Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Stankaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Jono Furmanavičiaus, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui,

teismo posėdyje išnagrinėjo Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2009-06-23 apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009-06-10 nuosprendžio, kuriuo R. Z. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 str. 1 d., nepadarius nusikalstamos veikos.

Teisėjų kolegija išnagrinėjo apeliacinį skundą, išklausė pranešėjo pranešimo, proceso dalyvių nuomonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpyje nuo 2008 m. kovo 30 d. 00.10 val. iki 2008-04-01 09.00 val. Kaišiadorių m., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 63-1-00187-08 dėl neatsargaus A. J. gyvybės atėmimo metu, siekdamas nuslėpti įtariamojo G. Z. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad neatsargaus A. J. gyvybės atėmimo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pateikė savo kraujo mėginį ikiteisminio tyrimo nenustatytam valstybės tarnautojui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą baudžiamąją bylą, siekdamas, kad jo kraujo mėginys bus sukeistas su G. Z. kraujo mėginiu ir būtų pateiktas specialistui etilo alkoholio kiekiui kraujyje nustatyti kaip G. Z. kraujo mėginys, ir ikiteisminį tyrimą atliekančiai prokurorei būtų pateikta tikrovės neatitinkanti išvada, kad G. Z. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neva blaivus. Tokiais savo veiksmais R. Z. trukdė Kaišiadorių r. apylinkės prokuratūros prokurorei, atliekančiai ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 63-1-00187-08, atlikti su šios baudžiamosios bylos tyrimu susijusią, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 str. numatytą pareigą prokurorui - kiekvienu atveju kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką, jos padarymo aplinkybes, o būtent atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad G. Z. nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamojo R. Z. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 231 str.1d. – tai yra, kaip trukdymas prokurorui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR BPK 320str.3d.). Esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą pareikšto kaltinimo ribose, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo R. Z. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.).

Skunde nurodoma, jog R. Z. pagal LR BK 231 str. 1 d. išteisintas nepagrįstai, toks teismo sprendimas yra nepagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, dėl ko naikintinas. Skunde teigiama, jog teismas nurodė, kad prokuroro kaltinimas, jog R. Z. pateikė tyrimui savo kraujo mėginį, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, kad tai tik prokuroro padaryta prielaida, dėl ko kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama prielaidomis ir abejonėmis. Tokia teismo išvada prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, o įrodymų tyrimas atliktas, pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas. Teismas nemotyvuotai nurodė, kad daroma tik teorinė prielaida, kad kaltinamasis pateikė savo kraujo mėginį, nes specialisto išvada labai tikėtina, kad kraujas gali priklausyti R. Z. . Kolegijos nuomone, argumentas nepagrįstas. Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nurodyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtu nuteistas. Taigi vienas pagrindinių baudžiamojo proceso uždavinių yra tinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą galima tik tuomet, kada bylos nagrinėjimo metu yra neginčijamai nustatomi ir neginčijamais įrodymais patvirtinami visi būtini inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties elementai.

