Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2228-556/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-13
Bylos Nr.: A-2228-556/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02019-2018-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas: B. Š., V. S.
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio minsterijos

Kategorijos

18.2pavadinimo nepavyko patikrinti
18.4pavadinimo nepavyko patikrinti
18.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
18.12pavadinimo nepavyko patikrinti
20.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-2228-556/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02019-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.4; 18.5.2; 18.12; 20.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. Š. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. Š. ir V. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl raštų panaikinimo, įpareigojimo išmokėti kompensaciją.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai B. Š. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 rugpjūčio 10 d. sprendimus Nr. (33.205)R-2396 ir Nr. (33.205) R-2397 (toliau – ir Sprendimai) bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) už neišlikusį nacionalizuotą turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), išmokėti kiekvienam pareiškėjui po 87 715 Eur dydžio kompensaciją.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie yra (duomenys neskelbtini) metais mirusio tėvo A. S. išlikusio nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (pagal ankstesnį adresą buvusio (duomenys neskelbtini)), paveldėtojai (įpėdiniai). Kauno valstybinis archyvas 1991 m. gruodžio 3 d. jiems išdavė archyvo pažymėjimą Nr. S-301, kuris pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį yra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas. Jame, be kita ko, nurodyta, kad O. ir A. S. nekilnojamasis turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), susideda iš 5 739 kv. m nuosavos žemės sklypo ir medinio dviejų aukštų namo, kad buvusiems turto savininkams buvo leista statyti dviejų aukštų medinį mokyklos namą. Šiame pažymėjime taip pat nurodyta, kad Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose 1940–1941 metais nacionalizuotų namų sąraše įrašyta, jog 1940 m. gruodžio 4 d. aktu Nr. 197 nacionalizuotas O. ir A. S. priklausantis vienas namas (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjai teigė, kad jų prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo dieną (1991 m. rugsėjo 25 d.) natūroje buvo išlikęs 5 421 kv. m žemės sklypo plotas ir visas 2 aukštų 491,81 kv. m ploto medinis pastatas, kartu su 1975 metais prie buvusios mokyklos pastato, pažymėto šifru 1D2/m arba IG2/m (vėliau pažymėtu šifru IC2/m), pastatytu 85,36 kv. m ploto priestatu, pažymėtu šifru 2C2/p, kuriame įrengtos bendros katilinės ir laiptinės patalpos.

4. Pažymėjo, kad nors 1993 m. liepos 12 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 865-v, kuriuo jiems atkurtos nuosavybės teisės (toliau – ir Potvarkis) 1.24. ir 1.25 punktuose buvo nurodyta atstatyti nuosavybės teises B. Š. į ½ dalį pastato, plane pažymėto indeksu IC2/m, ir 2 868,50 kv. m žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), iš kurio ½ dalį 2 868,50 kv. m žemės sklypo grąžinti natūra, atstatyti nuosavybės teises V. S. į ½ pastato, plane pažymėto indeksu IC2/m, ir 2 868,50 kv. m žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), iš kurio ½ dalį 2 868,50 kv. m žemės sklypo grąžinti natūra, tačiau turtas grąžintas pavėluotai, jį grąžinant natūra tuometinio pastato valdytoja Savivaldybė bei jos padalinio Kultūros skyriaus kompetentinga komisija 1995 m. rugsėjo 25 d. perdavimo - priėmimo aktu (toliau – ir Perdavimo-priėmimo aktas) jiems perdavė ne ½ dalį išlikusio natūroje pastato ir ne ½ 5 739 kv. m žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), bet tik 199,34 kv. m ploto antro aukšto patalpas be joms priklausančių priklausinių, bei 2 868,50 kv. m ploto žemės sklypą, pažeisdama jų teises ir teisėtus interesus, sudarydama kliūtis pareiškėjams nuosavybės teisę įregistruoti pagal Potvarkyje nurodytas dalis ir Perdavimo-priėmimo aktu perduotas patalpas bei šioms patalpoms tarnavusius priklausinius –laiptinės ir katilinės patalpas.

5. Pareiškėjai teigė, kad jiems natūra buvo grąžinta ir įregistruota Nekilnojamo turto registre ne ½ buvusios mokyklos dalis, o tik tam tikros antro aukšto patalpos be bendro naudojimo priklausinių. Atsakovas 1994 m. rugsėjo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-8196, nebūdamas nekilnojamo turto savininku, pardavė visą 85,36 kv. m ploto priestatą su bendromis katilinės ir laiptinės patalpomis O. K., o 2003 m. vasario 19 d. organizavo aukcioną, kurio metu buvusios mokyklos pastato 207,11 kv. m ploto pirmo aukšto negyvenamos patalpos pagal 2003 m. kovo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 318-6-14 buvo parduotos uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Obra“.

6. Pareiškėjai tvirtino, kad institucija, atkurianti nuosavybės teises, neturėjo ir neturi duomenų, jog buvusios mokyklos paskirties pastatas ir jo priklausiniai iš esmės buvo perstatyti (rekonstruoti) taip, kad buvo pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, todėl atkuriant nuosavybę, natūroje išlikusiam nekilnojamam turtui Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 straipsnio, 7 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos, kurios buvo pažeistos. Dėl Savivaldybės institucijų neteisėtai priimtų sprendimų ir veiksmų pareiškėjų tėvo A. S. dvi dalis turto valdo ne įpėdiniai, o pašaliniai asmenys, dėl to viso buvusio A. S. nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), ir susidedančio iš 5 739 kv. m nuosavos žemės sklypo ir dviejų aukštų medinio namo, reali vertė žymiai sumažėjo, be to, teko bylinėtis teisme su įgijusiais turtą asmenimis.

7. Pažymėjo, kad įstatymo leidėjas Atkūrimo įstatymo bendrose normose nurodė, jog tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostatomis, t. y. Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Už minėto įstatymo 3 straipsnyje nurodytus neišlikusius ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, kurie po 1991 m. rugpjūčio 1 d. neišliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Vadovaudamiesi nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjai 2018 m. birželio 30 d. pateikė Kauno miesto merui prašymą dėl Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. Potvarkio Nr. 865-v tinkamo įgyvendinimo teisingai atlyginant už 1940–1941 metais nacionalizuotą turtą.

8. Nurodė, kad Administracija skundžiamais Sprendimais nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą. Atsisakymas yra formalus, teisiškai nemotyvuotas, grindžiamas nelogiškomis, prieštaringomis aplinkybėmis, teigiant, neva 1991 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas tik į A. S. išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Dėl to pareiškėjai kategoriškai nesutinka, nes jie yra 1987 m. mirusio tėvo A. S. įpėdiniai, kurie Perdavimo-priėmimo akto pagrindu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.50 straipsnio 1 dalies 5.51 straipsnio 1 dalies nuostatas priėmė visą tėvo palikimą. O. S. 1940 metais po skubaus emigravimo į vakarus visą turtą paliko savo buvusiam sutuoktiniui (pareiškėjų tėvui) ir dėl Lietuvoje (iš)likusio nekilnojamojo turto pretenzijų niekada nereiškė, todėl atsakovas skundžiamuose Sprendimuose neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, jog O. S. turto dalis priklauso Savivaldybei. Pažymėjo, kad Atkūrimo byloje nėra duomenų, jog po O. S. emigracijos į užsienį neatkurta dalis turto tapo bešeimininkiu daiktu, kad ji atskirta iš bendro sutuoktinių turto į atskirą daiktą, kuri tapo valstybės ar Savivaldybės nuosavybe.

9. Pareiškėjų nuomone, skundžiami sprendimai yra nemotyvuoti, formalūs, priimti, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, dėl to neaiškūs, juose pateiktos nesuprantamos, nelogiškos išvados.

