Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Rasos Gudžiūnienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) gynėjo advokato Vytauto Kucevičiaus ir nukentėjusiosios A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams;

– pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. M. nukentėjusiajai A. B. priteista 479,86 Eur turtinei ir 13 050 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. M. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista 5 101,54 Eur už nukentėjusiosios A. B. gydymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. M. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą, t. y. 2019 m. birželio 27 d., apie 23.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, neteisėtai atvirai prieš savininkės – nukentėjusiosios – A. B. valią, akmeniu išdaužęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvės lango stiklo paketą, ranka atlenkęs lango fiksavimo rankenėlę ir atidaręs langą, pro jį įsibrovė į svetimą butą.

2. Taip pat A. M. nuteistas ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis pasikėsino nužudyti žmogų, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji A. B. aktyviai gynėsi rankomis nuo dūrių į krūtinę, o jos duktė G. B. atėmė iš A. M. peilį, t. y. 2019 m. birželio 27 d., apie 23.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, neteisėtai atvirai, prieš savininkės valią, pro išdaužtą virtuvės lango stiklą įsibrovęs į A. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), po to virtuvėje nuo spintelės pagriebęs peilį ir pro duris išbėgęs į laiptinę paskui nukentėjusiąją A. B., ją pavijęs, laiptinėje tyčia, turėdamas tikslą nužudyti, peiliu smogė jai šešis smūgius į krūtinę, pilvą bei kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas, tokiu būdu jai padarydamas daugybines durtines-pjautines krūtinės, pilvo žaizdas su kepenų, perikardo ir diafragmos sužalojimu, sukėlusiu sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat jis peiliu sudavė nukentėjusiajai tris smūgius į kairę ranką, padarydamas durtines-pjautines kairio dilbio ir kairės plaštakos žaizdas, sukėlusias nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3.1. Gynėjas, aptaręs įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje, kaltininko tyčiai atskleisti svarbias aplinkybes, pateiktas kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, teigia, kad apygardos teismas byloje esančių įrodymų nepatikrino jų liečiamumo, teisėtumo ir pakankamumo aspektais, rėmėsi vien tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir taikė skirtingus kriterijus, vertindamas nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius duomenis. Todėl, gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. M. siekė atimti gyvybę nukentėjusiajai ir neteisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

4. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji A. B. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nuosprendį: perkvalifikuoti nuteistojo A. M. veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti bausmę, didesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį; patenkinti jos civilinį ieškinį visiškai ir priteisti jai 28 050 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. M. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios skundą – atmesti. Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą – tenkinti iš dalies: nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę sugriežtinti iki 9 metų laisvės atėmimo ir visiškai patenkinti nukentėjusiosios pareikštą 28 050 Eur dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistasis A. M., jo gynėjas ir nukentėjusioji A. B. apeliaciniuose skunduose neginčija A. M. nusikalstamų veiksmų teisinės kvalifikacijos pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijai šis klausimas taip pat nekelia abejonių. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu, šį teismo baigiamąjį aktą ginčija A. M. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, neteisingai jam paskirtos bausmės bei neteisingai išspręsto byloje pareikšto nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo aspektais. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pasisako tik dėl šių apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų.

Dėl A. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį

8. Asmens padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pvz., nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo, t. y. kai jis veikia arba netiesiogine tyčia, arba tiesiogine neapibrėžta tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K-46-895/2020 ir kt.). Tokių aplinkybių konkrečiu atveju byloje surinkti faktiniai duomenys nepatvirtina.

10. Teisėjų kolegijos manymu, gynybos argumentus, kad nuteistasis, smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, galimų žalingų padarinių savo sąmonėje buvo nedetalizavęs, t. y. nesiekė jos nei nužudyti, nei mirtinai sužaloti, nagrinėjamu atveju paneigia jo atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas ir jų nutraukimo priežastis, būdas, nusikaltimo padarymo įrankis, sužalojimų pobūdis, situacija, kuriai esant, veiksmai buvo padaryti, jo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai, nuteistojo elgesys įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitos aplinkybės.

