- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-2405-467/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02347-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė, Rita Kisielienė
- Ieškovas
- I. M.
- Atsakovas
- L. M.
- Kategorijos
- 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. M. ir atsakovo L. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui L. M. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, tėvo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir turto padalijimo bei atsakovo L. M. priešieškinį ieškovei I. M. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir turto padalijimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. M. 2012 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: ieškovės ir atsakovo L. M. 2003 m. rugpjūčio 16 d. sudarytą santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės; nustatyti šalių sūnaus M. M., gimusio 2007 m. rugpjūčio 13 d., gyvenamąją vietą su motina; iš atsakovo priteisti sūnaus išlaikymui po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymo skolą nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. po 600 Lt kas mėnesį, iš viso 21 600 Lt; padalyti santuokoje įgytą turtą - ieškovei priteisti butą (duomenys neskelbtini) ir 79/3811 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); atsakovui priteisti piniginę kompensaciją iš ieškovės už santuokoje įgytą turtą, t.y. 1/3 dalį ūkinės paskirties pastato –11 333 Lt, žemės sklypo – 393,30 Lt ir 10 106,66 Lt lėšų, įdėtų rekonstruojant butą, viso 21 833 Lt; priteisti atsakovui 22 000 Lt vertės automobilį Peugeot Boxer, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir 800 Lt vertės dujinę viryklę; nustatyti atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką - kas antrą savaitgalį atsakovas penktadienį iš darželio paima vaiką pas save, su juo bendrauja ir sekmadienio vakarą grąžina motinai; prieš paimant vaiką ir jį grąžinant, motina informuojama iš anksto; vaikui susirgus, jis gydomas ir iki pasveiks lieka su motina; tėvui nebus trukdoma aplankyti bei matytis su sūnumi ir kitais atvejais iš anksto pranešus; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje ieškovė nurodė, jog su atsakovu susituokė 2003 m. rugpjūčio 16 d., sūnus Mikas gimė 2007 m. rugpjūčio 13 d. Po santuokos sudarymo atsakovas apsigyveno ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini). Pradėjus gyventi kartu, išryškėjo charakterių skirtumai, atsakovo neigiamas požiūris į šeimą, vyro vaidmenį šeimoje, dėl to kildavo konfliktai. Dėl atsakovo smurto ieškovė kreipėsi į policiją; ji su vaiku buvo priversta išsikraustyti gyventi kitur. Po vaiko gimimo atsakovas nustojo rūpintis šeima, materialiai ją išlaikyti, gaunamas pajamas leisdavo tik savo reikmėms, šeimos išlaikymu rūpinosi ieškovė. Šalys bendro ūkio neveda faktiškai nuo 2008 m. vidurio, nuo šio laiko atsakovas neteikė lėšų vaiko išlaikymui, neskyrė reikiamo dėmesio, todėl, nutraukus santuoką, vaiko gyvenamoji vieta nustatytina su ieškove, o iš atsakovo priteistinas išlaikymas po 600 Lt kas mėnesį. Kadangi nuo 2008 m. vidurio, kai ieškovė su atsakovu nustojo vesti bendrą ūkį, atsakovas neteikė lėšų vaiko išlaikymui, priteistinas išlaikymo sūnui įsiskolinimas už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos, viso 21 600 Lt. Šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis įsigijo su butu (ieškovei priklausančiu asmeninės nuosavybės teise) sublokuotą 17 kv.m ūkio paskirties pastatą ir 79 kv.m žemės sklypo dalį, esančius (duomenys neskelbtini); šio nekilnojamojo turto įsigijimui buvo panaudotos ieškovės ir atsakovo tėvų lėšos. Santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas (ūkinis pastatas ir žemės sklypo dalis) nedalintinas, už atsakovo dalį įdėtų lėšų į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančią statinio dalies rekonstrukciją ieškovė sutinka kompensuoti 1/3 dalį panaudotų lėšų, t.y. 21 833 Lt.
Atsakovas L. M. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog priešingai, nei teigia ieškovė, atsakovo iniciatyva buvo bandoma santuoką išsaugoti, kartu su ieškove buvo kreiptasi į šeimos santykių specialistus, jų šeima buvo konsultuojama. Atsakovo pastangos gelbėti šeimą nuo suirimo pagrindžia rimtą jo požiūrį į santuoką. Atsakovas šeima nuolat rūpinosi, teikė materialinę paramą. Atsakovas turi sveikatos problemų, todėl pastaruoju metu jo galimybės materialiai aprūpinti šeimą sumažėjo. Atsakovas sutinka nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės. Atsakovas sutinka su ieškinio reikalavimu, kad sūnus M. M. gyventų kartu su ieškove. Ieškovės reikalaujamas 600 Lt dydžio per mėnesį išlaikymas yra nepagrįstas vaiko poreikiais ir tėvų turtine padėtimi, be to vaikas neturi sveikatos sutrikimų, kad jam reikėtų didesnio išlaikymo. Atsakovas sutinka mokėti 400 Lt per mėnesį išlaikymą nuo kreipimosi į teismą dienos, tačiau nesutinka mokėti reikalaujamą išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus, nes su ieškove iki šiol gyvena kartu, rūpinasi šeimos būstu, vaiku, jo išlaikymu. Šiuo metu atsakovas yra bedarbis, tačiau gavo ir gauna nedarbo išmokas, be to pinigais visada padėjo atsakovo tėvai.
Atsakovas L. M. 2013 m. rugsėjo 26 d. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė ieškovės ir atsakovo santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės; nepilnamečio sūnaus M. M. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove; sūnaus išlaikymui priteisti iš atsakovo po 400 Lt per mėnesį nuo ieškinio pateikimo dienos; padalyti santuokoje įgytą turtą, priteisiant natūra atsakovui 1/3 dalį žemės sklypo su statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo šalims palikti santuokines pavardes. Nurodė, jog ieškovė santuoką sudarė iš materialinių paskatų, tik atsakovo iniciatyva buvo bandoma santuoką išsaugoti. Atsakovas prisidėjo prie buto rekonstrukcijos: atliko stogo nugriovimo, betonavimo, elektros instaliacijos darbus, pirmo aukšto šildymą, pirmo aukšto dalinę apdailą, pagamino šarvuotas duris, atliko statybinių medžiagų transportavimo darbus, rūpinosi kitais organizaciniais klausimais. Ieškovės turėta iki santuokos turto dalis sudaro 1/3 namo dalį (atsižvelgiant į jos turėto buto plotą ir rekonstruoto namo plotą), dėl to pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį santuokoje įgytas turtas dalintinas, atsakovui priteisiant 1/3 dalį namo ir žemės sklypo.
