Kauno apylinkės teismo sprendimas

2014-09-30 · Civilinė byla Nr. 2-275-673/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-09-30
Bylos Nr.
2-275-673/2014
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-00046-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Šablevičienė
Ieškovas
E. O.
Atsakovas
R. D.
Advokatai
Antanas Jarašius, Valentinas Baltrūnas
Kategorijos
  • 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-275-673/2014Teisminio proceso Nr. 2-22-3-00046-2014-6Procesinio sprendimo kategorija: 42.4.; 44.1.; 44.8.; 99.5.; 99.7.; 99.9.; 113.1.; 116.1. (S)
KĖDAINIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 30 d.Didžioji g. 64, Kėdainiai LT-57273
Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėja Laima Šablevičienė,sekretoriaujant Sandrai Navickienei, dalyvaujantieškovui E. O., ieškovo atstovui advokatui Antanui Jarašiui,atsakovei R. D., jos atstovui advokatui Valentinui Baltrūnui,

viešame teismo posėdyje žodinio nagrinėjimo tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. O. patikslintą ieškinį R. D. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas E. O. patikslintu ieškiniu (I t., b. l. 109-111) prašo priteisti iš atsakovės R. D. 57 000 Lt patirtų nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi, įskaitant atstovavimo, išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2008-03-03 su R. D. sutarė, kad jis parduos, o atsakovė nupirks jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kėdainių r., už 145 000 Lt. Pirkėja būsimo mokėjimo sąskaita jam sumokėjo 5000 Lt avanso. Jam sutinkant, atsakovė apsigyveno sodyboje, tačiau jokių kitų teisių neįgijo, išskyrus tai, kad jis neprieštaravo, jog darytų einamąjį remontą. Kadangi atsakovė garantavo, jog netrukus sutartą pinigų sumą turės, sodyboje apsigyventi leido. Vėliau sužinojo, kad atsakovė pakeitė langus, išgriovė duonkepį, du koklinius pečius, įvedė centrinį šildymą, 2012 m. savavališkai pastatė priestatą, iškirto daugelį vaismedžių. Nurodė, kad atsakovė vis prašydavo pinigų sumokėjimo terminą pratęsti. Antrą kartą raštu sutartį pratęsė 2010-03-13 iki 2011-03-01. Tą kartą atsakovė, užtikrindama būsimą sandorį, jam davė dar 1000 Lt avanso ir liko skolinga 139 000 Lt sumą, kurią įsipareigojo sumokėti iki 2011-03-01 (litais), o nesumokėjus iki minėtos datos, įsipareigojo iki 2012-03-01 minėtą sumą sumokėti eurais, t. y. 40 289 EUR. Yra įsitikinęs, kad atsakovė yra nesąžininga, kadangi įsipareigojimų nevykdė, daugiau kaip 5 metus gyveno jam priklausančioje sodyboje, nemokėdama nuomos mokesčio. 2013-08-20 išsiuntė atsakovei pretenziją, reikalaudamas sumokėti sutartą kainą ir iki 2013-10-01 notarine tvarka sudaryti sodybos pirkimo-pardavimo sutartį, o nesumokant, iki 2013-10-01 išsikelti su šeima ir turtu iš gyvenamojo namo. Taip pat nurodė, kad bus priverstas kreiptis į teismą, prašydamas arba sutartį pripažinti sudaryta ir priteisti sutartą kainą, arba iškeldinti, taip pat atlyginti nuostolius už naudojimąsi sodyba bei negautas pajamas, t. y. kainos skirtumą tarp likusios skolos ir sumos, už kurią parduos gyvenamąjį namą. Nesuėjus šiam terminui, 2013-08-30 susitikus su advokatais, atsakovė galutinai pareiškė, kad sodybos nepirks, nes neturi lėšų ir neišsikels, kol jis jai neatlygins remonto išlaidų. Nurodė, kad jis rankpinigius (avansą) gavo tam, kad sutartyje nustatytu terminu neparduotų sodybos kitiems asmenims, be to, tokiu būdu įgijo atitinkamą rašytinį įrodymą apie tikruosius šalių ketinimus, terminus ir įsipareigojimus. Sutartyje jokie jo įsipareigojimai dėl leidimo griauti, statyti, remontuoti, dėl apmokėjimo už remontą, jo dydį, nenumatyti, nes jokių papildomų susitarimų nebuvo. Atsakovė, gyvendama jo sodyboje dagiau kaip 5 metus, privalėjo būstą atitinkamai remontuoti (einamasis remontas), tinkamai jį prižiūrėti bei tausoti, dėl šios priežasties susitarė, kad jis nuomos mokesčio nereikalaus. Atsakovė įsipareigojo sumokėti 145 000 Lt už tokio stovio sodybą, kokia ji buvo 2008-03-03. Savavališkai pastatydama mūrinį priestatą prie medinio gyvenamojo namo, kuris visiškai nereikalingas, atsakovė subjaurojo sodybos vaizdą ir sumažino jos vertę. Sodybą jam pavyko parduoti 2013-12-31 tiktai už 82 000 Lt, t. y. už 63 000 Lt mažesnę kainą, nors tais pačiais 2008 metais jis turėjo galimybę sodybą parduoti ir kitiems asmenims, kurių buvo pakankamai. Taigi nevykdydama sutarties atsakovė jam padarė 57 000 Lt nuostolį. Atsakovė labai ilgą laiką gyvendama jam priklausančioje sodyboje, pažeidė jo nuosavybės teisę ir trukdė sodybą parduoti. Pagal 2013-09-07 preliminarią sutartį jis įsipareigojo kitam pirkėjui sodybą parduoti už 85 000 Lt iki 2013-12-01. Atsakovė galutinai išsikraustė ir grąžino raktus 2013-12-14, t. y. jis pažeidė preliminarios sutarties sąlygas, todėl pirkėjas pareiškė, kad sodybos nebepirks, dėl ko teko ją parduoti už mažesnę kainą – 82 000 Lt. Pardavimo kainai esminės įtakos turėjo neteisėtai pastatytas ir nereikalingas priestatas, kurį būtina perstatyti, sutvarkyti dokumentus, įteisinti, bei netinkamai ir nekokybiškai padarytas remontas.

