Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovių Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei J. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. Š. ir V. S. skundą atsakovėms Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl raštų panaikinimo, įpareigojimo išmokėti kompensaciją.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai B. Š. ir V. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami : 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 rugpjūčio 10 d. sprendimus Nr. (33.205)R-2396 ir Nr. (33.205) R-2397 (toliau – ir Sprendimai, Skundžiami sprendimai, Skundžiami raštai); 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę už neišlikusį nacionalizuotą turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, išmokėti kiekvienam pareiškėjui po 87 715 Eur dydžio kompensaciją (1t., b. l. 2-6, 2 t., b. l. 10).

Pareiškėjai skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jie yra (duomenys neskelbtini)mirusio tėvo A. S. išlikusio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (pagal ankstesnį adresą buvusio A. (duomenys neskelbtini)), paveldėtojai (įpėdiniai). 1991-12-03 Kauno valstybinis archyvas jiems išdavė archyvo pažymėjimą Nr. S-301, kuris pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio l dalį yra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas. Jame, be kita ko, nurodyta, kad O. ir A. S. nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), susideda iš 5739 m² nuosavos žemės sklypo ir medinio dviejų aukštų namo, kad buvusiems turto savininkams buvo leista statyti dviejų aukštų medinį mokyklos namą. Šiame pažymėjime taip pat nurodyta, kad Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose 1940-1941 metais nacionalizuotų namų sąraše įrašyta, kad 1940 m. gruodžio mėn. 4 d. aktu Nr. 197 nacionalizuotas O. ir A. S. priklausantis vienas namas (duomenys neskelbtini).

Tvirtino, jog jų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo dieną (1991-09-25) natūroje buvo išlikęs 5421 kv. m. žemės sklypo plotas ir visas 2 aukštų 491,81 kv. m ploto medinis pastatas, kartu su 1975 metais prie buvusios mokyklos pastato, pažymėto šifru 1D2/m arba lG2/m (vėliau pažymėtu šifru lC2/m), pastatytu 85,36 kv. m ploto priestatu, pažymėtu šifru 2C2/p, kuriame įrengtos bendros katilinės ir laiptinės patalpos.

Pabrėžė, jog, nors 1993 m. liepos 12 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 865-v, kuriuo jiems atkurtos nuosavybės teisės (toliau – ir Potvarkis) 1.24. ir 1.25 punktuose buvo nurodyta atstatyti nuosavybės teises B. Š. į ½ dalį pastato, plane pažymėto indeksu lC2/m, ir 2868,50 kv. m žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), iš kurio ½ dalį 2868,50 kv. m žemės sklypo grąžinti natūra, atstatyti nuosavybės teises V. S. į ½ pastato, plane pažymėto indeksu lC2/m, ir 2868,50 kv. m žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), iš kurio ½ dalį 2868,50 kv. m žemės sklypo grąžinti natūra, tačiau turtas grąžintas pavėluotai, jį grąžinant natūra tuometinio pastato valdytoja Kauno miesto savivaldybė bei jos padalinio Kultūros skyriaus kompetentinga komisija 1995 m. rugsėjo mėn. 25 d. perdavimo - priėmimo aktu (toliau – ir Perdavimo-priėmimo aktas) jiems perdavė ne ½ dalį išlikusio natūroje pastato ir ne ½ 5739 kv. m žemės sklypo Kaune, (duomenys neskelbtini), bet tik 199,34 kv. m ploto antro aukšto patalpas be joms priklausančių priklausinių bei 2868,50 kv. m ploto žemės sklypą, pažeisdama jų teises ir teisėtus interesus, sudarydama kliūtis pareiškėjams nuosavybės teisę įregistruoti pagal Potvarkyje nurodytas dalis ir Perdavimo-priėmimo aktu perduotas patalpas bei šioms patalpoms tarnavusius priklausinius –laiptinės ir katilinės patalpas.

