Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovui Vaidui Zabilevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 02 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį ir atsakovės A. V. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, materialinio išlaikymo priteisimo ir turto padalinimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

nustatyti nepilnamečio sūnaus D. V. , gim. 1998-01-19, gyvenamąją vietą kartu su tėvu A. V.;

bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą padalinti:

Motyvuojamoji dalis

Atsakovės A. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl vieno iš sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką

Remiantis tikimybių pusiausvyros principu, sprendžiama, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovė ieškovui arba atvirkščiai, ieškovas atsakovei, buvo neištikimi. Įvertinęs įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, todėl šeimos santykiai, kaip bendro gyvenimo pagrindas, iširo, o santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.27, 3.28 straipsniai, 3.53 straipsnių 1, 2 dalys, 3.61 straipsnis). Dėl šių motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovės A. V. kaltės, naikintina dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo bei netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir pripažintina, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl šalių nepilnamečio sūnaus D. V. gyvenamosios vietos nustatymo

Pažymėtina tai, kad teismų praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu yra nusistovėjusi ir gana aiškia suformuota, ši praktika orientuoja teismus nagrinėjant bylą, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005 ir kt.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Aplinkos keitimas vaikui padaro tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko šeimos aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Mihailova v. Bulgarija). Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs pastovus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje teismas ištyrė faktines aplinkybes, abiejų tėvų santykius, materialinę padėtį, gebėjimą vykdyti tėvų pareigas. Pagal CK 3.174 straipsnio 2 dalį teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks vaiko interesus. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neturėdamas aiškios Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu ir atmesdamas šios tarnybos prašymą išklausyti teisme šalių sūnų, pažeidė įstatyme įtvirtintą vaiko teisę būti išklausytam. CK 3.164 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad VTAT atstovas prašė teisme išklausyti vaiką, tam neprieštaravo ir atsakovė, tačiau su tuo kategoriškai nesutiko ieškovas (t.4, b.l.154). Pirmosios instancijos teismas be jokių motyvų nutarė vaiko neišklausyti (t.4, b.l.154 antroji pusė). Kolegija konstatuoja, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, kadangi nustatydamas D. V. gyvenamąją vietą su tėvu į vaiko norus neatsižvelgė. Tokią išvadą kolegija daro apeliacinės instancijos teisme išklausiusi šalių nepilnametį sūnų nedalyvaujant nei vienam iš tėvų, o dalyvaujant VTAT atstovui ir pedagogei. Šalių sūnus išreiškė aiškų ir nedviprasmišką norą gyventi kartu su motina, šį norą argumentavo ir pagrindė. Kolegija pažymi, kad vaikas yra pakankamai brandus ir jo gebėjimas suformuoti savo nuomonę nekelia jokių abejonių. Akivaizdu, kad šiuo metu vaikas, nors ir tame pačiame name, tačiau gyvena kartu su motina, o ne su tėvu, yra labiau prie jos prisirišęs, kaip tokio amžiaus vaikui mama šiuo metu artimesnė ir reikalingesnė. Kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog abu tėvai labai rūpinasi sūnumi, visais įmanomais būdais stengiasi užtikrinti tiek jo materialinius, tiek dvasinius poreikius, abu tėvai myli sūnų ir vaikas myli abu tėvus. Šiuo požiūriu, teismo nuomone, abiejų tėvų padėtis yra lygiavertė. Esant tokiai situacijai kaip tik būtina atsižvelgti į vaiko norą gyventi su motina, kadangi šis noras paties vaiko interesams neprieštarauja (CK 3.164 straipsnio 1 dalis). Spręsdama šalių ginčą kolegija kompleksiškai vertina Valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, vaiko norą, vaiko amžių, jo prisirišimą prie tėvų bei šalių pateiktus įrodymus ir konstatuoja, jog šiuo metu nepilnamečio D. V. interesus labiau atitiktų nustatymas jo gyvenamosios vietos su motina (CK 3.169 straipsnio 2 dalis, 3.178 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina tai, kad ir po bylos iškėlimo VTAT nuomone vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina būtų labiau atitikęs jo interesus (t.1, b.l.50). Kolegija pažymi, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad motina savo elgesiu ar gyvenimo būdu galėtų daryti neigiamą įtaką sūnui ir negalėtų juo tinkamai pasirūpinti. Kolegija, spręsdama vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, nesivadovauja atsakovės charakteristikomis iš jos darboviečių, kadangi šių charakteristikų turinys tendencingas priklausomai nuo to kieno prašymu jos išduotos: ieškovo ar atsakovės. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra surinktų įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius apie amoralų atsakovės gyvenimo būdą. Atsakovė turi darbą, jos atlyginimas 800 Lt per mėnesį. Ieškovo A. V. darbo užmokestis nėra ženkliai didesnis už atsakovės (t.2, b.l.23, t.3, b.l.76). Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo naikintina ir nepilnamečio D. V. gyvenamoji vieta nustatytina su motina A. V. .