10. Nurodė, kad dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo buvo neteisėtai ir neproporcingai apribotos jų teisės į nuosavybę, dėl to pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos, pareiškėjai patyrė žalą, nes dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų ir sprendimų neteko ½ 5 739 kv. m žemės sklypo ploto dalies, kurio vertė, vadovaujantis Nekilnojamo turto eksperto I. M. vertinimu, preliminariai sudaro 86 130 Eur. Dėl negrąžinto pastato dalies ir jo priklausinių patirta žala preliminariai sudaro 89 299 Eur. Iš viso pareiškėjai patyrė 89 299 Eur žalą, todėl panaikinus Sprendimus, atsakovas už natūra negrąžintą dalį pastato ir žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), įpareigotina išmokėti pareiškėjams po 87 715 Eur piniginę kompensaciją.

Atsiliepimas

11. Atsakovai Savivaldybė ir Administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Atsakovai nurodė, kad skundžiami Sprendimai teisėti ir pagrįsti. Sprendimai dėl pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą (pastatą ir žemės sklypą), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), buvo priimti 1993 m. liepos 12 d., o nuosavybė faktiškai perduota pareiškėjams 1995 m. rugsėjo 25 d. Tvirtino, kad nesutikdami su sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai turėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais juos skųsti ir prašyti spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą iš naujo. Pareiškėjai jų neskundė teismui teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, 1994 m. gegužės 23 d. sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu įregistravo nuosavybę Nekilnojamojo turto registre, 1995 m. rugsėjo 25 d. perėmė pastato dalį, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės bei 1996 m. kovo 12 d. atliko šių patalpų kadastrinius matavimus, todėl jie manė, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra galiojantys bei teisėti ir jais pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės nepažeidžiant jų teisių ar teisėtų interesų.

13. Teigė, kad skundo reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią dalį nekilnojamojo turto (namo ir žemės sklypo) bei kompensacijos išmokėjimo (žalos atlyginimo) reiškiamas praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, t. y. akivaizdžiai praleidus senaties terminą, kuris nebegali būti atnaujinamas. Prašė taikyti senaties terminą.

14. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė pareiškėjų tėvui A. S. ir jo buvusiai žmonai O. S.. Sprendimų priėmimo metu nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos turto savininkams, todėl dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo teisę kreiptis turto savininkai, o jiems mirus - jų vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), sutuoktiniai. Tvirtino, kad O. S. teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nepateikė dokumentų apie tai, kad O. S. būtų jiems palikusi turtą testamentu ar kitaip perleidusi teisę atkurti nuosavybės teisę į jai priklausiusią turto dalį. Sprendimų dėl nuosavybės atkūrimo priėmimo dieną galioję teisės aktai nenumatė ir šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato, taip pat nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys neįrodo, kad pareiškėjai turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į O. S. nuosavybės teise priklausiusią 1/2 dalį nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai neįrodė kompensacijos už negrąžintą turtą išmokėjimo ir padarytos žalos teisinio pagrindo, todėl skundžiamais Sprendimais pagrįstai ir teisėtai atsisakyta spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į likusią turto dalį ir išmokėti prašomą kompensaciją.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

II.

16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

17. Teismas nustatė, kad skundžiami Sprendimai buvo priimti atsakant į pareiškėjų 2018 m. birželio 30 d. prašymus, kuriais jie prašė: atkurti nuosavybės teises į negrąžintą natūra ½ 2 868,50 kv. m žemės sklypo dalį šalia valdomo nuosavybės teise pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini); pateikti pirminį Savivaldybės numatomo grąžinti natūra žemės sklypo, kurio savininkai yra B. Š. ir V. S., pagal 1993 m. liepos 12 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 865-v, projektą; pavesti Savivaldybės institucijoms išnagrinėti klausimą dėl 0,3201 ha žemės sklypo projekto performavimo ir padalinimo į atskirus žemės sklypus, siekiant visa apimtimi tinkamai įgyvendinti Kauno miesto valdybos Potvarkį; už negrąžintas natūra katilinės patalpas sumokėti kompensaciją, susijusią ne tik su bendro naudojimo patalpų realia verte, bet ir su negalimumu pareiškėjams netrukdomai naudotis pastato antro aukšto patalpomis pagal teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo ir/ar pastato paskirtį, įregistruotą Nekilnojamojo turto registre Nr. 19/1565 (nes be jų pagrindinis daiktas ir/ar šio daikto dalis (antro aukšto dalis) negali būti naudojamas pagal paskirtį, yra nevisavertis dėl sumažėjusios antro aukšto patalpų vertės); už 1940–1941 metais nacionalizuotą ir iki šiol negrąžintą natūra pastato, unikalus Nr. 3016-8010 ½ dalį pirmojo aukšto patalpas sumokėti kompensaciją, protingai susijusią su jų realia verte.

18. Administracija 2018 rugpjūčio 10 d. raštais Nr. (33.205)R-2396 ir Nr. (33.205) R-2397 atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjų prašymų Administracijai, jų skundo turinio ir pareiškėjų paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog jie siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į ½ dalį 2 868,50 kv. m žemės sklypo natūra ir į ½ dalį pastato, unikalus Nr. 1993-8016-801 (sumokant kompensaciją), taip pat, kad būtų sumokėta kompensacija (žalos atlyginimas) dėl pastato priklausinių negrąžinimo, sumažėjusios antro aukšto patalpų vertės, naudojimosi turtu apsunkinimo, atsakovui negrąžinus ½ pastato (I aukšto patalpų). Pareiškėjų tvirtinimu, nuosavybės teisės visa apimtimi pagal jų pateiktus 1991 m. rugsėjo 25 d. prašymus nebuvo atkurtos dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų, neteisingai traktavus jų prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (nepagrįstai neatkuriant nuosavybės teisių į O. S. turtą), dėl 1993 m. liepos 12 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 865-v netinkamo įgyvendinimo.

20. Teismas nustatė, kad galiojant įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (galiojo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d.) pareiškėjai 1991 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į tėvo A. S. turėtą pastatą ir žemės sklypą šalia jo, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), išreikšdami valią atkurti juos natūra, kartu pateikė nuosavybės teisę ir giminystę su savininku patvirtinančius dokumentus.

21. Teismas nurodė, kad pagal nuosavybės teises pagrindžiančius duomenis (archyvinius dokumentus), pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė pareiškėjų tėvui A. S. ir jo buvusiai žmonai O. S., kuri prasidėjus II pasauliniam karui emigravo į vakarus. A. S. 1949 m. sudarė antrą santuoką su P. J.. Pareiškėjai gimę iš antrosios santuokos. Tai patvirtina nuosavybės teisių atstatymo bylos duomenys. Šių aplinkybių šalys neginčija.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašymų ir pateiktų dokumentų pagrindu buvo priimtas Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkis Nr. 865-v, kurio 1.24 punktu nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę V. S. į 1/2 dalį pastato, pažymėto šifru IC2/m, 0,49 idealias dalis (patalpos I-12 (33,46), I-13 (4,16), I-14 (12,69), I-15(17,85), I-16 (55,27), I-17 (54,89), I-18 (1,15), I-19 (1,55), I-20 (1,66), I-21 (12,33), I-22 (4,33) ir 2 868,50 kv. m žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Potvarkio 1.25 punktu buvo nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę B. Š. į ½ dalį pastato, pažymėto šifru IC2/m, 0,49 idealias dalis (patalpos I-12 (33,46), I-13 (4,16), I-14 (12,69), I-15(17,85), I-16 (55,27), I-17 (54,89), I-18 (1,15), I-19 (1,55), I-20 (1,66), I-21 (12,33), I-22 (4,33) ir 2 868,50 kv. m žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Potvarkyje nurodyta, kad ½ dalį 2 868,50 kv. m žemės sklypo grąžinti natūra, negyvenamąsias patalpas grąžinti natūra per 3 mėnesius nuo šio potvarkio priėmimo dienos. Taigi Potvarkiu pareiškėjams buvo atstatytos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. nacionalizuotą turtą, tačiau nespręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atstatymo į O. S. turtą. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjų prašymo matyti, jog jie nebuvo išreiškę valios dėl O. S. nacionalizuoto turto atstatymo. Nors Potvarkyje nurodyta, jog nuosavybės teisės atstatomos abiem pretendentams po ½ Potvarkyje nurodyto pastato ir žemės sklypo (pagal dalių nurodymą tai leistų daryti išvadą, jog Potvarkiu buvo nuspręsta atstatyti nuosavybės teises į visą ginčo pastatą ir žemės sklypą, tuo pačiu ir į O. S. iki nacionalizacijos valdyto turto dalį), tačiau faktiškai nuosavybės teisės buvo atstatytos abiem pretendentams tik į ½ žemės sklypo ir į pastato, pažymėto šifru IC2/m, 0,49 idealias dalis, II aukšto patalpas, indeksais išvardintas Potvarkyje. Šio Potvarkio pagrindu 1994 m. gegužės 23 d. Nekilnojamo turto registre įregistruotos pareiškėjų nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. 1993-8016-8010:0001), kurios ir nurodytos Potvarkyje: 1-12 (33,46 kv. m), ); 1-13 (4,16 kv. m); 1-14 (12,69 kv. m), 1-15 (17,85 kv. m); 1-16 (55,27 kv. m); 1-17 (54,89 kv. m); 1-18 (1,15 kv. m); 1-19 (1,55 kv. m); 1-20 (1,66 kv. m); 1-21 (12,33 kv. m); 1-22(4,33 kv. m), kurių bendras plotas - 199,34 kv. m.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai teisme kėlė ginčą dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimų panaikinimo, siekdami teisinio rezultato, siejamo su teisine registracija pagal pastato idealias dalis, tačiau teismas įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjų nuosavybės teisės buvo įregistruotos Potvarkio pagrindu į konkrečias patalpas, kurios buvo išvardintos Potvarkyje, o ne į dalį statinio.

24. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-481-662/2018 nustatytos faktinės aplinkybės dėl Potvarkio turinio aiškinimo yra reikšmingos nagrinėjamai bylai ir nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes priešingu atveju būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

25. Teismas sutiko su pareiškėjų pozicija, kad Potvarkyje pateikta formuluotė dėl jame nurodytos ½ dalies ginčo turto atkūrimo nėra tiksli, tačiau iš bylos matyti, jog pareiškėjams šios aplinkybės (Potvarkyje išdėstytų duomenų dėl ½ turto dalies atstatymo netikslumas) buvo žinomos (turėjo būti žinomos) nuo jo priėmimo dienos, o vėliausiai 2000-2001 metais, kuomet teisme buvo nagrinėjamas ginčas pagal pareiškėjų ieškinį dėl 1994 m. rugsėjo 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria Savivaldybė pardavė O. K. 0,17 idealių dalių medinio namo 1C2/m pastato su mūriniu priestatu 2C2/p, pripažinimo negaliojančia, sutarties teisinės registracijos panaikinimo, įpareigojimo Savivaldybę netrukdyti pareiškėjams (toje byloje ieškovams) naudotis mūriniame priestate 2C2/p esančiomis katiline ir laiptine bei sudaryti sąlygas realizuoti jų nuosavybės teisę (civilinė byla Nr. 3k-3-652/2001). Teismas minėtoje byloje konstatavo, jog, sudarant šią sutartį, pareiškėjų nuosavybės teisė į dalį laiptinės buvo pažeista, pripažino negaliojančia jos dalį dėl 0,009 idealių dalių medinio namo 1C2 /m su mūriniu priestatu 2C2/p perleidimo, nustatė, kad mūriniame priestate 2C2/p esanti laiptinė I-32/8,81 kv. m ploto skiriama bendram naudojimui, įpareigojo Savivaldybę netrukdyti pareiškėjams naudotis minėta laiptine. Minėtoje byloje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad Savivaldybė 1993 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 865-v abiem pareiškėjams atstatė nuosavybės teisę lygiomis dalimis į 0,49 idealiąsias dalis medinio namo IC2/m. Nuosavybės teisė atstatyta į konkrečias patalpas, esančias minėto pastato antrame aukšte. 1975 metais atlikus namo rekonstrukciją, prie jo buvo pastatytas priestatas 2C2/p, kuriame įrengta laiptinė į antrąjį namo IC2/m aukštą, katilinė, apšildanti visą namą, gyvenamosios ir kitos ūkinės paskirties patalpos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2001 m. birželio 6 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkyje Nr. 865-v, kuriuo pareiškėjams (toje byloje ieškovams) buvo atstatyta nuosavybės teisė lygiomis dalimis į 0,49 (idealiąsias) dalis medinio namo IC2/m, nebuvo aptartas pagalbinių patalpų likimas. Taigi iš minėtų duomenų akivaizdu, kad pareiškėjams apie tai, jog Potvarkiu (sprendimu dėl nuosavybės teisių atstatymo) buvo nuspręsta atstatyti nuosavybės teises jiems ne į visą ginčo pastatą ir ne į visą žemės sklypą, o į ½ žemės sklypo ir į 0,49 idealiąsias dalis medinio namo IC2/m (potvarkyje išvardintas konkrečiais indeksais pažymėtas minėto pastato patalpas antrame aukšte), tuo pačiu ir apie nuosavybės teisių neatkūrimą į buvusios savininkės O. S. turto dalį bei apie pastato priklausinių nepriskyrimą nuosavybės teisių atkuriamam turtui, pareiškėjams buvo žinoma nuosavybės atkūrimo metu, o vėliausiai tapo žinoma 2000-2001 metais, nagrinėjant ginčą teisme.

Žemesnės instancijos teismas

26. Teismas nurodė, kad pareiškėjai skunde ir teismo posėdžio metu akcentavo, jog kompensacijos reikalauja vadovaudamiesi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, įtvirtintomis 3, 16 straipsniuose, jog už nekilnojamąjį turtą (už ūkinės–komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius), kuris iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams atlygina valstybė pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, kompensuodama pagal rinkos vertę. Teismas pažymėjo, kad kompensacija galima dėl buvusio savininko nacionalizacijos metu prarasto turto, į kurį iki šiol neatkurtos nuosavybės teisės. Teismas vertino, kad konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimas pagal pareiškėjų prašymus buvo išspręstas Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. Potvarkiu Nr. 865-v ir 1995 m. rugsėjo 25 d. Perdavimo-priėmimo aktu. Nustatyta, kad Potvarkis įgyvendintas. Pareiškėjai kėlė ginčą dėl jo netinkamo įgyvendinimo, dėl naudojimosi ginčo turtu pažeidimų civilinėje byloje Nr. 3k-3-652/2001. Šis ginčas buvo išspręstas 2001 m. įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

27. Teismas pažymėjo, kad administraciniai aktai, kuriais pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti, jų ginčijimui šiuo metu galiojantys teisės aktai nustato 10 metų naikinamąjį terminą. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus, padarymas. Tačiau pareiškėjai teismo išaiškinta teise ginčyti administracinius aktus nepasinaudojo, todėl akivaizdu, kad jie yra galiojantys ir teisėti, nėra teisinio pagrindo pareiškėjams grįsti savo subjektinių teisių pažeidimus vadovaujantis minėtų administracinių aktų ydingumu, neteisingumu ir reikalauti kompensacijos dėl turto, į kurį jų prašymų pagrindu nuosavybės teisės atkurtos ir jų teisėtumas nenuginčytas.

28. Įvertinęs pareiškėjų skundo turinį bei paaiškinimus teismas nustatė, kad jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises ir į buvusios savininkės O. S. nacionalizuoto turto dalį, tačiau iš Potvarkio ir Perdavimo-priėmimo akto, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, matyti, jog nuosavybės teises atkurianti institucija nesprendė šio klausimo, laikydama, kad prašymai paduoti tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. S. turtą. Teismas neturi pagrindo šių aplinkybių, remiantis jau išdėstytais argumentais, vertinti kitaip. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į O. S. turtą, kad būtų pateikę šią teisę patvirtinančius dokumentus.

Žemesnės instancijos teismas

29. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti, todėl pareiškėjai dar turi galimybę šia teise pasinaudoti.

30. Teismas dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą nurodė, kad pareiškėjai žalos atlyginimą grindžia atsakovo neteisėtais veiksmais netinkamai atkūrus nuosavybės teises, jų neįgyvendinus pagal Potvarkyje nurodytas sąlygas, t. y. negrąžinus dalies ginčo pastato ir jo priklausinių, negrąžinus ½ dalies žemės sklypo, dėl to atsiradusių sunkumų naudojantis turtu, jį registruojant viešame Nekilnojamojo turto registre.

