- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-22
- Bylos Nr.
- I-1082-554/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00120-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Daina Kukalienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namams
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Vaigai Snieganaitei,
nedalyvaujant atsakovų: Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovams,
trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (b.l. 5-8) ir skundo papildymu (b.l. 56-57) teismo prašė:
1) panaikinti 2016 m. gruodžio 12 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus raštą Nr. 20/07-1667;
2) panaikinti 2017 m. sausio 13 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo raštą Nr. 2S-223;
3) įpareigoti Marijampolės pataisos namus išduoti pareiškėjui G. L. Darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopiją už visą išdirbtą laiką tvarkiniu Marijampolės pataisos namų nuteistųjų valgykloje (teismo posėdžio metu pareiškėjas atsisakė reikalavimo įpareigoti Marijampolės pataisos namus išduoti pažymą apie statybų pradžią ir pabaigą nuteistųjų valgykloje);
4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimui dėl Darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopijos neišdavimo.
Pareiškėjas skunde ir jo papildyme nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2016-01-20 iki šiol dirba Marijampolės pataisos namų valgykloje tvarkiniu. 2016-08-08 raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją ir prašė išduoti jo Darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Šio dokumento kopijos atsakovas neišdavė ir motyvavo tuo, kad žiniaraštyje yra ir kitų asmenų vardai bei pavardės (asmeniniai duomenys). Sandėlininko V. D. 2016-08-16 pažyma yra neaiškaus turinio ir ji negali būti prilyginta Darbo laiko apskaitos žiniaraščiui. Neturėdamas Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pareiškėjas neturi galimybės kreiptis į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Ginčijami administraciniai aktai Nr. 20/07-1667 ir Nr. 2S-223 turi būti panaikinti, kaip neišsamūs ir nepagrįsti. Į pareiškėjo 2016-08-08, taip pat ir į eilę vėlesnių kreipimųsi įstaigos direktorius visiškai neatsakė ir nepagrįstai prašymą perdavė svarstyti sandėlininkui V. D. . Šio asmens pasirašytoje pažymoje visiškai neatsispindi pareiškėjo daro laikas poilsio ir švenčių dienomis, neatsispindi apmokėjimas už nepanaudotas atostogas. Pažyma neparemta jokiomis teisės normomis bei nurodyti netikslūs duomenys. Ginčijamame sprendime Marijampolės PN direktorius nepagrįstai teigia, kad V. D. pažyma iš esmės atitinka Darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir todėl pakartotinai jos neišduos. Atsakymas nepagrįstai grindžiamas Viešojo administravimo įstatymo 36 ir 38 straipsniais. Padaryti Darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopiją jokių didelių sąnaudų nesudaro. Kalėjimų departamentas ginčijamame sprendime pripažino, kad pareiškėjo skundas iš dalies pagrįstas, tačiau neįpareigojo atsakovo išduoti Darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopiją ir taip pat nenurodė pareiškėjo išdirbtų valandų poilsio, švenčių dienomis ir pan.. Pareiškėjas pabrėžė, kad negaudamas duomenų apie išdirbtą darbo laiką, jis negali kreiptis į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, o tai sukelia jam neigiamas emocijas, išgyvenimus, neturėjimas šio dokumento užkerta kelią į teisminę gynybą.