Nustačius sūnaus gyvenamąją vietą su motina, atsakovei iš ieškovo priteistinas išlaikymas vaikui periodinėmis išmokomis (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Priešieškiniu atsakovė prašė priteisti iš ieškovo sūnaus išlaikymui po 500 litų kas mėnesį (t.1, b.l.68). Byloje dėl išlaikymo dydžio tarp šalių ginčo nėra, todėl teismas laiko, kad ieškovės prašoma priteisti suma yra pagrįsta, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, atitinka ieškovo materialinę padėtį bei pakankama vaiko poreikiams užtikrinti.

Dėl santuokinio turto padalijimo

Esminę šios bylos ginčo dalį sudaro gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje su priklausiniais teisinio režimo nustatymo bei padalijimo klausimai. Bylos medžiaga nustatyta, kad 1995-08-30, t.y. šalims gyvenant santuokoje, A. S. padovanojo ieškovui A. V. 73,14 kv. m ploto bendro naudingo ploto gyvenamąjį namo su ūkio pastatu (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje (t.1, b.l.8). Tiek pagal tuo metu galiojusio SŠK 22 straipsnio 1 dalį, tiek pagal dabar galiojančio CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą toks turtas laikytinas asmeniniu A. V. turtu. Atsakovė papildomu priešieškiniu šį sandorį, kaip apsimestinį, prašė pripažinti negaliojančiu ir pripažinti jį pirkimo – pardavimo sutartimi (t.3, b.l.166-168). Pirmosios instancijos teismas papildomo priešieškinio reikalavimus atmetė, motyvuodamas ieškinio senaties termino praleidimu, ir konstatavo, jog atsakovė šiuos sandorius turėjo ginčyti pagal tuo metu galiojusio CK 84 straipsnio 1 dalies nuostatas per trejus metus nuo jų sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Atsakovė A. V. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog apie dovanojimo sandorį jai buvo žinoma šio sandorio sudarymo metu. Kolegija sprendžia, jog atsakovė, kaip protingas ir apdairus žmogus nuo pat dovanojimo sutarties sudarymo momento turėjo ir privalėjo žinoti kokias teisines pasekmes sukels toks sandoris, t.y., kad pagal sandorį dovanų gautas turtas bus laikomas jos sutuoktinio asmeniniu turtu. Atsakovė nuo pat tokio sandorio sudarymo elgėsi pasyviai, niekada jo neginčijo, todėl ieškovas turėjo pagrindo tikėtis, kad su tokiomis sandorio pasekmėmis atsakovė sutinka.

Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovei A. V. nenuginčijus dovanojimo sutarties konstatuotina, kad ieškovas A. V. gyvenamąjį namą su priklausiniais įsigijo asmeninėn nuosavybėn. Tačiau sutinkamai su CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Sprendžiant teisinio režimo nustatymo klausimą, teismas privalėjo visų pirma išsiaiškinti ar šis namas po dovanojimo sutarties sudarymo buvo pagerintas iš esmės. Pagerinimo iš esmės klausimas yra vertinamasis kriterijus ir paliekamas teismo diskrecijai. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, taip pat rašytinius įrodymus savo sprendimą motyvavo dviprasmiškai: teismas pripažino, kad namas buvo iš esmės rekonstruotas, tačiau atsakovė lyg tai prie to ir neprisidėjo, tačiau namo vertę po rekonstrukcijos pripažino bendrąja šalių jungtine nuosavybe. Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą sprendžia, jog neginčijamai nustatyta, kad namas (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje, po dovanojimo sutarties sudarymo buvo pagerintas iš esmės. Tokią išvadą suponuoja faktai, jog dovanojimo sutarties sudarymo metu bendras namo naudingas plotas tebuvo 73.14 kv. m (t.1, b.l.8), kai šiuo metu jis sudaro 211.97 kv. m, t.y. yra tris kartus didesnis už buvusįjį (t.1, b.l.14). Byloje pateiktos nuotraukų kopijos patvirtina faktą, kad namas savo išvaizda yra visiškai nepanašus į buvusįjį (t.1, b.l.19-20, t.2, b.l.2). Iš atsakovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos (t.1, b.l.70-109), matyti, jog namas yra rekonstruotas 1997 metais – pakeistas pastato išplanavimas, padidintas plotas, pristatytas antras aukštas bei priestatas, namo pirmame aukšte yra įrengtos kavinės patalpos, pastato fizinė būklė gera (t.1, b.l.78-79). Akivaizdu, kad namas yra rekonstruotas iš esmės, jo būklė yra pagerėjusi esminiai tiek kiekybiniu (ploto ir patalpų padidėjimas), tiek kokybiniu požiūriu (jau vien vizualiai šiuo metu ginčo namas nepalyginamai patrauklesnis). Bylos medžiaga taip pat patvirtina faktą, kad visi esminiai šio turto pagerinimai buvo atlikti šalių santuokos metu bei sutuoktinių bendromis lėšomis, kadangi kitokių įrodymų byloje nėra. Kolegija nelaiko įrodymais, patvirtinančiais, jog ginčo namas rekonstruotas už asmenines ieškovo lėšas įvairių paskolos sutarčių (t.3, b.l.82,83t.2, b.l.27, 31). Šias sutartis kolegija vertina protingumo ir teisingumo požiūriu, konstatuodama, kad atsakovei apie tokių sutarčių buvimą nieko nebuvo žinoma iki bylos nagrinėjimo teisme, nenurodė tokių kreditorių ir pats ieškovas, kreipdamasis į teismą. Kita vertus, byloje surinkta įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad nei vienas iš asmenų, pasirašiusių tokias sutartis, realiai jų neįvykdė ir negalėjo įvykdyti (t.3, b.l.140-150). Šių faktų konstatavimas sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog dėl esminio pagerinimo santuokos metu asmeninis atsakovo A. V. turtas pripažintinas bendrąja šalių nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalimi).

Atsižvelgiant į sutuoktinių lygiateisiškumo principą, sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys yra lygios, nesvarbu, kokio dydžio jų pajamos ar koks veiklos pobūdis. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovė neįrodė konkretaus savo indėlio į namo rekonstrukciją prieštarauja įstatymui. Teismas argumentavo, kad ieškovas gavo pajamų iš automobilių prekybos, tačiau akivaizdu, kad šios pajamos buvo gautos šalims gyvenant santuokoje ir laikytinos bendromis šalių pajamomis. Kolegija pažymi, kad atsakovė neprivalėjo įrodyti kiek konkrečiai lėšų ji įdėjo į namo rekonstrukciją, šiuo atveju svarbus nustatymas fakto, kad namas rekonstruotas šalims gyvenant santuokoje.