Ieškovė I. M. su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog, atsižvelgiant į atsakovo smurtinius veiksmus, ieškovės apsisprendimas ir atsakovo kaltė, t.y. atsakovo veiksmai, dėl kurių buvo nutraukta santuoka, yra akivaizdūs ir pagrįsti. Turto rekonstrukcija buvo atliekama organizuojant ir naudojant ieškovės tėvo lėšas, jo samdytus darbininkus ir asmeniniu ieškovės turtu, t.y. iki santuokos įsigyta mediena ir kitomis statybinėmis medžiagomis. Atlikus turto rekonstrukciją, ieškovės turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kuri priklauso asmeninės nuosavybės teise, nuo 36,42 kv.m padidėjo 37,64 kv.m ir turto padalinimo santuokos nutraukimo metu siekia 74,06 kv.m iš 91,06 kv.m, t.y. 7406/9106 dalis, kuri į bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį santuokos nutraukimo metu dalintiną turto balansą nėra įtrauktina. Ieškovė, turėdama atsakovo sutikimą, laikydamasi įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidino nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra atitinkamai didesnė. Dėl to atsakovo reikalavimas padalinti santuokoje įgytą turtą, priteisiant jam natūra 1/3 dalį žemės su statiniais, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju turtas dėl objektyvių priežasčių tapo nedalomas, namo pirmame aukšte yra tik vienas kambarys. Įėjimas į butą, kambario durys ir laiptai yra vienoje kambario erdvėje, sudarančioje buto pirmo aukšto vientisumą. Atsižvelgiant į smurtinius atsakovo veiksmus, turto padalijimas natūra taip pat yra nepriimtinas dėl ieškovės ir vaiko interesų apsaugos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: nutraukė atsakovo L. M. ir ieškovės I. M. santuoką, sudarytą 2003 m. rugpjūčio 16 d., įregistruotą 2003 m. rugpjūčio 26 d., po santuokos nutraukimo atsakovui paliko pavardę M., ieškovei – M.; priteisė ieškovės asmeninėn nuosavybėn 81,60 procento žemės sklypo, kurio plotas 79 kv.m (3811 kv.m žemės sklype), esančio (duomenys neskelbtini), ir 81,60 procento vienbučio gyvenamojo namo (su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu), esančio (duomenys neskelbtini); priteisė atsakovo asmeninėn nuosavybėn automobilį Peugeot Boxer, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir dujinę viryklę; priteisė atsakovui iš ieškovės 22 900 Lt kompensaciją už ieškovei natūra priteisiamą nekilnojamojo turto dalį; nustatė šalių nepilnamečio vaiko M. M., gimusio 2007 m. rugpjūčio 13 d., gyvenamąją vietą kartu su ieškove; priteisė išlaikymą ir išlaikymo skolą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 15 d., priteisiant M. M. nuosavybėn 18,40 procento žemės sklypo, kurio plotas 79 kv.m (3811 kv.m žemės sklype), esančio (duomenys neskelbtini), ir 18,40 procento vienbučio gyvenamojo namo (su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu), esančio (duomenys neskelbtini); nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką: kas antrą savaitgalį atsakovas penktadienį iš darželio paima vaiką pas save, su juo bendrauja ir sekmadienio vakarą grąžina motinai; prieš paimant vaiką ir jį grąžinant, motina informuojama iš anksto; vaikui susirgus, jis gydomas ir iki pasveiks lieka su motina; tėvui nebus trukdoma aplankyti bei matytis su sūnumi ir kitais atvejais iš anksto pranešus.
Teismas pripažino, kad atsakovas nebuvo lojalus ir negerbė (nepaisė) ieškovės interesų, puoselėjant šeimos (materialinį) gerbūvį, įskaitant ir naudojimąsi-priėmimą abiejų šalių tėvų teikta (organizacine bei materialine) parama, tuo tarpu ieškovė taip pat nebuvo lojali ir negerbė (nepaisė) atsakovo interesų - gyventi išimtinai savo jėgomis-ištekliais, be išorinės (teikiamos iš už šeimos ribų) paramos. Konstatavęs tokius sutuoktinių prieštaringus požiūrius į šeimos gyvenimą, teismas sprendė, kad šalių santuoka faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsižvelgdamas į šalių nepilnamečio vaiko glaudžius ryšius su motina, į išvadą teikiančios institucijos nuomonę, teismas sprendė, kad nepilnamečio M. M. interesus geriausiai atitiktų gyvenimas su motina. Teismas pripažino pagrįstais ieškovės argumentus, jog atsakovas vaikui išlaikymo neteikė nuo 2009 m. gegužės 15 d., t.y. trejus metus iki ieškinio pateikimo dienos. Įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus apie šalių vaiko poreikius, taip pat atsižvelgęs į tai, jog byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovo ribotą darbingumą, teismas sprendė, kad iš atsakovo priteistinas 500 Lt dydžio išlaikymas, mokamas kas mėnesį, atitiktų būtinus vaiko poreikius. Teismas, atsižvelgęs į nevienodą šalių indėlį į dalijamo nekilnojamojo turto vertę (didžiausią vertę nekilnojamojo turto komplekse turi ieškovės iki santuokos sudarymo įgytas gyvenamasis namas), konstatavo esant pagrindą nukrypti nuo CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos. Šalys iš esmės neneigė, kad nekilnojamasis turtas buvo gerinamas daugiausiai šalių tėvų lėšomis, todėl teismas