12. Tam neprieštarauja aplinkybės, kad nuteistasis nusikaltimą padarė spontaniškai ir apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos vertinimu, spontaniškumas ir apsvaigimas nuo alkoholio aptariamu atveju neatėmė galimybės nuteistajam suvokti atliekamų smurtinių veiksmų pavojingumo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2019 m. spalio 29 d.–lapkričio 27 d. ekspertizės akte konstatuota, kad nusikaltimo padarymo metu buvę A. M. psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti (t. 3, b. l. 2–5). Antai, nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio teisingai pripažintas jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir į ją atsižvelgta skiriant jam bausmę.

13. Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuteistojo padarytą pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką vertinti pagal atsiradusias pasekmes – nukentėjusiajai sukeltą sunkų sveikatos sutrikdymą – ir ją kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Priešingu atveju, apygardos teismas būtų nukrypęs nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinė nutartis Nr. 2K-141-303/2020).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ir nukentėjusiosios A. B. argumentų, kad nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas turėjo kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, inkriminuojant, kad jis pasikėsino nužudyti kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų, nes A. M., išdaužęs virtuvės langą, įsibrovęs į nukentėjusiosios namus, išsivijo ją į daugiabučio namo laiptinę – viešą vietą ir nepilnametės dukros akivaizdoje sunkiai sužalojo jai sveikatą,

Teismų praktikoje nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu, nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties ir akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis Nr. 2K-381/2013 ir kt.).

Šioje baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad A. M. nusikalstamus smurtinio pobūdžio veiksmus atliko pasivijęs nuo jo bėgančią nukentėjusiąją A. B. daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame ji gyveno, laiptinėje. Nors laiptinė pripažintina viešąja vieta, kurioje gali pasirodyti ir su įvykiu nesusiję kiti žmonės, tačiau ši aplinkybė yra nepakankama, nuteistajam inkriminuoti chuliganiškas paskatas kaip jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantį požymį. Šiuo atveju kaltininko tyčia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos sutrikdymą, siekį save priešpastatyti prieš kitus visuomenės narius, be priežasties savo elgesiu demonstruoti kitų niekinimą. Kaip matyti iš nukentėjusiosios, nuteistojo, liudytojų G. B., R. M. parodymų, nuteistąjį ir nukentėjusiąją siejo ilgalaikiai asmeniniai ryšiai. Pastaruoju metu tarp jų santykiai buvo konfliktiški, nukentėjusioji juos norėjo nutraukti, o nuteistasis – išlaikyti bet kokiomis, įskaitant ir neteisėtas, priemonėmis. Todėl įvykio naktį jis įsibrovė į A. B. butą ir ten rastu peiliu iš pavydo ir pykčio smūgiavo nukentėjusiajai. Taigi, jis veikė dėl asmeninių paskatų. Nors jo nusikalstami veiksmai buvo tęsiami laiptinėje, tačiau padaryti staiga, nakties metu, aplinkui nesant pašalinių, su įvykiu nesusijusių asmenų. Kai nukentėjusios kaimynai O. I. ir A. Š. išėjo į laiptinę, A. M. jau buvo baigęs savo nusikalstamus veiksmus. Liudytoja O. I. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji, išbėgusi į laiptinę, matė gulinčią subadytą nukentėjusiąją ir peilį, numestą toli koridoriuje, o liudytojas A. Š. aiškino, kad jis tik per laiptų šachtą matė kraujo klane gulinčią nukentėjusiąją, tačiau nematė kaip nuteistasis ją žalojo; kai jis nusileido prie nukentėjusiosios – A. M. prieš ją jokių smurtinių veiksmų neatliko (t. 4, b. l. 3–11). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad nuteistasis, žalodamas A. B., turėjo tyčią savo veiksmais sutrikdyti viešąją tvarką ar priešpastatyti save, rodant nepagarbą aplinkiniams. Nors įvykyje dalyvavo nukentėjusiosios nepilnametė dukra, kuri atėmė peilį iš nuteistojo ir šaukėsi pagalbos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia nuteistojo nusikalstamų paskatų asmeninio pobūdžio, siekiant nužudyti A. B..