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b.l. 33-35) atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016-06-30 iki 2016-12-02 sistemingai teikė prašymus dėl įsakymų kopijų, taip pat dėl ir dėl pažymų apie išdirbtą laiką išdavimo. Pareiškėjui buvo išduotos įsakymų kopijos ir pažyma apie išdirbtas valandas, kurią pasirašė V. D. , tačiau pareiškėjas po kiek tai laiko vėl kreipėsi dėl analogiškos pažymos išdavimo. Pareiškėjui buvo tinkamai atsakyta į visus jo prašymus. Vienu atveju 20 dienų terminas buvo pažeistas tik 1 diena. Dėl darbo laiko pareiškėjui buvo atsakyta žodžiu ir 2016-11-02 raštu Nr. 20/07-1505. 2016-11-17 prašymu pareiškėjas vėl pareikalavo duomenų apie išdirbtą laiką. Jam buvo atsakyta ginčijamu 2016-12-12 raštu Nr. 20/07-1667. Šiame rašte pagrįstai nurodyta, kad nauja pažyma nebus išduodama dėl didelių laiko sąnaudų. Nuteistieji pastoviai teikia daug prašymų, pats pareiškėjas yra pateikęs atsakovui taip pat labai daug prašymų, todėl daryti kopijas tų pačių dokumentų nėra galimybės ir laiko. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pataisos namų administracija jokių neteisėtų veiksmų neatliko, visus prašomus dokumentus pateikė, pats pareiškėjas į Psichologinę tarnybą dėl jokių problemų nesikreipė, todėl nebuvo jokio pagrindo neturtinei žalai atsirasti.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2016-08-08 pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą išduoti darbo laiko apskaitos žurnalo kopiją (b.l. 17). 2016-10-25 pareiškėjui buvo įteikta 2016-08-16 sandėlininko V. D. pasirašyta pažyma (b.l. 14) apie išdirbtas dienas ir valandas už laikotarpį nuo 2016 metų sausio mėnesio iki 2016 metų liepos mėnesio. 2016-10-05 ir 2016-10-12 prašymais (b.l. 41, 42) pareiškėjas pakartotinai paprašė išduoti sandėlininko V. D. pasirašytą pažymą apie išdirbtą laiką. Į šiuo pareiškėjo prašymus atsakovas atsakė 2016-11-02 raštu (b.l. 43, 44). Šio rašto turinys patvirtina, kad pareiškėjui 2016-08-18 sandėlininko V. D. pasirašyta pažyma pateikiama antrą kartą ir atsisakoma pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kadangi juose yra kitų nuteistųjų asmens duomenys. 2016-11-18 pareiškėjas pateikė atsakovui du prašymus Nr. 49/07-2060 ir Nr. 49/07-2061 (b.l. 45, 46), kuriais prašė vėl išduoti 2016-08-18 sandėlininko V. D. pasirašytą pažymą apie išdirbtą laiką, nes anksčiau išduota pažyma dingo, ir taip pat prašė pranešti apie remonto nuteistų valgykloje pradžią bei darbų terminą (teismo posėdžio metu reikalavimo įpareigoti pateikti pažymą apie remonto darbus atsisakė).
Administracinės bylos duomenys taip pat patvirtina, kad į pareiškėjo 2016-11-18 prašymus Nr. 49/07-2060 ir Nr. 49/07-2061 buvo atsakyta ginčijamu 2016-12-12 Marijampolės PN raštu Nr. 20/07-1667 (b.l. 12). Minėtame rašte atsakovas nurodė pareiškėjui nuteistųjų valgyklos remonto darbų pradžią ir pabaigą. Taip pat atsisakoma išduoti darbo laiką patvirtinančią pažymą ir paaiškinama, jog tokia pažyma jau buvo išduota ir antrą kartą jos nerengs, nes tam reikalingos didelės sąnaudos. Akivaizdu ir tai, kad paminėtame rašte yra daug informacijos, kurios nebuvo prašoma suteikti pareiškėjo prašymuose Nr. 49/07-2060 ir Nr. 49/07-2061. Pareiškėjas dėl šios pažymos pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris 2017-01-13 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 2S-223 (b.l. 10-11). Tretysis suinteresuotas asmuo iš esmės konstatavo, kad atsakovo 2016-12-12 raštas Nr. 20/07-1667 yra pagrįstas ir iš dalies atkartojo atsakovo rašto turinį. Tretysis suinteresuotas asmuo konstatavo ginčijamame sprendime, kad sandėlininko V. D. 2016-08-16 pasirašyta pažyma – tai tinkamas dokumentas, patvirtinantis pareiškėjo darbo laiką.
