Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. gynėjo advokato Viktoro Onačko ir nuteistojo D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

G. M. (G. M.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (psichotropinių medžiagų pardavimas G. D.) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (psichotropinių ir narkotinių medžiagų laikymas iki 2013-08-09) laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (narkotinių medžiagų laikymas iki 2013-10-04) laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsniu, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, o su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš G. M. konfiskuota 950 Lt (275,13 Eur).

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintas laikinas nuosavybės teisių į pinigines lėšas ribojimas, grąžinant D. B. iš jo paimtus 419,50 Lt; G. M. pinigines lėšas - 495 Lt nukreipiant turto konfiskavimui įvykdyti.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat yra pripažinti kaltais ir nuteisti O. Č. (O. Č.), T. G., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. ir D. B. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir didelį kiekį psichotropinės medžiagos.

Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: G. M., 2013 metais, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs narkotines bei psichotropines medžiagas, D. B. sutikimu atnešė jas į pastarojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur abiejų bendrininkų sutarimu neteisėtai su tikslu parduoti ar kitaip platinti laikė: 15,634 g. kanapių (ir jų dalių), labai didelį kiekį - 161,583 g kanapių dervos, 2,595 g kokaino, didelį kiekį - 30,57 g. metamfetamino, 0,034 g amfetamino, 0,572 g 2-CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethylamine, MFT), 14,505 g metilono (bk-MDMA, 3,4 - metilendioksi - N - metilkatinono), kol 2013-08-08 20.30 val., šios medžiagos kratos metu policijos pareigūnų buvo rastos ir paimtos.

G. M. taip pat nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotines ir psichotropines medžiagas.

Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: G. M., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ne mažiau kaip 23 vnt. ampulių su skysčiais, kurių sudėtyje 0,230 g narkotinės medžiagos - morfino, ne mažiau kaip vieną tabletę, kurios sudėtyje yra 0,002 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo, ne mažiau kaip 15,834 g narkotinės medžiagos - kanapių dervos bei ne mažiau kaip 22 vnt. tablečių, bendra masė – 5,962 g, kurių sudėtyje yra 0,071 g psichotropinės medžiagos - 2-CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethylamine, MFT), kol 2013-08-09 14.50 val., šias medžiagas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

G. M. taip pat nuteistas už tai, kad jis neteisėtai gabeno ir pardavė psichotropines medžiagas.

Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: G. M., 2013 m. rugsėjo mėn. viduryje, tyrimo tiksliai nenustatytą dieną Vilniaus m. Karoliniškių mikrorajone neteisėtai gabeno psichotropines medžiagas - 0,316 g amfetamino, 1,091 g metamfetamino ir 0,219 g PMMA (parametoksimetamfetamino), kurias atgabenęs į aikštelę šalia Karoliniškių turgavietės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už 950 litų pardavė G. D..

G. M. taip pat nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotines medžiagas.

Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: G. M., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 4,07 g narkotinės medžiagos - kanapių dervos, kol 2013-10-04, 14.25 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kratos metu šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

G. M. nuteistas taip pat už tai, kad jis neteisėtai disponavo šaudmenimis.

Nusikalstama veika padaryta tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis: G. M., neturėdamas leidimo iki 2013-08-09 14.50 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje laikė revolverio „ME 38 Compact-G“ Nr. (duomenys neskelbtini) būgnelyje įstatytus 5 šovinius ir penkias gumines grankulkes, tokiu būdu pagaminant 5 šaudyti tinkamus savadarbius šaudmenis bei revolverio dėžutėje laikė šaudyti tinkamą savadarbį šaudmenį, pagamintą perdirbant 9 mm kalibro garsinį (signalinį) „R BLANK“ šovinį, kuriuos atliktos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šaudant šiais savadarbiais šaudmenimis, iššautų guminių grankulkių kinetinė energija ženkliai viršija C kategorijos, nedidelės nukaunamosios galios šaudmenims nustatytą didžiausią kinetinės energijos ribą (7,5 J).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. M. gynėjo advokato V. Onačko ir nuteistojo D. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmiausia kolegija pasisakys dėl nuteistojo G. M. gynėjo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų ginčijant dėl G. M. priimto apkaltinamojo nuosprendžio (dėl G. M. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį) teisėtumą ir pagrįstumą.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Tai reiškia, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistas vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kaip kad teigiama nuteistojo G. M. gynėjo apeliaciniame skunde

Įrodymų vertinimas atitinka ir susiformavusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2008, 2K-498/2009, 2K-439/2010, 2K-290/2011 ir kt.).