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad A. M. pasikėsino nužudyti A. B. dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, A. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl A. M. paskirtos bausmės

14. Teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiosios A. B. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas už pasikėsinimą ją nužudyti nuteistajam paskyrė per švelnią bausmę.

BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įstatymų leidėjas yra nustatęs laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį sudaro 11 metų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. M. laisvės atėmimo bausmę, lygią baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytai minimaliai šios bausmės ribai, įvertino visas A. M. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Paskirtoji 7 metų laisvės atėmimo bausmė, vertinant nuteistojo asmenybę ir nusikaltimo padarymo aplinkybes, konkrečiu atveju atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir nėra aiškiai per švelni ar neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui.

Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra vienas iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam A. M. skirtiną bausmę, teisingai nurodė, kad nuteistojo padaryta veika, numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, priskirtina labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), yra smurtinio pobūdžio – pasikėsinta į labiausiai saugomą vertybę – žmogaus gyvybę. Nuteistojo veiksmai buvo nukreipti į svarbias žmogaus gyvybinei kūno sritis (krūtinę, pilvą), panaudojant peilį, juo nukentėjusiajai smūgiuojant 9 kartus ir padarant 6 durtinius-pjautinius sužalojimus krūtinės ir pilvo srityse su kepenų, perikardo ir diafragmos pažeidimais, kurie atitinka sunkaus, galinčio sukelti mirtį, sveikatos sutrikdymo požymius. Nukentėjusiosios gyvybei buvo kilusi reali grėsmė: jeigu kiti asmenys nebūtų laiku iškvietę medicinos pagalbos ir ji nebūtų buvusi suteikta, nukentėjusioji būtų mirusi. Byloje nenustatyta A. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

A. M. nuo 2018 m. liepos iki 2019 m. birželio dirbo UAB „P.“ taromato operatoriumi. Darbdavio apibūdinamas teigiamai. Nusikalstamos veikos padarymo metu buvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Praeityje nuteistasis buvo teistas, tačiau ne už smurtinio pobūdžio nusikaltimus. Šio nusikaltimo padarymo metu teistumas jau buvo išnykęs, realia laisvės atėmimo bausme jis niekada nebuvo nuteistas. Nuteistasis A. B. pasikėsino nužudyti dėl pavydo. Kai nukentėjusiosios dukra iš jo atėmė peilį, iš įvykio vietos nebėgo, laukė atvykstančių pareigūnų ir jiems patvirtino, kad tai jis nukentėjusiąją sužalojo. Nors nuteistasis padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau mirtinos pasekmės, numatytos BK 129 straipsnyje, šiuo konkrečiu atveju neatsirado. Tai patvirtina tiek nuteistojo, tiek jo padarytos nusikalstamos veikos kiek mažesnį pavojingumo laipsnį. Nukentėjusioji teismui pateikė foto nuotraukas, iš kurių matyti, kad po sužalojimų ir jai atliktų operacijų, jos kūne liko randai, keliantys diskonfortą, tačiau byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusioji dėl padarytų sužalojimų patyrė ilgalaikius tebesitęsiančius sveikatos sutrikimus.

