Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.7.2.7; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.14; 1.2.3.2.6; 1.2.3.2.9; 1.2.14.1.2

2015 m. gegužės 18 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės pranešėjos Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus – laisvės atėmimu 15 metų;pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. Č. priteista nukentėjusiajai L. F. 2 848,89 Lt (825,10 eurų) turtinei ir 40 000 Lt (11 584,80 eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus nuteistas už tai, kad jis itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų, nužudė F. C., t. y. 2014 m. sausio 14 d., apie 21 val., F. C. name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, siekdamas pagrobti svetimą – F. C. priklausantį turtą, ribotu aukštos temperatūros daiktu tyčia atlikdamas kontaktą į nukentėjusiosios dešinį dilbį ir plaštakas, padarė jai odos defektus dešiniajame dilbyje ir abiejų plaštakų nugariniuose paviršiuose, sudavė daugiau kaip 8 kartus rankomis į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešinio žasto, dešinio klubo, dešinės šlaunies, kairės alkūnės ir kairio kelio srityse, kraujosruvą liežuvyje, kraujosruvą kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, 6 smulkias, ovalų formos poodines kraujosruvas dešinio kelio srityje, daugybinius dešinės pusės I, II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X, kairės pusės I, II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X, XI šonkaulių ir krūtinkaulio lūžius, komplikavusius į ūminį kvėpavimo, širdies kraujotakos sistemų nepakankamumą dėl nestabilios krūtinės ląstos ir riebalų embolijos į galvos smegenis bei plaučius, dėl kurių nukentėjusioji įvykio vietoje ir mirė.

Be to, A. Č. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį nuteistas dar ir už tai, kad tuo pačiu metu, išeidamas iš nukentėjusiosios sodybos, iš kieme buvusio šulinio ištraukė bei pasikėsino pagrobti F. C. priklausantį turtą – elektrinį vandens siurblį „LEO (duomenys neskelbtini)”, 140 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sustabdytas N. S., kuri iš jo ir paėmė nurodytą vandens siurblį.

Nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde prašo sumažinti jam Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas nurodo, kad jis pats atvyko į policiją, norėdamas, jog pareigūnai greičiau išsiaiškintų nusikaltimo padarymo aplinkybes, prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajai, tačiau po jo suduotų smūgių nukentėjusioji buvo gyva, todėl negalėjo prisipažinti ją nužudęs. Apeliantas tvirtina, kad ekspertams nustačius, jog nukentėjusioji mirė nuo jo suduotų smūgių, jis neginčija tokių ekspertų išvadų ir visiškai pripažįsta savo kaltę, dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi ir mano,

kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, prašo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sušvelninti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis taip pat prašo įvertinti tai, kad jis turi mažametę dukrą ir draugę, kuriai nori padėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. Č. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras nesutiko, kad nuteistajam už nužudymą paskirta bausmė būtų sušvelninta, tačiau nurodė, kad teismas nepagrįstai A. Č. veiksmus, pasikėsinus pagrobti 140 Lt vertės turtą, kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes tokia veika perkvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, o atsižvelgus į šiuo metu galiojančią BK 190 straipsnio 1 dalį, pagal kurią baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, jeigu daikto vertė viršija 3 MGL (390 Lt), nuosprendžio dalys dėl A. Č. nuteisimo už vagystę ir bausmių subendrinimo naikintinos.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas nuteistasis A. Č. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose bei 178 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus ir šių veikų teisinės kvalifikacijos. A. Č. apygardos teismo priimtą nuosprendį ginčija tik jam neteisingai paskirtos bausmės aspektu.

Apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) proceso teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant tiek faktines bylos aplinkybes, tiek taikant įstatymus (kasacinė nutartis Nr. 2K-425/2012).

Dėl A. Č. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas sutikti su prokuroro apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai A. Č. padarytą veiką, susijusią su pasikėsinimu pagrobti elektrinį vandens siurblį, kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta klaida, teisėjų kolegijos vertinimu, suvaržė nuteistojo (kaltinamojo) teisę būti teisingai nubaustam, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią jis yra padaręs.

Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą.