Aptartos aplinkybės taip pat paneigia ir apelianto nuteistojo G. M. gynėjo teiginius dėl tariamo teismo šališkumo vertinant įrodymus ir dėl tariamai prieštaringų su įrodymų tyrimu susijusių teismo išvadų. Apeliantui nuteistojo G. M. gynėjui bei teismui skirtingai įvertinus įrodymus, nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo.

Į nuteistojo G. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl konkrečių nusikalstamų veikų, siekiant išvengti painiavos, kolegija atsako chronologine tvarka pagal tų nusikaltimų padarymo laiką.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu G. M. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su D. B., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo G. M. kaltu neprisipažino. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad G. M. šio nusikaltimo nepadarė. Tačiau tokius apelianto aiškinimus apie tai, kad jokios nusikalstamos veikos G. M. nepadarė paneigė ir visai kitokias įvykių aplinkybes nurodė nuteistasis D. B.. Pagal nuteistojo D. B. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kratos metu 2013-08-08 jo bute, esančio Ozo g., dėžėje rasti narkotikai buvo G. M.. Iš savo bute laikomų G. M. priklausančių narkotikų jis kartais imdavo savo reikmėms 1-2 gramus. Už narkotikų laikymą G. M. jam šiek tiek sumokėdavo. Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui D. B. duoti parodymai (t. 4, b. l. 167). Šios apklausos metu nuteistasis D. B. taip pat nurodė, kad G. M. pas jį bute laikė narkotines medžiagas.