Priešieškiniu atsakovė prašė dalinti ne tik gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje, bet ir ten pat esantį 0,086 ha žemės sklypą. Dėl šio priešieškinio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė. Iš 1995-08-30 dovanojimo sutarties matyti, kad ieškovui buvo dovanotas ne tik namas, bet ir žemės sklypas (t.1, b.l.8). Iš turto vertinimo ataskaitos, kurią pateikė atsakovė A. V. kartu su priešieškiniu, matyti, kad yra įvertinta visa namų valda, į kurios sudėtį įeina tiek minėtas žemės sklypas, tiek gyvenamasis namas su priklausiniais (t.1, b.l.78). Iš turto vertės nustatymo aprašymo matyti, kad turtas vertinamas kaip vientisas nedalomas turto kompleksas, kurį sudaro atskiri objektai, šie objektai didina vienas kito vertę, būdami nedalomam turto komplekse (t.1, b.l.80). Vertinimo ataskaitoje yra konstatuota, kad žemės sklypas yra sutvarkytas, aptvertas dekoratyvinių plytų ir metalo tvora, įrengti trinkelių takai, želdiniai, gėlynai. Akivaizdu, kad šio žemės sklypo, kuris dovanojimo sutarties pagrindu buvo įgytas A. V. nuosavybėn, vertė yra esminiai pakitusi. Šį pakitimą sąlygojo šalių gyvenant santuokoje atlikta namo rekonstrukcija ir sklypo sutvarkymas bendromis lėšomis. Kolegija konstatuoja, jog žemės sklypas, kaip vieningo objekto – namų valdos dalis CK 3.90 straipsnio 1 punkto pagrindu taip pat pripažintinas bendrąja jungtine šalių nuosavybe.

Šiuo atveju byloje aktualiausias turto padalijimo būdas. CK 3.127 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (1 dalis), turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, be kita ko, turi būti paisoma teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Parenkant turto padalijimo būdą ir padalinant turtą natūra, turi būti atsižvelgiama į tokias pačias svarbias aplinkybes, kokios numatytos CK 3.123 straipsnio 1 dalyje (CK 3.127 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 3.127 straipsnio nuostatas dalijant sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą, prioritetas teikiamas turto dalijimui natūra. Galimybę konkretų turtą tarp buvusių sutuoktinių padalyti natūra ir, nustačius kiekvieno iš jų dalis, paskirti tokį turtą naudoti buvusiems sutuoktiniams, gali eliminuoti ne tik objektyvios priežastys (pvz., turto nedalumas), bet ir subjektyvios priežastys (pvz., itin komplikuoti buvusių sutuoktinių tarpusavio santykiai, pašalinantys galimybę derinant interesus naudotis padalytu turtu ir pan.). Tokiu atveju turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu įpareigojant jį kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais.

Šiuo atveju kolegija laiko nustatytu, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso šis turtas: namų valda - gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje, kurios vertė 595 000 Lt (t.1, b.l.72), 10 000 vnt. UAB „Pilaja“ akcijų, kurių vertė 10 000 Lt, kilnojamieji daiktai už 10 200 Lt, kirpyklos – kosmetologinės įranga ir priemonės 6000 Lt vertės, kurio bendra vertė 631 200 Lt.

Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl kiekvienai iš šalių turėtų tekti turto už 315 600 Lt. Pagal šią nuostatą abi šalys galėtų lygiomis dalimis pretenduoti į joms bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto padalijimą. Tačiau CK 3.117 straipsnio 2 dalyje leidžiama esant atitinkamoms kodekse nustatytoms sąlygoms nukrypti nuo lygių dalių principo. Tokia galimybė ir sąlygos, pagrindžiančios nukrypimą nuo lygių dalių principo, yra nustatytos CK 3.123 straipsnyje. Teismas kitomis svarbiomis aplinkybėmis gali pripažinti bet kokias aplinkybes, į kurias atsižvelgus būtų pagrįstai ginamas privatus ar viešasis interesas ir tai atitiktų tiek bendruosius civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 straipsnis), tiek šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 3.3 straipsnis). Be to, turi būti paisoma teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Padalijant bendrąją jungtinę nuosavybę, ieškovui galėtų būti paskirta didesnė jo dalis, atsižvelgiant, kad santuokiniame turte yra jo asmeninio turto dalis (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis). Pastebėtina tai, jog minėta aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama kaip leidžianti nukrypti nuo lygių dalių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-126/2006 m., 2006-10-18 nutartis civilinėje byloje 3K-3-526/2006). Tuo tarpu atsakovei galėtų būti paskirta didesnė turto dalis atsižvelgiant į nepilnamečio šalių sūnaus D. V. interesus, kadangi jo gyvenamoji vieta nustatoma kartu su motina. Ši svarbi įstatyminė aplinkybė reikšminga, nukrypstant nuo lygių dalių principo, ginant tiek vieno, tiek kelių vaikų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 13 d. priimta nutartis Nr. 3K-3-435/2004).

