Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo, kuriuo M. M. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., paskirta 100 Lt bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 123 str. 5 d., paskirta 80 Lt bauda, vadovaujantis ATPK 33 str., administracinės nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 3000 Lt bauda su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones 3 metams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nubaustas už tai, kad 2012 m. gruodžio 13 d., 12.25 val., Šiauliuose, ties (duomenys neskelbtini) namu, vairuodamas automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepasirinko eismui saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į gatvės apšvietimo stulpą, eismo įvykio metu apgadino automobilį ir stulpą, iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, be to, vairuojamas automobilis nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

Be to, apeliantas kelia klausimą dėl eismo įvykio mechanizmo, teigdamas, kad dešine mašinos dalimi kliudyti stulpo jis negalėjo, nes, kaip rodo eismo įvykio schema, jis turėjo pro stulpą pravažiuoti kaire automobilio puse. Pažymi, kad jeigu jis būtų trenkęsis į stulpą automobilio priekiu, tai jo sugadinimai būtų visai kitokie, pareigūnai būtų radę mašinos bamperį ir kitas detales ar jų nuolaužas. Taip pat pastebi, kad jei automobilis būtų užvažiavęs ant gatvės bordiūro, dėl sniego automobilis prarastų greitį, todėl, jei ir kliudytų stulpą, būtų tik prisilietimas. Nurodo, kad policija ant stulpo nerado jokių įbrėžimų, automobilio dažų liekanų ar kitokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jo vairuojama mašina kliudė stulpą, o be to, kad gatvės apšvietimo stulpo viršūnę pasukti į šoną, reikalingas smūgis daug aukščiau nei yra jo mašinos aukštis, nepamirštant tai, kad stulpas stovi ant betoninio gana aukšto pamato. Taip pat apeliantas skunde pažymi, kad stulpe gana aukštai nuo žemės yra anga, kurioje buvo nutiesti kažkada elektros laidai, tačiau, kaip teigė liudytoja, jie buvo 2010 metais pavogti, todėl daro išvadą, jog palenkti stulpo viršūnę buvo galima ir plėšiant laidus iš stulpo per jo angą. Dėl to atkreipia dėmesį, kad teismas atmetė gynybos prašymą atlikti eismo įvykio mechanizmo nustatymą specialisto išvada arba ekspertize, kas būtų įnešę į bylą objektyvumą ir teisingumą.

Pasak apelianto, byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, sugadino automobilį ir gatvės apšvietimo stulpą bei pasišalino iš eismo įvykio vietos, visos abejonės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir laikoma neįrodyta, kad jis padarė eismo įvykį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Skunde kreipiamas dėmesys ir į policijos pareigūno R. B. parodymus, kad automobilis slydo šonu ir šonu kliudė stulpą, o tokiu atveju mašina stulpą turėjo kliudyti kairiuoju šonu. Liudytojas, pažiūrėjęs į teismo pateiktas nuotraukas pasakė, kad stulpo žibintas nukrito įvykio metu, jeigu būtų nukritęs anksčiau būtų apsnigtas, tačiau nebuvo nustatyta, kada snigo, kada nukrito nematė, teigė, kad įvykio vietoje buvo nukritusios automobilio detalės, tačiau kokios, nežino. Liudytojas G. V. teigė teismui, kad jis matė, jog bortelis aukštas, jį automobilis peršoko ir priekine dalimi atsitrenkė į stulpą, nukrito žibintas, tačiau tai prieštarauja rašytiniams bylos duomenims ir liudytojų parodymams bei nuotraukoms. Liudytojas E. N. teigė, kad nukritusi buvo tik žibinto dalis, kita dalis buvo ant stulpo, žibinto stiklinė dalis galėjo nukristi ir anksčiau, kad stulpas buvo palinkęs nuo gatvės link užkardos, kas prieštarauja schemai ir nuotraukoms, teigė, kad prie stulpo yra dešinė automobilio vėžė, kas irgi prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Skunde teigiama, kad Šiaulių miesto savivaldybės infrastruktūros skyriaus darbuotoja liudytoja J. S. negalėjo pasakyti, ar buvo padaryta stulpui žala, jeigu taip, tai kokia, kada, kokia šio stulpo likutinė vertė, ir t.t., todėl išvis negalima kalbėti apie kažkokią žalą ar stulpo sugadinimus. Taip pat apeliantas pažymi, kad iš Šiaulių apskrities VPK KPB administracinės veiklos ir eismo įvykio tyrimo poskyrio pažymos, kuria rėmėsi teismas, neaišku, koks stulpas apgadintas, kaip apgadintas, užfiksuota nėra, todėl tai negali būti jo kaltės įrodymu. Apelianto teigimu, nebuvo neginčijamai nustatyta, kokie pažeidimai yra stulpo bei automobilio.

Pažeidėjas atkreipia dėmesį, kad teismas atmetė kartu su juo automobilyje važiavusių draugų parodymus, tik dėl to, kad jie yra jo draugai, tačiau jie teismui sakė tiesą.