Teismas, priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje, atsižvelgia į ABTĮ imperatyvias nuostatas, kad teisė ir pareiga nustatyti administracinio ginčo ribas pagrinde priklauso pareiškėjui pateikiant skundą teismui. Įvertinus pareiškėjo skundą ir jo paaiškinimą teismo posėdžio metu, taip pat atsižvelgus į aplinkybę, jog pareiškėjas atsisakė reikalavimo įpareigoti išduoti pažymą apie remonto darbų terminus, į tai, kad jis turi teisę keisti skundo pagrindą arba dalyką, atsiranda pagrindas išvadai, jog ginčo kontekste tikslinga vertinti tik pareiškėjo 2016-11-17 prašymų Nr. 49/07-2060 ir Nr. 49/07-2061 (b.l. 45, 46) turinį bei atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens priimtus ginčijamus administracinius sprendimus (b.l. 10-12) – atsakymus į paminėtus pareiškėjo prašymus (ABTĮ 56 str.). Įvertinus teismui pateiktus įrodymus, galima konstatuoti, jog į kitus pareiškėjo prašymus (b.l. 17-19, 36, 38, 39, 41, 42, 49), nepadarant esminių Viešojo administravimo įstatymo, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo ir juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų normų pažeidimų, buvo atsakyta tinkamai (b.l. 16, 20, 21, 22, 23, 24, 37, 40, 43, 50, 51). Teisės aktų nustatyto termino praleidimas 1 – 2 dienomis nesudaro pakankamo pagrindo, atsižvelgiant į pareiškėjo teikiamų prašymų kiekį bei intensyvumą, konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui (ABTĮ 56 str.).
Viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ, teismas vadovaujasi teisės akto redakcija, galiojusia ginčijamo rašto priėmimo metu) numato 3 kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: prašymą, skundą ir pranešimą.
Prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalis).
Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalis).
Pranešimas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalis).
Įvertinęs pareiškėjo 2016-11-17 abiejų kreipimųsi į atsakovą turinį, teismas daro išvadą, kad VAĮ prasme tai yra prašymai (prašoma išduoti dokumentų kopijas, suteikti informaciją). VAĮ 14 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Tokio pobūdžio prašymų nagrinėjimą reglamentuoja poįstatyminis teisės aktas 2007-08-22 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės) (aktuali akto redakcija - galiojanti nuo 2015-09-01).
Be to, nagrinėjamoje situacijoje ginčo teisiniams santykiams svarbios ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) principinės nuostatos. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio Įstatymo nustatyta tvarka. Atsisakymo teikti informaciją pagrindai yra numatyti Įstatymo 16 straipsnyje. Įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu: 1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis; 2) prašymo turinys yra nekonkretus; 3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos; 4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį; 5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms. Taisyklių 41.2 p. nustato, kad į asmens prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų bei teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, turinį, daro išvadą, kad valstybės ir savivaldybių įstaigos (šiuo atveju – atsakovas) privalo teikti informaciją pareiškėjui (ABTĮ 56 str.). Be to, ir VAĮ 23 str. 1 d. numatyta, jog kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Pažymėtina ir tai, jog viešojo administravimo subjektas savo sprendimą VAĮ 8 straipsnio prasme turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), taip pat teisės aktų normomis. Be to, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 183 straipsnio 1 – 3 dalyse numatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.
Kaip jau buvo paminėta, viešojo administravimo subjektas savo sprendimą VAĮ 8 straipsnio prasme turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), taip pat teisės aktų normomis. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Taigi, viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008 ir kt. – TIS Liteko duomenys). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (LVAT 2008-11-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008-12-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Ši teisės norma taip pat siejama ir su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010-08-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (LVAT 2010-04-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis, analogiškai kaip ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pabrėžiamas iš jo kylantis imperatyvas tinkamai pagrįsti privatiems subjektams adresuojamus sprendimus (2007-05-10 sprendimas SGL Carbon AG prieš Komisiją, Nr. C-328/05, 2009-03-05 sprendimas Prancūzija prieš Tarybą, Nr. C-479/07; 2011-03-17 sprendimas AJD Tuna Ltd prieš Direttur, Nr. C-221/09). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas). Ginčijami raštai pagal savo teisinį statusą laikytini individualiais administraciniais aktais, priimtais viešojo administravimo subjekto, ir jie sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes – jais buvo atsisakyta išduoti oficialią pažymą, patvirtinančią pareiškėjo darbo laiką nuteistųjų valgykloje.