Esant tokiai situacijai kolegija konstatuoja, kad nukrypimas nuo lygių dalių principo nėra galimas ir sprendžia, jog turtas dalintinas lygiomis dalimis. Tačiau šioje byloje yra aktualiausias ginčo namo dalies padalijimo būdo parinkimo klausimas. Sprendžiant dėl turto padalijimo būdo, atsižvelgtina į šioje byloje svarbias aplinkybes: būtinybę apsaugoti vaiko naudojimosi gyvenamuoju namu teises ir galimybę padalyti gyvenamąjį namą natūra, taip pat į būtinybę nepažeisti pagrindinio vaikų teisių apsaugos principo – teisės į gyvenimo sąlygas, kurios yra būtinos jų fiziniam protiniam ir socialiniam vystymuisi (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, CK 3.155 straipsnis). Kolegija sprendžia, jog atsižvelgiant į tai, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma kartu su A. V. , gyvenamasis namas dalintinas natūroje kiekvienai šaliai skiriant po ½ dalį nuosavybėje į šį turtą. Kolegija nemato galimybės pilnai tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimą ir paskirti jai visą namą natūroje, kadangi taip būtų pažeistos ir ieškovo teisės. Kita vertus, atsakovė apeliacinės instancijos teisme patvirtino apie galimybę dalintis namą natūroje. Šiuo atveju atmestini ieškovo apeliacinės instancijos teisme išsakyti argumentai dėl galimų konfliktų ateityje. Ta aplinkybė, kad atsakovei yra pripažinta nuosavybės teisės į ½ ginčo namo, dar nereiškia, jog atsakovė name ateityje faktiškai gyvens. Ji savo dalį gali parduoti, išnuomoti ir pan. Antra vertus, šalys gali susitarti dėl tokios namo naudojimo tvarkos, kuri pašalintų konfliktų kilimo galimybę (CK 4.75 str.). Be to, pats ieškovas turi teisę vesti derybas su atsakove ir siūlyti jai parduoti savo dalį jam ar pirkti jos dalį.

Kadangi dėl likusio turto – akcijų bei kilnojamųjų daiktų padalijimo apeliaciniame skunde jokių motyvų nėra, kolegija sprendžia, jog šios teismo sprendimo dalies apeliantė neskundžia ir su ja sutinka, todėl šioje dalyje sprendimas nekeistinas.

Kolegija pažymi, kad byloje yra susiklosčiusi specifinė situacija kiek tai liečia sutuoktinių skolų mokėjimo nustatymą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įpareigojo ieškovą A. V. įvykdyti visus įsipareigojimus kreditoriui AB bankui DnB NORD, kylančius iš 2004-05-31 kredito sutarties Nr.329 bei sumokėti 20 000 Lt skolą kreditoriui A. R. . Nustatyta, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl turto padalijimo neįvykdė CK 3.126 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir apie bylos iškėlimą šioje normoje nustatyta tvarka nepranešė jo paties nurodytiems kreditoriams AB bankui DnB NORD, nei A. R. . Bylos medžiaga nustatyta, kad paskolos sutartis su banku buvo sudaryta su abiem sutuoktiniais (t.1, b.l.17), tuo tarpu teismas, nesant banko sutikimo, paskolos grąžinimo prievolę perkėlė ieškovui A. V. . Pažymėtina tai, kad šiuo metu dėl šios kredito sutarties vykdymo susiklostė paradoksali situacija, kurią iš esmės išprovokavo tai, kad šalys nepranešė bankui apie šios bylos iškėlimą : LITEKO sistemos duomenimis Marijampolės rajono teisme yra iškelta civilinė byla pagal AB banko DnB NORD ieškinį A. V. ir A. V. dėl paskolos grąžinimo (bylos Nr.2-00367-769/2007 m.). Kolegija sprendžia, jog konstatavęs faktą, kad minėtos piniginės prievolės yra abiejų sutuoktinių bendros ir priimdamas sprendimą įpareigoti ieškovą įvykdyti visus įsipareigojimus kreditoriams AB bankui DnB NORD ir A. R. , teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, taikant ir aiškinant įstatymus, o taip pat proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principais, sprendžia, jog nėra pagrindo visą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 7, 9 straipsniai). Tokią išvadą suponuoja tai, kad šalims natūroje skiriama pakankamai turto, abi šalys gauna darbines pajamas, o preliminariai finansiniai įsipareigojimai yra eilę kartų mažesni, negu dalijamas turtas. Tai, kad šioje byloje jau bus išspręstas šalių turto padalijimo klausimas, kreditorių interesai šiuo atveju pažeisti nebus, kadangi abiems šalims skiriama pakankamai turto natūra. Kolegija sprendžia, jog grąžinant visą bylą nagrinėti iš naujo būtų pažeisti ir šalių sūnaus interesai – ir toliau liktų neapibrėžta jo gyvenamoji vieta, išlaikymo klausimai ir pan. Todėl pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo grąžintina bylos dalis šalių reikalavimų dalyje dėl įsipareigojimų kreditoriams AB bankui DnB NORD bei A. R. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos sprendimas pakeičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Keičiant teismo sprendimą koreguotinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių vadovaujantis CPK 93 straipsnio nuostatomis. Kadangi pirmosios instancijos teisme abi šalys turėjo panašaus dydžio išlaidas byloje dalyvavusių advokatų pagalbai apmokėti (t.2, b.l.55,56, t.4, b.l.77-79), kolegija šių išlaidų vienai šaliai iš kitos nepriteisia. Pakeitus teismo sprendimą laikytina, kad yra patenkinti 2/3 atsakovės reikalavimų, todėl vadovaujantis šiomis proporcijomis paskirstytinas žyminis mokestis tarp šalių valstybei. Šaliai viena iš kitos šis mokestis, sumokėtas pirmosios instancijos teisme, nepriteistinas, kadangi priteistinos sumos yra panašaus dydžio (t.1, b.l.1, t.2, b.l.166). Atsakovei iš ieškovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

Atsakovės A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 02 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad A. V. ir A. V. santuoka nutraukta dėl A. V. kaltės.

Pripažinti , kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Panaikinti sprendimo dalis dėl D. V. gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo D. V. iš A. V. priteisimo. Šioje dalyje ieškovo ieškinį atmesti, atsakovės priešieškinį patenkinti.

Nustatyti nepilnamečio sūnaus D. V. , gimusio 1998-01-19 gyvenamąją vietą kartu su motina A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje, išlaikymą sūnui D. V. , gimusiam 1998-01-19, periodinėmis išmokomis po 500 (penkis šimtus) litų kas mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sūnaus pilnametystės atsakovės A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise pripažintos 267 000 Lt piniginės lėšos, įdėtos į namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje, priklausančios A. V. , rekonstrukciją bei priteista iš ieškovo atsakovei 133 500 Lt piniginė kompensacija.

Pripažinti bendra jungtine ieškovo A. V. ir A. V. nuosavybe namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje.

Priteisti ieškovo A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybėn po ½ dalį 0,086 bendro ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini) , jame esančio 211,97 kv. m ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , 88 kv. m ploto garažą 3I1/p, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , kiemo statinių, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) , esančių (duomenys neskelbtini) , Marijampolėje.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovas A. V. įpareigotas įvykdyti visus įsipareigojimus kreditoriui AB bankui DnB NORD ir sumokėti 20 000 Lt skolą kreditorei A. R. ir bylos dalį šių reikalavimų dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš A. V. priteistos bylinėjimosi išlaidos ir bylinėjimosi išlaidas tarp šalių paskirstyti sekančiai:

Priteisti iš ieškovo A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 70106 (septynis tūkstančius vieną šimtą šešis ) litus ir iš atsakovės A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3057 (tris tūkstančius penkiasdešimt septynis) litus žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovo A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) litų žyminio mokesčio ir 650 (šešis šimtus penkiasdešimt) litų advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovei A. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.