Visų pirma, atmetami apelianto argumentai dėl parodymų pakeitimo priežasčių. Nuteistojo G. M. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad D. B. yra narkomanas ir apklaustas įtariamuoju parodymus davė ne savo valia, o paveiktas psichologiškai policijos pareigūnų, kurie siekė, kad G. M. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ką, anot apelianto, patvirtina ir nuteistajam D. B. taikytos lengvatos ir pastarojo duotų parodymų prieštaringumas. Kad pats D. B. vartojo narkotikus, abejonių nėra ir tai pripažįsta pats nuteistasis. Tačiau pažymėtina, kad nuteistasis D. B. nuteistąjį G. M. apkaltinančius parodymus davė apklausiamas dalyvaujant jo gynėjui. Tikrai neįtikėtina, kad gynėjo akivaizdoje kas nors būtų įtariamajam daręs kokį nors poveikį. Be to, kad šios apklausos metu G. B. nurodė tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes apie tai, kad pas jį kratos metu rastos narkotinės medžiagos priklauso nuteistajam G. M., patvirtina ir jau aptarti jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Šios apklausos metu D. B. buvo apklaustas tiesiogiai teisiamajame posėdyje ir dalyvaujant gynėjui, ir iš šios apklausos protokole užfiksuotų parodymų matyti, kad D. B. aiškiai nurodė, kad būtent G. M. yra tas asmuo, kuris laikė pas jį namuose narkotines medžiagas. Taigi, nuteistojo G. M. gynėjo ginčijamas aplinkybes, D. B. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. O kad tokios apklausos metu D. B. būtų irgi daromas koks nors spaudimas, manyti tikrai nėra jokio pagrindo, to nenurodo ir pats apeliantas. Be to, jis dar kartą nurodė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad pas jį kratos metu rasti narkotikai priklauso G. M., yra teisingi, jo niekas nevertė duoti tokių parodymų. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad priešingai negu teigiama nuteistojo G. M. gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje aiškinosi D. B. parodymų pakeitimo ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes, taip pat ištyrė ir jo 2013 m. rugpjūčio 9 d. apklausos protokolą (t. 4, b. l. 167), išanalizavo ir įvertino prieštaravimus D. B. parodymuose, detaliai motyvuodamas kodėl vienais parodymais tiki, o kitais netiki. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad bet kokios abejonės buvo vertinamos nuteistųjų naudai, nes buvo pašalintos kai kurios aplinkybės iš pareikštų kaltinimų. Todėl teigti, kad teismas besąlygiškai patikėjo D. B. parodymais, jų tinkamai nepatikrinęs, nėra jokio pagrindo. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas dalį nuteistojo D. B. parodymų atmetė, nesuponuoja visų nuteistojo D. B. kritiško vertinimo. Teismo sprendimą nesiremti dalimi nuteistojo D. B. parodymų nulėmė būtent tai, kad tų parodymų nepatvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, tuo tarpu kitus nuteistojo D. B. parodymus, kuriais teismas grindė išvadas, o ne nuteistojo G. M. gynybines versijas, patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai – ir ne tik kitos nuteistosios T. G. parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai: kratos protokolas, specialisto išvados ir kt. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo D. B. parodymais, duotais šioje byloje, tiek, kiek jie atitiko kitais įrodymais nustatytas aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Žinoma, galima sutikti su nuteistojo G. M. gynėjo skundo argumentu, kad D. B. yra asmuo, kuris buvo suinteresuotas prisipažinimu sušvelninti savo padėtį ir tikėtis švelnesnės bausmės, nes jau pats kaltinamojo (nuteistojo) asmens procesinis statusas neabejotinai reiškia, kad toks asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, tai liečia ne tik paminėtą nuteistąjį D. B., bet ir kitus nuteistuosius. Pačios BK ir BPK normos specialiai skatina nusikaltimus padariusius asmenis prisipažinti ir duoti teisingus parodymus, taip pat padėti išaiškinti nusikalstamas veikas. Atsižvelgus ir į kitas bylos aplinkybes, tokiais atvejais tai pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl kaltu prisipažinusio asmens suinteresuotumas tuo, kad jam būtų taikomos ir šios įstatymų nuostatos, taip pat yra natūralus bei suprantamas. Tačiau, kolegijos nuomone, duomenų apie tai, kad savo parodymais nuteistasis D. B. būtų siekęs dar ir melagingai apkaltinti ir kitą nuteistąjį G. M. šioje byloje nėra. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad tyrę šią bylą pareigūnai būtų asmeniškai suinteresuoti bylos baigtimi. Tokių konkrečių duomenų nenurodo ir apie tai tik spėlioja ir pats apeliantas. Pažymėtina ir tai, kad D. B. parodęs apie G. M., kad šis laikė narkotines medžiagas, šis tuo pačiu parodė ir apie savo paties nusikalstamą veiką. Iš nuosprendžio matyti, kad D. B. tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ir didelio kiekio psichotropinių medžiagų laikymą. Be to, nuteistojo D. B. teisme nurodyti parodymų pakeitimo motyvai bei parodymų turinys leidžia daryti išvadą, jog pakeisti parodymai yra tik nuteistojo pasirinktas gynybos būdas, nepaneigiantis pirmiau jo paties minėtų dėl G. M. duotų parodymų bei kitais duomenimis nustatytų faktinių bylos aplinkybių, patvirtinančių G. M. kaltę.