Žemesnės instancijos teismas

31. Teismas nurodė, kad atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas akcentavo, kad svarbiomis skundo padavimo termino priežastimis tiek administracinių teismų, tiek bendrosios kompetencijos teismų praktikoje pripažįstamos tik objektyvios, nuo paties pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios įstatymo nustatytu terminu kreiptis į teismą. Kiekvienam konkrečiam atvejui nustatyti taikytini individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

32. Teismas pažymėjo, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis matyti, jog pareiškėjai buvo aktyvūs, domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Byloje nėra įrodymų, kurios patvirtintų objektyvias priežastis, dėl ko jie nesikreipė į teismą per įstatyme nustatytą terminą. Pareiškėjas V. S. teismo posėdžio metu pripažino, kad per ilgai delsė kreiptis į teismą, pasitikėdamas nuosavybės teises atkuriančios institucijos veiksmais. Taigi akivaizdu, kad nesikreipimas į teismą per įstatymo nustatytą terminą buvo sąlygotas subjektyvių aplinkybių, pačių pareiškėjų pasirinkto elgesio modelio. Šiuo atveju pareiškėjai iš esmės nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo (ar nuosavybės teisių įgyvendinimo). Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjų reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo pareikšti, todėl skundas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas.

33. Teismas vertino, kad skundžiami Sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Atsisakymai tenkinti pareiškėjų prašymus yra motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl konstatuoti procedūrinius pažeidimus byloje nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai skunde teismui nekėlė ginčo dėl įpareigojimo institucijas atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su sklypo performavimu ir padalinimu į atskirus žemės sklypus ir pan., t. y. dėl tam tikrų reikalavimų, išreikštų prašymuose, kurių pagrindu buvo priimti šioje byloje skundžiami Sprendimai, todėl teismas dėl šių aplinkybių nevertino.

34. Pareiškėjai šioje byloje siekia, kad būtų patikrintas nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų ir procedūrų teisėtumas. Atkreipė teismo dėmesį į nuosavybės teises atkuriančios institucijos veiksmus dėl skirtingų pažymų išdavimo apie ginčo pastato idealinių dalių paskaičiavimą, apie neteisingą, pareiškėjų nuomone, jų prašymų ir archyvinių dokumentų vertinimą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teismas pažymėjo, kad minėti duomenys buvo įvertinti nuosavybės teisės atkuriančiai institucijai priėmus sprendimą – Potvarkį, kuriuo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į buvusio savininko A. S. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), todėl jo nenuginčijus teisės aktų nustatyta tvarka, nėra teisinio pagrindo minėtus dokumentus vertinti iš naujo ir pareiškėjų pareikštus reikalavimus tenkinti.

35. Teismas dėl pareiškėjų argumentų, kad dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo buvo neteisėtai ir neproporcingai apribotos jų teisės į nuosavybę, dėl to pažeistos Konvencijos ir jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos, pažymėjo, jog Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatos privataus asmens nuosavybės teisių gynimo tikslu taikomos, paaiškėjus vėliau, kad aktai prieštarauja teisei, paimant privataus asmens nuosavybę valstybės naudai. Konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimo sprendimas - Potvarkis nėra panaikintas (nėra ginčijamas), pareiškėjų teisės dėl naudojimosi ginčo turtu pažeidimų apgintos civilinėje byloje Nr. 3k-3-652/2001 įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl nėra pagrindo taikyti Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas.

III.

36. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

37. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, dėl to nekonstatavo esminių bylos aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti, savaip ir selektyviai apibendrino pareiškėjų reikalavimą, išdėstytą skundo 2 punkte, ir dėl to, peržengus skundo reikalavimo ir bylos ribas, rėmėsi ne nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais įrodymais, o atsakovo prasimanymais ir prielaidomis, jog nacionalizacijos metu A. S. (tėvas) ir O. S., būdami santuokoje, turėjo ne bendrą, o atskirą nuosavybę, nenurodė, kodėl atmeta baigiamoje kalboje išdėstytą argumentaciją ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje rašytinių įrodymų visumą. Kilus neaiškumams dėl Potvarkyje priimto sprendimo silpnesnės pusės nenaudai, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius bei jį reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką ir nukrypo nuo nacionaliniuose teismuose suformuotos praktikos, dėl to priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Atsiliepimas

38. Paaiškina, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra jokių dokumentų arba bent prielaidų, kad pareiškėjų tėvo A. S. ir O. S. turimas nekilnojamasis turtas buvo atskirtas bei laikomas kiekvieno iš jų nuosavybe. Todėl atsakovo atsiliepime šiuo klausimu nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Administracijos išvadą tiesiogiai paneigia Kauno miesto burmistro ir turto savininkų O. ir A. S. 1937 m. liepos 10 d. sutartis dėl mokyklos pastato, kuriame pirmame aukšte jau buvo pradžios mokykla, antro aukšto nuomos. Šioje sutartyje nurodyta, kad už mokyklos patalpos nuomą savininkams mokama po 450 Lt per mėnesį, taigi 1940 m. gruodžio 4 d. aktu Nr. 197 nacionalizuotas mokyklos pastatas nuomos sutarties pagrindu tarp šalių nebuvo laikomas kaip kiekvieno iš sutuoktinių atskira nuosavybė.

39. Teismas sprendime apie nurodytas aplinkybes dėl A. S. tariamo žemės pardavimo savo žmonai, arba dėl O. S. 2 868,5 kv. m ploto žemės sklypo ir ½ buvusios mokyklos pastato atidalinimo iš bendrai lygiomis dalimis nuosavybėn valdomo su savo sutuoktiniu A. S. buvimo ar nebuvimo, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, niekaip nemotyvavo. Tuo tarpu atsakovas Administracija nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nepaneigė pareiškėjų išdėstytų aplinkybių ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių rašytinių įrodymų visumos.

Šalies argumentai

40. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai svarbių aplinkybių bei visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Teismas sprendime išdėstė argumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turto grąžinimo, bet ne dėl reikalavimo išmokėti kompensaciją, o skunde ir kituose procesiniuose dokumentuose apie neturtinės žalos atlyginimą apskritai nekalbama. Pareiškėjų nuomone, teismas išplėtė bylos nagrinėjimo ribas, kadangi reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pareiškėjai byloje nekėlė, prašė išmokėti kompensaciją už natūra negrąžintą nacionalizuoto turto dalį. Taip pat pareiškėjai skundu nesiekė ir nereiškė reikalavimo atkurti nuosavybės teises į ½ dalį 2 868,50 kv. m žemės sklypo natūra. Šioje byloje pareiškėjai apskritai nekėlė jokių reikalavimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes šis klausimas jau buvo išspręstas Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 865-v.

41. Nurodo, kad skunde savo teisių pažeidimus į kompensacijos išmokėjimą kildina išimtinai tik iš Administracijos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytos įstatyminės pareigos, išmokėti kompensaciją už de fakto (faktiškai) natūra negrąžinto turto/palikimo dalį, vilkinimą ir skundžiamuose Sprendimuose nurodytą atsisakymą jį įvykdyti. Pareiškėjams, pretenduojantiems gauti atlyginimą už natūra negrąžinto turto dalį, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota institucija, kuriai pavesta nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (Atkūrimo įstatymo 16 str.), nepasiūlė raštu pasirinkti vieną iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytų atlyginimo būdų, t. y. neveikė taip, kaip privalėjo veikti (CK 6.271 str. 1 ir 4 d.).

42. Pareiškėjai teigia, kad jiems tik 2018 m. rugpjūčio 10 d. tapo žinoma ir faktiškai suvokiama, jog atsakovo administracija po 1993 m. liepos 12 d. už paimtą nekilnojamojo turto dali atsisakė pareiškėjams atlyginti teisės aktais nustatyta tvarka ir pasiūlyti atlyginimo numatytus būdus ir/ar formą, įskaitant piniginės kompensacijos sumokėjimą už de fakto 1995 m. rugsėjo 25 d. aktu priimtą tėvo A. S. palikimą, įskaitant ir už tą palikimo dalį, į kurią pareiškėjai šiuo aktu paveldėjo piniginę ar kitokią Administracijos neapskaičiuotą formą (vertybiniai popieriai (akcijos), ekvivalentine natūra ir kitais Atkūrimo įstatymo nustatytais būdais ir forma.