Pareiškėjai teigė, jog jiems natūra buvo grąžinta ir įregistruota Nekilnojamo turto registre ne ½ buvusios mokyklos dalis, o tik tam tikros antro aukšto patalpos be bendro naudojimo priklausinių. 1994-09-19 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-8196 atsakovė, nebūdama nekilnojamo turto savininkė, pardavė visą 85,36 kv. m ploto priestatą su bendromis katilinės ir laiptinės patalpomis O. K., o 2003-02-19 organizavo aukcioną, kurio metu buvusios mokyklos pastato 207,11 kv. m ploto pirmo aukšto negyvenamos patalpos pagal 2003-03-24 privatizavimo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 318-6-14 buvo parduotos UAB „Obra“.

Pareiškėjų tvirtinimu, Institucija, atkurianti nuosavybės teises, neturėjo ir neturi duomenų, kad buvusios mokyklos paskirties pastatas ir jo priklausiniai iš esmės buvo perstatyti (rekonstruoti) taip, kad buvo pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, todėl atkuriant nuosavybę, natūroje išlikusiam nekilnojamam turtui taikytinos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 str. l d., 2d., 5 str., 7 str. 1 d. ir 3 d. nuostatos, kurios buvo pažeistos. Dėl Kauno miesto savivaldybės institucijų neteisėtai priimtų sprendimų ir veiksmų pareiškėjų tėvo A. S. dvi dalis turto valdo ne įpėdiniai, o pašaliniai asmenys, dėl to viso buvusio A. S. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), ir susidedančio iš 5739 m² nuosavos žemės sklypo ir dviejų aukštų medinio namo, reali vertė žymiai sumažėjo, be to, teko bylinėtis teisme su įgijusiais turtą asmenimis.

Pažymėjo, jog įstatymo leidėjas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bendrose normose nurodė, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostatomis, t. y. Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Už minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytus neišlikusius ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, kurie po 1991 m. rugpjūčio 1 d. neišliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Pažymėjo, jog, vadovaudamiesi nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjai 2018-06-30 pateikė Kauno miesto merui prašymą dėl Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. Potvarkio Nr. 865-v tinkamo įgyvendinimo teisingai atlyginant už 1940-1941 metais nacionalizuotą turtą.

Tvirtino, jog atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija Skundžiamais sprendimais nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą. Atsisakymas yra formalus, teisiškai nemotyvuotas, grindžiamas nelogiškomis, prieštaringomis aplinkybėmis, teigiant, jog neva 1991 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas tik į A. S. išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Dėl to pareiškėjai kategoriškai nesutinka, nes jie yra (duomenys neskelbtini) mirusio tėvo A. S. įpėdiniai, kurie Perdavimo-priėmimo akto pagrindu pagal CK 5.51 str. l d., CK 5.50 str. l d. nuostatas priėmė visą tėvo palikimą. O. S. 1940 metais po skubaus emigravimo į vakarus visą turtą paliko savo buvusiam sutuoktiniui (pareiškėjų tėvui ) ir dėl Lietuvoje (iš)likusio nekilnojamojo turto pretenzijų niekada nereiškė, todėl atsakovė Skundžiamuose sprendimuose neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, jog O. S. turto dalis priklauso Kaune miesto savivaldybei. Pažymėjo, jog Atkūrimo byloje nėra duomenų, kad po O. S. emigracijos į užsienį neatkurta dalis turto tapo bešeimininkiu daiktu, kad ji atskirta iš bendro sutuoktinių turto į atskirą daiktą, kuri tapo valstybės ar Kauno miesto savivaldybės nuosavybe.

Pareiškėjų nuomone, Skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, formalūs, priimti, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, dėl to neaiškūs, juose pateiktos nesuprantamos, nelogiškos išvados.

Nurodė, jog dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo buvo neteisėtai ir neproporcingai apribotos jų teisės į nuosavybę, dėl to pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos ir jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos, pareiškėjai patyrė žalą, nes dėl Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų ir sprendimų neteko ½ 5739 kv. m žemės sklypo ploto dalies, kurio vertė, vadovaujantis Nekilnojamo turto eksperto I. M. vertinimu, preliminariai sudaro 86130 Eur. Dėl negrąžinto pastato dalies ir jo priklausinių patirta žala preliminariai sudaro 89 299 Eur. Viso pareiškėjai patyrė 89 299 Eur žalą, todėl panaikinus Sprendimus, atsakovė už natūra negrąžintą dalį pastato ir žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, įpareigotina išmokėti pareiškėjams po 87 715 Eur piniginę kompensaciją.