Atsiliepimas

Atsakovė R. D. pateiktais atsiliepimais į ieškinį (I t., b. l. 42-47) ir patikslintą ieškinį (I t., b. l. 114-115) prašė ieškovo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad 2008-03-09 tarp jos ir ieškovo buvo pasirašytas susitarimas dėl ieškovui priklausančios sodybos pirkimo-pardavimo už 145 000 Lt kainą. Pasirašant susitarimą, ieškovui sumokėjo 5000 Lt avansą, taip pat aptarė kitas sąlygas, o būtent: kadangi namo įsigijimui neturėjo tiek lėšų, su ieškovu sutarė, kad jis leis jai su sugyventiniu apsigyventi sodyboje, o jie pardavinės butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainių m., kurį pardavę atsiskaitys su ieškovu. Jokių konkrečių terminų to ketinimo įgyvendinimui nebuvo numatę. Prieš įsikeliant į ieškovo namą, buvo akivaizdžiai matyti, kad jo fizinė būklė yra bloga, namui reikalingas kapitalinis remontas, tuo metu name niekas negyveno, todėl ieškovas sutiko, kad namui reikalingas remontas. Pasirašius 2008-03-03 susitarimą, ieškovas leido apsigyventi jo name, tai pat leido vykdyti name statybos ir remonto darbus. Pasirašant 2010-03-13 susitarimą, iš esmės išliko ta pati sąlyga, jog ieškovui priklausančio namo pirkimas yra susijęs su jai priklausančio buto Kėdainių mieste pardavimu. Tuo atveju, jeigu jiems nepavyks parduoti buto ir tuo pačiu nusipirkti ieškovo gyvenamojo namo, ieškovas tvirtino atlyginsiąs jų patirtas, su gyvenamojo namo pagerinimu susijusias išlaidas. Susitarimas su ieškovu buvo neįgyvendintas, kadangi dėl ekonominės krizės Lietuvoje, kuri tiesiogiai paveikė nekilnojamojo turto kainas, nepardavė buto Kėdainių mieste ir tuo pačiu negalėjo iš ieškovo nupirkti namo. Tokiu būdu akivaizdu, kad ieškovas, pratęsdamas gyvenamojo namo pardavimo terminus, pripažino faktinę aplinkybę, kad minėto gyvenamojo namo pardavimas yra tiesiogiai susijęs su jos buto pardavimu, todėl tokie paties ieškovo veiksmai įrodo, kad jis pasirašydamas susitarimus iš esmės prisiėmė ekonominę riziką. 2013-08-22 ieškovas pateikė reikalavimą vykdyti sutartį arba išsikelti iš gyvenamųjų patalpų. Kadangi ieškovo buvo raginama nedelsiant išsikelti iš gyvenamojo namo, todėl 2013-10-01 ieškovui pateiktame paaiškinime nurodė, kad tarp jų susiklostė neterminuotos panaudos santykiai, todėl nutraukti šia sutartį galima įspėjus kitą šalį prie tris mėnesius. Šiuo atveju ieškovas pareikalavo išsikelti iš patalpų nesilaikydamas šio termino, todėl rašte ieškovui nurodė, kad neterminuota gyvenamųjų patalpų panaudos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2013-11-22. Tikėdama, kad ginčą galima išspręsti bendradarbiaujant ir tuo pačiu žinodama, kad namą turi atlaisvinti iki 2013-11-22, likus dviem dienoms iki išsikėlimo susisiekė su ieškovu, su kuriuo sutarė, kad 2013-11-23 ieškovas kartu su naujais pirkėjais atvyks ir jie kartu vyks į sodybą perduoti gyvenamojo namo bei raktų. Kaip ir buvo sutarta, 2013-11-23 jie nuvyko į sodybą, kur ji, dalyvaujant naujiems pirkėjams, perdavė ieškovui priklausantį turtą – gyvenamąjį namą bei šio namo raktus. Prieš perduodant turtą, ieškovas jokių pretenzijų nereiškė.