Padėties nekeičia ir ta aplinkybė, kad 2014-06-26 specialisto išvadoje Nr. 140-(3281)-IS1-3258 konstatuota, kad vienas rankos piršto pėdsakas ant juodos spalvos metalinės dėžutės su užrašu ,,D. P.“ yra paliktas D. B., o ne nuteistojo G. M., dešinės rankos smiliumi (t. 3, b. l. 29-31), į kurią apeliantas bando apeliuoti, norėdamas sukelti abejones dėl nuteistojo D. B. parodymų patikimumo ir kartu dėl teismo padarytų išvadų apie G. M. dalyvavimą šios nusikalstamos veikos padaryme. Visų pirma pažymėtina, kad vien dėl to, kad pirmiau minėtoje specialisto išvadoje yra padaryta tokia išvada, teigti, jog teismas negalėjo dėl to vadovautis pirmiau minėtais nuteistojo D. B. parodymais dėl G. M., nuteistojo D. B. parodymai dėl to turėjo būti įvertinti kaip nepatikimi, kolegijos nuomone, būtų pernelyg kategoriška išvada. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą nuteistojo D. B. parodymų vertinimą, išanalizavęs kitus byloje buvusius duomenis, nerado objektyvių įrodymų, patvirtinančių apelianto iškeltą versiją, jog minėtuose jo parodymuose užfiksuota informacija yra melaginga. Kolegijai nekyla abejonių dėl jo parodymuose užfiksuotos informacijos apie tai, kad asmuo, kuriam priklausė pas D. B. rastos narkotinės medžiagos, yra būtent G. M., vertinant ją kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, objektyvumo ir tikroviškumo. Be to, ši aplinkybė, kolegijos nuomone, kaip mano apeliantas, šių išvadų taip pat nepaneigia, nes tinkamų asmens identifikavimui pėdsakų galėjo nelikti. Tačiau tai nereiškia, kad tai įrodo nuteistojo G. M. nekaltumų. Tokią išvadą, kokią daro apeliantas, tvirtindamas, kad minėta aplinkybė įrodo, kad G. M. nepagrįstai yra nuteistas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, kolegijos nuomone, galima būtų daryti tik šiuos duomenis vertinant izoliuotai nuo kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų įvykio aplinkybių. Tuo tarpu teismas turi teisę remtis visais byloje surinktais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus darant įrodymų tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų duotų teisme, ištirti rašytinius įrodymus, ir įvertinti.

Kolegijos nuomone, apelianto nuteistojo G. M. gynėjo samprotavimai, kad šias narkotines medžiagas G. M. turėjo kur laikyti ir šiam nebuvo jokio tikslo jų laikyti pas D. B., kuris vartoja narkotikus, kas, anot apelianto yra pagrindas abejoti D. B. parodymais, taip pat yra tik jo subjektyvi nuomonė ir ji bet kuriuo atveju nepaneigia kitais įrodymais patvirtinto fakto, kad pas D. B. kratos metu rastos narkotinės medžiagos priklausė būtent G. M..

Pirmiau aptarti bylos įrodymai taip pat patvirtina, kad G. M. nusikalstama veika šioje dalyje kvalifikuota tinkamai. Byloje nustatyta, kad G. M., veikdamas bendrininkų grupe su D. B., neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir didelį kiekį psichotropinės medžiagos, o už šį G. M. inkriminuotą nusikaltimą baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Nuteistojo G. M. gyvėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad byloje liko nepašalintų abejonių, ar visos pas D. B. kratos metu rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklausė G. M., kas, anot apelianto, taip pat yra pagrindas abejoti, ar šioje dalyje buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, yra niekuo nepagrįsti.

Iš tiesų, narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis yra svarbus nusikaltimo objektyvusis požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Tačiau, kolegijos nuomone, abejonių dėl to, kad pas nuteistąjį D. B. kratos metu dėžėje rastos narkotinės medžiagos ir psichotropinės medžiagos priklausė G. M. nėra. Šios aplinkybės nustatytos remiantis nuteistojo D. B. parodymais, 2013-08-08 kratos protokolu, specialisto išvadomis. Vadovaujantis BK 269 straipsnio 2 dalimi, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Pagal šias rekomendacijas nustatyta, kad G. M. D. B. bute buvo laikė 15,634 g. kanapių (ir jų dalių), labai didelį kiekį - 161,583 g kanapių dervos, 2,595 g kokaino, didelį kiekį - 30,57 g. metamfetamino, 0,034 g amfetamino, 0,572 g 2-CB (4-bromo-2,5-dimethoxyphenylethylamine, MFT), 14,505 g metilono (bk-MDMA, 3,4 - metilendioksi - N - metilkatinono).