LR BPK 301 str. 1 d. numato, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, formuodamas vienodą teisės aiškinimą ir taikymą 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą", nurodė, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nutarimo 3.1.4 p. nurodyta, jog motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje (BPK 305 str. 1 d. 2 p.) teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pareiga įrodyti atsakomybėn traukiamo asmens kaltę tenka valstybiniam kaltinimui (LR BPK 44 str. 6 d.), o asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ir abejonių keliančiais duomenimis. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1d.). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kalinamajame akte išdėstytųjų aplinkybių, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 str. nustatyta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme galimybė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kaltinamasis R. Z. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 231 str. 1 d. padarymu, tai yra tuo, kad jis trukdė prokurorui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Apylinkės teismas nuosprendžiu nustatė, kad tuo pagrindu R. Z. pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. padarymo nepasitvirtino. Toks teismo sprendimas motyvuojamas tuo, jog BK 231 str.1d. dispozicijoje numatytas bet kokiu būdu daromas trukdymas prokurorui atlikti tam tikras pareigas apima bet kokios formos poveikį, kliudantį prokurorui ar kitiems šio straipsnio dispozicijoje nurodytiems subjektams visapusiškai ir išsamiai atlikti ikiteisminį tyrimą (Aukščiausiojo Teismo 2005-03-17 konsultacija Nr. B3-357). Ten pat išaiškinta, kad pagal šio straipsnio dispozicijos subjektyviuosius požymius turi būti nustatyta kaltininko tyčia, apimanti suvokimą, kad jis savo veiksmais trukdo straipsnio dispozicijoje nurodytiems subjektams (šiuo atveju prokurorui) atlikti apibrėžtas jų pareigas. Tad byloje turi būti nustatyta, kad kaltinamasis atliko tam tikrus veiksmus, kad kliudyti prokurorui atlikti ikiteisminį tyrimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009 išaiškino, jog trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai, trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir panašiai, o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis Nr. 2K-630/2007). Nepaisant gana plataus trukdymo veikos suvokimo, kolegija pažymi ir tai, kad trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Tik visapusiškai įvertinus visas aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė išteisinti G. Z. nepadarius jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 231 str. 1 d. Tokį procesinį sprendimą teismas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad išteisintasis nenustatytam valstybės tarnautojui būtų pateikęs savo kraujo mėginį tam, kad mėginys būtų sukeistas su G. Z. kraujo mėginiu ir pateiktas teismo medicinos specialistui ištirti. Be to, kaltinamajame akte nenurodyta, kokių konkrečių veiksmų dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų negalėjo atlikti prokuroras.

Skunde nurodoma, jog teismas nesiėmė jokių priemonių iškilusioms abejonėms dėl įrodymų – specialisto išvados patikimumo pašalinti. Teismas nekvietė į posėdį DNR tyrimą atlikusio specialisto, nepašalino iškilusių abejonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Prokurorė nurodo, jog DNR tyrimas parodė, kad kraują tyrimui dėl alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo pateikė G. Z. brolis, pakeisdamas kraują savu. Iš specialisto išvados Nr. S 362/08(01) matyti, jog kraujas, paimtas 2008-03-30 00.10 val. ir tyrimui pateiktas mėgintuvėlyje (SI Nr. S 201/08(01)priklauso R. Z. su 99,999999999999999 tikimybe, tačiau specialisto išvada neleidžia teigti, jog kraują tyrimui dėl alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo pateikė G. Z. brolis, pakeisdamas kraują savu (t. 2, b. l. 22-23). Tai tik prokuroro daroma prielaida, kad pats kaltinamasis R. Z. pateikė savo kraujo mėginį. Tokia išvada, kad kraujas priklauso R. Z. labai tikėtina, tačiau tai neįrodo, jog būtent R. Z. pakeitė kraują ar organizavo kraujo mėginio pakeitimą ir tokiu būdu trukdė prokurorui tyrimą. Kaip minėta aukščiau, prokuroras to neįrodinėjo ir nepaneigė byloje. Priimdamas sprendimą teismas vertina bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, o ne kokį nors vieną konkretų įrodymą. Įvertindamas įrodymus kaip visumą ir vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymu, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog vieno specialisto išvados, nors ir labai tikėtinos, visgi nepakanka abejonių nekeliančiai išvadai, kad R. Z. padarė kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką, ir nesant jokių kitų kaltę patvirtinančių įrodymų, R. Z. atžvilgiu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teisiamasis neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumo ar gintis nuo visų įmanomų versijų, kaltinime nurodytas aplinkybes privalo įrodyti prokuroras. Tai nustato BPK 44 str. 6 d. įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendis grindžiamas teiginiu, jog neatmetama galimybė, kad kraują galėjo pakeisti bet kuris kitas asmuo, ir šis teismo teiginys neparemtas jokiais baudžiamojo proceso metu surinktais duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, jog versija, kad kraujo mėginį galėjo sukeisti kitas žmogus, proceso metu nebuvo keliama. Prokuroro kaltinimas, kad R. Z. nenustatytam tarnautojui pateikė savo kraujo mėginį, nepagrįstas jokiais įrodymais. Pats prokuroras tokio konkretaus tarnautojo neįvardija. Fakto, jog kraujo mėginį sukeisti galėjo bet kuris kitas suinteresuotas asmuo, prokuroras neįrodinėjo ir byloje nepaneigė. Dėl to nuosprendyje teismas teisingai motyvuoja, jog nenustačius bendrininko, fakto pakeičiant kraujo mėginį bendrininkaujant įrodyti negalima. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 231 str. 1 d., įtariamajam R. Z. pareikštas 2008-11-27 (t. 1, b. l. 184). Kaltinimai pareikšti dėl laikotarpiu 2008-03-30 – 2008-04-01 padarytos nusikalstamos veikos. Dėl to teigti, jog R. Z. sąmoningai trukdė prokuroro darbą kaltinamajame akte nurodytu laikotarpiu, pagrindo nėra. Lieka neįrodyti BK 231 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai.

Skunde teigiama, jog liudytojas V. M. teisme parodė, kad vokas, kuriame buvo vakutaineris su neva G. Z. krauju jam sukėlė įtarimą, nes vakutainerį iš jo buvo galima išimti ir neatplėšus voko. Iš bylos medžiagos matyti, jog tokių parodymų liudytojas V. M. nedavė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Duodamas parodymus teismo posėdyje, liudytojas V. M. parodė, kad jis pamena voką, kuriuo buvo pristatytas kraujo mėginys. Voką atidarė pats liudytojas, vokas buvo užklijuotas, kraštas palenktas, buvo 2 atspaudai, vienas atvirkščiai uždėtas, kitas – gerai. Liudytojas taip pat patvirtino, kad vakutainerio įpakavimas jam nesukėlė įtarimų, nes esant bet kokiam įtarimui visais atvejais daromas įrašas pateiktų kraujo mėginių priėmimo žurnale. Pats vakutaineris su kraujo mėginiu nekėlė jokių įtarimų (t.2, b. l. 94).

Skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai nevertino ir nesirėmė liudytojų A. J. ir E. J. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad jie dėl pareikšto kaltinimo reikšmės neturi. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokio pagrindo netikėti liudytojų A. J. bei E. J. parodymais apie kaltinamojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą įvykio medžioklėje metu. Toks skundo argumentas nepagrįstas. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teisme liudytojos A. J. ir E. J. paaiškino, kad aplinkybės, apie kurias duoda parodymus, joms pačioms tiesiogiai nežinomos, nurodytų aplinkybių jos tiesiogiai nematė, bet jas sužinojo iš brolio K. (t. 2, b. l. 117-118). Nei kaltinimą palaikiusi prokurorė, nei kiti proceso dalyviai neprašė teismo iškviesti ir apklausti liudytoju K. J. . LR BPK 7 str. įtvirtintas rungimosi principas, pagal kurį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos išsprendimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė liudytoju apklausti K. J. neprašė, dėl ko teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų A. J. ir E. J. parodymais. Baudžiamojo persekiojimo ribas nustato kaltinamasis aktas. Teismas negali tapti antruoju kaltintoju ir gynėju. Teismas privalo patikrinti ir įvertinti įrodymus, priimti sprendimą. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Duomenų, jog valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė būtų prašiusi leisti papildyti ikiteisminį tyrimą, nėra. Teismas siūlė nagrinėjimo teise dalyviams pasinaudoti LR BPK 254 str. 3 d. numatyta procesine teise prašyti leisti papildyti ikiteisminį tyrimą, tačiau kaltinimą palaikanti prokurorė tokia savo procesine teise pasinaudoti pageidavimo nepareiškė (t. 2, b. l. 120).