Byloje nustatyta, kad A. Č. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog jis, 2014 m. sausio 14 d., apie 21 val., išeidamas iš nukentėjusiosios F. C., kurią jis nužudė, sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), iš kieme buvusio šulinio ištraukė bei pasikėsino pagrobti F. C. priklausantį turtą – elektrinį vandens siurblį „LEO (duomenys neskelbtini)”, 140 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo sustabdytas N. S., kuri iš jo ir paėmė nurodytą vandens siurblį. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, apygardos teismas, pateikdamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, nuteistojo A. Č. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį argumentavo tuo, kad nurodyti A. Č. atlikti neteisėti veiksmai ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes byloje nenustatyta šioje teisės normoje įstatymo leidėjo įtvirtintų tokios veikos kvalifikuojančių požymių. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiai teismo išvadai, kita vertus, mano, kad pirmosios instancijos teismas, aptariamu atveju kvalifikuodamas paminėtus A. Č. nusikalstamus veiksmus, nepagrįstai neatsižvelgė į pasikėsinto pagrobti turto vertę. Iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad A. Č. pasikėsinto pagrobti turto vertė yra nedidelė, ji tesudaro 140 Lt (40,55 Eur). Pagal BK 178 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 1 MGL (130 Lt), bet neviršija 3 MGL (390 Lt) dydžio sumos. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įrodyta pripažinęs A. Č. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, apkaltinamajame nuosprendyje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir A. Č. veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Todėl remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos pirmosios instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos sudaro pagrindą apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl A. Č. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį pakeisti A. Č. įvykdytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį.

Perkvalifikavus nuteistojo A. Č. nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 1 dalies į BK BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegijos vertinimu, aktualiu tampa klausimo dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo (BK 190 straipsnio 1 dalies) taikymo išsprendimas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 190 straipsnio pakeitimo įstatymu XII-1481, įsigaliojusiu nuo 2015 m. sausio 1 d., BK 190 straipsnio 1 dalies nuostata buvo pakeista nurodant, kad turtas yra nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL (114 Eur), bet neviršija 5 MGL (190 Eur) dydžio sumos. BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Atsižvelgusi į aptartą šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad turtas, kurio vertė viršija 1 MGL (38 Eur), bet neviršija 3 MGL (114 Eur), nelaikytinas nedidelės vertės turtu baudžiamosios teisės taikymo kontekste, t. y. nesudaro nusikalstamų veikų, nustatytų BK XXVIII skyriuje („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“), dalyko. Tokia nuostata laikytina A. Č. teisinę padėtį švelninančia, todėl taikytina šioje byloje. Kaip minėta, bylos duomenimis nuteistojo A. Č. pasikėsinto pagrobti turto – elektrinio vandens siurblio – vertė sudaro 140 Lt (40,55 Eur), t. y. nesiekia 3 MGL (114 Eur) dydžio. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. Č. nepadarė veikos, kuri pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančią BK redakciją būtų pripažįstama nusikalstama (BK 178 straipsnio 4 dalis, 190 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad A. Č. dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę išteisintinas nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis; 329 straipsnio 1 dalis). Pastebėtina, kad A. Č. veika gali būti vertinama tik kaip Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnyje nustatytas administracinis teisės pažeidimas („Smulkusis svetimo turto pagrobimas“).

Dėl bausmės paskyrimo

Kaip minėta, A. Č. apygardos teismo priimtą nuosprendį ginčija tik jam neteisingai paskirtos bausmės aspektu. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. Č. mano, kad teismo jam paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, prašo ją sušvelninti.

Toks nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68-788/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, A. Č. parinkdamas bausmės dydį už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, padarymą tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė yra veiksminga tada, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį nusikalstamos veikos darymo metu, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis 2K-137/2013).

Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad nuteistasis siekia, jog šioje baudžiamojoje byloje jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe būtų pripažinta tai, kad jis savo kaltę dėl jam inkriminuotų veikų pripažįsta ir dėl padarytų veikų labai gailisi. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinė nutartis 2K-7-54-677/2015). Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotų veikų. Tokios aplinkybės apygardos teismui leido prieiti prie išvados, kad byloje nėra A. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Aplinkybė, kad šiuo metu nuteistasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, nepaneigia apygardos teismo išvados dėl šioje byloje lengvinančių aplinkybių nebuvimo. Kita vertus, akivaizdu, kad aptariamu atveju nuteistasis tai daro verčiamas surinktų byloje įrodymų visumos, gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės, o ne laisva savo valia.

Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam skirtiną bausmę, teisingai nustatė, kad byloje nėra A. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai – kad jis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos neteisėtiems veiksmams atlikti. Aptariamu atveju teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nenustatęs lengvinančių aplinkybių, parinkdamas A. Č. skirtinos bausmės dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumą. Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurio pasekmės yra negrįžtamos, visuomenei padaryta didelė žala netekus jos nario. A. Č. padarytas tyčinis nusikaltimas, veikiant tiesiogine tyčia, baigtas, jis padarytas dėl savanaudiškų paskatų, itin žiauriai, prieš moterį, kuriai buvo 85 metai. Be to, bylos duomenimis A. Č. anksčiau ne kartą teistas, jam taikyta taip pat ir administracinė atsakomybė. Todėl apygardos teismas, parinkdamas nuteistajam skirtinos bausmės dydį, visiškai pagrįstai įvertino ir paminėtas aplinkybes, kurios akivaizdžiai neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę ir patvirtina, kad nuteistasis nepaiso visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų, linkęs pakartotinai nusikalsti. Teismo išvados nuosprendyje dėl bausmės paskyrimo A. Č. motyvuotos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų aplinkybių visuma suteikė pagrindą pirmosios instancijos teismui A. Č. už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, padarymą skirti 15 metų laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra šiek tiek didesnis, nei sankcijoje nustatyto terminuoto laisvės atėmimo vidurkis. Tokio dydžio bausmė pripažintina veiksminga bausme, atitinkančia BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, teisinga, proporcinga, adekvati nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei bei neprieštarauja teisingumo principui, todėl nėra aiškiai per griežta. Nuteistojo akcentuojamos aplinkybės, susijusios su jo ketinimais suteikti pagalbą draugei, noru rūpintis mažamete dukra (2 t., b. l. 27, 28), teismo padarytos išvados dėl bausmės dydžio nepaneigia ir savaime nesuteikia pagrindo švelninti paskirtą bausmę.

Atmestinas ir apelianto prašymas taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas bei šiuo pagrindu 1/3 sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

BK 64¹ straipsnio dispozicijoje įstatymų leidėjas yra aiškiai nustatęs, kad joje įtvirtinta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas, baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka arba atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama baudžiamuoju įsakymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-87-677/2015).

Nagrinėjamoje byloje nėra nurodytų būtinų sąlygų, kurioms esant paskirta bausmė nuteistajam mažintina 1/3. Visų pirma, ši baudžiamoji byla nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, nes ji teisminga apygardos teismui (BPK 426 straipsnio 1 dalis). Byla išnagrinėta priimant skundžiamą nuosprendį, o ne baudžiamąjį įsakymą. Antra vertus, byloje nebuvo atliekamas ir sutrumpintas įrodymų tyrimas BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teisme procesas vyko pagal bendrąsias baudžiamojo proceso taisykles. Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. Č. nepripažino kaltės dėl jam inkriminuotų veikų.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas A. Č. bausmę už nužudymą, tinkamai įvertino visas nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, pagrindė jam skirtinos bausmės dydį, paskirta 15 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, nėra aiškiai per griežta. Kitokia apelianto nuomonė dėl bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių vertinimo, negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu švelninti paskirtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas A. Č. buvo paskyręs už dvi nusikalstamas veikas apėmimo būdu subendrintą bausmę, tačiau atsižvelgus į tai, kad A. Č. dėl pasikėsinimo pagrobti nedidelės vertės turtą šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinamas, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo naikintina.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio dalį dėl A. Č. (A. Č.) nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. Č. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį ir, pritaikius BK 190 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-01-01), iš šių kaltinimų išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pakeisti ir panaikinti BK 63 straipsnio 5 dalies pritaikymą.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.