Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad jam nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2019 m. birželio 18 d. kalint minėtoje pataisos įstaigoje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas kalėjo įvairiose kamerose. Kameroje Nr. 205 sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo kameros, o kitose kamerose taip pat nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Naudojantis sanitariniu mazgu, jį galėjo stebėti kiti nuteistieji ir pareigūnai, taip buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas.

Pareiškėjas skunde remiasi nacionaliniu ir tarptautiniu teisiniu reguliavimu, numatančiu nežmoniško ir kankinamo elgesio draudimą, taip pat ir teismų praktika, nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir kartu laikytų asmenų skaičių. Paaiškino, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Pažymi, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.2 punkte reglamentuojama, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šiose Taisyklėse nenumatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atsakovės įsitikinimu, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, teisės aktai nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių.

Nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pažymi, kad sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atsiradusių dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, Nr. A822-619/2009).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog jam naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas tiek kalinių, tiek pareigūnų atžvilgiu.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2019 m. birželio 18 d. (b. l. 8–11). Iš šių atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatyta, kad 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas 7,38 m², buvo laikomas vienas; 2016 m. birželio 17 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 252, kurios plotas 42,33 m², kameroje buvo laikomi 7 asmenys; 2016 m. birželio 17 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 205, kurios plotas 6,90 m², buvo laikomas vienas; laikotarpiu nuo 2016 birželio 18 d. iki 2017 m. kovo 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 205 vienas; 2017 m. kovo 10 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 235, kurios plotas 6,88 m², buvo laikomas vienas kameroje; laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 11 d. iki 2017 m. kovo 27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 235 vienas; 2017 m. kovo 28 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 94, plotas 7,94 m², buvo laikomas vienas; laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2017 m. gegužės 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 vienas; 2017 m. gegužės 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 208, kurios plotas 7,03 m², buvo laikomas vienas; laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 16 d. iki 2017 m. birželio 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 208 vienas; 2017 m. birželio 6 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 94, kurios plotas 7,94 m², buvo laikomas vienas; laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2017 m. spalio 26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 vienas; laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2018 m. sausio 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 su kitu nuteistuoju; laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 23 d. iki 2018 m. sausio 24 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. birželio 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 su kitu nuteistuoju; 2018 m. birželio 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. liepos 3 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 su kitu nuteistuoju; 2018 m. liepos 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 buvo laikomas kameroje Nr. 94 su kitu nuteistuoju; laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 vienas; laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 15 d. iki 2019 m. vasario 11 d. buvo laikomas kameroje Nr. 94 su kitu nuteistuoju; 2019 m. vasario 12 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 236, kurios plotas 5,49 m², buvo laikomas vienas; laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. buvo laikomas kameroje Nr. 236 vienas; 2019 m. gegužės 28 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 203, kurios plotas 6,83 m², buvo laikomas vienas; 2019 m. gegužės buvo perkeltas į kamerą Nr. 207, kurios plotas 6,80 m², buvo laikomas vienas; laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 30 d. iki 2019 m. birželio 17 d. buvo laikomas kameroje Nr. 207 vienas; 2019 m. birželio 18 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos Įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Taisyklių 14.2 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Šių taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešime „Dėl S. T. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 1) 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2) 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 3) 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 4) 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426 (b. l. 13–15). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 gruodžio mėn. iki 2017 kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nors teisės aktai nenustato, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Kol nebuvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kai reikėjo privatumo – užsikabindavo paklodę.

Taigi iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Teismo vertinimu, įrengiant sanitarinį mazgą, atitveriant jį sienele ir užuolaidomis, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Pažymėtina, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl jo teisių pažeidimas nagrinėjamu aspektu nebuvo toks instensyvus.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais iš viso 1 097 dienas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko), į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju priteistina maksimali 1 220 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo S. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 220 Eur (tūkstantį du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.