Taigi, iš naujo įvertinusi A. M. padarytų nusikalstamų veiksmų ir jo asmenybės pavojingumą, dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusias pasekmes, nusikaltimo padarymo aplinkybes, tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina, jog jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam A. M. pirmosios instancijos teismas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, priešingai, negu tvirtinama nukentėjusiosios skunde, nustatė veiksmingą, proporcingą nuteistojo pažeistiems teisiniams gėriams ir atitinkančią teisingumo principą laisvės atėmimo bausmę. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią, neteisingą bausmę. Tokių aplinkybių konkrečiu atvejų nėra. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo brandų amžių, kad jis anksčiau už smurtinius nusikaltimus nebuvo teistas, o už ankstesnius ne smurtinius nusikaltimus teistumas išnykęs, byloje nenustatytos ilgalaikės besitęsiančios sunkios pasekmės nukentėjusiosios sveikatai, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyta 7 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per švelni ar per griežta.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusioji A. B. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino žalos atlyginimo dydį, nepakankamai įvertino tą aplinkybę, jog ji buvo žalojama nepilnametės dukros akivaizdoje, kad metus nedirbo, o po sužalojimų likę randai jai kelia nepatogumus.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-118/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesų labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Nustatant neturtinės žalos dydį svarbu įvertinti ir nukentėjusio asmens elgesį prieš patirtą nusikalstamą veiką, taip pat, kaip pakito nukentėjusiojo gyvenimas ir elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, kokie liko neigiami liekamieji reiškiniai.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai A. B. priteistas 13 050 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, įvertinus jai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu išmokėtą neturtinės žalos atlyginimo kompensacijos dalį – 1 950 Eur (t. 1, l. 106–108), teisingai kompensuoja jos patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, fizinį skausmą, suprastėjusią gyvenimo kokybę, o taip pat užtikrina teisingą pusiausvyrą tarp jos ir nuteistojo interesų bei neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams.

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti priešingų nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, pagrįstai vertino nuteistojo A. M. turtinę padėtį ir jo galimybes realiai atlyginti A. B. padarytą neturtinę žalą. Be to, vertinant šias galimybes, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš nuteistojo nukentėjusiajai dar priteista 479,89 Eur turtinei žalai atlyginti, o Valstybinei ligonių kasai – 5 101,54 Eur, susijusių su nukentėjusiosios A. B. gydymu. Nuteistasis neturi nekilnojamojo turto, nusikaltimo padarymo metu nedirbo. Žalą padariusio nuteistojo turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio, tačiau jos vertinamos, siekiant teisingos pusiausvyros.

Kaip minėta, nuteistojo padaryta nusikalstama veika, įtvirtinta BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje. Jis pasikėsino į labiausiai saugomą vertybę – žmogaus gyvybę. A. B. padaryti 6 durtiniai-pjautiniai sužalojimai krūtinės ir pilvo srityse su kepenų, perikardo ir diafragmos pažeidimais, vertintinais sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusiosios gyvybei buvo kilusi reali grėsmė. Dėl patirtų sužalojimų A. B. neabejotinai patyrė didelį fizinį skausmą, negalavimus dėl sveikatos sutrikdymo ir tai jai kėlė emocinį stresą, kelia nepatogumus ir šiuo metu – po sužalojimų ant kūno liko randai (t. 4, b. l. 76), tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl sužalojimų nukentėjusiajai būtų nustatytas neįgalumas ar netektas tam tikros procentinės dalies darbingumas ar sumažėjusios jos bendravimo galimybės, jog dėl jai padarytų sužalojimų nebuvo kam pasirūpinti jos nepilnamete dukra, o pati A. B. metus laiko buvo nedarbinga. Apeliaciniame skunde taip pat tik deklaratyviai nurodoma, kad G. B. po nusikaltimo padarymo reikėjo psichologo pagalbos, jai buvo nustatytas streso sutrikimas. Byloje nėra duomenų, kad ji šioje baudžiamojoje byloje būtų pripažinta nukentėjusiąja ir, ginant jos interesus, jos vardu pareikštas civilinis ieškinys. Konkrečiu atveju nėra ir duomenų, bylojančių apie jai nustatytus sveikatos sutrikimus ir jų ryšį su nuteistojo nusikalstamais veiksmais.

Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai A. B. priteistas 13 050 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas adekvatus nuteistojo prieš nukentėjusiąją padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltoms pasekmėms, atitinka nukentėjusios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo principų kriterijus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, bylose, susijusiose su pasikėsinimu nužudyti, vidutiniškai priteisiama 8 765 Eur, o susijusiosiose su sunkiu sveikatos sutrikdymu – 11 130 Eur neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-280-788/2015, Nr. 2K-193-507/2015, Nr. 2K-212-303/2018, 2K-125-788/2020 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo A. B. priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindų.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. M. ir nukentėjusiosios A. B. apeliacinius skundus atmesti.