Skunde teigiama, jog sukeisdamas kraują R. Z. sutrukdė prokurorui atlikti ikiteisminį tyrimą ir specialisto išvados dėl kraujo tyrimo pagalba nustatyti G. Z. girtumą. Apeliantės nuomone, kad kraujas sukeistas ir tai padaryta tyčia, įrodo tas faktas, jog kaltinamojo kraujas buvo vakutaineryje, ant kurio užrašytas jo brolio vardas ir pavardė, bet kokiu kitu būdu gautas kraujas negalėjo atsidurti būtent šitame vakutaineryje. Argumentas nepagrįstas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Baudžiamojo persekiojimo ribas nustato kaltinamasis aktas. Norint įrodyti, kad R. Z. padarė kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką, reikėtų pateikti bylą nagrinėjančiam teismui kokius nors duomenis, kad kaltinamajame akte nurodytu laiku kokia nors Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė būtų atlikinėjusi ikiteisminį tyrimą Nr. 63-1-00187-08. Nesant tokių duomenų baudžiamojoje byloje, nėra netgi teorinės galimybės pripažinti kaltinamąjį kaltu, padarius 2009-03-02 kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 231 str. 1 d. Tokių duomenų šioje baudžiamojoje byloje nėra, jų Kaišiadorių rajono apylinkės teismui nepateikė ir valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusi prokurorė. Neįrodžius R. Z. inkriminuojamos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, teigti, jog būtent R. Z. sutrukdė prokurorui atlikti tyrimą nėra pagrindo. BK 231 str. 1 d. dispozicija numato nusikalstamą veiką - bet kokiu būdu daromą trukdymą prokurorui atlikti tam tikras pareigas, kuris apima bet kokios formos poveikį, kliudantį prokurorui ar kitiems šio straipsnio dispozicijoje nurodytiems subjektams visapusiškai ir išsamiai atlikti ikiteisminį tyrimą. Pagal šio straipsnio dispozicijos subjektyviuosius požymius turi būti nustatyta kaltininko tyčia, apimanti suvokimą, kad jis savo veiksmais trukdo straipsnio dispozicijoje nurodytiems subjektams – šiuo konkrečiu atveju prokurorui - atlikti įstatymo apibrėžtas pareigas. Šioje byloje nėra įrodyta R. Z. veikoje subjektyvusis požymis – tyčia. Byloje nėra tirtas kaltinamojo R. Z. suvokimas apie kliudymą prokurorei atlikti jos pareigas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kaltinamasis R. Z. aktyviai veikdamas per nenustatytą valstybės tarnautoją pastarajam neva pateikė savo kraujo mėginį, kad tas mėginys būtų sukeistas su G. Z. kraujo mėginiu ir būtų pateiktas teismo medicinos specialistui ištirti. Toks teismo sprendimas priimtas visapusiškai ir išsamiai ištyrus teisminio nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus – liudytojų policijos pareigūnų R. I. , M. Č. , I. P. , V. B. , V. M. , I. B. , T. A. , E. B. , D. S. , Kaišiadorių rajono ligoninės darbuotojų D. K. , N. R. , M.Riomerio universiteto TMI Kauno skyriaus darbuotojų J. G. , N.K. A. ir V. M. parodymus, kuriais nustatyta, kad kraujo mėginys paimtas iš G. Z. 2008 m. kovo 30 d. 00.10 val. ir 2008-04-01 perduotas tyrimui į tyrimo laboratoriją Kaune buvo tik atitinkamų pareigūnų rankose. Visi iš aukščiau nurodytų liudytojų patvirtino, kad kaltinamojo R. Z. nepažįsta ir tuo metu (2008-03-30 00.10 val. – 2008-04-01 9.00 val.) su juo susitikę nebuvo. Dėl to prokuroro kaltinimas, kad minėtu laikotarpiu R. Z. nenustatytam valstybės tarnautojui pateikė savo kraujo mėginį, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Be to, kaltinamajame akte nėra aiškiai nurodyta, kokių konkrečiai veiksmų negalėjo atlikti prokurorė, kaip sukliudė tyrimą pats kraujo mėginio sukeitimo faktas.