nekonstatavo vienos iš šalių didesnio (esminio) finansinio-turtinio indėlio į atliktus pagerinimus. Teismas taip pat atsižvelgė į šalių įnašus nekilnojamuoju turtu, taip pat į su ieškove liekančio gyventi šalių nepilnamečio sūnaus interesus ir pripažino, jog šios aplinkybės lemia nukrypimą nuo lygių dalių principo ieškovės naudai. Dėl to teismas ieškovei skyrė 3/4 dalis, atsakovui – 1/4 dalis dalijamo nekilnojamojo turto. Dėl to, kad šalių sūnus po bylos iškėlimo tam tikrą laiką faktiškai gyveno su motina, negaunant iš atsakovo išlaikymo pinigais, ir abi šalys buvo išreiškusios sutikimus dėl išlaikymo vaikui priteisimo turtu, teismas sprendė, kad šiuo atveju išlaikymas vaikui ir turėtų būti priteisiamas ne periodinėmis išmokomis, o perleidžiant jam atitinkamą nekilnojamojo turto dalį, kuri tenka atsakovui. Atsižvelgęs į tai, kad iš atsakovo kaip išlaikymas sūnui priteisiamos nuosavybės teisės į 95 700 Lt, t.y. 18,40 procentų viso šalių nekilnojamojo turto vertės, likusią atsakovui priklausančio turto vertės sumą, t.y. 22 900 Lt teismas priteisė kaip kompensaciją iš ieškovės už jai natūra tenkančią didesnę turto dalį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai
Ieškovė I. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės priteista 22 900 Lt kompensacija už ieškovei natūra priteisiamą nekilnojamojo turto dalį; pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškovės asmeninėn nuosavybėn priteista 81,60 procento žemės sklypo, kurio plotas 79 kv.m (3811 kv.m žemės sklype), esančio (duomenys neskelbtini), ir 81,60 procento vienbučio gyvenamojo namo (su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu), esančio (duomenys neskelbtini), bei šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškovės asmeninėn nuosavybėn priteisti 97,53 procento žemės sklypo, kurio plotas 79 kv.m (3811 kv.m žemės sklype), esančio (duomenys neskelbtini), ir 97,53 procento vienbučio gyvenamojo namo (su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu), esančio (duomenys neskelbtini); pakeisti sprendimo dalį, kuria šalių nepilnamečiui vaikui M. M. iš atsakovo priteistas išlaikymas ir išlaikymo skola už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 15 d., priteisiant M. M. nuosavybėn 18,40 procento žemės sklypo, kurio plotas 79 kv.m (3811 kv.m žemės sklype), esančio (duomenys neskelbtini), ir 18,40 procento vienbučio gyvenamojo namo (su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu), esančio (duomenys neskelbtini), bei šioje dalyje priimti naują sprendimą - šalių nepilnamečiui vaikui M. M. kaip atsakovo išlaikymą priteisti 2,47 procento žemės sklypo, kurio plotas 79 kv.m (3811 kv.m žemės sklype), esančio (duomenys neskelbtini), ir 2,47 procento vienbučio gyvenamojo namo (su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu), esančio (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovo 82 830,29 Lt sumą nepilnamečio sūnaus išlaikymui, skaičiuojant periodinėmis išmokomis po 500 Lt kas mėnesį, pavedant priteistą išlaikymą tvarkyti ieškovei uzufrukto teisėmis.
Nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, kadangi dėl to atsakingas yra tik atsakovas, kuris iš esmės pažeidė CK 3.26-3.30, 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose įtvirtintas sutuoktinio pareigas. Šiuo metu atsakovui yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, ir jame jau nustatytas aplinkybes teismas skundžiamame sprendime atsisakė vertinti. Teismas neteisingai įvertino asmeninio ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto statusą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą priteisti atsakovui 1/4 dalį ieškovei priklausančio turto, kurio atsakovas bendromis lėšomis ar bendru darbu nepagerino. Tai, kad buvo atlikta pastato rekonstrukcija, nereiškia, jog pasibaigė ieškovės asmeninės nuosavybės teisės į turtą, įgytą iki santuokos, juo labiau, jog teismas nustatė, kad atsakovas nei savo lėšomis, nei darbu iš esmės jo nepagerino. Teismas, nusprendęs, kad atsakovas turi teisę į 1/4 dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, turėjo dalinti ne visą ieškovės įgytą turtą, bet tik tą dalį, kuri buvo įgyta santuokos metu bendromis sutuoktinių lėšomis ir pastangomis, o ne turtą, kurį įsigijo ieškovė iki santuokos, ar turtą, kurį sukūrė ieškovės tėvai. Atsakovas neginčijo ieškinio reikalavimo priteisti jam 22 000 Lt vertės automobilį Peugeot Boxer ir 800 Lt vertės dujinę viryklę, todėl šie daiktai buvo priteisti jam. Atsižvelgiant į tai, 24 269,71 Lt kompensacija atsakovui mažintina 11 400 Lt suma už atsakovui natūra priteisiamą kilnojamąjį turtą, taigi bendra kompensacijos suma mažintina iki 12 869,71 Lt. Kadangi atsakovui mokėtinos kompensacijos suma vaiko išlaikymui yra didesnė, nei atsakovui priklausančios kompensacijos suma, atitinkamai nepilnamečio vaiko išlaikymui iš atsakovo priteistina 82 830,29 Lt suma periodinėmis išmokomis po 500 Lt per mėnesį.