Apibendrindamas apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikė ATPK 248 str., 257 str., 284 str. nustatytų reikalavimų, išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir neteisingai nustatė, jog jo veikoje yra administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 130 str. 1 d. bei ATPK 127 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip (ATPK 302¹⁰ str. 2 d.). Konkrečiu atveju administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apylinkės teismas rašė teismo posėdžio protokolą, jame užfiksavo esminius bylos nagrinėjimo momentus, apklaustų asmenų parodymus teismo posėdyje, įrodymų tyrimą ir kt. Administracinio teisės pažeidimo byla, teismo posėdžio protokolas ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė tais įrodymais, kurie buvo surinkti ir ištirti teismo posėdyje. Apelianto kritika, kad teismas, nesant jokių įrodymų, konstatavo, kad jo vairuojamas automobilis ir gatvės apšvietimo stulpas buvo apgadinti, yra deklaratyvi ir nepagrįsta. Taigi aukštesnės instancijos teismas patikrino skundžiamo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą pagal jau esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą.

Kaip minėta, skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu M. M. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d., ATPK 130 str. 1 d. ir ATPK 123 str. 5 d. už tai, kad sukėlė eismo įvykį ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos, o be to, jo vairuotas automobilis nebuvo draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Apeliaciniu skundu prašoma iš viso nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, neva, nesant vienareikšmiškai vertintinų ir patikimų M. M. kaltės įrodymų. Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs bylą įrodymų vertinimo ir nuobaudos skyrimo aspektais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais tiek dėl ginčijamos M. M. kaltės sukėlus eismo įvykį, tiek dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos.

Pagal ATPK 284 str., organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N1-1872/2007). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė. Tai, kad apylinkės teismas, nurodydamas atitinkamus argumentus, netenkino kai kurių apelianto gynėjos prašymų (pvz., skirti trasologinę ekspertizę) nereiškia, kad teismas nutarimą byloje priėmė neįvertinęs surinktų ir ištirtų įrodymų visetą. Skundžiamame nutarime, kurio turinys apeliantui žinomas (96 b. l.), yra detaliai, aiškiai išdėstyti ir aptarti visi įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, ir liudytojų (Š. G., E. L., P. B.), administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymai, kuriuos teismas argumentuotai atmetė, todėl dar sykį juos detalizuoti šioje nutartyje nėra priežasties.

Apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje M. M. kėlė versiją, kad jis įvykio metu ir vietoje, vairuodamas automobilį ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo nuslydęs nuo kelio, tačiau eismo įvykio nesukėlė, nes automobilio ar kito objekto nesugadino ir niekam žalos nepadarė. Tokie apelianto aiškinimai akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 3 p. apibrėžia, jog eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Jau minėta, kad M. M. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagal tris ATPK straipsnius, tarp jų pagal ATPK 127 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šioje byloje iš esmės ginčijama tai, kad M. M., vairuodamas automobilį, būtų ką nors apgadinęs, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina kitokias aplinkybes. Pirmiausia pažymėtina, kad įvykio dieną visiškai neatsitiktinai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai skambino policijai ir pranešė apie eismo įvykį. Liudytojas G. V. per vaizdo stebėjimo kameras pamatė, kaip automobilis ,,Golf“ trenkėsi į stulpą ir nuvažiavo link Šiaulių oro uosto šiaurinio perono, pasiuntė surasti minėtą automobilį patrulių ekipažą, kurie tą automobilį surado ir nustatė, kad jį vairavo M. M. (7; 80–81 b. l.), apie įvykį pranešė policijai. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. B. ir E. N. (8–9; 79–80; 81–83 b. l.) patvirtino, kad iš budėtojo viso gavo du pranešimus – pirmą, kad automobilis ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į gatvės apšvietimo stulpą ir iš įvykio vietos pasišalino, ir antrą, kad minėtą automobilį ir jo vairuotoją sulaikė pasieniečiai. R. B. ir E. N. pagal pranešimą atvykę į eismo įvykio vietą nustatė žymius ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadinimus (priekinis bamperis, priekinis dešinės pusės sparnas, variklio dangtis, priekinis dešinės pusės ratas) ir gatvės apšvietimo stulpo apgadinimus – stulpas buvo palinkęs, nukritęs stulpo žibintas (4; 10 b. l.). Tokius liudytojų G. V., R. B. ir E. N. parodymus patvirtina ne tik Šiaulių miesto savivaldybės administracijos miesto infrastruktūros, kuriai priklauso gatvės apšvietimo stulpas, pateikta informacija ir konkrečiai įvardyta žala (59 b. l.), liudytojos J. S. parodymai (84–85 b. l.), bet ir objektyvios kilmės įrodymai – po eismo įvykio, tą pačią dieną darytos fotonuotraukos (11; 40 b. l.) ir net paties 2012 m. gruodžio 13 d. rašytas M. M. paaiškinimas, kuomet jis prisipažino slidžiame kelyje nesuvalęs automobilio ir atsitrenkęs į gatvės apšvietimo stulpą, apgadinęs stulpą ir automobilį, pamanęs, kad žalos niekam nepadarė, todėl iš įvykio vietos nuvažiavo (6 b. l.). Aptartų įrodymų visuma aiškiai patvirtina, kad M. M. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis ir gatvės apšvietimo stulpas, o apeliaciniu skundu mėginama tikinti, kad liudytojai matė tai, ko realiai negalėjo matyti, į policiją pranešė apie eismo įvykį, kurio nebuvo, persekiojo automobilį, kuris eismo įvykyje nedalyvavo, jokie objektai apgadinti nebuvo, o policijos pareigūnai apeliantui paaiškinime nurodė surašyti tas aplinkybes, kurios faktiškai galėjo būti žinomos tik pačiam M. M.. Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra grįsti tik paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens subjektyviais išmąstymais ir prasilenkia su elementaria logika. Tai, kad eismo įvykio schemoje (4 b. l.) buvo ne tiksliai užfiksuotos arba neužfiksuotos kai kurios detalės (pvz., automobilio stabdymo vėžės užfiksuotos gatvės apšvietimo stulpo dešinėje, žiūrint automobilio ,,VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) judėjimo kryptimi, nors iš fotonuotraukų, darytų eismo įvykio vietoje, matyti, kad vėžės yra minėto stulpo kairėje ir automobilio dešinė vėžė yra prie stulpo, kas atitinka automobiliui padarytų sugadinimų pobūdį dešiniajame priekiniame sparne ir dešiniajame rate, nepaneigia anksčiau padarytų išvadų dėl M. M. kaltės, sukėlus eismo įvykį, nes eismo įvykio vietos schema yra tik vienas iš vertintinų įrodymų šaltinių, kuriam negali būti taikomas joks prioritetas, ir jis vertinamas visete su kitais įrodymais.