Teismo posėdžio metu ieškovas E. O. ir jo atstovas palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir prašė patikslintą ieškinį tenkinti jame nurodytų motyvų pagrindu. Ieškovas papildomai paaiškino, kad pastatytą gyvenamojo namo priestatą pamatė kažkur 2012 m. Dėl šio priestato statybos labai nerimavo, kadangi jis buvo pastatytas be tam reikalingų leidimų, buvo nelegalus statinys. Tai, jog namo nepirks, atsakovė galutinai pasakė tik 2013-08-30. Dar 2012 metais, kai jau manė, jog atsakovė nenupirks namo, atsakovės sugyventinis atsivedė O. S. ir jie įtikino, kad iki rugsėjo mėn. tikrai nupirks sodybą. Sodybą teko parduoti gerokai pigiau dėl savavališkai pristatyto priestato, kuris subjaurojo viso namo vaizdą, jį pamatę galimi pirkėjai nuspręsdavo nepirkti namo. Apie priestato statybos teisėtumą pirkėjai neklausė. Pirkėjų namui ieškojo 2013 metais, dėdamas skelbimus į laikraščius „Rinkos aikštė“ ir „Mugė“, skelbimus dėjo apie 10 kartų. Didžiąją dalį skelbimų dėjo po to, kai atsakovė galutinai nurodė, kad nepirks, gal pora skelbimų buvo įdėta iki to. 2008 metais sodybą būtų tikrai pardavęs už su atsakove sutartą kainą, nes buvo ne vienas pirkėjas, tačiau dėl susitarimo su atsakove, kitiems potencialiems pirkėjams jos nepardavė. Sodybą paveldėjo po mamos mirties 2003 metais. Po jos mirties jis kreipėsi į notarą, susitvarkė visus dokumentus. Jam buvo paaiškinta, kad paveldėjimo teisės liudijimą galės išsiimti bet kada, kai tik jo prireiks. Pardavęs šia sodybą, tikėjosi gauti pinigų pragyvenimui. Kadangi iš atsakovės nesulaukė apmokėjimo, jam teko skolintis pinigų, įkeisti savo gyvenamąjį namą. Skolą grąžino pavėluotai, teko ne kartą dėl to atsiprašinėti, galutinai skolą grąžino 2014 m. sausio mėn. Visą laiką tikėjo, kad atsakovė nupirks sodybą, buvo tuo įtikintas atsakovės. Atsakovei leidimo remontuoti sodybą nei žodžiu, nei raštu nedavė. Į sodybą jis atvažiuodavo, tačiau būdavo pasitinkamas lauke, kai įėjo į namo vidų, remontas jau buvo padarytas. Vidaus remontą atsakovė su sugyventiniu atliko tik įsikėlę į namą. Susitarimų su atsakove tekstus surašė jo žmona. Namo raktus atsakovė perdavė kažkur 2013 m. gruodžio mėn. vidury. Su atsakove kalbos apie kainos sumažinimą nebuvo.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovė R. D. ir jos atstovas palaikė atsiliepimuose nurodytus nesutikimo su ieškiniu motyvus ir prašė ieškinį atmesti. Atsakovė papildomai paaiškino, kad ieškovas neprieštaravo, kad ji su sugyventiniu apsigyventų sodyboje ir atliktų namo remontą. Ieškovas yra sakęs, kad nepavykus nupirkti sodybos, jis atsiskaitys už patirtas remonto išlaidas, už medžiagas. Kiekvieną kartą nuvažiavus pas ieškovą, jis klausdavo, ką jie daro sodyboje, kaip jiems sekasi. Jie išvardindavo, kokius darbus jie atlieka. Visa tai aptariant, kartu būdavo ieškovo žmona. Ieškovas likdavo patenkintas, kad jie tvarko sodybos vidų ir aplinką. Jie remontą darė tikėdamiesi šią sodybą nupirkti. Remontą darė iš pasiskolintų pinigų, paskolą ėmė jos sugyventinis, per du kartus pasiskolino 25 000 Lt. Kai pamatė skelbimus apie sodybos paravimą, kuriuose kaina buvo nuleista iki 85 000 Lt, ieškovo prašė leisti jiems dar kartą pamėginti parduoti butą (duomenys neskelbtini) gatvėje bei nuleisti sodybos kainą, tačiau ieškovas kategoriškai nesutiko. Toliau gyventi sodyboje prašė pats ieškovas, tam kad jie gyvendami ją prižiūrėtų ir saugotų, įleistų galimus pirkėjus sodybą apžiūrėti. Jie susitarė draugiškai, bendrom jėgom parduoti sodybą. Atvykusiems pirkėjams sodyba nepatiko, nes nebuvo arti autobusų stotelės, parduotuvės, blogas privažiavimas, blogas stogas, sodybai dar reikėjo didelių investicijų. Kad negalės nupirkti sodybos suprato 2012-2013 metais. Statyti priestatą buvo jos sugyventinio sumanymas, kadangi name nebuvo nei prieškambario, nei vonios, nei tualeto, nors ji liepė nestatyti. Iš namo turėjo išsikraustyti 2013-11-22. Kadangi tai buvo darbo diena, penktadienis, ji paskambino ieškovui ir paprašė leisti išsikraustyti 2013-11-23. Tą dieną jie ir išsikraustė, išsinešę visus daiktus, perdavė sodybą ir jos raktus naujiesiems namo savininkams. Perdavime dalyvavo ir ieškovas. Ieškovui jokių nuostolių nepadarė, priešingai, pagerino jo turtą. Butui, esančiam (duomenys neskelbtini) g., turėjo du pirkėjus, kurie buvo pasirengę mokėti po 200 000 Lt, tačiau tai buvo jaunos šeimos ir jos negavo paskolos iš banko. Preliminarios sutartys su šiais asmenimis nebuvo sudarytos. Vėliau dėl krizės kainos labai greitai ir smarkiai nukrito. Tačiau jie vis dėjo skelbimus ir mėgino parduoti butą. Pripažįsta, kad išgriovė duonkepį, koklinius pečius, įvedė centrinį šildymą. Skolintus pinigus investuoti į namo remontą buvo jos ir sugyventinio bendras sprendimas. Sodybos pirkimo-pardavimo sutartį ketino sudaryti, kai sumokės už sodybą pinigus. Jai žinoma, kad tuo metu, kai 2008 metais tariantis dėl sodybos pardavimo jos sugyventinis buvo nuvykęs į sodybą, ieškovui kažkas skambino ir domėjosi sodyba. Tariantis su ieškovu dėl sodybos pirkimo, nusiderėjo 5000 Lt nuo 150 000 Lt kainos. Tuo metu tai buvo reali kaina. Dėl priestato statybos susitarimo su ieškovu nebuvo, apie ketinimą statyti priestatą ieškovui nesakė. Sodas buvo labai senas, obelys sirgo vėžiu, todėl medžius išrovė ir naudojo namo kūrenimui.

Liudytojas V. P. parodė, kad ketino nupirkti vaikams autentišką sodybą ir maždaug prieš penkerius metus buvo nuvykęs apžiūrėti ieškovo sodybos, esančios netoli Pramonės rajono. Sodyboje buvo medinis namukas, mūrinis ūkinis pastatas, sodas, apsodintas obelimis. Tačiau su ieškovu nesutarė dėl kainos, nes jis prašė 150 000 Lt, o jis tiek neturėjo, trūko apie 35 000 Lt. Ieškojo būtent autentiškos sodybos, kvėpuojančios, su kokliniais pečiais ir pan. Vėliau vėl pamatė skelbimus, kad sodyba pardavinėjama. Kai nuvyko apžiūrėti antrą kartą, sodybą atsisakė pirkti, nes sodyba buvo pertvarkyta, kaip jam nepatiko. Tuo metu kaina buvo jau mažesnė.

Liudytojas V. P. parodė, kad su atsakove R. D. kartu gyvena apie 17 metų. 2008 m. pagal skelbimą susirado sodybą, su ieškovu susitarė dėl pardavimo, pasirašė popieriuką, susitarė dėl 145 000 Lt kainos, nusiderėjo nuo 150 000 Lt, davė 5000 Lt avanso, vėliau dar 1000 Lt avanso. Ieškovas leido įsikelti ir daryti remontą. Jie visą vasarą ir rudenį remontavo sodybą, darė kapitalinį remontą, keitė langus, žemino lubas, iš vidaus šiltino sienas, tvarkė supuvusias grindis, išvertė pečius, tvarkė sodą. Remontui atlikti savo vardu iš banko paėmė 25 000 Lt kreditą. E. O. viską, kas vyksta sodyboje matė, ne kartą buvo atvykęs į sodybą. Priestatą įteisinti planavo vėliau. Kad sodybos negalės nusipirkti, suprato 2012 metais. 2013 m. pavasarį su E. O. susitarė, kad namą pardavinės bendrom jėgom. Buvo kalba, kad pardavęs namą, jis atsiskaitys už medžiagas. Medžiagoms išleido virš 40 000 Lt. Pinigai buvo investuojami į namą, o ne mokami E. O., kadangi name buvo neįmanoma gyventi ir jie norėjo jį susitvarkyti, be to, nebuvo susitarimo, kad jie skolinsis iš banko ir mokės E. O.. Buvo susitarta, kad jie sumokės tada, kai parduos butą. R. D. butą pradžioje pardavinėjo už 200 000 Lt, vėliau ir už 150 000 Lt, tačiau niekas nepirko. Pagrindiniai remonto darbai namo viduje buvo atlikti 2008 metais, tuo laikotarpiu ieškovas ne kartą buvo atvykęs į sodybą, buvo įėjęs į namo vidų, matė remonto darbus. Jis pasakė, kad ką norite, tą darykite, kaip norite, taip remontuokitės. E. O. atvykdavo ir dėl pinigų, ir pasižiūrėti, kaip vyksta remontas. Tai, jog po namu esantis žemės sklypas yra ne ieškovo nuosavybė, o yra nuomojamas iš valstybės, nežinojo. E. O. visus dokumentus žadėjo sutvarkyti. Sodybos nenupirko todėl, kad nepardavė buto Kėdainių mieste ir neturėjo pinigų. Kai jie 2008 m. pirmą kartą apžiūrinėjo sodybą, E. O. buvo vienas skambutis, kažkokia moteris teiravosi dėl sodybos, bet E. O. atsakė šiai moteriai. 2013 m., maždaug rudenį, jam teko bendrauti su į sodybą atvykusiais asmenimis, kurie vėliau nusipirko sodybą. Iš jų kalbos suprato, kad sodybą jie perka tik todėl, kad joje atliktas remontas. Su naujais pirkėjas apie priestatą nekalbėjo, jie dėl priestato nieko nesakė. E. O. 2013 m. rudenį reikalavo nugriauti priestatą, vėliau to nereikalavo. Konfliktai su E. O. prasidėjo 2013 m. pavasarį, kai jis pamatė suartą žemę. Kai 2013 m. pavasarį su E. O. nusprendė bendrai pardavinėti sodybą, jie prašė sumažinti kainą, tačiau kainos nesumažino. E. O. už į namo remontą įdėtas medžiagas sutiko mokėti 10 000 Lt.

