Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė G. D. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, Kelmės r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., įsibrovė į patalpą, t. y. A. L. priklausančią neužrakintą pirtį ir iš jos pagrobė svetimą turtą: rankinį frezavimo aparatą 200 Lt vertės, lagaminą su 35 vnt. galvučių, skirtų frezavimo aparatui 1500 Lt vertės ir kampinį diskinį pjūklą 800 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam 2500 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis G. D., jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kadangi nuteistasis savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl nuteistajam G. D. paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. D. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, G. D. padarė būdamas anksčiau du kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, neišnykus teistumui, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (27-29, 30-38, 39-42 b. l.). Pažymima, kad jeigu asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, jis yra laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), o recidyvistui pagal BK 56 straipsnio nuostatas paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad G. D. administracine tvarka nebaustas (43 b. l.), nedirba (45 b. l.) ir nėra registruotas darbo biržoje (44 b. l.).

Kadangi G. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, šią aplinkybę, taip pat tai, kad pastarasis padėjo surasti pagrobtus daiktus, teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimą jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus G. D. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už padarytą nusikaltimą paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė negu BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkis (BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), taigi nėra aiškiai per griežta. Kadangi naują nusikalstamą veiką G. D. padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismas pagrįstai nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis, dalinio bausmių sudėjimo būdu (64 str. 3 d.). Galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

BK 75 straipsnio nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip trejiems metams, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatymas suteikia teismui teisę (galimybę), o ne pareigą taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismas savo išvadą turi formuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į visas aukščiau minėtas aplinkybes, taip pat įvertinus tai, kad G. D. nusikalto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, BK 75 straipsnio taikymas apeliantui yra netikslingas BK 41 straipsnio prasme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis turi šeimą, mažametį vaiką, žalą atlygino, nukentėjusysis jam atleido, ateityje pažada nebenusikalsti, yra svarbios, tačiau nėra pakankamas pagrindas tenkinti apelianto skundą ir švelninti jam paskirtą bausmę. Pastebėtina, jog tai, kad apeliantas savo gyvenimo būdu blogina šeimos padėtį ir negali pakankamai pasirūpinti savo mažamečiu vaiku, priklauso nuo jo paties elgesio – nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistojo G. D. apeliacinį skundą.