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog teismas pažeidė BPK 7 str. nuostatą dėl bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principo, apribojo kaltinimą palaikančio prokuroro teisę teikti įrodymus, nurodydamas, jog prokuroras nustatyta tvarka papildyti ikiteisminį tyrimą neprašė. Prokuroras prašė teismo leisti pateikti papildomus įrodymus, vadovaujantis BPK 288 str., tačiau teismas prašymą atmetė. Tokiu būdu teismas ne tik nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių nešališkai, visapusiškai ir pilnai atlikti įrodymų tyrimą, pašalinti visas kilusias abejones, bet ir nesuteikė prokurorui teisės pateikti kaltinimą patvirtinančius įrodymus. Be to, teismas atmetė ir prokuroro prašymą informacijos laikmenas (kompaktinius diskus) bei raštus prijungti prie bylos. Vadovaujantis LR BPK 288 str. prokurorui suteikta teisė pateikti papildomus įrodymus teismui įrodymų tyrimo metu. Pažymėtina, kad teismo prokuroro prašymas imperatyviai neįpareigoja leisti pateikti papildomus įrodymus. Tai teismo diskrecija, tenkinti prokuroro prašymą ar ne. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas siūlė valstybinį kaltinimą palaikančiai prokurorei pasinaudoti LR BPK 254 str. 3 d. numatyta procesine teise prašyti leisti papildyti ikiteisminį tyrimą, tačiau kaltinimą palaikanti prokurorė paaiškino, kad tokia savo procesine teise pasinaudoti ji nepageidauja. Todėl prokurorės skunde nurodytas argumentas, jog teismas pažeidė BPK 7 str. ir 288 str. reikalavimus, nemotyvuotai atsisakydamas prokurorei suteikti teisę pateikti papildomus įrodymus, gautus kontroliuojant R. Z. telekomunikacijų ryšį ir neprijungdamas prie šios bylos informacijos laikmenų bei raštų, iš kurių matyti, kad kompaktiniuose diskuose yra informaciją, gauta pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis dėl telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, Kaišiadorių r. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų 2008-06-17 ir 2008-07-17 nutartimis ( t. 1, b.l. 125, 127) buvo leista klausytis R. Z. pokalbių MRT Nr. 8-612-27270 laikotarpiu nuo 2008-06-19 iki 2008-08-21. Susipažinusi su informacija, gauta kontroliuojant R. Z. telefoninius pokalbius, Kaišiadorių r. apylinkės prokuratūros prokurorė J. Steponavičiūtė, 2008-11-27 surašė tarnybinį pranešimą (t. 1, b. l. 134), kuriame nurodė, jog susipažinusi su nurodyta telekomunikacijų kontrolės metu gauta informacija prokurorė mano, kad du R. Z. pokalbiai yra susiję su jam pareikštu įtarimu ir juos reikia prijungti prie šios baudžiamosios bylos. Tuo tarpu dėl visų kitų R. Z. telefoninių pokalbių, gautų kontroliuojant R. Z. pokalbius MRT Nr. 8-612-27270 pagal Kaišiadorių r. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų 2008-06-17 ir 2008-07-17 nutartis, prokurorė J. Steponavičiūtė 2008 m. lapkričio 27 d. priima nutarimą (t. 1, b.l. 135), kuriuo nutaria sunaikinti visą informaciją gautą kontroliuojant pokalbius nurodytu MRT. 2009 m. gegužės 19 d. teismo posėdyje prokurorė J. Steponavičiūtė pareiškė teismui, jog dieną prieš pat teismo posėdį iš Kauno apskrities VPK OVV gavo keturias magnetines laikmenas (CD diskelius) su R. Z. telefoniniais pokalbiais (t. 1, b. l. 107) ir vadovaudamasi LR BPK 288 str. pareiškė prašymą teismui