Liudytojas A. V. parodė, kad pirko sūnui sodybą iš E. O.. Sodybą nupirko už 82 000 Lt, nusiderėjo 10 000 Lt nuo pradinės 92 000 Lt kainos. Pirkimas-pardavimas užtruko, kadangi sodyboje gyveno žmonės. Kai pradėjo reikalauti, kad žmonės išsikraustytų, E. O. nuleido 3000 Lt. E. O. grynaisiais davė 5000 Lt rankpinigių. Kitus pinigus sumokėjo pavedimais. Iš viso sumokėjo 82 000 Lt. Tai, kad name gyveno žmonės sužinojo tada, kai nuvyko apžiūrėti sodybos. Po apžiūros namo viduje jam viskas pasirodė gerai, namo būklė tenkino. Nusipirkę pamatė, kad langai sudėti prastai, blogai atliktas apšiltinimas iš vidaus, priestate per lubas bėga vanduo. Priestatas stovi, gavo leidimus namo rekonstrukcijai. Jei nebūtų šio priestato, dėl leidimo rekonstrukcijai nebūtų kreipęsi. Už rekonstrukcijos projektą sumokėjo 1000 Lt. Priestatas yra niekinis: nei išvaizdos, nei kokybės, sugadintas namas. Sodybos kainą nuderėjo ir todėl, kad žemė prie namo buvo valstybinė. Kada R. D. atidavė raktus, tiksliai neatsimena.

Liudytojas K. V. parodė, kad tėvo nupirktoje sodyboje dar negyvena, nes ją reikia tvarkyti, keisti stogą. Namo tvarkymu, remontu rūpinasi tėvas.

Liudytoja R. Š. parodė, kad su atsakove R. D. yra namo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje (dabar ten jau (duomenys neskelbtini) g.), bendrasavininkės. Žino, kad D. pardavinėjo savo dalį. Tuo metu, kai pardavinėjo, buvo didelės nekilnojamojo turto kainos, D. dalis buvo sutvarkyta. Už kokią kainą pardavinėjo, tiksliai nežino, nes ji pati neketino pirkti. Yra pati mačiusi ir R. D. yra sakiusi, kad žmonės atvažiuodavo pasižiūrėti, bet dėl tam tikrų priežasčių atsisakydavo pirkti. Kiek jai žinoma, vieni žmonės ketino pirkti, bet dėl neišspręstų finansų nenupirko. Pardavinėjo visą laiką, kai buvo įsigiję sodybą. Žino, kad sodybą įsigijo 2008 m. pavasarį, po to R. D. dar kurį laiką gyveno (duomenys neskelbtini) g. ir remontavosi sodybą. Remontas truko daugiau nei pusmetį, į sodybą persikėlė palaipsniui. Sodybos ji nenupirko, nes nepardavė buto (duomenys neskelbtini) g. Iš R. D. žino, jog buvo susitarimas, kad sodybą nupirks, kai parduos butą.

Liudytojas V. Č. parodė, kad prieš gerus 10 m., dar esant gyvai E. O. mamai, lankėsi mamos sodyboje. Sodybos pardavimas vyko prieš 6-7 metus. Jis, turėdamas patirties nekilnojamojo turto srityje, patarė E. O. sodybą parduoti už ne mažiau kaip 150 000 Lt.

Liudytojas A. K. parodė, kad padėjo V. P. daryti remontą įsigytoje sodyboje. Remontas buvo daromas, kad galėtų gyventi toje sodyboje. Namo vidus buvo senoviškas, apleistas, pečius ir duonkepis buvo nebetinkami eksploatacijai. V. P. buvo sakęs, kad savininkas leido daryti remontą. Tuo metu, kai jis buvo sodyboje ir darė remontą, savininkas nebuvo atvažiavęs. Remontą darė apie 5 mėnesius. Mano, kad dėl susidariusios situacijos yra abiejų kaltė. Abejoja, ar sodybą būtų kas nors nupirkę, jei nebūtų atliktas remontas.