43. Pareiškėjai pažymi, kad išplėstos bylos nagrinėjimo ribos apsunkino bylos nagrinėjimą ir sudarė pagrindą tenkinti atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį dėl reikalavimų, kurių pareiškėjai nekėlė. Tokiu būdu buvo pažeistos ABTĮ 80 straipsnio 2 dalies nuostatos, rungimosi ir nešališkumo principai, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

44. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (1999 m. gegužės 13 d., 2003 m. spalio 14 d. redakcijos), nesant pareikštos nacionalizuoto ar kitais neteisėtais būdais nusavinto turto savininko valios dėl jo turto paveldėjimo, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą suteikta jo sutuoktiniui (4 punktas). Nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios šiuos santykius reguliuojančiuose įstatymuose visą laiką buvo nustatytos mirusio savininko vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių) ir sutuoktinio (t. y. asmenų, kurie pagal paveldėjimo santykius reguliuojančias teisės normas paprastai yra pirmųjų eilių įpėdiniai pagal įstatymą) teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymų leidėjas, pasinaudojęs savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teisės tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, kurie nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, Atkūrimo įstatyme nustatė, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos nurodyto turto savininko sutuoktiniui. Visi kiti buvę savininkai, kuriems yra atkurtos nuosavybės teisės, bet turtas (jo dalis) natūra negrąžintas, įgijo įstatymu saugomą interesą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio ir 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka gauti kompensaciją.

45. Šiuo atveju jei vienas iš pretendentų (O. S.) per įstatymo nustatytą terminą nepareiškė valios atkurti nuosavybės teises, nepaliko testamento ar okupacijos metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, kitam pretendentui (A. S. ar jo pirmos eilės įpėdiniams pagal įstatymą), laiku padavusiems prašymą, nuosavybės teisės atkuriamos į visą buvusių savininkų (A. S. ir O. S.) turtą, t. y. ir į tą dalį, į kurią galėjo pretenduoti asmuo, per nustatytą terminą nepadavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl šioje byloje O. S. sutuoktiniui A. S., o jam mirus, jo vaikams, kuriems Potvarkio 1.24. ir 1.25. punktais yra atkurtos nuosavybės teisės į iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. išlikusį nekilnojamąjį turtą, adresu: (duomenys neskelbtini), visa apimtimi turi būti taikomas Konstitucijos 23 straipsnis, Civilinio kodekso normos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) bei jos protokolų nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bylose šiuo klausimu suformuota praktika.

46. Pareiškėjai pažymi, kad būdami Lietuvos Respublikos piliečiai ir A. S. vieninteliai pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą, kurie Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pateikė Kauno miesto valdybai nustatyto turinio ir formos prašymus atstatyti nuosavybės teises į tėvo A. S. 1940 metais nacionalizuotą turtą – namą ir šalia esantį žemės sklypą, adresu: (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra, ir pateikė nuosavybės teises į šį turtą, t. y. į 5 739 kv. m žemės sklypą ir medinį 2 aukštų namą, patvirtinančius dokumentus. Atsakovas jokių pastabų dėl dokumentų nereiškė nei juos pateikus, nei priimant Potvarkį. Kauno miesto mero pavaduotojas 1993 m. liepos 2 d., atsakydamas B. Š. į 1993 m. kovo 15 d. pareiškimą pranešė, kad pareiškimas išnagrinėtas kartu su medžiaga dėl nuosavybės teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) ir yra tenkintinas. Teismas šio įrodymo, kuris paneigia Administracijos procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu išsakytą poziciją, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjai tariamai 1991 m. rugsėjo 25 d. prašymuose atskirai turėjo nurodyti, jog siekia atstatyti nuosavybės teises ir į tėvo A. S. buvusios sutuoktinės O. S. ½ turto dalį, arba, nurodyti ir jos pavardę, nors tai akivaizdžiai prieštarauja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 11 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjų prašymuose turtas buvo nurodytas tiksliai, t. y. dviejų aukštų namas ir 5 739 kv. m žemės sklypas prie namo.

Šalies argumentai

47. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėl O. S. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodo, kad Potvarkyje nėra jokių duomenų ir/ar motyvų apie Kauno miesto valdybos sprendimą neatkurti nuosavybės teisių į buvusios savininkės O. S. turto dalį. Be to, O. S. neatitinka Atkūrimo įstatyme nustatytų specialiųjų sąlygų nuosavybės teisėms į nekilnojamąjį turtą atkurti. Todėl teismas nepagrįstai nesivadovavo nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančia medžiaga, bet atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, neva savininkai buvo du, jų turtas buvo atskirtas, o pareiškėjai valios dėl O. S. turto grąžinimo prašyme nėra išreiškę.

48. Akcentuoja, kad teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, jog ankstesniais laikais Kauno mieste ypač daug turto buvo nacionalizuota, todėl pripažino, kad Potvarkio 1.24. ir 1.25. punktuose išdėstyti valdybos sprendimai nebuvo idealūs ir pakankamai aiškūs. Taigi faktiškai pripažino Potvarkio 1.24. ir 1.25. punktuose „skliausteliuose“ padarytą matematinę klaidą, kuri leido atsakovui ateityje ir net dabar manipuliuoti grąžintino natūra pastato dalimis, patalpų indeksais ir plotais, bei neigti pareiškėjų įstatymu saugomą interesą į kompensacijos išmokėjimą. Teismas, vertindamas Potvarkio turinį pareiškėjų, kaip silpnesnės pusės, nenaudai, buvo tendencingas. Administracijos skundžiamuose Sprendimuose išdėstyti nauji motyvai padarė esminę įtaką Potvarkio vertinimui, prieštaraujančiam teisinių santykių stabilumui ir teisėtumui.

49. Teismas nevertino nuosavybės atkūrimo byloje esančių įrodymų visumos, o selektyvus ir nesisteminis vertinimas bei teisės aktų nuostatų taikymas ir aiškinimas, taip pat nukrypimas nuo aukštesnių instancijų teismų suformuotos praktikos nulėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą bei ABTĮ 87 straipsnio nuostatų pažeidimą.

50. Pareiškėjai akcentuoja, kad tik jie vieninteliai yra pirmos eilės įpėdiniai, kuriems Atkūrimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytu būdu Potvarkiu buvo atkurtos nuosavybės teisės į turtą, kuris priklausė A. S.. Pareiškėjai 1995 m. rugsėjo 25 d. aktu priėmę visą jų mirusio tėvo A. S. palikimą, ne tik faktiškai pradėjo jį valdyti, bet ir įgijo teisėtus lūkesčius ir įstatymu saugomus interesus. Teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nenurodė argumentų, dėl kurių atmeta nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius įrodymus, tai nulėmė sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Šalies argumentai

51. Pareiškėjai taip pat teigia, kad šiuo atveju jų atžvilgiu turi būti taikomas Konstitucijos 23 straipsnis, Civilinio kodekso normos, Konvencijos nuostatos bei EŽTT bylose suformuota praktika, kadangi šiais pagrindais jie atitinkamai įgijo nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių ir teisėtų lūkesčių bei įstatymu saugomų interesų garantuotą apsaugą. Pareiškėjams už Kauno miesto savivaldybės jiems negrąžintą natūra turtą/palikimo dalį privalo atlyginti Administracija pagal galiojančias Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, kompensuodama pareiškėjams paimto turto dalies rinkos vertę ir tokiu būdu užbaigti restitucijos procesą. Šiuo atveju nustačius priešingai, toks sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo teisės doktrinai, pažeidžia teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus ir įstatymu saugomą interesą, dėl to yra nepagrįstas ir neteisėtas.