Atsakovas L. M. apeliaciniu skundu prašo sprendimą pakeisti. Nurodo, jog ieškovės pateiktų kasos kvitų, susijusių su statybinių medžiagų pirkimu, pinigų mokėtojas yra nenustatytas. Taip pat nėra nustatyti pagrindinių rekonstrukcijos darbų atlikėjai ir finansuotojai, pagrindinių medžiagų finansavimo šaltiniai. Iš ieškovės pakviestų liudytojų liudijimų nėra aišku, už kokią pinigų sumą ir kokios darbų apimtys buvo padarytos. Teismas taip pat nenustatė ieškovės ir atsakovo įdėtų į rekonstrukciją lėšų dydžių. Ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį bei teismo posėdyje ieškovė negalėjo pagrįstai pasakyti, kuo konkrečiai santykiai su atsakovu buvo nepriimtini, kokią vietą jos gyvenime užėmė sutuoktinis, kaip ji bandė gelbėti šeimos santykius. Teismas skundžiamame sprendime neanalizavo ir nesiaiškino, koks yra atsakovo darbingumas. Atsakovas rėmė šeimą grynais pinigais, iš kurių ieškovė pirko maistą, statybines medžiagas, todėl atsakovas sutinka su vaiko išlaikymui priteistina suma tik nuo 2012 m. balandžio mėnesio. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovės nuosavybės teisėmis įgytas vienbutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) santuokos metu nebuvo pagerintas iš esmės, nes žemės pirkimo sutartyje nurodyti pirkėjai - sutuoktiniai, apmokėję už žemę lygiomis dalimis, rekonstrukcijos užsakovai taip pat sutuoktiniai, kuri buvo atlikta 2009 metais, t.y. santuokos metu ir pagal kurią gyvenamasis namo plotas buvo padidintas beveik tris kartus, rekonstrukcijai buvo panaudotos naujos medžiagos, padidintas pastato aukštingumas. Iš liudytojo V. K. ir ieškovės parodymų, taip pat iš nuotraukų matyti, kad ir atsakovas prisidėjo prie statybos darbų. Atsakovas jokios kitos nuosavybės teise valdomos gyvenamosios vietos neturi, o teismo sprendimu priteista 22 900 Lt suma yra per maža įgyti bet kokį nekilnojamąjį turtą, todėl atsakovas teismo sprendimą prašo pakeisti ir priteisti vaiko išlaikymo išlaidas nuo 2012 m. balandžio mėn., toliau mokant kiekvieną mėnesį po 500 Lt. Ieškovės pateiktas turto įvertinimas yra stipriai sumažintas, o kadastrinėje byloje pateiktos sumos paskaičiavimo metodika neatitinka realių rinkos kainų, todėl atsakovas prašo teismo skirti pakartotiną ekspertizę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė I. M. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, atsakovas nepaneigė ieškovės argumentų ir įrodymų, jog pastato statybomis, jų finansavimu, šeimos išlaikymu bei nepilnamečio vaiko poreikiais ir buitimi visuomet rūpinosi tik ieškovė, o atsakovas, nors ir būdamas visiškai darbingu, jai nepadėjo. Atsakovas, teigdamas, jog prisidėjo prie šeimos išlaikymo, byloje nėra pateikęs jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas nei darbu, nei lėšomis, neprisidėjo prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų pagerinimo, todėl teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo CK numatyto lygių dalių principo ir atsakovui priteisti tik 1/4 dalį turto. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog byloje nenustatyti rekonstrukcijos darbų atlikėjai ir finansavimo šaltiniai, nes šias aplinkybes patvirtina liudytojų I. G., V. L., Z. M. ir J. R. (ieškovės tėvo) parodymai. Teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, sprendime pagrįstai pažymėjo, kad didžioji dalis statybinių medžiagų buvo įsigyta ieškovės ar jos tėvo lėšomis, didžioji dalis statybos darbų buvo atlikta ieškovės tėvo samdytų darbininkų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ieškovės pateiktas turto vertinimas yra sumažintas, o kadastrinėje byloje pateiktos sumos paskaičiavimo metodika neatitinka realių rinkos kainų. Nekilnojamojo turto vertinimas 2012 m. spalio 9 d. buvo atliktas, kadangi atsakovas, nepateikdamas jokių objektyvių duomenų, priešieškinyje nurodė, kad pastato rinkos vertė po rekonstrukcijos yra apie 900 000 Lt. Atsakovas, nesutikdamas su priteista išlaikymo vaikui skola, nepateikė daugiau įrodymų apie turėtas kitokias pajamas, iš kurių galėjo būti realiai teikiamas išlaikymas vaikui. Atsakovas, klaidindamas teismą, nurodo, jog jis neturi kitos gyvenamosios vietos, nes jis visada gali gyventi pas savo tėvus, kur atsakovas gyveno ir iki santuokos sudarymo.
Atsakovas atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių skundų ribose, o būtent: ieškovė apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimą dalyje dėl jos kaltės dėl santuokos nutraukimo pripažinimo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo bei dėl santuokoje įgyto turto padalijimo; atsakovas savo apeliaciniu skundu taip pat skundžia teismo sprendimo dalį, kurioje išspręsti šalių santuokoje įgyto turto padalinimo ir nepilnamečio sūnaus išlaikymo klausimai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai iš dalies yra pagrįsti ir sudaro pagrindą apskųstajam teismo sprendimui pakeisti dalyje, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Ieškovė vienu iš savo apeliacinio skundo argumentų ginčija teismo išvadą dėl jos (ieškovės) ir atsakovo abipusės kaltės, nutraukiant santuoką, nustatymo. Apeliantė tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl santuokos iširimo kaltas tik atsakovas, kuris iš esmės pažeidė CK 3.26-3.30, 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose įtvirtintas sutuoktinio pareigas, bet ne ieškovė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepilnai įsigilino į bylos aplinkybes, kadangi būtent atsakovas negerbė ieškovės nuomonės, neprisidėjo prie šeimos išlaikymo, ignoravo ieškovės bandymus pagerinti šeimos ir vaiko buitį, grasino ir smurtavo, ką patvirtino ir pats atsakovas, apklausiamas byloje. Atsakovas tik deklaratyviai teigė, jog prisidėjo prie šeimos išlaikymo ir neva vykdė sutuoktinio pareigas, nes jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais iš esmės sutinka.
CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės - atsakovas nebuvo lojalus ir negerbė (nepaisė) ieškovės interesų, puoselėjant šeimos (materialinį) gerbūvį, įskaitant ir naudojimąsi-priėmimą abiejų šalių tėvų teikta (organizacine bei materialine) parama, ieškovė taip pat nebuvo lojali ir negerbė (nepaisė) atsakovo interesų - gyventi išimtinai savo jėgomis-ištekliais, be išorinės (teikiamos iš už šeimos ribų) paramos - sudarė pakankamą bei pagrįstą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004-10-27 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-580/2004, taip pat 2004-05-26 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-331/2004 ir kt. suformavo vieningą praktiką aiškinant ir taikant materialinės teisės normas santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės bylose. Šiose nutartyse pažymėta, kad CK 3.60 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant santuoka gali būti nutraukiama dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas.