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Todėl, esant pirmiau nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. M. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Nuteistojo G. M. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad G. M., veikdamas bendrininkų grupe su D. B., neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir didelį kiekį psichotropinės medžiagos, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti. Anot apelianto, G. M. tuo nebuvo kaltinamas. Be to, apelianto įsitikinimu, tikslas šias medžiagas platinti nėra šios nusikaltimo sudėties privalomas subjektyvusis požymis, todėl tokia nuoroda yra perteklinė, sudarant prielaidas pagrįsti kaltinimą dėl narkotinių medžiagų platinimo.

Iš tiesų, BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti iš viso nenurodytas, todėl kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą pakanka tik įrodyto labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo arba kitų dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Tačiau teismo sprendimo turinys patvirtina, kad šis požymis, kuris beje buvo nurodytas ir G. M. pareikštame kaltinime, aprašant G. M. šią nusikalstamą veiką, buvo nurodytas. Be to, šiuo atveju tokia teismo išvada yra nustatytas nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas, o tokia išvada, kolegijos nuomone, yra pagrįsta. Bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad G. M., veikdamas bendrininkų grupe su D. B., turėjo tikslą platinti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Šią išvadą patvirtina skundžiamame nuosprendyje išvadinti įrodymai, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir jų kolegija pakartotinai dėl to nekartos. Taip pat ir tai, kad dalis šių medžiagų buvo atitinkamai įpakuotos, kaip ir narkotinių medžiagų labai didelis ir psichotropinių medžiagų didelis kiekis. Akivaizdu, kad toks kiekis narkotinių ir psichotropinių medžiagų negalėjo būti laikomas vien savo paties reikmėms.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje taip pat pakanka įrodymų, patvirtinančių tai, kad G. M. neteisėtai gabeno ir pardavė psichotropines medžiagas G. D.. Kad nuteistasis G. M. padarė šį nusikaltimą, patvirtina liudytojų G. D., F. S., O. D. parodymai bei kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Nuteistojo G. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad G. M. šio nusikaltimo nepadarė, o byloje objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nėra, jo kaltė iš esmės grindžiama prielaidomis ir liudytojų G. D., F. S., O. D. parodymais, kurių patikimumas yra abejotinas. Anot apelianto, liudytojas G. D. yra asmuo, suinteresuotas duoti G. M. kaltinančius parodymus, siekdamas pats išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, o liudytojai F. S., O. D. yra policijos pareigūnai, kurie bet kokiomis priemonėmis siekė, kad G. M. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Taigi iš to, kas išdėstyta matyti, kad vienas iš skundo motyvų vėlgi yra apelianto manymu neteisingas šioje byloje surinktų įrodymų vertinimas.

Nuteistojo G. M. gynėjas apeliaciniame skunde visų pirma nesutinka su liudytojo G. D. parodymų vertinimu, akcentuodamas tas pačias aplinkybes, kaip ir dėl pirmos jau aptartos nusikalstamos veikos analizuodamas nuteistojo D. B. parodymus, tai yra pastarojo suinteresuotumą bylos baigtimi, duotų parodymų prieštaravimą kitiems įrodymams ir kt. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo šioje dalyje nesutikti su pirmosios instancijos teismo šio liudytojo parodymų įvertinimu, todėl šių motyvų nebekartoja. Kolegija tik dar kartą pabrėžia, kad iš tiesų, tokio asmens parodymus reikia vertinti ypatingai atsargiai ir kruopščiai, atsižvelgiant į jų nuoseklumą, eiliškumą, turinio vidinę darną ir atitikimą kitiems įrodymų šaltiniams. Būtent taip liudytojo G. D. parodymus dėl G. M. atliktų nusikalstamų veiksmų įvertino pirmosios instancijos teismas. Liudytojo G. D. parodymuose kažkokių esminių prieštaravimų, kurie pagrindas abejoti pastarojo parodymais, nenustatyta. Taip pat skundžiamame nuosprendyje aiškiai, logiškai išdėstyti kiti įrodymai – ir ne tik liudytojų parodymai, bet ir kiti rašytiniai įrodymai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina liudytojo G. D. parodymų dėl to, kad G. M. yra asmuo, kuris jam pardavė psichotropines medžiagas, teisingumą. Taigi teismo liudytojo G. D. parodymų vertinimas pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad šioje byloje turėjo būti atliktas parodymų patikrinimas vietoje, paskirta ekspertizė ir kiti apelianto nurodyti tyrimo veiksmai, siekiant patikrinti liudytojo parodymuose nurodytas aplinkybes. Bylos medžiaga nediktuoja tokio būtinumo. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, tarp jų ir prašymus paskirti ekspertizę ir pan., vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis) (kasacinės nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-499/2010, 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