52. Pareiškėjai teigia, kad nesutinka ir pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo. Tiek Administracija, tiek teismas sprendime senaties termino praleidimą kildina iš pareiškėjų teisių pažeidimų, tiesiogiai susietų ne su kompensacijos išmokėjimu, o iš Administracijos nurodomo teisių pažeidimo dėl nuosavybės teisių atstatymo natūra į O. S. tariamai atskirtą pastato ir žemės sklypo dalį, tačiau tai išeina iš pareiškėjų skundo reikalavimo ribų. Teismas išplėtė ir pakeitė skundo reikalavimo ribas, siekiant senaties termino instituto taikymo pagrindu atmesti skundą, nes neva apie savo teisių pažeidimą į nuosavybės teisių atstatymą pareiškėjai negalėjo nežinoti, t. y. sužinojo ne vėliau, kaip buvo priimtas Potvarkis. Pažymi, kad apie tariamą teisių pažeidimą į nuosavybės teisių atstatymą natūra, pareiškėjai faktiškai sužinojo ir todėl galėjo suvokti tik po Administracijos Sprendimų priėmimo, jame ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytos argumentacijos.

53. Nurodo, kad atsakovas, nevykdydamas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros, kuri leistų pareiškėjams pasirinkti Atkūrimo įstatyme numatytus negrąžinto natūra turto išpirkimo būdus, bei nepranešdamas dėl kokių teisinių pagrindų ar kitų aplinkybių valstybės institucijos negali užbaigti restitucijos proceso, ne tik užkirto pareiškėjams kelią į kompensacijos išmokėjimą, bet ir apskritai paliko nežinioje dėl A. S. negrąžintos natūra palikimo dalies ateities. Pažymi, kad Administracija raštu niekada nesiūlė pareiškėjams už jų paimtą turto dalį pasirinkti atlyginimo būdą, taip pat nepranešė, kad yra priimtas koks nors kitas individualus aktas, iš kurio pareiškėjai galėjo sužinoti bei iš jo turinio suvokti, jog jiems nebus pasiūlytas nei vienas iš Atkūrimo įstatyme numatytų būdų, arba, kad restitucijos procesas Kaune ir Lietuvoje jau yra užbaigtas. Atsakovas Administracija savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, nuo kurios dienos turi būti skaičiuojamas terminas, per kurį pareiškėjai turėjo kreiptis į teismą dėl kompensacijos sumokėjimo. Pareiškėjų teigimu, terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai po konsultacijos su specialistu suvokė, dėl kokių galimų priežasčių Administracijos duomenimis, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2018 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. csprl-198 nustatė, kad pareiškėja B. Š. nėra pastato - kultūros namo savininkė, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-7100-428/2018 nuspręsta, jog buvusį mokyklos pastatą nuosavybės teise valdo kitas asmuo. Todėl suvokdami šių valdžios institucijų kylančias neigiamas pasekmes, nusprendė, kad liko tik vienintelis būdas ginti savo įstatymu saugomą turtinį interesą - teisės aktų nustatyta tvarka gauti kompensaciją už visą natūra negrąžinto turto dalį.

54. Taigi dėl to, kad Administracija, nesilaikydama gero administravimo principo, 2018 m. rugpjūčio 10 d. atsisakė atlikti visas teisės aktuose numatytas būtinas procedūras bei priimti sprendimus išmokėti ar neišmokėti teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotų kompensacijų dydžius, priimtame administraciniame sprendime nurodant pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, bei pateikiant teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą dėl pasiūlyto atlyginimo būdo ir dėl kompensacijų išmokėjimo ar neišmokėjimo, pareiškėjai realiai negalėjo kreiptis į teismą dėl pažeistų teisėtų interesų arba įstatymu saugomų interesų gynimo dėl kompensacijos išmokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad Administracija nesiūlė pareiškėjams pasirinkti atlyginimo būdo, negalima teigti, kad jie praleido įstatymu nustatytus terminus kreiptis į teismą dėl kompensacijos išmokėjimo, o jų nepraleidus, nėra pagrindo kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo.

55. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad teisės pažeidimas į atlyginimą/kompensacijos išmokėjimą yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną po 1993 m. liepos 12 d., todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl veiksmų ar neveikimo, susijusio su atlyginimo/kompensacijos išmokėjimu, prasidėdavo tą kiekvieną įstatyminės pareigos neatlikimo dieną iki 2018 m. rugpjūčio 10 d. skundžiamų aktų priėmimo, kuriuose pranešta, jog kompensacija už natūra negrąžintą turtą jiems nepriklauso. Taigi senaties termino dėl kompensacijos išmokėjimo pareiškėjai nepraleido, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo prašymu pareiškėjų reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą.

56. Akcentuoja, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis garantuoja ne tik teisę į rungtynišką procesą, teisinio stabilumo, bet ir teisėtumo principą, kuris, be kita ko, reikalauja, jog konkrečiame ginče teismo taikoma teisė (vykdomas teisingumas) turi būti aiški, iš anksto numatoma (nuspėjama) ir negalinčia sukurti bylos dalyviui netikrumo dėl jo teisių/turto ateities. Teismas šioje byloje neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, išplėtė ginčo dalyką ir pagrindą, tai sudaro pagrindą spręsti, kad tokiu būdu buvo pažeistas teisinio stabilumo principas, tai lėmė teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

57. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad jie turi abejonių dėl teisėjų kolegijos paskyrimo tvarkos, nes per trumpą laiką (nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. teismo pirmininko įsakymu Nr. P-263 sudaryta nuolatinė teisėjų kolegijos sudėtis buvo pakeista 2 kartus, tokiu būdu galimai pažeista Konvencijoje garantuota teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.

58. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, dėl to priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą jį panaikinti ir, pareiškėjų teigimu, patenkinti jų skundą.

Atsiliepimas

59. Atsakovai Administracija ir Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

60. Atsiliepime dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai nagrinėjo byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo principus, neišanalizavo visų su byla susijusių aplinkybių, nurodo, kad įrodymais netampa bet kokie teismui pateikti faktiniai duomenys ar dokumentai, o tik tie, kuriuos teismas priima, laikydamas, jog jie turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo kompetencija, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas dėl įrodymų pasisakė aiškiai, visus įrodymus vertino, prie bylos prijungė tuos, kuriuos pagrįstai laikė turinčiais reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjams buvo apribotos teisės teikti įrodymus ar kitaip buvo pažeistos jų teisės į teisingą teismą. Atsakovų nuomone, deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Teismas tinkamai ištyrė bylai turinčias reikšmės aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendimą priėmė nepažeisdamas teisės normų nuostatų, todėl apeliacinio skundo motyvas dėl netinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų yra nepagrįstas.

61. Atsakovų nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas neteisingai nustatė, jog O. S. ir A. S. turėtas ginčo nekilnojamasis turtas buvo kiekvieno iš sutuoktinių atskira nuosavybė. Teigia, kad nėra svarbu, kokie teisės aktai galiojo ginčo sprendimo priėmimo metu ar galioja šiuo metu, tačiau esminę reikšmę turi aplinkybės, kas buvo turto savininkas jo nacionalizavimo metu. Taip pat neturi reikšmės sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės institutas, nes ginčo turto nacionalizavimo metu tokio instituto nebuvo. Iš byloje pateiktų archyvinių pažymų bei kitų dokumentų, akivaizdu, kad tiek žemės sklypą įsigijo, tiek leidimą statyboms gavo, tiek pastatus nuomojo bei jie buvo nacionalizuoti iš O. S. ir A. S.. Kadangi byloje nėra turto perleidimo dokumentų, todėl laikytina, kad turto savininkai buvo du, t. y. O. S. ir A. S., o jų turimas nekilnojamasis turtas buvo atskiras bei laikomas kiekvieno iš jų atskira nuosavybe. Kadangi dokumentuose nenurodoma, kokia dalis turto priklausė kiekvienam iš jų, todėl darytina išvada, kad jiems priklausė po ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), o jungtinės nuosavybės institutas neturėjo įtakos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams.