Liudytoja L. K. parodė, kad atsakovės sugyventinis V. P. yra jos tėvas. Kiek pamena, butą (duomenys neskelbtini) g. atsakovė pardavinėjo po 190 000 Lt, nes pati dėjo skelbimą į internetą. Tai buvo kažkur po metų, kai įsikėlę į sodybą. Pačioje pradžioje pardavinėjo už 210 000 Lt. Kiek buvo girdėjusi iš tėčio ir R. D. kalbų, buvo susitarimas, kad jie parduoda butą Kėdainiuose ir atiduoda pinigus už sodybą. Paskutiniai daiktai buvo iškraustyti 2013 m. lapkričio 23 d. ir tą pačią dieną atidavė raktus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų pagrindu nustatyta, kad 2008 m. pavasarį šalys susitarė, jog ieškovas E. O. parduos, o atsakovė R. D. nupirks ieškovui priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) k., Kėdainių r., už 145 000 Lt kainą. Šiam susitarimui patvirtinti šalys 2008-03-03 pasirašė raštelį, kuriame nurodoma, kad R. D. davė E. O. 5000 Lt avanso už sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) k., Kėdainių r., likusią sumą (140 tūkst. Lt) atsiskaitys iki 2008-05-14 (I t., b. l. 10). 2008-05-18 šio raštelio antroje pusėje padarytas prierašas, kad sutartis pratęsiama iki 2008-09-01 (I t., b. l. 10 kita pusė). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pasirašius 2008-03-03 susitarimą, atsakovė kartu su sugyventiniu V. P. apsigyveno ieškovui priklausančioje sodyboje. 2010-03-13 atsakovė ieškovui sumokėjo dar 1000 Lt avanso už sodybą ir tą pačią dieną šalys pasirašė raštelį, kuriame nurodoma, kad atsakovė už sodybą ieškovui davė 6000 Lt avanso, likusi suma 139 tūkst. Nurodyta, kad likusią sumą iki 2011-03-01 atsiskaitys litais arba iki 2012-03-01 atsiskaitys eurais, t. y. 40 289 EUR (I t., b. l. 11). Ieškovas, atstovaujamas adv. A. Jarašiaus, pateikė atsakovei rašytinį reikalavimą sumokėti sutartą kainą (139 000 Lt) ir iki 2013-10-01 notarine tvarka sudaryti gyvenamojo namo (sodybos), esančios (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) k., Kėdainių r., pirkimo-pardavimo sutartį, arba iki 2013-10-01 išsikelti su šeima ir turtu iš sodybos (I t., b. l. 13-14). Minėtame reikalavime nėra nurodyta jo surašymo data, tačiau kaip matyti iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, reikalavimas buvo surašytas ir įteiktas atsakovei 2013 m. rugpjūčio mėn. antroje pusėje. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2013-08-30 įvykusio šalių ir jų atstovų susitikimo metu atsakovė galutinai pareiškė, kad ieškovo sodybos nepirks. 2013-09-07 ieškovas sudarė preliminarią sodybos pirkimo-pardavimo sutartį su A. V. ir N. V., pagal kurią sodybą įsipareigojo parduoti už 85 000 Lt ir iki pagrindinė sutarties sudarymo - 2013-12-01 notarui pateikti visus tinkamai įformintus pardavimui reikalingus dokumentus, sodybą perduoti neužimtą, iki to laiko iškeldinus sodyboje gyvenančius asmenis (I t., b. l. 17). Pagal 2013-12-31 pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas sodybą (gyvenamąjį namą, tvartą, kiemo rūsį, garažą ir kiemo statinius) pardavė K. V. už 82 000 Lt (I t., b. l. 18-24).

Taigi bylos duomenys patvirtina, kad šalis siejo ikisutartiniai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, šalys buvo sutarę, kad ieškovas parduos jam priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) k., Kėdainių r., o atsakovė šią sodybą nupirks už 145 000 Lt kainą. Šio susitarimo ir ketinimų rimtumui patvirtinti atsakovė 2008-03-03 ir 2010-03-13 ieškovui sumokėjo avansą, iš viso 6000 Lt, tuo tikslu 2008-03-03 ir 2010-03-13 šalys pasirašė tai patvirtinančius dokumentus (I t., b. l. 10, 11).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, vieni iš tokių dokumentų šalis teisiškai įpareigoja, taigi, už juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą gali atsirasti civilinė (ikisutartinė) atsakomybė, tuo tarpu kiti gali reikšti tam tikrus moralinius, bet ne teisinius, šalių įsipareigojimus, taigi, tokie dokumentai nelaikomi sukeliančiais teisinių padarinių ir prievarta negalima reikalauti jų laikytis. Šalys, įformindamos ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų ar ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę būtina spręsti ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).

CK 6.165 straipsnio 1 dalyje preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptar­tomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminariosios sutarties apibūdinimas akivaizdžiai patvirtina faktą, kad šios sutarties sudarymas yra parengiamasis tarpinis etapas pasirašant galutinę pagrindinę sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra suformulavęs pagrindinius kriterijus, kuriais remiantis šalių ikisutartinių derybų metu pasiektas susitarimas kvalifikuotinas kaip preliminarioji sutartis: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Taigi, kilus šalių ginčui dėl jų ikisutartinių santykių metu pasirašytų dokumentų teisinės reikšmės ir šių dokumentų pagrindu susiformavusių teisinių santykių kvalifikavimo, teismas turi įvertinti dokumentų turinį, šalių valią ir konstatuoti, ar šie atitinka nurodytus kriterijus. Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog lemiamą reikšmę kvalifikuojant šalių santykius turi ne dokumento pavadinimas, o jo turinys, t. y. pripažįstamas dokumento turinio viršenybės prieš formą principas. Taigi, nagrinėjamoje byloje, vertinant šalių ikisutartinius santykius ir juos teisiškai kvalifikuojant, aktualus šalių pasirašytų dokumentų turinys.

Nagrinėjamu atveju ikisutartinių derybų metu 2008-03-03 ir 2010-03-13 pasirašytais dokumentas šalys patvirtino atsakovės valią įsigyti ieškovui nuosavybės teise priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) k., Kėdainių r., ir ieškovo valią šį turtą parduoti atsakovei, šalių suderintą valią dėl ketinamo įsigyti turto kainos – 145 000 Lt, kainos sumokėjimo termino bei avanso už ketinamą įsigyti turtą sumokėjimo faktą. Taigi šiuo atveju šalių ikisutartinių derybų metu pasirašyti dokumentai patvirtino, kad šalys išreiškė suderintą valią dėl būsimos pirkimo–pardavimo sutarties esminių sąlygų: pirkimo–pardavimo dalyko ir parduodamo daikto kainos. Atsižvelgiant šias aplinkybes teismas konstatuoja, kad ginčo šalių pasirašyti dokumentai atitinka preliminariosios sutarties požymius, nes iš šių dokumentų turinio aiškiai matyti suderinta šalių valia ateityje sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį už šalių sutartą konkrečią kainą (CK 6.165 straipsnio 2 dalis).

Šalių pasirašytuose ikisutartiniuose dokumentuose terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti nebuvo nustatytas, tačiau šalys susitarė dėl termino visai sodybos kainai sumokėti – pradžioje susitarta iki 2008-05-14, vėliau terminas buvo tęsiamas, paskutiniu susitarimu terminas likusiai kainai sumokėti buvo nustatytas iki 2012-03-01 ir kaip matyti iš šalių paaiškinimų, būtent su visos kainos sumokėjimu buvo siejamas pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas, t. y. ją sudaryti šalys ketino po to, kai bus sumokėta visa sulygta kaina.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pagal pirminį susitarimą visą likusią sodybos kainą (139 000 Lt) atsakovė įsipareigojo sumokėti iki 2008-05-14, 2008-05-18 šis terminas buvo pratęstas iki 2008-09-01. Atsakovei iki nustatyto termino nesumokėjus sutartos kainos, šalių ikisutartiniai sodybos pirkimo-pardavimo santykiai nenutrūko, šalys neatsisakė ketinimų sudaryti sodybos pirkimo-pardavimo sutartį, ką įrodo tai, jog atsakovė su sugyventiniu toliau gyveno ketinamoje pirkti sodyboje, o ieškovas tam neprieštaravo ir nereikalavo išsikelti, praėjus pusantrų metų po šio termino (2008-09-01) pabaigos atsakovė sumokėjo ieškovui dar 1000 Lt avanso ir ieškovas šį avansą priėmė, 2010-03-13 šalių pasirašytu dokumentu buvo nustatyti nauji terminai likusios kainos sumokėjimui, t. y. sutarta, kad iki 2011-03-01 likusi kaina bus sumokėta litais, arba iki 2012-03-01 bus atsiskaityta eurais (40289 EUR). Iš ieškovo paaiškinimų, kurių teisingumo atsakovė neginčijo, taip pat nustatyta, kad 2012 m. kovo mėnesį, t. y. baigiantis šalių sutartam terminui dėl likusios kainos sumokėjimo, atsakovės sugyventinis atvyko pas jį su O. S., kuri įtikinėjo, kad ji iki 2012-09-01 atsiskaitys su atsakove, o pastaroji savo ruožtu atsiskaitys su ieškovu.