Taip pat apeliantas nuteistojo G. M. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir teismo išvadomis dėl policijos pareigūnų F. S., O. D. parodymų vertinimo jų patikimumo aspektu. Apeliantas yra įsitikinęs, kad policijos pareigūnų statusas yra kiek kitoks nei tų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, kad tokie liudytojai (policijos pareigūnai) visada yra suinteresuoti, nes jie susiję su vykdomąja valdžia ir baudžiamojo persekiojimo vykdymu.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normose tokių draudimų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas negali būti apklausiamas kaip liudytojas, kad tokio liudytojo parodymais, vertinant juos visų ištirtų bylos duomenų kontekste, negalima remtis grindžiant priimamą apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 78, 79, 80 straipsniai, 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnis), nėra. Šie pareigūnai (pareigūnas F. S. dalyvavęs sulaikant G. D., atlikęs kratą, kurios metu buvo rastos psichotropinės medžiagos, kurias, pasak G. D., įgijo iš asmens pravarde ,,G.“ (G. M.), pareigūnės O. D., atlikusios G. D. apklausą ir kt. veiksmus) nepažeidžiant rungimosi principo buvo apklausti viešame teisiamajame posėdyje. Nuteistojo G. M. gynybos teisės nebuvo pažeistos, teisė užduoti šiems liudytojams klausimus nebuvo atimta ar kaip nors kitaip suvaržyta. Taigi vien ta aplinkybė, kad liudytojai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pagrindas jų parodymus, svarbius ir kitų įrodymų patikrinimui bei jų vertinimui, laikyti kaip neturinčius įrodomosios vertės. Nesant nustatytų esminių BPK pažeidimų, minėtų liudytojų parodymai buvo reikšmingi tiek tikrinant liudytojo G. D., kaip ir nuteistojo G. M., parodymų teisingumą, ir jais teismas, nustačius, kad jie atitinka liudytojo G. D. parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes, pagrįstai rėmėsi skundžiamame nuosprendyje kaip įrodymu sprendžiant G. M. kaltės klausimą. Nuteistojo G. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo suinteresuoti G. M. nepagrįstai apkaltinti, dėl ko yra pagrindas abejoti F. S., O. D. parodymais, kuriais teismas rėmėsi pripažindamas G. M. kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, yra deklaratyvūs, paremti vien subjektyviais samprotavimais, kurie nepasitvirtino jokiais faktiniais bylos duomenimis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad remiantis apelianto nuteistojo G. M. argumentais konstatuoti netinkamą BK 260 straipsnio 1 dalies taikymą nėra teisinio pagrindo.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo G. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog, siekiant susidoroti ir nepagrįstai apkaltinti G. M., ikiteisminio tyrimo metu buvo klastojami bylos dokumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos baudžiamojo proceso įstatymo garantuotos nuteistojo G. M. teisės, ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepasitvirtino. Kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis teisėtais būdais gautais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad G. M. padarė nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir už šiuos nusikaltimus jam paskyrė ne per griežtas bausmes.