Atsakovės Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) ir Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime (1 t., b. l. 70-77) ir jų atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko. Nurodė, jog Skundžiami sprendimai teisėti ir pagrįsti. Sprendimai dėl pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą (pastatą ir žemės sklypą), esančius (duomenys neskelbtini), buvo priimti 1993-07-12, o nuosavybė faktiškai perduota pareiškėjams 1995-09-25. Tvirtino, jog nesutikdami su sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai turėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais juos skųsti ir prašyti spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą iš naujo. Pareiškėjai jų neskundė teismui teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, 1994-05-23 sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu įregistravo nuosavybę Nekilnojamojo turto registre, 1995-09-25 perėmė pastato dalį, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės bei 1996-03-12 atliko šių patalpų kadastrinius matavimus, todėl jie manė, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra galiojantys bei teisėti ir jais pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės nepažeidžiant jų teisių ar teisėtų interesų.

Atsakovių atstovės nuomone, skundo reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią dalį nekilnojamojo turto (namo ir žemės sklypo) bei kompensacijos išmokėjimo (žalos atlyginimo) reiškiamas praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, t. y. akivaizdžiai praleidus senaties terminą, kuris nebegali būti atnaujinamas. Prašė taikyti senaties terminą.

Pažymėjo, jog Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nuosavybės teise priklausė pareiškėjų tėvui A. S. ir jo buvusiai žmonai O. S.. Sprendimų priėmimo metu nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos turto savininkams, todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo teisę kreiptis turto savininkai, o jiems mirus jų vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), sutuoktiniai. Tvirtino, jog O. S. teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka, t. y. iki 2001-12-31 nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Pareiškėjai nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nepateikė dokumentų apie tai, kad O. S. būtų jiems palikusi turtą testamentu ar kitaip perleidusi teisę atkurti nuosavybės teisę į jai priklausiusią turto dalį. Sprendimų dėl nuosavybės atkūrimo priėmimo dieną galioję teisės aktai nenumatė ir šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato bei Nuosavybės atkūrimo byloje esantys duomenys neįrodo, kad pareiškėjai turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į O. S. nuosavybės teise priklausiusią 1/2 dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai neįrodė kompensacijos už negrąžintą turtą išmokėjimo ir padarytos žalos teisinio pagrindo, todėl atsakovė Skundžiamais sprendimais pagrįstai ir teisėtai atsisakė spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į likusią turto dalį ir išmokėti prašomą kompensaciją. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) atsiliepime į skundą ( 2t., b .l. 2-4) pareiškėjų skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas netenkintinas.

Administracinėje byloje kyla ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 rugpjūčio 10 d. raštų Nr. (33.205)R-2396 ir Nr. (33.205) R2397 teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo išmokėti kompensaciją (atlyginti neturtinę žalą) dėl natūra negrąžinto nuosavybės teisių atkūrimo būdu dalies pastato ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog Skundžiami sprendimai buvo priimti, atsakant į 2018-06-30 pareiškėjų prašymus, kuriais jie prašė: atkurti nuosavybės teises į negrąžintą natūra ½ 2868,50 kv. m žemės sklypo dalį šalia valdomo nuosavybės teise pastato (duomenys neskelbtini); pateikti pirminį Kauno miesto savivaldybės numatomo grąžinti natūra žemės sklypo, kurio savininkai B. Š. ir V. S., pagal 1993 m. liepos 12 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 865-v projektą; pavesti Kauno miesto savivaldybės institucijoms išnagrinėti klausimą dėl 0,3201 ha žemės sklypo projekto performavimo ir padalinimo į atskirus žemės sklypus, siekiant visa apimtimi tinkamai įgyvendinti Kauno miesto valdybos Potvarkį; už negrąžintas natūra katilinės patalpas sumokėti kompensaciją, susijusią ne tik su bendro naudojimo patalpų realia verte, bet ir su negalimumu pareiškėjams netrukdomai naudotis pastato antro aukšto patalpomis pagal teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo ir/ar pastato paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys neskelbtini) (nes be jų pagrindinis daiktas ir/ar šio daikto dalis (antro aukšto dalis) negali būti naudojamas pagal paskirtį, yra nevisavertis dėl sumažėjusios antro aukšto patalpų vertės); už 1940-1941 metais nacionalizuotą ir iki šiol negrąžintą natūra pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)½ dalį pirmojo aukšto patalpas sumokėti kompensaciją, protingai susijusią su šių realia verte (1t., b. l. 35-38).