Pagal BVK normas darbas – tai viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių (BVK 111 str.). BVK 125 straipsnyje įtvirtinta, jog kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.); nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.); pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (8 d.). Remiantis BVK 128 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena. Darbo (pamainos) pradžią ir pabaigą nustato pataisos įstaigos direktorius, vadovaudamasis BVK 117 straipsnio nuostatomis
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti oficialų dokumentą apie jo darbo laiką (išdirbtas valandas) nuteistųjų valgykloje. Byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu 2016 metais dirbo tvarkdariu nuteistųjų valgykloje ir gavo už tai darbo užmokestį. Prieš tai 2016-08-25 pareiškėjui buvo įteikta pažyma apie išdirbtas dienas ir valandas atskirais mėnesiais (b.l. 14). Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo ginčijamuose sprendimuose iš esmės konstatavo, kad sandėlininko V. D. ant paprasto A4 formato popieriaus lapo ranka parašytas tekstas, kuris nepasirašytas įstaigos vadovo ar buhalterio, nepatvirtintas oficialiu antspaudu ir pan., yra darbo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų kontekste tinkamas oficialus dokumentas, kurio pagrindu pareiškėjui skaičiuojamas darbo užmokestis. Šiuo atveju atsakovas privalo pildyti nustatytos formos darbo laiko apskaitos žiniaraštį (arba kitą panašaus turinio dokumentą) ir privalo jo kopiją pateikti darbuotojui – pareiškėjui.
Įvertinus paminėtus duomenis konstatuotina, kad atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo, kaip viešojo administravimo subjektai, nagrinėjamu atveju priimdami individualius administracinius aktus, sukėlusius pareiškėjui teisines pasekmes (iš esmės atsisakė išduoti oficialią darbo laiką patvirtinančio dokumento kopiją), netinkamai laikėsi VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, pažeidė gero administravimo principo, administraciniai aktai nėra pakankamai motyvuoti, tinkamai pagrįsti teisės normomis. Šiuo atveju atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo nepagrįstai rėmėsi ginčijamuose aktuose nurodytomis teisės normomis, nes darbo laiko apskaitos žiniaraštis nėra didelės apimties dokumentas ir jo kopijai padaryti jokios papildomos darbo sąnaudos nereikalingos. Ypatingų pastangų bei sąnaudų nereikia ir tam, kad paslėpti kitų asmenų duomenis, esančius paminėtame dokumente. Be to, pareiškėjas apie darbo laiko apskaitos žiniaraštį pradėjo kalbėti tik teisme, o anksčiau jis prašė abstrakčiai – išduoti pažymą. Parengti pažymą ant įstaigos firminio blanko, patvirtinti ją parašu ir antspaudu didelių sąnaudų nereikalaujantis viešojo administravimo veiksmais, kurį gali ir turi pareigą atlikti atsakovas.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijami sprendimai panaikintini ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (ABTĮ 56 str.). Dėl to patenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas – įpareigoti Marijampolės pataisos namus išduoti pareiškėjui Darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopiją už visą išdirbtą laiką tvarkiniu Marijampolės pataisos namų nuteistųjų valgykloje (ABTĮ 56 str., 88 str. 2 p.).
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimui dėl Darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopijos neišdavimo (reikalavimą patikslino teismo posėdžio metu).
Šis pareiškėjo skundo reikalavimas patenkintinas dalinai.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pabrėžtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 15 str., 21 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie neigiamus išgyvenimus neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 12 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t.y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 56 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 56 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011 m. gegužės 1 d. sprendimas E. v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)).
Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo Marijampolės pataisos namų administracijos elgesio pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jam dar pirmo kreipimosi metu būtų išduotas tinkamas dokumentas, patvirtinantis jo darbo valandas, arba tai nuspręsta padaryti ginčijamais administraciniais aktais - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas laiko pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad neturėdamas jo prašomo dokumento, jis negali pateikti argumentuoto skundo teismui dėl darbo užmokesčio priteisimo ir pan.. Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo mastą, pobūdį trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 60 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, (ABTĮ 56 str., 88 str. 5 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. L. skundą patenkinti dalinai.
Panaikinti 2016 m. gruodžio 12 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus raštą Nr. 20/07-1667.
Panaikinti 2017 m. sausio 13 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo raštą Nr. 2S-223.
Įpareigoti Marijampolės pataisos namus teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjui G. L. oficialaus Darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopiją už visą išdirbtą laiką tvarkiniu Marijampolės pataisos namų nuteistųjų valgykloje.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįsta.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.