62. Teigia, kad nepagrįsti ir pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, jog teismas išplėtė ginčo ribas. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų bei teismo sprendime išdėstytų teisinių motyvų, ginčo ribos nebuvo išplėstos, teismas paaiškino, ko pareiškėjai siekė pateikdami tokio turinio skundą. Pareiškėjai suprasdami, kad praleido tiek ieškinio senaties, tiek naikinamąjį terminus dėl nuosavybės teisių atkūrimo sprendimų pakeitimo, būtent taip formulavo savo skundą, t. y. nenurodydami, kad prašo atkurti nuosavybės teises į likusią dalį ginčo nekilnojamojo turto, tačiau prašo kompensuoti jų patirtą žalą, kad skundo reikalavimai nebūtų siejami su nuosavybės teisių atkūrimu į likusią neatkurtą ginčo nekilnojamojo turto dalį. Tačiau kompensacija už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą galėtų būti mokama tik priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises ir antruoju etapu pasirinkus kompensavimo už negrąžinamą natūra nekilnojamąjį turtą būdą. Taigi teismas, detalizuodamas pareiškėjų tikruosius skundo tikslus, neperžengė paties skundo ribų ir nepriėmė jokių sprendimų ne savo kompetencijos ribose.

63. Pažymi, kad atsakovas visada laikėsi pozicijos, ir mano, jog šią poziciją pagrįstai patvirtino teismas, kad pareiškėjai neturėjo teisės ir tuo labiau šiuo metu neturi teisės kreiptis dėl likusios 1/2 dalies negrąžinto ginčo nekilnojamojo turto, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausė tiek pareiškėjų tėvui A. S., tiek jo buvusiai (pirmajai) žmonai O. S., kuri teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo turtą. Kadangi pareiškėjų nesieja giminystės ryšiai su O. S., todėl jie negali kreiptis dėl šiai pilietei priklausiusio turto grąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo.

Atsiliepimas

64. Atsakovų nuomone, nepagrįstas ir pareiškėjų apeliacinio skundo teiginys, kad jie nėra praleidę senaties terminų. Sprendimai buvo priimti 1993 metais, todėl pareiškėjai, manydami, jog šie galbūt pažeidžia jų teises, turėjo ginti galbūt pažeistas teises per dešimt metų nuo sprendimų priėmimo. Tačiau, kaip matyti byloje bei šią aplinkybę konstatavo ir teismas, pareiškėjai ne tik perėmė grąžintą turtą natūra, įregistravo ginčo sprendimus Nekilnojamojo turto registre, atliko natūra grąžinto turto kadastrinius matavimus, bet ir eilę metų vedė bylas, susijusias su grąžintų natūra turtu teismuose, tačiau tik galimai 2018 metais suprato, jog dar 1993 metais priimti ginčo sprendimai galimai pažeidė jų teises. Taigi, kadangi nuo ginčo sprendimų, kuriais buvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, praėjo daugiau nei dešimt metų, todėl net ir pareiškėjams prašant negalėtų būti atnaujinamas skundo padavimo terminas, o teismai turėtų taikyti naikinamąjį skundo terminą ir jo neatnaujinti.

65. Nurodo, kad pareiškėjų atlikta Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 865-v analizė nėra susijusi su šios bylos esme, todėl neturi reikšmės sprendimo teisėtumui. Šioje byloje reikėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į O. S. turėtą nekilnojamojo turto dalį ir, ar jie nėra praleidę teisės aktų nustatytų terminų kreiptis į teismą ar atsakovą dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą dalį ginčo nekilnojamojo turto. Atsakovas laikosi pozicijos, kurią taip pat patvirtino ir teismas savo sprendimu, kad nuosavybės teisės į V. S. turėtą nekilnojamąjį turtą yra teisingai atkurtos bei yra tinkamai įvykdytas sprendimas dėl jų atkūrimo, t. y. sprendimas dėl nuosavybės teisių priimtas, įvykdytas, faktiškai perduodant patalpas jų savininkams.

66. Teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs bylos medžiagą, išklausęs šalių paaiškinimus, priėmė objektyvų, teisingą ir teisės aktų nuostatas atitinkantį sprendimą, o pareiškėjų apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo.

Atsiliepimas

67. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

68. Atsiliepime nurodo, kad NŽT nuosavybės teisių į žemę atkūrimą vykdo nuo 2010 m. liepos 1 d. perėmusi apskričių viršininkų administracijos vykdytas funkcijas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. NŽT nei pareiškėjams, nei O. S. nėra užvestos nuosavybės teisės atkūrimo bylos, NŽT tokių bylų nėra perėmusi iš apskričių viršininko administracijos. Teigia, kad visos nuosavybės teisės į mirusio tėvo A. S. ½ dalį pastato, pažymėto IC2m, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), ir 2 868,50 kv. m žemės sklypą, gražinant žemę natūra, pareiškėjams buvo atkurtos dar Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 865-v, t. y. NŽT nedalyvaujant.

69. Teigia, kad Nuosavybės atkūrimo pareiškėjams metu, valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, kitais teisės aktais. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą (pastatą ir žemės sklypą), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), Kaime, Kauno miesto valdybos buvo priimti 1993 m. liepos 12 d., nuosavybę faktiškai perduodant pareiškėjams 1995 m. rugsėjo 25 d.

70. Nurodo, kad pagal Įstatymo 18 straipsnį, tuometinės Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 865-v 1.24 punktu buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. S. ½ pastato, pažymėto šifru IC2/m, 0,49 idealias dalis ir į ½ 2 868,50 kv. m žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), gražinat natūra. Taip pat 1993 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 865-v 1.25 punktu atkurtos nuosavybės teisės į B. Š. ½ pastato, pažymėto šifru IC2/m, 0,49 idealias dalis ir į ½ 2 868,50 kv. m žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), gražinant natūra.

71. Teigia, kad NŽT neturi duomenų, jų nepateikia ir pareiškėjai, kad O. S. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatyta tvarka ir terminais, be to pareiškėjai nėra pateikę duomenų, kad O. S. skundžiamų sprendimų priėmimo dieną būtų mirusi, palikusi turtą testamentu ar kitaip perleidusi pareiškėjams teisę atkurti nuosavybės teisę į jai priklausiusią turto dalį, todėl vertintina, kad O. S. niekam nėra perleidusi šios teisės ir nesikreipdama dėl nuosavybės teisių atstatymo, šią teisę yra praradusi.

72. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas skundą išėjo už skundo reikalavimo ribų. Priešingai, pareiškėjų reikalavimo teismui 1 punkte nurodyta, kad jie prašo panaikinti skundžiamus atsakovų Sprendimus, kurie buvo priimti atsakant į pareiškėjų 2018 m. birželio 30 d. prašymus, juose gi išdėstytos visos aplinkybės, dėl kurių ir pasisakė pirmosios instancijos teismas sprendime.

73. Pažymi, kad byloje ginčas yra kilęs tarp privataus asmens ir viešojo administravimo subjekto dėl pastarojo priimtų individualių teisės aktų, todėl teismo sprendimas neturės įtakos NŽT teisėms bei teisėtiems interesams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

74. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, prieš pateikiant poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, būtų tikslinga akcentuoti teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes, padėsiančias identifikuoti socialinio konflikto ribas, taip pat Sprendimų priėmimo pagrindą.

75. Pareiškėjai V. S. ir B. Š. 2018 m. birželio 30 d. su iš esmės tokiais pačiais pagal savo esmę prašymais kreipėsi į Kauno miesto merą prašydami: 1) atkurti nuosavybės teises į negrąžintą natūra ½ 2 868,50 kv. m žemės sklypo dalį šalia valdomo nuosavybės teise pastato (duomenys neskelbtini). (toliau ir – ginčo žemė); 2) už negrąžintą natūra pastato ½ dalį (toliau ir – ginčo pastato dalis) sumokėti kompensaciją; 3) už negrąžintas natūra katilinės patalpas sumokėti kompensaciją; 4) taip pat prašė atlikti veiksmus, susijusius su 0,3201 ha žemės sklypo pertvarkymu (1 t., b. l. 35-38).

