- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-31
- Bylos Nr.
- ATP-580-382/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-02202-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Zigmas Pocius
- Pažeidėjas
- R. J.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Pocius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. J. (R. J.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarimo, kuriuo R. J. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį nubaustas trijų tūkstančių litų bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. nubaustas už tai, kad 2014 m. gegužės 27 d., apie 8.40 val., Priestočio g. 28, Klaipėdoje, vairavo automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) degalinėje iš stovėjimo vietos su neatjungta kuro įpylimo žarna ir ją nutraukė. Vairuotojas apie įvykį policijos neinformavo, iš įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadinta kolonėlė. Tokiais veiksmais R. J. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 19 d. nutarimu R. J. pripažino kaltu padarius šiuos administracinius teisės pažeidimus ir pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskyrė vieno šimto litų baudą, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – trijų tūkstančių litų baudą atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu R. J. paskirta galutinė trijų tūkstančių litų bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas R. J. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Apelianto teigimu, byloje nustatyta, kad jis pradėjo važiuoti neišėmęs iš automobilio kuro įpylimo angos kuro įpylimo žarnos ir ją nutraukė. Po šio įvykio, sustabdęs automobilį, išlipo iš jo ir ištrūkusią degalų žarną pritvirtino prie stovo, po to iš įvykio vietos nuvažiavo. R. J. sutinka, kad formaliai tokie jo veiksmai atitinka ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, tačiau spręsdamas dėl subjektyviųjų požymių buvimo, jo kaltės, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, panašiose savo aplinkybėmis į nagrinėjimąją, jau yra ne kartą išaiškinęs, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Todėl teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Teigia, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą apylinkės teisme jis teismui pateikė dvi nuotraukas. Vienoje iš jų aiškiai matosi įrenginys, apsaugantis žarną nuo nutraukimo ir pritaikytas tais atvejais, kai vairuotojas pamirš atjungti žarną nuo automobilio, ištraukti iš hidraulinės jungties, kitoje nuotraukoje matosi kelios kameros, fiksuojančios įvykius ir automobilio numerius degalinėje. Automobilis, kuriuo buvo padarytas pažeidimas, yra registruotas jo tėvo vardu, todėl negalima teigti, kad pasišalindamas iš degalinės jis stengėsi išvengti atsakomybės ar paslėpti savo asmenybę. Tik pajutęs truktelėjimą jis išlipo iš automobilio, apžiūrėjo nutrauktą žarną, kuri atsijungė per hidraulinę jungtį, tačiau nesimatė jokių pažeidimo požymių, todėl nuėjo iki dujų įpylimo kolonėlės ir, pamatęs atsijungusį apsauginį įrenginį, padarė išvadą, kad kuro įpylimo žarnai jokios žalos nėra padaryta. Matydamas, kad degalinės darbuotojai mato atsijungimo faktą, paliko žarną prie kolonėlės, manydamas, jog jie yra kvalifikuoti aptarnauti dujų įrenginius ir prijungti žarną atgal, iš to jis suprato, kad jokios realios žalos degalinei jis nepadarė, t. y. jis nesuvokė, jog jo pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, sąžiningai klydo dėl savo veiksmų esmės. Tik iš policijos pareigūnų sužinojęs, kad tokie jo veiksmai kvalifikuojami kaip eismo įvykis, jis iš karto policijos pareigūnams davė paaiškinimus, kuriuose prisipažino dėl įvykio aplinkybių, tai rodo, kad jis nesiekė nieko nuslėpti. Taip pat pažymi, kad degalinės atstovai nepateikė jokių įrodymų apie padarytą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas R. J. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Apeliantas pripažįsta, kad padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo R. J. veikoje.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. J. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje yra įvirtinta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinių teisės pažeidimų bylose dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo yra išaiškinęs, kad tokio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį ir paties asmens elgesį po eismo įvykio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).
Taigi esminė sąlyga traukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – asmuo turi suvokti, kad jis padarė teisės pažeidimą ir iš įvykio vietos pasišalina, siekdamas sąmoningai išvengti administracinės atsakomybės. Pats R. J. neneigia objektyviais bylos duomenimis nustatyto fakto, kad jis pajuto, jog nuo automobilio neatjungė dujų įpylimo žarnos ir ją nutraukė, tačiau tvirtina, kad jis, išlipęs iš automobilio ir apžiūrėjęs nutrūkusią degalų žarną, užpylimo kolonėlę, nusprendė kad ji yra nesugadinta, žala nepadaryta, todėl iš įvykio vietos pasišalino. Tačiau tokia R. J. versija prieštarauja bylos medžiagai.
Nors R. J. teigia, kad nesuprato, jog padarė kokią nors žalą degalinei, kadangi įpylimo žarna buvo nutrūkusi per apsauginę jungtį, tačiau tokie R. J. veiksmai, kuomet jis išlipęs iš automobilio, apžiūrėjęs nutrauktą degalų įpylimo žarną ją bandė pritvirtinti prie stovo ir, nepavykus to padaryti, ją nutrauktą padėjo atgal į vietą, neleidžia abejoti tuo, kad jis suprato, jog vairuodamas transporto priemonę apgadino degalinei priklausantį turtą ir dėl tokio sugadinimo įrenginys negalėjo veikti būtent pagal paskirtį. Toks R. J. elgesys, kuomet jis elgėsi neatsakingai ir, išvykdamas iš įvykio vietas, nurodytas aplinkybes dėl įrenginio sugadinimo ignoravo, yra ne jo atsakomybę šalinanti, o tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos įrodanti aplinkybė. R. J., turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir būdamas eismo dalyvis, privalėjo suprasti, kad jo sukeltas įvykis pripažįstamas eismo įvykiu (judant transporto priemonei buvo apgadintas degalinei priklausantis turtas), taigi jis privalėjo suvokti ir jo, kaip rūpestingo ir atidaus vairuotojo, pareigą apie eismo įvykį, kurio metu padaryta turtinė žala, pranešti nukentėjusiajam asmeniui (degalinės darbuotojams) ar policijai, kaip tai numato Kelių eismo taisyklių 232 arba 234 punktų nuostatos. Nors R. J. skunde teigia, kad degalinės darbuotojai matė kuro įpylimo žarnos nutraukimo faktą ir iš to jis suprato, kad jokios realios žalos degalinei jis nepadarė, tačiau pažymėtina, kad būtent degalinės darbuotojai ir pranešė policijai apie šį įvykį, pats administracinėn atsakomybėn patrauktas R. J. nepranešė policijai apie jo paties padarytą žalą, duomenų, kad žala būtų atlyginta, byloje taip pat nėra.
Taigi vien paties R. J. manymas, kad žalos svetimam turtui jis nepadarė, nepašalina pareigų, numatytų eismo įvykio dalyviui, ir nepanaikina jo atsakomybės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, skubus pasitraukimas iš įvykio vietos yra vienas iš požymių, rodančių asmens tyčią.
Skundo argumentai, kuriais bandoma sumenkinti degalinei padarytą žalą nurodant, kad nustatytas žalos dydis yra neįrodytas, atmetami kaip nepagrįsti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad žala yra nustatinėjama draudimo ekspertų (b. l. 8).
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. J., žinodamas, kad sukėlė eismo įvykį, sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl jo veikoje yra visi ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, tai pagrįstai konstatuota skundžiamame nutarime. Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinti R. J. paskirtą administracinę nuobaudą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
R. J. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.