Teismas sprendžia, kad šalims pasirašius ikisutartinius patvirtinimus ir gavus avansą, ieškovas turėjo pakankamą pagrindą tikėti, kad atsakovės ketinimai sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį yra rimti. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovės ketinimų įsigyti sodybą rimtumą rodė ir kiti atsakovės veiksmai, t. y. po 2008-03-03 susitarimo pasirašymo ir avanso sumokėjimo atsakovė kartu su sugyventiniu pradėjo gyventi ir remontuoti gyvenamąjį namą, pakeitė langus, apšiltino sienas, išgriovė pečius ir duonkepį bei įrengė centrinį šildymą, atliko kitus remonto darbus.

Byloje taip pat nustatyta, kad pagrindinė sodybos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kadangi atsakovė atsisakė pirkti sodybą, nes neturėjo pinigų apmokėjimui už sodybą. Ginčo dėl to, kad būtent atsakovė atsisakė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, byloje nėra. Šią sodybą ieškovas pagal 2013-12-31 pirkimo-pardavimo sutartį pardavė kitam asmeniui už 82 000 Lt kainą (I t., b. l. 18-24).

Pateiktu ieškiniu ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovės 57 000 Lt nuostolių, kuriuos patyrė dėl to, kad pasitikėdamas atsakovės ketinimų pirkti sodybą rimtumu, prarado galimybę sodybą parduoti 2008 metais už su atsakove sulygtą kainą. Be to, ieškovo teigimu, esminės reikšmės sodybos pardavimo kainai turėjo ir atsakovės neteisėtai (savavališkai) pastatytas ir nefunkcionalus priestatas, kurį būtina perstatyti ir įteisinti, bei nekokybiškai atliktas remontas, be to, atsakovei neišsikėlus iš sodybos sutartu terminu, sodybos kainą buvo privestas nuleisti dar 3000 Lt (preliminarioje sutartyje buvo numatyta 85 000 Lt kaina).

Atsakovė, nesutikdama su ieškovo pareikštu reikalavimu, nurodo, kad visus remonto darbus sodyboje atliko su ieškovo sutikimu, o pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiančių priežasčių, nes dėl Lietuvą ištikusios krizės, kuri tiesiogiai įtakojo nekilnojamojo turto kainas, nepardavė savo buto, todėl negalėjo atsiskaityti su ieškovu.

Vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad šios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.). Todėl tiek vienai, tiek kitai sutarties šaliai yra žinoma, kad preliminari sutartis dar nebūtinai reiškia, kad pagrindinė sutartis bus tikrai sudaryta, o tokiu atveju (vienai šaliai nutarus nesudaryti pagrindinės sutarties) neatmestinas nuostolių atsiradimas. Teismų praktika pripažįsta nukentėjusios sąžiningos šalies teisę tiek į tiesioginių, tiek į netiesioginių nuostolių atlyginimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama galimybė atlyginti nuostolius negautų pajamų forma, kai neįvykdoma dėl sutarties kurios nors šalies kaltės preliminarioji sutartis, tačiau negautų pajamų apskaičiavimas ikisutartiniuose santykiuose turi savitumų, palyginti su jų apskaičiavimu pagrindinių sutarčių neįvykdymo atvejais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, konstatavo, kad preliminariosios sutarties nevykdymo atveju tiesioginės žalos dydis nustatomas pagal dydį pagrindžiančius įrodymus, o netiesioginės žalos dydį nustatyti dažnai yra sudėtinga. Ir ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, kad nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, bet ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę. Prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant ir CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą, jį taikant kiekvienu individualiu atveju reikia įvertinti ir nukentėjusios šalies elgesį. Įvertintini ir objektyvūs, t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., sparti ir ne visada prognozuojama kainų kaita, ypač nekilnojamojo turto rinkoje).