Kaip jau buvo minėta, be nuteistojo G. M. gynėjo, apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio yra padavęs ir nuteistasis D. B.. Tačiau nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės, jo veikos kvalifikavimo, tačiau mano, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su jam paskirtos bausmės švelninimu bei prašo jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam D. B. skirtinos bausmės, pagrįstai nusprendęs, kad nėra galimybės paskirti nuteistajam D. B. švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis, pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį, ir paskyrė D. B. švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą, kurio terminas (penkeri metai) yra žymiai mažesnis nei BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė (dešimt metų).

Nuteistojo D. B. teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl jam skirtinos bausmės, todėl neteisingai paskyrė laisvės atėmimą. Nuteistojo nuomone, BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti pasiekti, skiriant jam švelnesnę, nei laisvės atėmimas, bausmės rūšį.

Nuteistojo D. B. apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikalstamų veikų kategorijai, veikdamas tiesiogine tyčia, į jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad D. B. platintų narkotines ar psichotropines medžiagas. Iš nuteistąjį D. B. charakterizuojančių aplinkybių matyti, kad jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, pats vartoja kvaišalus, yra jauno amžiaus, stokojantis gyvenimiškos patirties, lengvabūdiškai žiūrintis į įstatymo saugomas vertybes. Nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgiant į tai, kad BK numatytas atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis tokias aplinkybes kaip jo jaunas amžius, lengvabūdiškas požiūris į įstatymo saugomas vertybes, gyvenimiškos patirties stokos buvimas neteisingai įvertinant pačios veikos pavojingumą bei iš to kylančius atsakomybės griežtumą klausimus laikyti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Tačiau, kolegijos nuomone, apelianto nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis BK 59 straipsnio prasme, į išvardintas aplinkybes skiriant bausmę atsižvelgtina kaip į nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. B. bausmę, į šias nurodytas aplinkybes atsižvelgė švelnindamas jam bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pakartotinai vertinti šias aplinkybes nėra ir pagrindo. Kitos nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kaip kad po šios byloje nagrinėjamos veikos nuteistasis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, nebevartoja narkotikų ir kt., taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo paskirta nuteistajam D. B. laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga.

Be to, kaip minėta, teismai, skirdami bausmę, turi laikytis visų reikalavimų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė. Teismas turi teisę, bet ne pareigą švelninti nuteistajam skirtiną bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Be to, teismas, nusprendęs sušvelninti bausmę nurodytu teisiniu pagrindu, taip pat turi prerogatyvą spręsti dėl nuteistajam skiriamos bausmės švelninimo masto. Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. B. padaryta nusikalstama veika susijusi su narkotinių medžiagų disponavimu. Nors nuteistojo padaryta nusikalstama veika ir nesukėlė jokių pasekmių, tačiau tiesioginės žalos nebuvimas nepaneigia pačios BK 260 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, kuri yra susijusi su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Tokio pobūdžio nusikalstamos veikos kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei, padeda plisti narkomanijai. Įvertinus minėtas aplinkybes, byloje nėra pagrindo teigti, jog bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumą, sprendė, jog D. B. dėl padarytos labai sunkios nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, paskiriant švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę. Taigi, nuteistajam jau paskirta švelnesnė nei sankcijose numatytos bausmės, todėl dar labiau ją švelninti pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti G. M. kardomąją priemonę - suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, BPK reikalavimų nepažeidė. Nuteistajam G. M. skirti kardomąją priemonę - suėmimą yra visos tam būtinos sąlygos ir pagrindai. Be to, pažymėtina, kad kardomųjų priemonių paskirtis yra užtikrinti ne tik įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą tyrime, netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą teisme, bet ir užtikrinti nuosprendžio įvykdymą. Šiuo metu kardomoji priemonė nuteistajam taikoma ir užtikrinant priimto apkaltinamojo nuosprendžio įvykdymą. Todėl šią kardomąją priemonę naikinti arba ją keisti nuteistojo G. M. prašyme nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. M. gynėjo advokato Viktoro Onačko ir nuteistojo D. B. apeliacinius skundus atmesti.