76. Nutarties 75 punkte pareiškėjų išvardytų reikalavimų pagrindu buvo priimti Sprendimai (1 t., b. l. 14-15, 80-81), su kuriais pareiškėjai nesutiko ir dėl to kreipėsi į teismą paduodami skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams (žr. nutarties 1 p.), tačiau skunde išdėstyti reikalavimai buvo atmesti.

77. Iš administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai 1991 m. rugsėjo 25 d. buvo padavę prašymus atstatyti nuosavybės teisę į tėvo S. A. išlikusį nekilnojamąjį turtą (1 t., b. l. 11-13).

78. 1991 m. gruodžio 3 d. Kauno valstybinio archyvo pažymėjimas S-301 patvirtina, kad „<... O. ir A. S. nekilnojamasis turtas susideda iš 5 739 kv. m nuosavos žemės sklypo ir medinio dviejų aukštų namo“ (1 t., b. l. 117-118).

79. Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkiais pareiškėjams atkurta nuosavybės teisė į ½ turto, nurodyto nutarties 78 punkte (1 t., b. l. 97-98).

80. Tokios aplinkybės suponuoja išvadą, kad 1993 m. liepos 12 d. potvarkių priėmimo metu, tiek viešojo administravimo subjektui, tiek patiems pareiškėjams nekilo abejonių (tai kolegijos vertinimu, patvirtina paskesni su turto priėmimu (pvz. 1995 m. rugsėjo 25 d. priėmimo perdavimo aktas) bei valdymu susiję pareiškėjų atlikti veiksmai, minimi kitose šio baigiamojo teisės akto dalyse), kad nuosavybės teisės atkurtos į A. S. turėto turto, kartu su O. S., dalį – pusę sutuoktinių turėto turto.

81. Administracija priimdama Sprendimus, atsižvelgdama į tai, kad prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti tik į A. S. išlikusį nekilnojamąjį turtą ir atsisakė tenkinti su turto grąžinimu bei kompensacija susijusius reikalavimus (nutarties 75 p.).

82. Pirmosios instancijos teismas palikdamas galioti Administracijos Sprendimus grąžintino turto ir kompensacijos klausimais, apeliacinio teismo nuomone, tai padarė visiškai pagrįstai bei teisėtai.

83. Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-387-552/2017).???

84. Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo?? (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-224-552/2017).?

85. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui - iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).

86. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

87. Pareiškėjai 2018 m. birželio 30 d. paduodami prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kompensacijos (žr. nutarties 75 p.) iš esmės padavė prašymus atkurti nuosavybės teises į O. S. turto (turėto kartu su pareiškėjų tėvu A. S.) dalį, nepaisant to, kad prašymuose nėra tai akcentuojama.

88. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti visus įrodymus ir konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios esminę reikšmę, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas konkrečioje byloje bei turi atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kas ir buvo padaryta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str.).

89. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti nutarties 88 punkte nurodytų nuostatų įgyvendinimą, ne tik gali, bet ir turi aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, kristalizuoti skundo reikalavimus ir dėl jų priimti atitinkamo pobūdžio sprendimus (bendrine prasme). Nesant skundo nagrinėjimo ribų, tiksliai apibrėžtų reikalavimų nebūtų galimas ir teisėto bei pagrįsto sprendimo priėmimas, kuris taptų privalomu ir vykdytinu visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 str.), todėl apeliacinio skundo argumentacija, išdėstyta nutarties 37 punkte, pripažintina visiškai nepagrįsta.

90. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka bei patvirtina Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų išvadą, kad pareiškėjai siekia nuosavybės teisių atkūrimo į O. S. turto, turėto kartu su A. S., dalį, tačiau nesilaikė teisės aktais nustatytos tvarkos (žr. nutarties 85-86 p.), todėl pareiškėjų atžvilgiu negalėjo būti priimtas palankus sprendimas nei dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į negrąžintą natūra ½ 2 868,50 kv. m žemę, sklypo dalį šalia valdomo nuosavybės teise pastato (duomenys neskelbtini), nei dėl prašymo už negrąžintą natūra pastato ½ dalį sumokėti kompensaciją, o taip pat ir dėl prašymo atlikti veiksmus, susijusius su 0,3201 ha žemės sklypo pertvarkymu, tokiu būdu, kokį nurodė pareiškėjai.

91. Teisėjų kolegijos užimtą teisinę poziciją įtvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija.

92. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999 konstatavo, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. 1918–1940 m. centrinėje Lietuvos teritorijos dalyje galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (Civiliniai įstatymai), taip pat Lietuvos valstybės išleisti bendrieji ir specialūs teisės aktai, kurie reguliavo to meto žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir disponavimo santykius.

93. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs: „<...> Kadangi, tuo metu galiojantis teisinis reguliavimas nenumatė sutuoktinių bendros jungtinės nuosavybės instituto (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 109 straipsnis numatė, kad santuoka nepadaro vyro ir žmonos turtų turėjimą bendru; juodu kiekvienas gali turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę; žmonos išranga, taip pat turtas, jos pačios arba jos vardu, jai esant ištekėjusiai, įgytas perkant, dovanojant, paveldint ar kitokiu teisėtu būdu, laikomas jos atskira nuosavybe (110 str.); sutuoktiniams nedraudžiama vienas antram pertvirtinti savo turtą, parduodant ar dovanojant, bendruoju teisėtu būdu (116 str.)), remiantis bylos medžiaga darytina išvada, jog nuo minėtos datos, A. S. ginčo žemę pardavus žmonai V. S., būtent ji tapo ir iki nacionalizacijos buvo ginčo žemės savininke (duomenų, kad iki nacionalizacijos – 1940 m. liepos 22 d. ginčo žemės sklypo nuosavybė būtų kitusi nėra“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2144/2013).

94. Taigi išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl šios nutarties 75 punkte įvardintų numeriais 1, 2 ir 4 pareiškėjų reikalavimų buvo visiškai tinkamas bei pagrįstas.

95. Be kita ko, pareiškėjai taip pat buvo pateikę reikalavimą Administracijai už negrąžintas natūra katilinės patalpas sumokėti kompensaciją dėl kurios Sprendimuose taip pat buvo pasisakyta – katilinė pastatyta 1975 metais, rekonstravus pastatą, todėl nėra teisinio pagrindo mokėti kompensaciją už po 1940-1941 metų pagerintą (rekonstruotą) turtą.

96. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduotame apeliaciniame skunde nutarties 95 punkte minimas kompensacijos klausimas iš principo nėra keliamas, todėl šiuo aspektu ir nepasisakytina, patvirtinant, kad ir dėl šio reikalavimo apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

97. Apeliaciniame skunde taip pat teigta, jog Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, bet pastarasis tvirtinimas yra atmestinas.

98. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

99. „<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).

100. Teisėjų kolegija tikrinamoje byloje neįžvelgia prieštaravimų nutarties 98–99 punktuose išdėstytoms nuostatoms bei formuojamai administracinei jurisprudencijai dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir aiškinimo, priimant apskųstus Sprendimus. Jų (Sprendimų) turinys bei suformuluotos rezoliucinės dalys nekelia dviprasmybių.

101. Be kita ko, išreikšta ir abejonė dėl teisėjų kolegijos paskyrimo tvarkos, t. y. keliama abejonė, ar pareiškėjams tinkamai buvo garantuota teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą (nutarties 57 p.).

102. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra aiškiai nustatęs, kad sąvoka nešališkumas, įvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, turi du aspektus. Visų pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų <...>. Atitinkamai, ar teismas yra šališkas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nustatyta, remiantis subjektyvumo testu, t. y. konkretaus teisėjo asmeninio įsitikinimo pagrindu konkrečioje byloje. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyvia prasme: teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. <...> pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2472/2011).

103. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nesant duomenų, galinčių patvirtinti teismo šališkumą taip kaip jis apibrėžiamas (nutarties 102 p.), paneigia ir pastarąjį apeliantų argumentą.

104. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir kitus likusius pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kurie pakankamai detaliai ir išsamiai jau buvo įvertinti apygardos administracinio teismo bei nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją bei panaikinti ginčijamus teisės aktus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

105. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų B. Š. ir V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius