Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Linlauras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Linlauras“ ieškinį atsakovui V. K. (V. K.) dėl darbo ginčo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Teismas pažymėjo, kad pagal DK 231 straipsnio nuostatas, kai viena iš šalių nesutinka su Darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu ir kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, teismas darbo ginčą dėl teisės nagrinėja iš esmės; Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūrėjimo dalykas; teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje priteisia darbuotojui iš įmonės 329 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2017 m. spalio mėn., 307,62 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2017 m. lapkričio mėn., 68,88 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį ir ligos pašalpą už 2017 m. gruodžio mėn., 327,27 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2018 m. sausio mėn., 400 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2018 m. vasario mėn., 400 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2018 m. kovo mėn. ir 168,70 Eur delspinigius. Teismo sprendimui įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16.4. Nesutiktina su apelianto argumentu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neanalizavo įrodymų, neatliko įrodymų vertinimo, todėl neatskleidė bylos esmės, neanalizavo Sodr‘os dokumentų. Teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje išsamiai nurodė nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais pagrindė teismo išvadas, įvertino įrodymus, išdėstė argumentus ir įstatymus, kuriais vadovavosi.

16.8. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad UAB „Linlauras“ direktorius atsakovui grynais pinigais sumokėjo 349 Eur į rankas. Visi pinigai visada būdavo mokami bankiniais pavedimais, tai teismo posėdyje patvirtino ir UAB „Linlauras“ direktorius. Nagrinėjant ginčą Darbo ginčų komisijoje, UAB „Linlauras“ neteikė įrodymų apie grynų pinigų sumokėjimą atsakovui. Dėl to UAB „Linlauras“ direktoriaus teiginį apie atsiskaitymą su atsakovu grynais teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentais ir išvados

17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliantės (ieškovės) paduoto apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį faktinių bei teisinių argumentų.

20. UAB „Linlauras“, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 27 d. sprendimu, 2018 m. liepos 25 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas išnagrinėti darbo ginčą ir darbuotojo reikalavimą priteisti 1000 Eur už nemokamų atostogų laikotarpį atmesti. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškovės UAB „Linlauras“ ieškinį atmetė. Teismas pripažino, kad atsakovas (darbuotojas) nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. imtinai ir nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2018 m. kovo 31 d. imtinai buvo prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės; priteisė atsakovui 329 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2017 m. spalio mėn., 307,62 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2017 m. lapkričio mėn., 68,88 Eur darbo užmokestį ir ligos pašalpą, mokamą darbdavio lėšomis, už 2017 m. gruodžio mėn., 327,27 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2018 m. sausio mėn., 400 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2018 m. vasario mėn., 400 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2018 m. kovo mėn. ir 168,70 Eur delspinigių.

Dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje ir teisme santykio

22. DK 231 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis (1 dalis); pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus; ginčo šalis, pareiškusi ieškinį teisme, vadinama ieškovu, o kita šalis – atsakovu (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis); teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (7 dalis).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nesuteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019).

24. Kasacinio teismo nurodyta, kad, priimdamas sprendimą civilinėje individualaus darbo ginčo dėl teisės byloje, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti įrodymus, nustatyti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą, nuspręsti dėl taikytinos teisės ir ginčo išsprendimo iš esmės (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendimas priimamas ir materialiosios teisės normos taikomos pagal teismo nustatytas civilinės bylos nagrinėjimo metu, taigi ir sprendimo priėmimo metu, egzistuojančias faktines aplinkybes, o ne tas aplinkybes, kurios buvo ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje. Išspręsdamas ginčą, teismas šalių materialiąsias teises ir pareigas (pavyzdžiui, priteisiamą sumą, kt.) nustato teismo sprendimo momentu, t. y. sprendimo priėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019).