Įvertinus bylos duomenis, nėra pagrindo manyti, kad atsakovė derybas su ieškovu dėl sodybos pirkimo pradėjo neturėdama rimtų ketinimų įsigyti šios sodybos, tačiau atsakovė nebuvo pakankamai sąžininga ikisutartinių santykių metu siekdama pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį ir neišnaudojo visų galimų priemonių šiam tikslui pasiekti. Teismas atmeta kaip neįrodytus atsakovės argumentus, jog pagal šalių susitarimą ieškovo sodybos pirkimas buvo tiesiogiai susijęs su atsakovei priklausančio buto pardavimu, t. y. jog šalys buvo sutarusios, jog visa kaina už sodybą bus sumokėta ir sutartis sudaryta po to, kai atsakovė parduos jai priklausantį butą, todėl ieškovas prisiėmė su tuo susijusią ekonominę riziką. Aplinkybę, jog tarp šalių buvo sudarytas būtent tokio pobūdžio susitarimas, atsakovė įrodinėjo liudytojų V. P., R. Š. ir L. K. parodymais, tačiau šie asmenys yra atsakovei artimi asmenys (sugyventinis, kaimynė, visas aplinkybes žinanti tik iš atsakovės pasakojimų, ir sugyventinio dukra), taigi jie yra suinteresuoti palankia atsakovei bylos baigtimi. Jokių kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo būtent tokio turinio susitarimas, atsakovė nepateikė. Tuo tarpu ieškovas neigia, jog su atsakove buvo susitarta, kad su juo bus atsiskaityta tik po to, kai atsakovė parduos jai priklausantį butą, ir teigia, kad buvo tartasi dėl konkrečių atsiskaitymo terminų, nors pripažino žinojęs, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto, kurį pardavinėja, kas jam sudarė pakankamai patikimas prielaidas manyti, kad atsakovė bus pajėgi sumokėti sodybos kainą. Šalių 2008-03-03 ir 2010-03-13 pasirašytų dokumentų turinys patvirtina ieškovo teiginius, kad šalys buvo susitarusios dėl konkrečių atsiskaitymo už sodybą terminų, atsiskaitymas nesiejamas su atsakovei priklausančio turto pardavimu. Kita vertus, atsakovė neįrodė, kad dėjo maksimalias pastangas, siekdama parduoti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir atsiskaityti su ieškovu. Iš pateiktų laikraščių kopijų matyti, kad nuo 2008-03-07 iki 2009-04-25 į vietinę spaudą periodiškai buvo dedami skelbimai dėl atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, vėliau buvo dedami tik pavieniai skelbimai 2010 m. rugpjūčio mėn., 2011 m. gegužės-birželio mėn., 2011 m. rugsėjo mėn. (I t., b. l. 142-226). Įrodymų, kad aktyviai ieškovo pirkėjų po 2011 m. rugsėjo mėn. atsakovė nepateikė, nors šalių ikisutartiniai santykiai dar tęsėsi, nebuvo pasibaigęs net 2010-03-13 susitarime nustatytas atsiskaitymo terminas. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė, ilgą laiką negalėdama parduoti savo turto už ją tenkinančią kainą ir neturėdama jokių garantijų, jog tai pavyks padaryti ateityje, ketinimo pirkti ieškovo sodybos neatsisakė, ikisutartinių santykių su atsakovu nenutraukė, ieškovo sodyboje gyveno kelerius metus, nuolat įtikinėjo ieškovą, kad tikrai nupirks sodybą ir vis prašė pratęsti atsiskaitymo terminus. Tačiau, kaip matyti iš pačios atsakovės ir liudytojo V. P. parodymų, jokių kitų alternatyvių finansavimo šaltinių apmokėjimui už ketinamą pirkti sodybą atsakovė neieškojo (pvz. nesikreipė dėl kredito, pan.), iš esmės nedarė nieko, kad nors iš dalies atsiskaitytų su ieškovu, priešingai - kartu su sugyventiniu dideles sumas investavo į ketinamo pirkti ieškovo gyvenamojo namo remontą, nors šias lėšas galėjo panaudoti bent daliniam atsiskaitymui su ieškovu. Galiausiai, 2012 metais, praėjus net ketveriems metams nuo šalių ikisutartinių santykių pradžios (ir atitinkamai ketverius metus neparduodant savo nekilnojamojo turto), be ieškovo leidimo ir žinios, savavališkai (t. y. be tam reikalingo statybos leidimo) pastatė gyvenamojo namo priestatą. Neabejotina, kad būtent šie atsakovės veiksmai, t. y. atliktas gyvenamojo namo remontas 2008 metais, netrukus po to, kai sumokėjo ieškovui 5000 Lt avansą, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl ieškovas, pasibaigus 2008-03-03 susitarime nustatytam ir vėliau pratęstam terminui (2008-09-01), pasitikėdamas atsakovės ketinimų rimtumu, nenutraukė ikisutartinių santykių su atsakove, sutiko pratęsti atsiskaitymo terminą ir ilgą laiką neieškojo kitų savo sodybos pirkėjų.

Tai, jog pagrindinė sodybos pirkimo-pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovo kaltės, atsakovė neteigė ir neįrodinėjo. Nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad sodybos statinių kadastriniai matavimai buvo atlikti ir statiniai NT registre buvo įregistruoti tik 2011 m. pabaigoje, o paveldėjimo teisės liudijimas atsakovui buvo išduotas 2012-07-11 (I t., b. l. 5-9), tačiau tai nebuvo priežastis, lėmusi pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymą, nes, kaip nustatyta, sutartis buvo nesudaryta atsakovei atsisakius pirkti sodybą, t. y. dėl atsakovės kaltės.

Minėta, kad pagal 2013-12-31 pirkimo-pardavimo sutartį atsakovas sodybą pardavė kitam asmeniui už 82 000 Lt kainą. Taigi ieškovas patyrė nuostolių dėl kainų skirtumo, nes gavo gerokai mažesnę sumą nei pagrįstai tikėjosi gauti iš atsakovės, jeigu ši būtų įvykdžiusi šalių susitarimą. Duomenų, kurie leistų manyti, jog 2013-12-31 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas sodybą pardavė už nepagrįstai mažą kainą, neatitinkančią realios turto vertės, byloje nėra. Atsakovė teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad ši kaina atitiko tuo metu buvusias rinkos kainas, kaip ir tą aplinkybę, jog šalių susitarimu nustatyta 145 000 Lt kaina atitiko 2008 metų pradžioje buvusias nekilnojamojo turto kainas. Iš pateiktų laikraščių kopijų matyti, kad nuo 2013 m. sausio mėnesio ieškovas nuolat dėjo skelbimus dėl šios sodybos pardavimo, skelbimuose nurodyta kaina svyravo nuo 105 000 Lt iki 95 000 Lt (II t., b. l. 68-77), t. y. ieškovas siekė sodybą parduoti už didesnę kainą nei ją pavyko parduoti pagal 2013-12-31 pirkimo-pardavimo sutartį. Įrodymų, kad 2013 metais ieškovas turėjo galimybę parduoti sodybą brangiau, nei ji parduota pagal 2013-12-31 sutartį, byloje nėra.

Priežastimis, lėmusiomis tokį ženklų kainų skirtumą (sodybos nevertėjimą), ieškovas nurodė atsakovės neteisėtai (savavališkai) pastatytą ir nefunkcionalų priestatą, kurį būtina perstatyti ir įteisinti, bei nekokybišką atliktą remontą. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, jog potencialūs pirkėjai atsisakė pirkti sodybą už didesnę kainą būtent dėl šių priežasčių. Nors liudytojas V. P. parodė, kad jis nenorėjo pirkti ieškovo sodybos dėl joje atliktų statybos ir remonto darbų, tačiau nenurodė, kokią kainą jis būtų sutikęs mokėti už sodybą 2013 metai, jeigu ji būtų tokios būklės, kokia buvo iki atsakovės atliktų darbų ir pertvarkymų. Kadangi ieškovas neįrodė, kad esminės reikšmės sodybos pardavimo kainai turėjo ir atsakovės neteisėtai (savavališkai) pastatytas priestatas bei atliktas remontas, teismas dėl atsakovės atliktų statybos ir remonto darbų kokybės bei su tuo susijusių šalių pateiktų įrodymų plačiau nepasisako, kadangi tai yra kitos teisme nagrinėjamos civilinės bylos (Nr. 2-460-33/2014) nagrinėjimo dalykas.