Kauno miesto savivaldybės administracija 2018 rugpjūčio 10 d. raštais Nr. (33.205)R-2396 ir Nr. (33.205) R2397 atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus (1t., b. l.78-80).

Iš pareiškėjų prašymų Kauno miesto savivaldybės administracijai, jų skundo turinio ir pareiškėjų paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog jie siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į ½ dalį 2868,50 kv. m žemės sklypo natūra ir į ½ pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sumokant kompensaciją), taip pat, kad būtų sumokėta kompensacija (žalos atlyginimas) dėl pastato priklausinių negrąžinimo, sumažėjusios antro aukšto patalpų vertės, naudojimosi turtu apsunkinimo, atsakovei negrąžinus ½ pastato (I aukšto patalpų).

Pareiškėjų tvirtinimu, nuosavybės teisės visa apimtimi pagal jų pateiktus 1991 m. rugsėjo 25 prašymus nebuvo atkurtos dėl Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, neteisingai traktavus jų prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (nepagrįstai neatkuriant nuosavybės teisių į O. S. turtą), dėl 1993 m. liepos 12 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 865-v netinkamo įgyvendinimo.

Teismas pažymi, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja specialiosios teisės normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nuosavybės teisių atstatymo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Kompensacijų įstatymas). Nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka). Konstitucinės justicijos bylose ne kartą yra pažymėta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog galiojant įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (galiojo nuo 1991-08-01 iki 1997-07-09) pareiškėjai 1991 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į tėvo A. S. turėtą pastatą ir žemės sklypą šalia jo, esančius adresu (duomenys neskelbtini), išreikšdami valią atkurti juos natūra, kartu pateikė nuosavybės teisę ir giminystę su savininku pagrindžiančius dokumentus (1t., b. l. 11-14).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pagal nuosavybės teises pagrindžiančius duomenis ( archyvinius dokumentus), pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė pareiškėjų tėvui A. S. ir jo buvusiai žmonai O. S., kuri prasidėjus II pasauliniam karui emigravo į vakarus. A. S. 1949 m. sudarė antrą santuoką su P. J.. Pareiškėjai gimę iš antrosios santuokos. Tai patvirtina Nuosavybės teisių atstatymo bylos duomenys. Šių aplinkybių šalys neginčija.

Pareiškėjų prašymų ir pateiktų dokumentų pagrindu buvo priimtas Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. Potvarkis Nr. 865-v, kurio 1.24 punktu nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę V. S. į 1/2 dalį pastato, pažymėto šifru lC2/m, 0,49 idealines dalis (patalpos I-12 (33,46), I-13 (4,16), I-14 (12,69), I-15(17,85), I-16 (55,27), I-17 (54,89), I-18 (1,15), I-19 (1,55), I-20 (1,66), I-21 (12,33), I-22 (4,33) ir 2868, 50 kv. m. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini).

Potvarkio 1.25 punktu buvo nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę B. Š. į ½ dalį pastato, pažymėto šifru lC2/m, 0,49 idealines dalis (patalpos I-12 (33,46), I-13 (4,16), I-14 (12,69), I-15(17,85), I-16 (55,27), I-17 (54,89), I-18 (1,15), I-19 (1,55), I-20 (1,66), I-21 (12,33), I-22 (4,33) ir 2868, 50 kv. m. žemės sklypo, (duomenys neskelbtini). Potvarkyje nurodyta, jog ½ dalį 2868, 50 kv. m. žemės sklypo grąžinti natūra, negyvenamąsias patalpas grąžinti natūra per 3 mėnesius nuo šio potvarkio priėmimo dienos (Nuosavybės teisių atstatymo byla, b. l. 41-42).

