draudimas vienai šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos šalies teisėti lūkesčiai, kuriuos sukėlė pirmosios šalies atlikti veiksmai, su sąlyga, kad antroji šalis turėjo protingą pagrindą teisėtiems lūkesčiams susiformuoti, t. y. kontrahento elgesį vertino adekvačiai, tinkamai. Tai reiškia, kad sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m .kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).

Priešingai, negu teigia apeliantas, byloje nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, nes atsakovas G. D. neneigia, kad neįvykdė sutartinės prievolės pristatyti ieškovui UAB ,,Agrorodeo“ sutartą grūdų kiekį. Atsakovas nepateikė savo kaltę paneigiančių įrodymų, jis ne kartą 2010 m. rugpjūčio 20 d., 27 d. ir 30 d. elektroniniais laiškais, raštu buvo ragintas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal sutartį (b. l. 14, 15, 17 T.1), tačiau neatsakė ieškovui, sutarto kiekio grūdų nepristatė. Ieškovas taip pat įspėjo atsakovą, kad nesulaukęs atsakymo laikys, jog atsakovas atsisako vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir reikalaus nuostolių atlyginimo (b. l. 24 T.1). Vadovaujantis sutarties 2.3 p. UAB ,,Agrorodeo“ taip pat informavo atsakovą, kad sutinka priimti kitų klasių grūdus, kurių kaina bus koreguojama atsižvelgiant į faktinę atvežtų grūdų kokybę. Ieškovo patirti nuostoliai yra pagrįsti byloje pateiktais įrodymais: grūdų pirkimo-pardavimo sutartimis, sąskaitomis faktūromis, mokėjimų pavedimais. Tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovo veiksmų, nepateikiant sutartyje numatyto kiekio grūdų, yra priežastinis ryšys. Ieškovo veikla susijusi su grūdų pirkimu-pardavimu tretiesiems asmenims, todėl papildomais pirkimais jis turėjo kompensuoti atsakovo nepateiktą grūdų kiekį.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad paaiškėjus, kad atsakovas neįvykdys savo įsipareigojimų pagal sutartį ir vengiant bendradarbiauti, ieškovas neturėjo pagrindo tikėtis santykių tęstinumo, esant aiškiai išreikštam atsakovo ketinimui nevykdyti sutarties. Vykdydamas įsipareigojimus pagal kontraktą (b. l. 141-143,157-159), UAB ,,Agrorodeo“ buvo priversta operatyviai per įmanomai trumpiausią laiką nupirkti grūdus rinkoje galiojančiomis kainomis, todėl 2010 m. rugsėjo 8 d. paskelbė konkursą grūdams pirkti.

Atsakovas nepateikė įrodymų, kad tokios žemės ūkio produkcijos ieškovas galėjo įsigyti mažesnėmis kainomis. Grūdų rinkos kainų svyravimai neturi lemiamos reikšmės atsakovo atsakomybės apimčiai, nes sudarydamas sutartį G. D. prisiėmė kainos pasikeitimo riziką, t. y. kad grūdų rinkos kaina gali būti nepalanki tiek ieškovui, tiek ir atsakovui, tačiau 2010 m. liepos 13 d. sudarydamos sutartį šalys susitarė, kad už 1500 tonų kviečių grūdų bus sumokėta 898425 Lt, tačiau atsakovas šio susitarimo nesilaikė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo ieškinį ir priteisė iš atsakovo 282 981,24 Lt nuostolių atlyginimą.

Lietuvos Respublikos CK 6.210 straipsnis numato, kad, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokomos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato kitokio palūkanų dydžio, todėl įstatymo reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra pažeisti.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės šio ginčo sprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto spendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

Apeliantas G. D. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodė, kad faktinės bylos aplinkybės turėtų būti tiriamos iš naujo, nes ieškinio suma yra didelė, pirmosios instancijos teismas pasisakė ne dėl visų atsakovo nurodytų argumentų. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė šalių pateiktus įrodymus, kitokių objektyvių priežasčių, dėl kurių turėtų būti skiriamas civilinės bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, atsakovas nenurodė, todėl tenkinti prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str.1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju apeliacinio teismo sprendimas yra palankus ieškovui UAB ,,Agrorodeo“, kuris pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nurodo, kad patyrė 3025 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R -85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, ieškovui yra priteistina 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Agrorodeo“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 1500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Vytas MiliusMarytė MitkuvienėVigintas Višinskis