Byloje aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta, kad įvykio metu buvo apgadintas kito asmens automobilis ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos miesto infrastruktūros turtas. Tai reiškia, kad eismo įvykis iš tikrųjų buvo, ir jį sukėlė ne kas kitas, o M. M., tuo padarydama administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. Apeliantas, teigdamas, kad jis nieko neapgadino, prieštarauja pats sau, nes nurodė jutęs vairuojamo automobilio atsitrenkimą, tačiau iš įvyko vietos išvažiavęs ir tik už maždaug kilometro sustojo pažiūrėti, kas atsitiko automobiliui (6; 77 b. l.). Apelianto deklaruojamas manymas, kad jis niekam jokios žalos nepadarė, yra subjektyvūs jo paties išmąstymai, neturintys jokios įtakos sprendžiant dėl paties eismo įvykio fakto ir kaltininko atsakomybės. Taip pat pažymėtina, jog byloje įrodyta, jog M. M. vairavo privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą automobilį, tokiais savo veiksmais pažeisdamas KET 231.3. p. reikalavimus, tiesa, šio pažeidimo teismo posėdyje neneigė ir pats apeliantas.

ATPK 130 str. 1 d. nustatyta, jog „<...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 5 metų <...>“.

Visi anksčiau paminėti ir skundžiamame nutarime išdėstyti įrodymai patvirtina, kad M. M. pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos. Nekyla abejonių, kad M. M. suvokė sukėlęs eismo įvykį, nes juto vairuoto automobilio kontaktą (smūgį) su kitu objektu, tačiau tikslingai rinkosi elgesio variantą, įvykio vietoje nepasiliko, policijai apie įvykį nepranešė ir pasišalino iš įvykio vietos. Tokį savo elgesį apeliantas teisina savo subjektyviu suvokimu, kad žalos niekam nepadarė, o realiai, kaip pats pripažino, įvykio vietoje tuo net neįsitikino, pažiūrėti, kas atsitiko automobiliui, nusprendė tik nuvažiavęs atitinkamą atstumą – pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Visa tai rodo, jog apeliantas siekė nuslėpti patį eismo įvykio faktą ir savo dalyvavimą jame, tačiau buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos patrulių ekipažo. Nustatytos objektyviosios aplinkybės suponuoja išvadą, kad M. M. iš eismo įvykio pasitraukė tyčia, pažeisdamas KET 231.1. p. reikalavimus, apie eismo įvykį ir kilusią situaciją policijai nepranešė ir pažeidė KET 231.4. p. reikalavimus. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai M. M. patraukė administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d., todėl naikinti skundžiamą nutarimą šioje dalyje taip pat nėra teisinio pagrindo.

Pažymima, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui nuobaudas, atsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, padarytų pažeidimų pobūdį ir padarymo aplinkybes, kad M. M. prisipažino tik dėl vieno pažeidimo, kvalifikuoto pagal ATPK 123 str. 5 d., padarymo, ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė ir paskyrė atitinkamai ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir 123 str. 5 d. sankcijose numatytas minimalias nuobaudas, todėl laikyti jas aiškiai per griežtomis nėra pagrindo. Skunde apeliantas nenurodė naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas jam nuobaudas už padarytus pažeidimus.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą M. M. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas tiek dėl apelianto kaltės, tiek dėl jo atžvilgiu taikytinos atsakomybės, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

M. M. apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.