padaryti vieno mėnesio pertrauką papildomiems įrodymams pateikti. Prokurorė posėdžio metu prašė prijungti prie bylos medžiagos naujai gautas laikmenas, tačiau nurodė, jog ji nežino, kas tose laikmenose. Kolegijos nuomone, teismas atmetė prokurorės prašymą prijungti naujai gautas kompaktines laikmenas pagrįstai (t. 1, b. l. 110). Įrodymais baudžiamajame procese gali būti ne bet kokie duomenys, o tik tie, kurie atitinka LR BPK 20 str. įtvirtintus įrodymų liečiamumo ir leistinumo principus. LR BPK 154 str. 7 d. numato, jog dėl pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės fakto ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašo turinys. Tyrimui reikšmės neturintys duomenys ir garso įrašai, kurie nėra bendroje laikmenoje su reikšmingais bylai duomenimis ir įrašais, prie bylos nepridedami ir tuoj pat prokuroro nutarimu sunaikinami. Atsižvelgdamas į tai, bylą nagrinėjantis teisėjas paklausė prašymą pateikusios prokurorės, ar jai yra žinomas nurodytose magnetinėse laikmenose (CD) užfiksuotų pokalbių turinys, ir ar tie pokalbiai yra susiję su nagrinėjama byla ir jai reikšmingi. Atsakydama į tokį klausimą prašymą pateikusi prokurorė paaiškino, jog nurodytose magnetinėse laikmenose (CD) esančių pokalbių turinys jai nežinomas ir ji negali patvirtinti, kad juose esantys pokalbiai yra susiję su nagrinėjama byla ir jai reikšmingi. Įvertinęs tokią prokurorės poziciją teismas atmetė prokurorės prašymą pagrįstai. Bylą nagrinėjantis teisėjas dar kartą pasiūlė kaltinimą palaikančiai ir nurodytą prašymą pateikusiai prokurorei pasinaudoti LR BPK 254 str. 3 d. numatyta procesine teise prašyti leisti papildyti ikiteisminį tyrimą, tačiau kaltinimą palaikanti Kaišiadorių r. apylinkės prokuratūros prokurorė dar kartą atsisakė nurodyta savo procesine teise pasinaudoti. Įvertinęs tokią prokurorės poziciją, bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą nurodytą prokurorės prašymą leisti pateikti papildomus įrodymus atmesti, kadangi pačiai prašymą pateikusiai prokurorei nėra žinomas jos gautose magnetinėse laikmenose esančių telefoninių pokalbių turinys ir ji negali patvirtinti, jog tie pokalbiai yra susiję su šia nagrinėjama baudžiamąja byla ir jai reikšmingi. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismui patenkinus nurodytą prokurorės prašymą, vadovaujantis LR BPK 288 str. leisti pateikti papildomus įrodymus, esant prieš tai nurodytoms aplinkybėms, tai yra pačiai prašymą pateikusiai prokurorei net nežinant, ar tokie įrodymai iš viso bus gauti, būtų ne tik pažeistas LR BPK 7 str. įtvirtintas rungimosi principas, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. reikalavimai, o taip pat atsirastų pakankamas pagrindas manyti, kad šią bylą nagrinėja šališkas teismas. Priimdamas priešingą sprendimą, tai yra sprendimą netenkinti nurodyto prokurorės prašymo, Kaišiadorių r. apylinkės teismas nepažeidė nei LR BPK 7 str., nei LR BPK 288 str. reikalavimų.

Kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjant bylą teisme, nėra surinkta įrodymų, kad R. Z. padarė kaltinamajame akte jam inkriminuojamą veiką, numatytą BK 231 str. 1d., ar būtų atlikęs kitokius veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymių, dėl ko R. Z. išteisintas pagrįstai.

Darytina išvada, kad apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti nėra įstatyminio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.