Byloje taip pat nebuvo įrodyta, kad atsakovė iš ieškovui priklausiusios sodybos išsikėlė ir raktus atidavė tik 2013 m. gruodžio mėnesį, kas, ieškovo teigimu lėmė tai, kad jis sodybos kainą buvo priverstas nuleisti iki 82 000 Lt nuo preliminarioje sutartyje nustatytos 85 000 Lt kainos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagal 2013 m. rugpjūčio mėn. pateiktą reikalavimą, ieškovas reikalavo atsakovę išsikelti iki 2013-10-01 (I t., b. l. 13-14), tačiau vėlesnio susirašinėjimo turinys leidžia spręsti, kad ieškovas sutiko, jog atsakovė išsikeltų iki 2013-11-22 (I t., b. l. 16). Atsakovė nuo bylinėjimosi pradžios nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad iš sodybos ji galutinai išsikraustė ir raktus naujiesiems sodybos pirkėjams perdavė 2013-11-23, t. y. viena diena vėliau, tačiau tai buvo suderinta su pačiu ieškovu. Tai, jog sodyba buvo galutinai atlaisvinta 2013-11-23 patvirtino ir liudytojai V. P. ir L. K.. Liudytoju apklaustas A. V. negalėjo nurodyti tikslios datos, kada atsakovė perdavė sodybos raktus. Kadangi atsakovės paaiškinimai dėl išsikraustymo iš sodybos datos, kuriuos patvirtina kitų liudytojų parodymai, yra nenuneigti, nėra pagrindo daryti išvados, kad 2013-09-07 preliminarios sutarties sąlygas ieškovas pažeidė dėl atsakovės kaltės.

Teismas sprendžia, kad pagrindinė priežastis lėmusi sodybos kainos sumažėjimą, o tuo pačiu ir ieškovo patirtų nuostolių dydį, buvo ta, kad šalių susitarimo dėl sodybos pirkimo-pardavimo metu nekilnojamojo turto kainos buvo pasiekusios savo viršūnę po kelerius metus prieš tai vykusio spartaus nekilnojamojo turto kainų augimo, tačiau nuo 2008 m. pasaulio, taip pat ir Lietuvos ekonomikoje įvyko esminių pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto rinkoms, nekilnojamojo turto vertė ženkliai nukrito. Tai yra objektyvus, nuo šalių valios nepriklausantis veiksnys, kurį nulėmė valstybėje vykstantys ekonominiai procesai. Tačiau pasikeitus situacijai, kuri nepriklausė nuo bet kurios šalių valios, būtų neteisinga visą riziką dėl neįvykusio sandorio perkelti vienai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2010). Teismas sprendžia, kad riziką dėl neįvykusio sandorio turi prisiimti abi šalys.

Spręsdamas klausimą dėl ieškovo patirtų nuostolių dėl prarastos galimybės atlyginimo, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad ir atsakovas nebuvo pakankamai aktyvus siekdamas pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pagal šalių sudarytos preliminarios sutarties sąlygas, nes pasibaigus 2008-03-03 susitarime nustatytam terminui sumokėti visą sodybos kainą, kuris vėliau buvo pratęstas iki 2008-09-01, į atsakovę su oficialiu reikalavimu sumokėti visą kainą ir sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį nesikreipė, atlaisvinti sodybą atsakovės nereikalavo, kitų pirkėjų neieškojo, nors jokio rašytinio susitarimo su atsakove dėl termino pratęsimo nebuvo, tokį susitarimą sudarė tik praėjus pusantrų metų po minėto termino pabaigos, kuriuo terminą pratęsė dar net dvejų metų laikotarpiui, net ir suėjus 2010-03-13 susitarime nustatytam terminui (2012-03-01), oficialų reikalavimą dėl sutarties sudarymo arba sodybos atlaisvinimo atsakovei pateikė tik po daugiau nei pusantrų metų (2013 m. rugpjūčio mėn.). Be to, preliminarią sutartį su atsakove sudarė žinodamas, kad atsakovė tuo momentu neturi pakankamai lėšų apmokėjimui už perkamą sodybą, ilgą laiką atsakovei nepardavus savo nekilnojamojo turto, toliau tęsė su atsakove ikisutartinius pirkimo-pardavimo santykius, nors galėjo ir privalėjo suvokti, kad pagrindinė sutartis su atsakove gali būti ir nesudaryta. Taigi tokiu būdu jis taip pat prisidėjo prie nuostolių atsiradimo, o tai sudaro pagrindą sumažinti jų dydį (CK 6.259 str.).

Pripažindamas ieškovo teisę į prarastos galimybės vertės atlyginimą, atsižvelgdamas į abiejų šalių veiksmus ir elgesį ikisutartinių santykių metu, lėmusius tai, jog šalių ikisutartiniai santykiai užsitęsė tokį ilgą laikotarpį, kurio metu nekilnojamojo turto rinkoje įvyko reikšmingi pokyčiai, į nuostolių pagrindžiančių kainų skirtumo susidarymo objektyvias priežastis, į tai, kad pas ieškovą yra likęs atsakovės sumokėtas 6000 Lt avansas, kurio atsakovė nereikalauja grąžinti, vadovaudamasis CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo tenkina iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės 15 000 Lt nuostolių atlyginimo. Likusioje dalyje reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo atmestinas.

Remiantis CK 6.37 str. 2 d., numatančia, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-01-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93 str. 2 d.). Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovas šioje byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas - sumokėtas 1710 Lt žyminis mokestis (I t., b. l. 26-28, 112) bei 3000 Lt išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (I t., b. l. 25, II t., 85-86), atsakovė šioje byloje turėjo 3000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (II t., b. l. 78). Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (patenkinta 26,32 proc. reikalavimų, atitinkamai atmesta – 73,68 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistina 450,00 Lt žyminio mokesčio ir 789,60 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš viso 1239,60 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei iš ieškovo priteistina 2210,40 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Įskaičius šias sumas, atsakovei iš ieškovo priteistina 970,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 18,00 Lt, tarp šalių taip pat paskirstytinos proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai, priteisiant iš ieškovo 13,26 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Atsakovei tenkanti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalis neviršija minimalios 10 Lt sumos, todėl šios išlaidos iš atsakovės valstybei nepriteisiamos (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 263–268 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui E. O., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės R. D., a. k. (duomenys neskelbtini), 15000,00 Lt (penkiolika tūkstančių litų) nuostolių atlyginimo ir 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-01-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei R. D., a. k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo E. O., a. k. (duomenys neskelbtini), 970,80 Lt (devynis šimtus septyniasdešimt litų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo E. O., a. k. (duomenys neskelbtini), 13,26 Lt (trylika litų 26 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos, kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kėdainių rajono apylinkės teismą.

Teisėja Laima Šablevičienė