Nuosavybės teisių atstatymo bylos duomenys patvirtina, jog Potvarkiu pareiškėjams buvo atstatytos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. nacionalizuotą turtą, tačiau nespręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atstatymo į O. S. turtą. Iš pareiškėjų prašymo matyti, jog jie nebuvo išreiškę valios dėl O. S. nacionalizuoto turto atstatymo.

Nors Potvarkyje nurodyta, jog nuosavybės teisės atstatomos abiem pretendentams po ½ Potvarkyje nurodyto pastato ir žemės sklypo (pagal dalių nurodymą tai leistų daryti išvadą, jog Potvarkiu buvo nuspręsta atstatyti nuosavybės teises į visą ginčo pastatą ir žemės sklypą, tuo pačiu ir į O. S. iki nacionalizacijos valdyto turto dalį), tačiau faktiškai nuosavybės teisės buvo atstatytos abiem pretendentams tik į ½ žemės sklypo ir į pastato, pažymėto šifru lC2/m, 0,49 idealines dalis, II aukšto patalpas, indeksais išvardintas Potvarkyje. Tai patvirtina Potvarkio turinys, 1995 m. rugsėjo 25 d. Perdavimo-priėmimo aktas (1t., b. l. 27).

Byloje nustatyta, jog minėto Potvarkio pagrindu 1994 m. gegužės 23 d. Nekilnojamo turto registre įregistruotos pareiškėjų nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios ir nurodytos Potvarkyje: 1-12 (33,46 kv. m), ); 1-13 (4,16 kv. m); 1-14 (12,69 kv. m), 1-15 (17,85 kv. m); 1-16 (55,27 kv. m); 1-17 (54,89 kv. m); 1-18 (1,15 kv. m); 1-19 (1,55 kv. m); 1-20 (1,66 kv. m); 1-21 (12,33 kv. m); 1-22(4,33 kv. m). Jų bendras plotas 199,34 kv. m.

Pažymėtina, kad pareiškėjai teisme kėlė ginčą dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimų panaikinimo, siekdami teisinio rezultato, siejamo su teisine registracija pagal pastato idealines dalis, tačiau teismas įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjų nuosavybės teisės buvo įregistruotos Potvarkio pagrindu į konkrečias patalpas, kurios buvo išvardintos Potvarkyje, o ne į dalį statinio (Administracinė byla Nr. A-481-662/2018 ( 1t., b. l. 139-150).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtinta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (2 d.). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (byla Nr. 33/03) yra konstatavęs, jog bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (3.3 p.).

Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-481-662/2018 (1t., b. l. 139-150) nustatytos faktinės aplinkybės dėl Potvarkio turinio aiškinimo yra reikšmingos nagrinėjamai bylai ir nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes priešingu atveju būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