25. Nagrinėjamu atveju darbo ginčą inicijavo darbuotojas, 2018 m. birželio 6 d. kreipęsis į Darbo ginčų komisiją su prašymu jam nedraudžiamaisiais žymėtus laikotarpius (nuo 2017 m. spalio 1 d. iki spalio 31 d., nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki lapkričio 30 d., nuo sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.) pripažinti prastova ir išieškoti iš darbdavio darbo užmokestį už šiuos laikotarpius (t. 1, b. l. 8-9). Darbo ginčų komisija 2018 m. birželio 27 d. sprendimu patenkino darbuotojo prašymą ir nusprendė išieškoti jo naudai iš darbdavės UAB „Linlauras“ nesumokėtą darbo užmokestį už 2017 m. spalio – 2018 m. kovo mėnesius ir darbuotojo prašytą sumą delspinigių už vėlavimą mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas. Darbdavė UAB „Linlauras“, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, vadovaudamasi DK 231 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškė ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šalių darbo ginčą dėl darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio laikotarpiu, kuris jam darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose žymėtas kaip nemokamos atostogos, ir priėmė sprendimą dėl šalių ginčo esmės: ieškovės (darbdavės) UAB „Linlauras“ ieškinį dėl ginčo laikotarpio kvalifikavimo nemokamomis atostogomis atmetė, pripažino pagrįsta atsakovo (darbuotojo) poziciją, kad nurodytas laikotarpis buvo priverstinė pravaikšta ne dėl darbuotojo kaltės, ir priteisė darbuotojui iš darbdavio nesumokėtą darbo užmokestį, iš darbdavio lėšų mokėtiną ligos pašalpą bei darbuotojo prašytą sumą delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais mokėjimą.

26. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį DK tuo atveju, kai darbo ginčo šalis, nesutinkanti su darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipiasi su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme (DK 231 straipsnio 1 dalis), kita darbo ginčo šalis, kuriai palankus darbo ginčų komisijos sprendimas, neturi reikšti teismui savarankiškų reikalavimų – teismas, gavęs ginčo šalies, nesutinkančios su darbo ginčų komisijos sprendimu, ieškinį, iš naujo nagrinėja darbo ginčą, nustatydamas konkretaus ginčo esmę, atsižvelgdamas į darbo ginčo nagrinėjimą inicijavusio asmens prašymą darbo ginčų komisijai, šios sprendimą, darbo ginčo šalies, nesutinkančios su darbo ginčų komisijos sprendimu, teisme pareikštą ieškinį, ir priima teismo sprendimą dėl darbo ginčo esmės (žr. inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019).

27. Jau nurodyta, kad nagrinėjamu atveju Darbo ginčų komisijai pateiktame prašyme darbuotojas prašė darbdavės UAB „Linlauras“ nedraudžiamaisiais žymėtus laikotarpius pripažinti prastova ir išieškoti už šiuos laikotarpius neišmokėtą darbo užmokestį. Darbuotojo įvardyta išieškotina 1000 Eur „į rankas“ suma šiuo atveju nesaistė darbo ginčą nagrinėjančio organo, nes darbo ginčo dalykas buvo apibrėžtas laikotarpiu, kurį darbdavė UAB „Linlauras“ deklaravo kaip nedraudžiamąjį, žymėdama darbuotojui nemokamas atostogas.

28. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliantės argumentai, kad atsakovas nepareiškė ieškinio dėl piniginių reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti atsakovui to, ko jis neprašė, atmestini kaip neatitinkantys galiojančio teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo išaiškinimų analogiško pobūdžio bylose.

29. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 75 straipsnį, nes darbuotojas dėl nemokamų atostogų 2018 m. sausio-kovo mėnesiais peržiūrėjimo į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2018 m. birželio 6 d., jau pasibaigus įstatymo nustatytam trijų mėnesių kreipimosi terminui, todėl teismas privalėjo grąžinti darbuotojui jo 2018 m. birželio 6 d. prašymą ir jo nenagrinėti.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją, bet ne į teismą. Šio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą teisme, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Šiam terminui pasibaigus ir jo neatnaujinus, individualus darbo ginčas negali būti nagrinėjamas iš esmės darbo ginčų komisijoje, tačiau asmuo, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pagal DK 231 straipsnį turi teisę per vieno mėnesio nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos terminą, kuris yra procesinis, pareikšti ieškinį teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į darbo ginčų komisiją, nagrinėjimą į teismą (žr. inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).

