Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui R. Č. , nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti.

Prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, pareiškėjas nurodo, jog reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatavus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, senaties terminas netaikytinas. Be to, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą ginčo laikotarpiu nežinojo, kadangi nebuvo susipažinęs įstatymais ir kitais teisės aktais. Alytaus PN pareiškėjo nesupažindino su jo teisėmis bei teisių gynimo būdais. Skundą pareiškėjas pateikė 2016-08-02 (b. l. 7), tuo tarpu neturtinės žalos atlyginimo reikalauja už laikotarpius nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. kovo mėn. ir nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2016-01-05.

Teismas pažymi, kad CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, taikoma ieškinio senatis (CK. 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., LAT 2008-01-02 nutartis byloje Nr.3K-7-2/2008, 2010-04-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-170/2010). Teismas taip pat akcentuoja, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 7 str. 3 d.), todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų (žr. LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-598/2012). Taigi, įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Be to, pareiškėjas nurodo, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. LVAT taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. LVAT 2014-11-27 nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014). Taigi, pareiškėjo atstovo nurodomi argumentai nelaikytini svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013-08-02 iki 2016-01-05

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis (b. l. 19-20, 24-29) nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2013-08-02 iki 2013-10-22, nuo 2013-11-19 iki 2014-01-28, nuo 2014-02-18 iki 2014-03-04, nuo 2014-03-26 iki 2014-04-17 buvo kalinamas 1 būrio patalpoje Nr. 4, kurios plotas yra 33,86 kv. m. ir joje įrengtos 10 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui teko 3,38 kv. m. ploto. Laikotarpiais nuo 2014-04-17 iki 2014-06-03, nuo 2014-06-17 iki 2014-07-22, nuo 2014-08-01 iki 2014-10-07, nuo 2014-10-28 iki 2014-11-12, nuo 2014-11-28 iki 2014-12-23, nuo 2015-01-07 iki 2015-03-24, nuo 2015-03-31 iki 2015-08-27 pareiškėjas buvo paskirtas į 18 būrio patalpą Nr. 7, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog kalinimo sąlygų minėtame būryje neginčija.

Laikotarpiu nuo 2014-12-23 iki 2014-12-30 ir nuo 2015-08-28 iki 2015-09-09 pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5, kurios plotas – 28,66 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui teko 3,6 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2014-11-13 iki 2014-11-28 pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr.12, kurios plotas – 12,44 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi, pareiškėjui teko 4,14 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2014-12-30 iki 2015-01-07 pareiškėjas gyveno baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2, kurios plotas – 29,51 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m. ploto. Laikotarpiu nuo 2015-03-24 iki 2015-03-31 pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 18, kurios plotas- 12,21 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,07 kv. m. ploto. Laikotarpiais nuo 2015-09-10 iki 2015-10-09 ir nuo 2015-10-12 iki 2016-01-05 pareiškėjas gyveno kamerų tipo patalpoje Nr. 40, kurios plotas – 15,59 kv. m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,19 kv. m. ploto.

Nors pareiškėjas nurodo, jog atsakovo pateikti duomenys netikslūs, kamerų tipo patalpos nuolat buvo perpildytos, o bendrabučio tipo patalpose nuolat gyvendavo daugiau, nei 10 asmenų, šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikia, todėl, teismo vertinimu, atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašai), kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius, paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl asmenų skaičiaus gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteigia, jog patalpose būtų buvę laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Konstatuotina, kad minėtais laikotarpiais tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose buvo drėgna, trūko oro, šviesos, sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, apipelijusios, avarinės būklės, kamerose ir miegamuosiuose trūko spintelių daiktams susidėti, stalų ir kėdžių, langų rėmai sulūžę, langai viengubo stiklo, maistas valgykloje tiekiamas iš plastikinių nehigieniškų indų (dubenėlių), ilgalaikių pasimatymų kambariuose indai buvo pagaminti iš sveikatai kenksmingo aliuminio.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35-65 % (26 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.). Laisvės atėmimo vietų ilgalaikių pasimatymų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti užtikrintos reikiamos sąlygos asmenims, atvykusiems pasimatyti su nuteistaisiais: jie turi būti aprūpinti patalyne, rankšluosčiais, virtuvės reikmenimis (31 p.). Valymo inventorius ir valymo priemonės turi būti kiekviename ilgalaikių pasimatymų gyvenamajame kambaryje (32 p.).

Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134: 2015 įtvirtintos iš esmės analogiškos nuostatos dėl pelėsių, drėgmės, vėdinimo, ilgalaikių pasimatymų patalpų aprūpinimo, o 14 punkte, reglamentuojančiame gyvenamųjų patalpų apšvietimą, nurodyta, kad patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo aktą Nr. PA-369 ir 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 (b. l. 30-35). Šių pareiškėjo kalinimo laiku atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas (b. l. 31), pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi, ant sienų bei lubų pelėsių nėra (b. l. 34). Dušinės ir prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos, šių patalpų sienos ir grindys išklotos plytelėmis, paviršiai lygūs. Gyvenamosioms patalpoms valyti išduodamas specialus inventorius. Maistas gaminamas pataisos namų virtuvėje, šalia valgyklos įrengta indų plovimo patalpa, panaudoti indai plaunami maisto bloko plovykloje. Ilgalaikių pasimatymų kambariuose gyvenantys žmonės aprūpinami patalyne, virtuvės ir stalo reikmenimis, valymo inventoriumi. Abiejų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų nenustatyta. Atsakovo atstovas taip pat pateikia Statybos-remonto darbų rangos sutartį Nr. 52 ir Pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę (b. l. 36-42). Iš šių duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors ir galimai ne visos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą.

Taip pat akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normose (toliau – Materialinio aprūpinimo normos) Laisvės atėmimo vietų (išskyrus ligonines) aprūpinimo valgyklos inventoriumi ir indais normose nereglamentuojama, iš kokios medžiagos turi būti pagaminti indai, konkrečiai – pareiškėjo nurodomi dubenėliai, išskyrus lėkštę antram patiekalui, kuri turi būti metalinė. Minėtose normose yra reglamentuojamas ir iš aliuminio pagamintų indų naudojimas. Byloje nėra duomenų, jog maistas pareiškėjui buvo tiekiamas netinkamuose naudoti induose. Teismas pažymi, jog argumentus dėl sveikatai kenksmingo plastiko ar aliuminio, iš kurių pagamintuose induose buvo tiekiamas maistas, pareiškėjas grindžia tik subjektyvaus pobūdžio prielaidomis ir įsitikinimais, tačiau nepateikia jokių objektyvių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl netinkamų maitinimo sąlygų, taip pat atsižvelgiant į minėtuose patikrinimo aktuose (b. l. 30-35) užfiksuotas aplinkybes dėl maisto gaminimo, indų plovimo ir higienos normų laikymosi, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių savo nurodomą aplinkybę dėl spintelių, stalų ir kėdžių trūkumo, netinkamos baldų būklės pagrindžiančių duomenų. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo reikiamas skaičius inventoriaus (b. l. 20). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl baldų trūkumo, netinkamumo naudoti ar su panašaus pobūdžio prašymu, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas reiškia pretenzijas, jog neturėjo nei kėdės, nei stalo, nei spintelės (b. l. 11), tačiau Materialinio aprūpinimo normose nėra numatyta, jog kiekvienam nuteistajam atskirai turi būti suteikiamas stalas ar kėdė (tik taburetė ir spintelė). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas nurodo, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus (b. l. 21), šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas patikrinimo aktas (b. l. 34). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei grybelio veisimosi patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės, ši aplinkybė, kaip minėta, patvirtinta byloje esančiais patikrinimo aktais (b. l. 30-35). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Alytaus PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė dėl kalinimo sąlygų nei į įstaigos administraciją, nei į Alytaus visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno (b. l. 20-21). Taip pat nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl pablogėjusio regėjimo arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais. Nors pareiškėjas nurodo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundėsi dantų negalavimais ir byloje esantis pareiškėjo Medicinos dokumentų išrašas šią aplinkybę patvirtina, teismo vertinimu, iš šio įrašo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog minėtas negalavimas ar kiti išraše nurodyti susirgimai, tokie, kaip raiščių patempimas ar kataras, buvo tiesiogiai susiję su kalinimo sąlygų poveikiu.

Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad stogas dengtas sveikatai kenksminga asbesto danga, pataisos namuose nebuvo evakuacinių išėjimų, kas būtų sukėlę pavojų gaisro metu, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad Alytaus PN rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, kas sukelia konfliktines situacijas. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taip pat Higienos normos HN 76:2010 14 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normoje 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad pats yra nerūkantis ar kad dėl šios aplinkybės būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją su prašymu perkelti jį į patalpą su nerūkančiais asmenimis. Tokių duomenų nėra ir byloje. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Be to, atsakovo atstovo pateiktame Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte (b. l. 34) konstatuota, kad Alytaus PN apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, būriuose įrengtos rūkymo vietos, rūkoma tik pasivaikščiojimų metu, o uždarojoje zonoje rūkyti draudžiama. Neturtinę žalą pareiškėjas kildino tik iš aplinkybės, kad dėl tokio asmenų laikymo kildavo konfliktinės situacijos. Todėl negalima konstatuoti, kad Alytaus PN administracija pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką ir taip sukėlė jam neturtinę žalą.

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nenustatyta, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, taip pat nenustatyta, kad dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų kilusi žala. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendė:

nuspren P. R. Čirbos skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.