Teismas sutinka su pareiškėjų pozicija, jog Potvarkyje pateikta formuluotė dėl jame nurodytos ½ dalies ginčo turto atkūrimo nėra tiksli. Tačiau iš bylos matyti, jog pareiškėjams šios aplinkybės (Potvarkyje išdėstytų duomenų dėl ½ turto dalies atstatymo netikslumas) buvo žinomos (turėjo būti žinomos) nuo jo priėmimo dienos, o vėliausiai 2000-2001 metais, kuomet teisme buvo nagrinėjamas ginčas pagal pareiškėjų ieškinį dėl 1994 m. rugsėjo 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria Kauno miesto savivaldybė pardavė O. K. 0,17 idealinių dalių medinio namo 1C2 /m pastato su mūriniu priestatu 2C2/p, pripažinimo negaliojančia, sutarties teisinės registracijos panaikinimo, įpareigojimo Kauno miesto savivaldybę netrukdyti pareiškėjams (toje byloje ieškovams) naudotis mūriniame priestate 2C2/p esančiomis katiline ir laiptine bei sudaryti sąlygas realizuoti jų nuosavybės teisę (Civilinė byla Nr. 3k-3-652/2001). Teismas minėtoje byloje konstatavo, jog, sudarant šią sutartį, pareiškėjų nuosavybės teisė į dalį laiptinės buvo pažeista, pripažino negaliojančia jos dalį dėl 0,009 idealinių dalių medinio namo 1C2 /m su mūriniu priestatu 2C2/p perleidimo, nustatė, kad mūriniame 2C2/p esant laiptinė I-32/ 8,81 kv. m ploto skiriama bendram naudojimui, įpareigojo Kauno miesto savivaldybę netrukdyti pareiškėjams naudotis minėta laiptine. Toje byloje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog Kauno miesto savivaldybė 1993 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 865-v abiem pareiškėjams atstatė nuosavybės teisę lygiomis dalimis į 0,49 idealiąsias dalis medinio namo lC2/m. Nuosavybės teisė atstatyta į konkrečias patalpas, esančias minėto pastato antrame aukšte. 1975 metais atlikus namo rekonstrukciją, prie jo buvo pastatytas priestatas 2C2/p, kuriame įrengta laiptinė į antrąjį namo lC2/m aukštą, katilinė, apšildanti visą namą, gyvenamosios ir kitos ūkinės paskirties patalpos. 2001 m. birželio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija nutartyje, be kita ko, konstatavo, jog Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkyje Nr. 865-v, kuriuo pareiškėjams (toje byloje ieškovams) buvo atstatyta nuosavybės teisė lygiomis dalimis į 0,49 idealiąsias dalis medinio namo lC2/m, nebuvo aptartas pagalbinių patalpų likimas (1t., b. l. 131-138). Taigi iš minėtų duomenų akivaizdu, jog pareiškėjams apie tai, kad Potvarkiu (sprendimu dėl nuosavybės teisių atstatymo) buvo nuspręsta atstatyti nuosavybės teises jiems ne į visą ginčo pastatą ir ne į visą žemės sklypą, o į ½ žemės sklypo ir į 0,49 idealiąsias dalis medinio namo lC2/m (potvarkyje išvardintas konkrečiais indeksais pažymėtas minėto pastato patalpas antrame aukšte), tuo pačiu ir apie nuosavybės teisių neatkūrimą į buvusios savininkės O. S. turto dalį bei apie pastato priklausinių nepriskyrimą nuosavybės teisių atkuriamam turtui, pareiškėjams buvo žinoma nuosavybės atkūrimo metu, o vėliausiai tapo žinoma 2000-2001 metais, nagrinėjant ginčą teisme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo, kuris buvo taikomas priimant Potvarkį, 20 –ame straipsnyje įtvirtinta, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisės atstatymo ar kompensacijos išmokėjimo per 20 dienų gali būti apskųsti teismui. To paties įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimams išmokėti kompensaciją už negrąžintą turtą taikomas bendras ieškininės senaties terminas – treji metai nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje, reglamentuojančiame Sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo tvarką, įtvirtinta, jo institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Minėtas įstatymas taip pat numato praleisto termino atnaujinimo galimybę, kai terminas kreiptis į teismą buvo praleistas dėl svarbių objektyvių priežasčių (ABTĮ 30 str.), tačiau skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus (ABTĮ 30 straipsnio 1dalis). Taigi, įstatymų leidėjas šioje teisės normoje suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurio priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų.

Pareiškėjai skunde ir teismo posėdžio metu akcentavo, jog kompensacijos reikalauja, vadovaudamiesi Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatomis, įtvirtintomis minėto įstatymo 3, 16 straipsniuose, jog už nekilnojamąjį turtą (už ūkinės–komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius), kuris iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams atlygina valstybė pagal Nuosavybės atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas kompensuodama pagal rinkos vertę, tačiau pažymėtina, jog kompensacija galima dėl buvusio savininko nacionalizacijos metu prarasto turto, į kurį iki šiol neatkurtos nuosavybės teisės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimas pagal pareiškėjų prašymus buvo išspręstas Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. Potvarkiu Nr. 865-v ir 1995 m. rugsėjo 25 d. Perdavimo-priėmimo aktu. Byloje taip pat nustatyta, jog Potvarkis įgyvendintas. Pareiškėjai kėlė ginčą dėl jo netinkamo įgyvendinimo, dėl naudojimosi ginčo turtu pažeidimų civilinėje byloje Nr. 3k-3-652/2001. Šis ginčas buvo išspręstas 2001m. įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, yra teisėti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2232/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1497/2012, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-520/2016). Minėti administraciniai aktai, kuriais pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti, jų ginčijimui šiuo metu galiojantys teisės aktai nustato 10 metų naikinamąjį terminą. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus, padarymas. Tačiau pareiškėjai teismo išaiškinta teise ginčyti administracinius aktus nepasinaudojo, todėl akivaizdu, jog yra galiojantys ir teisėti ir nėra teisinio pagrindo pareiškėjams grįsti savo subjektinių teisių pažeidimus vadovaujantis minėtų administracinių aktų ydingumu, neteisingumu ir reikalauti kompensacijos dėl turto, į kurį jų prašymų pagrindu nuosavybės teisės atkurtos ir jų teisėtumas nenuginčytas.

Iš skundo turinio ir pareiškėjų paaiškinimų matyti, jog jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises ir į buvusios savininkės O. S. nacionalizuoto turto dalį, tačiau iš Potvarkio ir Perdavimo- priėmimo akto, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, matyti, jog nuosavybės teises atkurianti institucija nesprendė šio klausimo, laikydama, kad prašymai paduoti tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. S. turtą. Teismas neturi pagrindo šių aplinkybių, remiantis jau išdėstytais argumentais, vertinti kitaip. Konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į O. S. turtą ir kad būtų pateikę šią teisę patvirtinančius dokumentus.

Teismas pažymi, jog Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti, todėl pareiškėjai dar turi galimybę šia teise pasinaudoti.

Pareiškėjų tvirtinimu, iš Kauno miesto savivaldybės dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo ir netinkamo jos įgyvendinimo jiems turi būti priteistas turtinės žalos atlyginimas.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato CK 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjai žalos atlyginimą grindžia atsakovės neteisėtais veiksmais, netinkamai atkūrus nuosavybės teises, jų neįgyvendinus pagal Potvarkyje nurodytas sąlygas, t. y. negrąžinus dalies ginčo pastato ir jo priklausinių, negrąžinus ½ dalies žemės sklypo, dėl to atsiradusių sunkumų naudojantis turtu, jį registruojant viešame Nekilnojamojo turto registre.

Atsakovės prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis procesas, siejamas ne tik su atitinkamų dokumentų iš pretendento pusės pateikimu, bet ir Atkūrimo įstatyme bei Tvarkoje nurodytų dokumentų parengimu ar veiksmų atlikimu. Šio proceso sėkmingam užbaigimui reikalingas visų jame dalyvaujančių subjektų, tame tarpe ir asmenų pretenduojančių atkurti nuosavybės teises, tinkamas teisių ir pareigų vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1576/08). Ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis yra užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, kaip būtiną visuomenės ekonominio gyvenimo, raidos, prielaidą, normų taikymas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Konkrečiu atveju nustatyta, jog pareiškėjai savo teisių pažeidimus kildina iš nuosavybės teises atkuriančios institucijos veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, vykusių daugiau kaip prieš 25 metus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo siejamas su 1993-1995 metų laikotarpiu, apie skunde nurodytus jų teisių pažeidimus, pareiškėjams taikant palankiausią teisės aiškinimą, vėliausiai jie sužinojo ir suprato (būdami apdairūs ir rūpestingi turėjo galimybę sužinoti) 2000-2001 metais, teisme nagrinėjant civilinę bylą dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pažeistų teisių atstatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-652/2001), o į teismą kreipėsi 2018 m. rugsėjo mėnesį. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog pareiškėjai praleido senaties terminą reikalavimui dėl turtinės žalos priteisimo pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Svarbiomis skundo padavimo termino priežastimis tiek Administracinių teismų, tiek bendros kompetencijos teismų praktikoje pripažįstamos tik objektyvios, nuo paties pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios įstatymo nustatytu terminu kreiptis į teismą. Kiekvienam konkrečiam atvejui nustatyti taikytini individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

Teismas pažymi, jog pagal Nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis matyti, jog pareiškėjai buvo aktyvūs, domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Byloje nėra įrodymų, kurios patvirtintų objektyvias priežastis dėl nesikreipimo į teismą įstatyme nustatytu terminu. Pareiškėjas V. S. teismo posėdžio metu pripažino, jog per ilgai delsė kreiptis į teismą, pasitikėdami nuosavybės teises atkuriančios institucijos veiksmais. Taigi pagal bylos duomenis akivaizdu, jog nesikreipimas į teismą įstatymo nustatytu terminu buvo sąlygotas subjektyvių aplinkybių, pačių pareiškėjų pasirinkto elgesio modelio. Šiuo atveju pareiškėjai iš esmės nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo (ar nuosavybės teisių įgyvendinimo). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjų reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo pareikšti, todėl jų skundas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisingumo vykdymą, šią teisę gali riboti nacionalinės procedūros. EŽTT praktikoje yra išaiškinta, kad asmens teisė kreiptis į teismą tam tikrais atvejais gali būti apribota, pavyzdžiui, senaties terminais, teismo mokesčiais, teisinio atstovavimo reikalavimu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimo byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 22083/93; 22095/93, p. 50-51, 1985 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje A. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78, p. 57, 2012 m. spalio 9 d. sprendimo byloje R. P. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 38245/08, p. 63–67) ir pan., ir tai nelaikoma Konvencijos pažeidimu.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-617-13).

Teismo vertinimu, Skundžiami raštai priimti, laikantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Atsisakymai tenkinti pareiškėjų prašymus yra motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl konstatuoti procedūrinius pažeidimus byloje nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymi, jog bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia pareikštas skundas (ABTĮ 80 str. 2d.). Pareiškėjai skunde teismui nekėlė ginčo dėl įpareigojimo institucijas atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su sklypo performavimu ir padalinimu į atskirus žemės sklypus ir pan., t. y. dėl tam tikrų reikalavimų, išreikštų prašymuose, kurių pagrindu buvo priimti šioje byloje Skundžiami raštai, todėl teismas dėl šių aplinkybių nepasisako.

Pareiškėjai šioje byloje siekia, kad būtų patikrintas nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų ir procedūrų teisėtumas. Atkreipė teismo dėmesį į nuosavybės teises atkuriančios institucijos veiksmus dėl skirtingų pažymų išdavimo apie ginčo pastato idealinių dalių paskaičiavimą, apie neteisingą, jų nuomone, pareiškėjų prašymų ir archyvinių dokumentų vertinimą nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau teismas pažymi, jog minėti duomenys buvo įvertinti nuosavybės teisės atkuriančiai institucijai priėmus sprendimą – Potvarkį, kuriuo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į buvusio savininko A. S. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu esančių (duomenys neskelbtini), todėl jo nenuginčijus teisės aktų nustatyta tvarka, nėra teisinio pagrindo minėtų dokumentų vertinimui iš naujo ir pareiškėjų pareikštų reikalavimų tenkinimui.

Pareiškėjai tvirtino, jog dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo buvo neteisėtai ir neproporcingai apribotos jų teisės į nuosavybę, dėl to pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos.

Teismas pažymi, jog Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos privataus asmens nuosavybės teisių gynimo tikslu taikomos, paaiškėjus vėliau, kad aktai prieštarauja teisei, paimant privataus asmens nuosavybę valstybės naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2875/2012; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje V. ir D. prieš Bulgariją). Konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimo sprendimas - Potvarkis nėra panaikintas (nėra ginčijamas), pareiškėjų teisės dėl naudojimosi ginčo turtu pažeidimų apgintos civilinėje byloje Nr. 3k-3-652/2001 įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl nėra pagrindo taikyti Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, darytina išvada, jog Kauno miesto savivaldybės administracija Skundžiamais raštais teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turto grąžinimo, kompensacijos išmokėjimo. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų B. Š. ir V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.