31. Nagrinėjamu atveju darbuotojas, 2018 m. birželio 6 d. prašymu kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją, kartu pareiškė prašymą atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą, nurodydamas šio termino praleidimo priežastis (t. 1, b. l. 9). Darbo ginčų komisija priėmė šį prašymą ir išnagrinėjo jį iš esmės, nelaikydama, jog buvo praleistas DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procedūrinis terminas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas, gavęs darbo ginčo šalies, nesutinkančios su Darbo ginčų komisijos 2018 m. birželio 27 d. sprendimu, ieškinį išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, pagrįstai išsprendė šalių darbo ginčą iš esmės.

32. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliantės argumentai, kad teismas privalėjo grąžinti darbuotojui jo 2018 m. birželio 6 d. prašymą ir jo nenagrinėti, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

33. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 228 ir kitus susijusius straipsnius, nes ėmėsi nagrinėti bylą nepasirengęs jos nagrinėjimui parengiamajame teismo posėdyje, kuriame darbuotojas galėjo pareikšti ieškinį ar patikslinti savo prašymą.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos medžiagos analizė patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 30 d. parengiamajame teismo posėdyje tinkamai vykdė pasirengimą bylos nagrinėjimui iš esmės (CPK 230, 231 straipsniai). Šioje nutartyje jau pasisakyta, kad nagrinėjamu atveju, kai darbdavė UAB „Linlauras“, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, darbuotojas, kurio reikalavimai patenkinti Darbo ginčų komisijos sprendimu, neturėjo iš naujo reikšti savo reikalavimų. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliantės argumentai, kad, darbuotojui (atsakovui) nepareiškus ieškinio, teismas privalėjo nutraukti darbo ginčo nagrinėjimą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl ginčo laikotarpių kvalifikavimo nemokamomis atostogomis ar priverstine pravaikšta ne dėl darbuotojo kaltės

35. Apeliaciniame skunde teigiama, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje darbdavė UAB „Linlauras“, darbuotojo (atsakovo) prašymu, nežymėjo jam pravaikštų, kai šis neatvykdavo į darbą, o suteikė nemokamas atostogas. Pasak apeliantės, ginčo atveju prastova pagal DK 47 straipsnį nebuvo paskelbta, nes kiekvieną dieną atsirasdavo kokio nors santechniko darbo, kurį UAB „Linlauras“ galėjo atsakovui suteikti, jeigu jis kasdien būtų atvykęs į darbą ir nedaręs pravaikštų.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal DK 137 straipsnio nuostatas nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo prašymu, darbdavys neturi teisės reikalauti, jog darbuotojas išeitų nemokamų atostogų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad darbuotojas negali būti verčiamas eiti nemokamų atostogų dėl to, jog įmonėje tam tikru laikotarpiu nėra darbo, sumažėja darbo krūvis ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, bet darbdavio interesai. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai pažymėjo, kad DK nenustatyta darbuotojo prašymo suteikti nemokamas atostogas privalomos rašytinės formos, tačiau, kai darbdavys darbuotoją išleidžia nemokamų atostogų be rašytinio prašymo, kilus ginčui dėl darbuotojo valios gauti nemokamas atostogas, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti tokios darbuotojo valios buvimą.

37. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad darbdavės UAB „Linlauras“ pateikti atsakovo nepasirašyti prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo, UAB „Linlauras“ 2018 m. spalio 17 d., 18 d. pažymos apie darbuotojui suteiktas nemokamas atostogas, taip pat pirmiau nurodytų nepasirašytų prašymų pagrindu priimti įsakymai suteikti atsakovui nemokamas atostogas neįrodo darbuotojo (atsakovo) valios gauti tokias atostogas, juolab kad nurodyti prašymai ir jų pagrindu priimti įsakymai neapima visų laikotarpių, kuriais atsakovui buvo deklaruotos nemokamos atostogos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

38. Nagrinėjamos bylos aspektu nurodytina tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui (darbuotojui) ginčo laikotarpiu įformintų nemokamų atostogų teisėtumo, pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog pati apeliantė (ieškovė) UAB „Linlauras“, įvardydama atsakovui suteiktų nemokamų atostogų priežastį, nurodė, kad tiek atsakovas, tiek UAB „Linlauras“ direktorius buvo nemokamų atostogų, nes įmonė gali tinkamai dirbti tik kai darbą vienu metu atlieka trys darbuotojai, tuo tarpu ginčo laikotarpiu vienas iš darbuotojų buvo nusipjovęs pirštą ir negalėjo dirbti. Be to, teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad teismo posėdyje UAB „Linlauras“ vadovas paaiškino, jog jis nurodė atsakovui arba išeiti iš darbo, arba eiti nemokamų atostogų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pačios apeliantės (ieškovės) UAB „Linlauras“ nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nebuvo atsakovo valios gauti nemokamas atostogas, tokį poreikį (išleisti atsakovą nemokamų atostogų) turėjo apeliantė (ieškovė), siekdama darbuotojo sąskaita sumažinti savo nuostolius dėl įmonėje faktiškai susiklosčiusios prastovos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

39. Pagal DK 47 straipsnio 1 dalį, jeigu darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, darbdavys darbuotojui skelbia prastovą. DK 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma.

40. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo laikotarpiais UAB „Linlauras“ buvo prastova dėl ne dėl atsakovo kaltės, nes dėl kito įmonės darbuotojo nedarbingumo įmonė negalėjo užtikrinti atsakovui darbo (DK 47 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavęs, kad laikotarpiai, kuriais atsakovui buvo žymėtos nemokamos atostogos, kvalifikuotini kaip prastova ne dėl darbuotojo kaltės, vadovaudamasis DK 47 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 644, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 814, už prastovos laikotarpį pagrįstai priteisė atsakovui nesumokėtas darbo užmokesčio sumas.

41. Apeliantė (ieškovė) nekvestionuoja pirmosios instancijos priteistų sumų dydžio, išskyrus 349 Eur darbo užmokesčio už 2017 m. spalio mėn. sumą, kurią, apeliantės teigimu, UAB „Linlauras“ vadovas atsakovui sumokėjo grynais pinigais „į rankas“.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos duomenis, susijusius su darbuotojui (atsakovui) mokėtina už 2017 m. spalio mėn. 349 Eur darbo užmokesčio suma. Teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad, nagrinėjant šalių darbo ginčą ikiteismine tvarka, UAB „Linlauras neteikė Darbo ginčų komisijai 2017 m. lapkričio 3 d. darbo užmokesčio žiniaraščio Nr. 17/10, kurį pateikė tik ginčui persikėlus į teismą ir kuriuo remiasi įrodinėdama 349 Eur darbo užmokesčio už 2017 m. spalio mėn. sumokėjimą atsakovui. Atsakovui tvirtinant, kad nurodytame žiniaraštyje esantis parašas yra ne jo, teismas pagrįstai analizavo kitus bylos duomenis, siekdamas nustatyti, ar kitų byloje esančių įrodymų visuma patvirtina UAB „Linlauras“ pateiktu žiniaraščiu įrodinėjamą darbo užmokesčio sumokėjimo atsakovui faktą.

43. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Linlauras“ Darbo ginčų komisijai 2018 m. birželio 26 d. raštu patvirtino, jog atsakovui darbo užmokesčio už 2017 m. spalio mėn. nėra sumokėjusi. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas nurodė, kad jam dirbant UAB „Linlauras“ visą laiką darbo užmokestis buvo mokamas bankiniais pavedimais, ne grynaisiais pinigais. Tokios darbo užmokesčio mokėjimo praktikos neneigė ir ieškovės UAB „Linlauras“ atstovai.

44. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad ieškovė UAB „Linlauras“ neįrodė, jog yra sumokėjusi atsakovui darbo užmokestį už 2017 m. spalio mėn. (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

45. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinio skundo argumentai, kad laikotarpius, kuriais atsakovui buvo žymėtos nemokamos atostogos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo kaip prastovą ne dėl darbuotojo kaltės ir už šiuos laikotarpius be pagrindo priteisė nesumokėtas darbo užmokesčio sumas, atmestini.

Dėl apeliantės nurodytų proceso teisės normų pažeidimų

46. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo įrodymų, neatliko jokio įrodymų vertinimo, todėl neatskleidė bylos esmės.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad apskųsto teismo sprendimo turinio analizė neabejotinai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir atliko išsamų jų vertinimą. Teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pagrįstai nurodydamas, jog, kilus ginčui dėl darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2017 m. spalio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. darbuotojui mokėjimo, būtent darbdavei tenka pareiga įrodyti, kad darbo užmokestis už šį laikotarpį darbuotojui sumokėtas tinkamai. Vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis).

48. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės nurodyti Sodr‘os dokumentai apie ginčo laikotarpiu deklaruotas atsakovo nemokamas atostogas nėra pakankamas įrodymas darbdavės įrodinėjamam nemokamų atostogų suteikimo teisėtumui pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo prašymu, darbdavys neturi teisės reikalauti, jog darbuotojas išeitų nemokamų atostogų. Dėl to apeliantės įrodinėjamam nemokamų atostogų suteikimo atsakovui teisėtumui pagrįsti tinkamas įrodymas būtų darbuotojo (atsakovo) prašymas tokias atostogas suteikti, o ne Sodr‘os duomenys, kurie užfiksuoti pagal darbdavės UAB „Linlauras“ vienašališkai pateiktą informaciją.

49. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas pažeidė CPK 184 straipsnio reikalavimus, nes neišsprendė ieškovės ir atsakovo prašymų nustatyti, ar UAB „Linlauras“ darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštis Nr. 17/10 už 2017 m. spalio mėn. yra suklastotas, ar ne.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad išvadą, jog darbo užmokesčio už 2017 m. spalio mėn. sumokėjimo atsakovui faktas neįrodytas, teismas padarė remdamasis byloje esančių duomenų visumos analize. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakako tam, kad būtų galima nustatyti, ar darbdavės UAB Linlauras“ teismui pateiktas naujas įrodymas, kuriuo nebuvo remiamasi nagrinėjant ginčą privaloma ikiteismine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, patvirtina UAB „Linlauras“ įrodinėjamą aplinkybę apie darbo užmokesčio už 2017 m. spalio mėn. sumokėjimą atsakovu grynais pinigais. Esant pakankamai kitų įrodymų, teismas neturėjo pagrindo skirti byloje atsakovo parašo UAB „Linlauras“ darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraštyje Nr. 17/10 ekspertizę. Nagrinėjamu atveju CPK 184 straipsnio nuostatos nepažeistos.

51. Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

52. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai taikant DK normas, reglamentuojančias individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimą darbo ginčų komisijoje ir teisme. Byloje nustatytoms šalių ginčo aplinkybėms teismas tinkamai taikė materialiąsias darbo teisės normas, reglamentuojančias nemokamų atostogų suteikimą, taip pat prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

53. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantė (ieškovė) turi pareigą atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

54. Pagal apeliacinės instancijos teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą 2019 m. sausio 11 d. pažymą Nr. (2.16) NTP-7-213 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ už atsakovui suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą patirta 91 Eur išlaidų. Vadovaujantis CPK, Rekomendacijų nuostatomis, ši išlaidų suma pripažintina pagrįsta visa apimtimi, todėl priteistina iš apeliantės (ieškovės) į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis, 99 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsniu 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą.

Priteisti iš apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Linlauras“ (juridinio asmens kodas 302639544) 91 Eur (devyniasdešimt vieną eurą) antrinės teisinės pagalbos išlaidų į valstybės biudžetą. Sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“ banke arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.