Prašydama nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, ieškovė nurodė, kad, pradėjus gyventi kartu su atsakovu, išryškėjo charakterių skirtumai, atsakovo neigiamas požiūris į šeimą, vyro vaidmenį šeimoje, dėl ko kildavo konfliktai. Dėl atsakovo smurto ieškovė kreipėsi į policiją; ji su vaiku buvo priversta išsikraustyti gyventi kitur. Po vaiko gimimo atsakovas nustojo rūpintis šeima, materialiai ją išlaikyti, gaunamas pajamas leisdavo tik savo reikmėms, šeimos išlaikymu rūpinosi ieškovė. Šalys bendro ūkio neveda faktiškai nuo 2008 m. vidurio, nuo šio laiko atsakovas neteikė lėšų vaiko išlaikymui, neskyrė reikiamo dėmesio, t.y. atsakovas nebuvo lojalus šeimai, negerbė ieškovės nuomonės, ignoravo jos bandymus pagerinti šeimos ir vaiko buitį, grasino, naudojo prieš ieškovę fizinį ir emocinį (psichologinį) smurtą. Atsakovas šių aplinkybių iš esmės neginčijo (b.l. 11-14, t.1; b.l. 4, t.2), tačiau tvirtino ir įrodinėjo, jog ieškovė santuoką sudarė iš materialinių paskatų, tik atsakovo iniciatyva buvo bandoma santuoką išsaugoti. Atsakovas šeima nuolat rūpinosi, teikė materialinę paramą. Todėl, atsakovo nuomone, būtent ieškovė yra kalta dėl santuokos iširimo, o atsakovo pastangos gelbėti šeimą nuo suirimo pagrindžia jo rimtą požiūrį į santuoką. Šalys byloje pripažino, kad faktiškai gyvena atskirai jau keletą metų. Iš bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pagrindiniai abiejų šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes, yra pačių šalių paaiškinimai, tačiau ieškovė dar pateikė ir rašytinius įrodymus (Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-21 nuosprendį – b.l. 69-72, t.3; policijos medžiagą – b.l. 62-66, 79-82, t.1; b.l. 171, t.2), liudytojo J. R. (b.l. 14-15, t.2) parodymus, o taip pat atsakovas iš esmės pripažino savo kaltę (procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose teismo posėdyje). Taigi ieškovės paaiškinimai dėl atsakovo netinkamo elgesio šeimoje yra patvirtinti ir kitais byloje esančiais įrodymais, todėl abejoti jų sąžiningumu ar pagrįstumu nėra pagrindo, nes šalių paaiškinimai yra viena iš CPK 177 straipsnyje 2 dalyje numatytų įrodinėjimo priemonių ir yra leistini (CPK 180 str.). Be to, kaip jau minėta, atsakovas pripažino savo kaltę dėl santuokos iširimo, kas sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui laikyti pripažintą faktą nustatytu (CPK 187 str.). Tuo tarpu ieškovė atsakovo nurodytų aplinkybių dėl jos nelojalumo šeimai nepripažino, o atsakovas jų neginčijamais ir pakankamais įrodymais nepagrindė, priešingai, pirmosios instancijos teisme pažymėjo, kad jis niekada nesiekė susitarimo ar kompromiso, tik besąlygiško sutuoktinės paklusimo jo, kaip vyro, nuomonei. Todėl, įvertinus visus byloje esančius įrodymus objektyviai (CK 1.5 str., CPK 185 str.), teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės reikalavimas nutraukti santuoką tik dėl atsakovo kaltės yra teisingas, kadangi byloje neįrodyta, jog abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Šis faktas pripažintinas įrodytu pakankama byloje esančių įrodymų visuma ir negali būti paneigtas vien atsakovo deklaratyviais teiginiais jo procesiniuose dokumentuose, tame skaičiuje ir apeliaciniame skunde.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Be to, nors šeimos teisinių santykių specifika ir šeimos teisės normomis ginamos vertybės lemia šeimos bylų nagrinėjimo civilinio proceso ypatumus, numatytus CPK XIX skyriuje, tačiau šalims išlieka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Šioje byloje yra pagrindas pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas, konstatuojant tik atsakovo kaltę dėl šalių santuokos iširimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistiną išlaikymo dydį – po 500 Lt kas mėnesinėmis išmokomis nepilnamečiui sūnui M. M., gimusiam 2007 m. rugpjūčio 13 d., pripažino, kad ši suma atitinka būtinus šalių vaiko poreikius (kurių didesnė dalis, atsižvelgiant į vaiko tėvų skirtingas pajamas, ir toliau bus tenkinama ieškovės, su kuria lieka gyventi vaikas, lėšomis) bei atsakovo (potencialias) galimybes teikti tokio dydžio išlaikymą. Nė viena iš šalių savo apeliaciniuose skunduose teismo nustatyto išlaikymo dydžio neginčija, nors atsakovas savo apeliaciniame skunde ir teigia, kad teismas sprendime neanalizavo ir nesiaiškino, koks yra atsakovo darbingumas. Tačiau toks apelianto teiginys neatitinka faktinių aplinkybių, nes sprendime teismas įvertino atsakovo asmens sveikatos istorijos (b.l. 95, t.1) duomenis, kurie akivaizdžiai nepatvirtino atsakovo riboto darbingumo, o tik bendrą susirgimą. Kitų leistinų ir patikimų įrodymų apie savo darbingumo sumažėjimą atsakovas nepateikė, o apeliaciniame skunde ir nustatyto išlaikymo kas mėnesinio dydžio (500 Lt) neginčija. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.
Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo konstatuotu išlaikymo įsiskolinimu – 18 000 Lt (500 Lt x 36 mėn.), o būtent, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo išlaikymo skolą už trijų metų laikotarpį (nuo 2009 m. gegužės 15 d.) iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Apelianto tvirtinimu, jis pagal galimybes rėmė šeimą grynais pinigais, iš kurių ieškovė pirko maistą, statybines medžiagas, todėl išlaikymo įsiskolinimo nėra ir jis sutinka su vaiko išlaikymui priteistina suma tik nuo 2012 m. balandžio mėnesio. Teisėjų kolegija tokius atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus byloje esančiais įrodymais.
Kaip matyti iš bylos duomenų (b.l. 38-47, 142-143, t.1) ir tą sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovo draudžiamosios pajamos 2010 metais buvo 15 282,30 Lt, 2011 metais – 5 886,90 Lt, 2012 metais (iki birželio 15 d.) – 2 230,28 Lt. Duomenų apie turėtas kitokias pajamas, iš kurių realiai galėjo būti teikiamas išlaikymas vaikui, atsakovas nepateikė. Iš esmės abi šalys pripažino, kad bendro ūkio neveda nuo 2008-2009 metų, taigi ir nesidalina gautomis pajamomis, o atsakovas dar ir pripažino, kad nuo 2011 m. pavasario šeimos jis neberėmė (b.l. 12, t.2). Iš byloje esančios ieškovės banko sąskaitos išklotinės (b.l. 16-32, t.2) matyti, kad nuo 2008 metų visas šeimos išlaidas iš esmės apmokėdavo ieškovė iš savo darbo užmokesčio. Atsakovas nemokėjo jokių mokesčių už butą, ką pripažino pirmosios instancijos teismo posėdyje, motyvuodamas tuo, jog jis nėra buto savininku (b.l. 13, t.2), nors bute ir gyvena, o ieškovė su nepilnamečiu vaiku gyvena pas tėvus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė, kad išlaikymo įsiskolinimo nėra, yra pagrįsta ir teisinga, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti keičiamas ar naikinamas.
Įstatyme nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų privalomai spręstinų klausimų, turi išspręsti ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje sutuoktiniai M. bendru susitarimu turto nepasidalijo, todėl šiuo klausimu turėjo priimti sprendimą šalių santuokos nutraukimo bylą nagrinėjęs teismas, kas ir buvo padaryta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK trečiosios knygos III dalies VIII skyriaus normos (CK 3.116-3.129 str.). Abi šalys apeliaciniuose skunduose iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.
CK 3.118 straipsnyje numatyta, jog dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t.y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ar kito asmeninis turtas, sutuoktinių bendros ar asmeninės skolos. Spręsdamas šiuos klausimus teismas turi vadovautis CK 3.87-3.91 straipsnių nuostatomis. Bylos duomenys tvirtina, jog tarp šalių nėra ginčo, kad į bendrą dalintino turto balansą įtrauktinas šis turtas: žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (b.l. 18-20, t.1), automobilis Peugeot Boxer, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 35, t.1) ir dujinė viryklė. Ginčas yra dėl rekonstruoto vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), į kurį įeina iki rekonstrukcijos ieškovės asmeninės nuosavybės teise turėtas turtas – 36,42 kv.m ploto butas (b.l. 27, t.1) ir abiejų šalių bendrai įgytas pagalbinio ūkio paskirties pastatas-ūkinis pastatas (b.l. 16-17, t.1). Pirmosios instancijos teismas pripažino šį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (vienbutis gyvenamasis namas su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu vertinamas kaip vienas statinys), bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi nustatė, jog, ūkinį pastatą prijungus prie gyvenamojo namo, ne tik padidėjo pastato plotas, bet ir buvo atliktas viso pastato pagerinimas, t.y. įvyko nekilnojamojo turto esminis pasikeitimas ir toks pasikeitimas (pagerinimas) įvyko ir dėl atsakovui nuosavybės teisėmis priklausančio ūkinio pastato (priestato) prijungimo. Ieškovė su tokia teismo išvada nesutinka, motyvuodama tuo, kad aplinkybė, jog jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo rekonstruotas, nepanaikina jos nuosavybės teisių į turtą, įgytą iki santuokos, ar turtą, kuris buvo sukurtas ieškovės tėvų iniciatyva ir lėšomis, nes atsakovas prie to neprisidėjo nei lėšomis, nei darbu, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas sprendime ir konstatavo, jog atsakovas jo nei savo lėšomis, nei darbu iš esmės nepagerino. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo išvada (kad vienbutis gyvenamasis namas su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe) savo apeliaciniame skunde iš esmės sutinka, tačiau nurodo, jog jis pretenduoja tik į 1/3 dalį šio turto, kas sudaro 28,40 kv.m gyvenamojo ploto, atėmus iš 91,06 kv.m ploto ieškovės iki santuokos įgytą 34,25 kv.m gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su abiejų apeliantų skundų argumentais.
Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovė 1997-02-10 asmeninės nuosavybės teise įgijo pastatą, kuriame yra 36,42 kv.m ploto butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 27, t.1). Šis turtas ieškovės įgytas iki santuokos su atsakovu (b.l. 11, t.1) ir atsakovas neneigia, kad jis priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise – apeliaciniu skundu prašo išjungti šį turtą iš dalintino turto masės. Pirmosios instancijos teismas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančios turto dalies neišskyrė, kuo pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisinius santykius. Dėl to teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, kadangi, atlikus pastato rekonstrukciją, ieškovės asmeninės nuosavybės teisės į turtą, įgytą iki santuokos sudarymo, neišnyko, ką pripažįsta abi šalys. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, sudarant turto balansą ir dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių M. nuosavybę, išskirtina ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausanti rekonstruoto vienbučio gyvenamojo namo dalis - 36,42 kv.m plotas, kas sudaro 40 proc. viso 91,06 kv.m ploto arba 207 600 Lt vertės.
Bylos duomenys tvirtina, kad sutuoktiniai M. bendrai įgijo 17 kv.m ploto pagalbinio ūkio paskirties pastatą-ūkinį pastatą (b.l. 16-17, t.1), kuris pastato (duomenys neskelbtini)rekonstrukcijos metu buvo prijungtas ir tapo vienu statiniu (b.l. 56-61, 109-126, 145-157, t.1; b.l. 114-170, t.2). Pirmosios instancijos teismas pripažino šį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (vienbutis gyvenamasis namas su prijungtu ūkiniu pastatu-priestatu vertinamas kaip vienas statinys), bendrąja jungtine nuosavybe, kadangi nustatė, jog, ūkinį pastatą prijungus prie gyvenamojo namo, ne tik padidėjo pastato plotas, bet ir buvo atliktas viso pastato pagerinimas, t.y. įvyko nekilnojamojo turto esminis pasikeitimas ir toks pasikeitimas (pagerinimas) įvyko ir dėl atsakovui nuosavybės teisėmis priklausančio ūkinio pastato (priestato) prijungimo. Ieškovė apeliaciniu skundu su tokia teismo išvada nesutinka, kaip jau minėta, motyvuodama tuo, jog atsakovas prie to neprisidėjo nei lėšomis, nei darbu (rekonstrukcija atlikta jos ir jos tėvų lėšomis bei jų artimųjų darbu), juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat konstatavo, jog atsakovas nurodyto turto nei savo lėšomis, nei darbu iš esmės nepagerino. Teisėjų kolegija ieškovės apeliacinio skundo argumentus atmeta, taip pat pripažįsta nepagrįstais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kad byloje nepakanka įrodymų, kurie patvirtintų, jog rekonstrukcija buvo atlikta bendromis sutuoktinių lėšomis ar juolab atsakovo lėšomis ar darbu.
Byloje nustatyta, kad statybos leidimas ginčo statinio rekonstrukcijai išduotas 2009 m. gegužės 25 d. abiejų sutuoktinių vardu (b.l. 56-57, t.1). Atsakovo paaiškinimais (b.l. 10-14, t.2), liudytojo V. K. parodymais (b.l. 26-27, t.3), fotonuotraukomis (b.l. 158-168, t.1) nustatyta, kad atsakovas pagal galimybes lėšomis ir darbu prisidėjo prie statinio rekonstrukcijos. Taip pat nustatyta, kad rekonstrukcijos darbai buvo finansuojami atsakovo tėvų lėšomis (ieškovės paaiškinimai - b.l. 9-11, t.2; atsakovo paaiškinimai – b.l. 10-13, t.2). Be to nustatyta, kad dalis statybinių medžiagų buvo įgyta ieškovės ar jos tėvo vardu ir lėšomis (kvitai ir sąskaitos – b.l. 33-109, t.2), dalis statybinių darbų atlikta ieškovės tėvo samdytų darbininkų (ieškovės paaiškinimai, liudytojų I. G. - b.l. 5-6, t.3, V. L. - b.l. 6, t.3, Z. M. – b.l. 53-54, t.3, J. R. – b.l. 54-55, t.3 parodymai). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, jog iš ieškovės pateiktų kasos kvitų, susijusių su statybinių medžiagų pirkimu, pinigų mokėtojas nėra aiškus, taip pat nėra nustatyti pagrindinių rekonstrukcijos darbų atlikėjai ir finansuotojai, pagrindinių medžiagų finansavimo šaltiniai, o iš ieškovės pakviestų liudytojų liudijimų nėra aišku, už kokią pinigų sumą ir kokios darbų apimtys buvo padarytos, kad byloje taip pat nenustatyta ieškovės ir atsakovo įdėtų į rekonstrukciją lėšų dydžiai, nėra pagrindo konstatuoti, jog likusi rekonstruoto vienbučio gyvenamojo namo dalis – 54,64 kv.m plotas arba 60 proc. viso 91,06 kv.m ploto 311 400 Lt vertės (atėmus ieškovės asmeninės nuosavybės teise turimą dalį – 36,42 kv.m), nėra bendroji jungtinė sutuoktinių M. nuosavybė. Priešinga išvada ne tik, kad nebūtų logiška konkrečioje situacijoje, bet ir prieštarautų protingumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str.), juo labiau, kad ir pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, kad nekilnojamasis turtas buvo gerinamas daugiausiai šalių tėvų lėšomis ir teismas neturi pagrindo konstatuoti vienos iš šalių didesnio (esminio) finansinio-turtinio indėlio į atliktus pagerinimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo tėvų indėlio į šalių turto rekonstrukciją, priešingai negu ieškovės tėvų, nevertino atsakovo naudai, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl įrodymų, kurie patvirtintų, jog rekonstrukcija buvo atlikta bendromis sutuoktinių lėšomis ar darbu nepakankamumo. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami, leistini ir sudaro pagrįstą pagrindą konstatuoti, jog rekonstruoto vienbučio gyvenamojo namo dalis – 54,64 kv.m plotas arba 60 proc. yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė. Tokiu būdu į bendrą dalintino turto balansą įtrauktinas šis šalių santuokoje įgytas turtas: žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis 1 000 Lt vertės, automobilis Peugeot Boxer 22 000 Lt vertės, dujinė viryklė 800 Lt vertės ir rekonstruoto vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis – 54,64 kv.m plotas arba 60 proc. viso 91,06 kv.m ploto 311 400 Lt vertės, viso dalintino šalių turto vertė yra 335 200 Lt.
Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su dalintino turto verte, nustatyta turto vertintojo UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ (b.l. 114-170, t.2), tačiau iš esmės nenurodo jokių pagrįstų tokio nesutikimo motyvų. Apelianto teiginys, kad ieškovės pateiktas turto įvertinimas yra stipriai sumažintas, o kadastrinėje byloje pateiktos sumos paskaičiavimo metodika neatitinka realių rinkos kainų, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsakovas, prašydamas skirti pakartotiną ekspertizę turto vertei nustatyti, remiasi vien deklaratyviais teiginiais, tuo tarpu byloje esanti vienbučio gyvenamojo namo su žemės sklypo dalimi vertinimo ataskaita Nr. 12-10-09-K39 yra pakankamai išsami, motyvuota ir iš esmės atitinka CK 3.119 straipsnio reikalavimui dalijamą bendrą turtą įvertinti rinkos kainomis, galiojančiomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių dalijamo turto vertę, pagrįstai rėmėsi oficialia turto vertintojų pažyma (išvada) kaip įrodymu apie tikrąją turto rinkos vertę šalių santuokos pabaigoje, nes duomenų, kad reali rinkos vertė yra žymiai didesnė, nei nurodyta pažymoje, į bylą nebuvo pateikta.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šalių santuokoje įgytą turtą padalijo, nukrypdamas nuo lygių dalių principo, t.y. ieškovei skyrė 3/4, atsakovui 1/4 dalis ginčo turto. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į šalių įnašus nekilnojamuoju turtu ir šalių nepilnamečio sūnaus interesus. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu santuokinio turto paskirstymu nesutinka ir nurodo, jog nebuvo pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta, tačiau pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg dideliu mastu nukrypo nuo lygių dalių principo, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes.
CK 3.117 straipsnyje yra įtvirtintas sutuoktinių bendro turto dalių lygybės principas. CK 3.123 straipsnio 1 dalis leidžia nukrypti nuo šio principo įstatyme numatytais atvejais: atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes. CK 3.123 straipsnyje pateikiamas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali pripažinti svarbiomis ir kitas aplinkybes, sudarančias pakankamą pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo. Tačiau nukrypstant nuo šio principo svarbu vadovautis tokiomis aplinkybėmis, kad toks nukrypimas būtų pagrįstas ne tik įstatymu, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje konstatuotos faktinės aplinkybės (54,64 kv.m vienbučio gyvenamojo namo dalies rekonstrukcija atlikta tik iš dalies bendromis sutuoktinių lėšomis ir darbu, kad šis nekilnojamasis turtas buvo gerinamas daugiausiai abiejų šalių tėvų lėšomis, iš dalintino turto išskiriama ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausanti statinio dalis, su ieškove lieka gyventi šalių nepilnametis sūnus ir pan.) ir pateikti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, ieškovei skiriant 2/3, atsakovui 1/3 dalis dalintino ginčo turto.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis valdomo šalių nekilnojamojo turto padalijimo būdo, atsižvelgė į tai, kad vienbutis gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini) yra pritaikytas gyventi vienai šeimai, o šalių santykiai yra konfliktiški (kas daro neigiamą įtaką ir šalių sūnui, jo emocinei būklei ir psichinei sveikatai), todėl pasirinko ne šio turto padalijimo natūra, o vienai šaliai priteisimo natūra, kitai kompensacijos padalijimo būdą. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka, motyvuodamas tuo, kad jis jokios kitos nuosavybės teise valdomos gyvenamosios vietos neturi, o teismo sprendimu priteista kompensacijos suma yra per maža įgyti bet kokį nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta, pažymėdama, kad, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, teismas turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o, kai dėl to sutuoktiniai nesutaria, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečios bylos svarbias faktines aplinkybes, pats parinkti santuokinio turto padalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2006), prioritetą skirdamas turto padalijimo natūra principui, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau teismo parinktas turto padalijimo būdas neabejotinai turėtų išspręsti tarp šalių kilusius ginčus dėl turto, atkurti šalių teisinę taiką bei užkirsti kelią šalių ginčams ateityje. Tai savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytus šalių konfliktinius santykius, dėl kurių bendrai valdyti turtą taptų neįmanoma, taip pat į tai, kad beveik pusę ginčo gyvenamojo namo asmeninės nuosavybės teise valdo ieškovė, be to šalių nepilnametis sūnus lieka gyventi su motina (ieškove), o nepilnamečio šalių sūnaus interesai yra prioritetiniai (CK 3.3 str. 1 d.), daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo (ieškovei - natūra, atsakovui - kompensacija) konkrečiu atveju yra teisinga ir pagrįsta, nes ginčo gyvenamasis namas yra vienbutis, pritaikytas gyventi vienai šeimai, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei priešiškus (konfliktiškus) šalių tarpusavio santykius, prioritetinius šalių nepilnamečio sūnaus interesus, pagrįstai ir teisingai ginčo butą pripažino nedaliu bei paskyrė jį natūra ieškovei. Ieškovei taip pat pagrįstai natūra priteista ginčo žemės sklypo dalis, kadangi jis yra po ieškovei skirtu gyvenamuoju namu ir yra skirtas šiam turtui eksploatuoti. Kitą šalių santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą – automobilį Peugeot Boxer 22 000 Lt vertės ir dujinę viryklę 800 Lt vertės teismas taip pat teisingai natūra skyrė atsakovui, nes dėl to tarp šalių nebuvo ginčo.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog išlaikymas šalių nepilnamečiui vaikui priteistinas ne periodinėmis išmokomis, o perleidžiant jam atitinkamą nekilnojamojo turto dalį, kuri tektų atsakovui. Nors atsakovas apeliaciniame skunde ir prašo priteisti išlaikymą sūnui periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį po 500 Lt, tačiau teisėjų kolegija tokį apelianto prašymą atmeta, kadangi pirmosios instancijos teisme šalys buvo išreiškusios savo sutikimus dėl išlaikymo vaikui priteisimo turtu (atsakovo sutikimas b.l. 12, t.2). Be to byloje nustatytas išlaikymo įsiskolinimas ir, nors atsakovas įsiskolinimo faktą neigia, tačiau pripažįsta, kad jis materialinę paramą šeimai (tame skaičiuje ir išlaikymą sūnui) teikė ir teikia pagal turimas galimybes, kad šią pareigą vykdyti jam padeda tėvai, o jis pats negali dirbti dėl riboto darbingumo. Duomenų, kad atsakovas ateityje turėtų stabilias ir pakankamas pajamas teikti išlaikymą sūnui periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį po 500 Lt, apeliantas nepateikė, juo labiau kad pagal bylos duomenis atsakovas turi sveikatos problemų, dėl kurių, kaip tvirtina jis pats, yra apribotas jo darbingumas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių santuokoje įgyto turto padalijimo klausimus, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tačiau nevisiškai teisingai ir tinkamai ištyrė bei įvertino įrodymus, turinčius reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui (CPK 329 str. 1 d.), todėl apeliacinių skundų argumentai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą pakeisti dalyje dėl sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo. Kaip jau minėta, šalių santuokoje įgytas turtas yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis 1 000 Lt vertės, automobilis Peugeot Boxer 22 000 Lt vertės, dujinė viryklė 800 Lt vertės ir rekonstruoto vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis – 54,64 kv.m plotas arba 60 proc. viso 91,06 kv.m ploto 311 400 Lt vertės, viso dalintino šalių turto vertė yra 335 200 Lt. Tokiu būdu, ieškovei skiriant 2/3, atsakovui 1/3 dalis dalintino turto, ieškovei tenka turto už 223 466,67 Lt, atsakovui – už 111 733,33 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime jau padaryta išvada dėl išlaikymo vaikui skolos ir išlaikymo priteisimo (po 500 Lt/mėn. nuo 2009 m. gegužės 15 d.), o atsakovui tenka pareiga per visą laikotarpį iki sūnaus pilnametystės (iki 2025 m. rugpjūčio 13 d.) sumokėti iš viso 95 700 Lt (500 Lt X 195 mėn.) neindeksuotų periodinių išmokų, iš atsakovo išlaikymas sūnui priteisiamas jam nuosavybės teise priteistinu nekilnojamuoju turtu 95 700 Lt vertės, t.y. 18,40 procentų viso šalių nekilnojamojo turto vertės (95 700 Lt X 100 proc. / 520 000 Lt), likusi atsakovui priklausančio turto vertės suma, t.y. 16 033,33 Lt (111 733,33 – 95 700) priteistina kaip kompensacija iš ieškovės už jai natūra tenkančią turto dalį (CK 3.127 str. 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinant apeliacinius skundus, atitinkamai iš dalies tenkinant ieškinį bei priešieškinį, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos viena kitai nepriteisiamos, kadangi jos iš esmės užsiskaito proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti:
Papildyti sprendimo dalį, kurioje nutraukta atsakovo L. M. ir ieškovės I. M. santuoka, sudaryta 2003 m. rugpjūčio 16. ir įregistruota 2003 m. rugpjūčio 26 d., nustatant, kad santuoka nutraukta dėl atsakovo L. M. kaltės. Priteistą atsakovui L. M. iš ieškovės I. M. 22 900 Lt kompensaciją už ieškovei natūra priteisiamą nekilnojamojo turto dalį sumažinti ir priteisti 16 033,33 Lt (šešiolikos tūkstančių trisdešimt trijų litų 33 centų) kompensaciją.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.