Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 167 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (3000 (trijų tūkstančių)) eurų bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl teismo šališkumo

6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos perkeltos į BPK 58 ir 59 straipsnius, kuriuose detalizuotai pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurios esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Aptariamose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-738/2004, 2K-340/2008, Nr. 2K‑414/2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016). Tokios pačios praktikos laikomasi Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose: 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06. Nešališkumo principo esmė yra ta, kad byla turi būti išnagrinėta taip, kad nekiltų jokių tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių abejonių dėl nuosprendį priėmusio teismo nešališkumo, nepriklausomai nuo to, koks sprendimas yra priimtas. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010).

7. Šioje byloje nėra konkrečių duomenų, kad byla buvo išnagrinėta esant BPK 58 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teismo šališkumo atvejams, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas pagal subjektyvųjį kriterijų. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad nuosprendis priimtas esant objektyviojo šališkumo pagrindams. Visų pirma pažymėtina, kad savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 303–307 straipsniuose išdėstytus ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, jis turi būti logiškas, aiškus, išsamus, įtikinamas ir, kaip nurodyta šios nutarties 5 punkte, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Patikrinus Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d, nuosprendžio turinį bei jo formą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išdėstytų nuostatų laikėsi, surašydamas nuosprendį esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, todėl skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

8. Pirmosios instancijos teismo šališkumą apeliantas grindžia iš esmės tuo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo prašyta ištirti garso ir vaizdo įrašus, tačiau teismas tai daryti atsisakė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2021 m. spalio 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo (šiuo metu nuteistojo) gynėjas advokatas Vincas Pacevičius išreiškė pageidavimą, kad būtų išklausyti baudžiamojoje byloje esantys garso įrašai. Tačiau priešingai nei skunde teigia apeliantas, baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas neatsisakė išklausyti garso įrašų, o to paties posėdžio metu nurodė, kad prašymas būtų pateiktas raštu nurodant, kokius garso įrašus reikia perklausyti, kad kitam teisiamajam posėdžiui jie būtų paruošti (t. 2, b. l. 36-42). Susipažinus su visais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis, kitas teisiamasis posėdis vyko 2021 m. lapkričio 25 d. ir iki šio teisiamojo posėdžio nei pats nuteistasis G. P., nei jo gynėjas Vincas Pacevičius prašymo dėl vaizdo ir garso įrašų išklausymo nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva išklausė keletą garso įrašų, tačiau vėliau garso įrašų tyrimą nutraukė, kadangi jie nebuvo informatyvūs. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vadovaujantis BPK 290 straipsnio 1-2 dalių nuostatomis dokumentai, turintys reikšmės bylai nagrinėti, įrodymų tyrimo metu yra paskelbiami juos išvardijant, o garso ar vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą, įrodymų tyrimo teisme metu gali, būti perklausomi. Šios įstatymo nuostatos pirmosios instancijos teismas nepažeidė, o būtent, 2021 m. spalio 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu teismas išvardijo byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir kitų objektų apžiūros protokolą (nors iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šį dokumentą pavadino specialisto išvada), kuris buvo surašytas apžiūrėjus vaizdo įrašus, esančius microSDHC atminties kortelėje ir prie specialisto išvados pateiktame CD (t. 2, b. l. 36-42), tuo tarpu perklausyti baudžiamojoje byloje esančius vaizdo ar garso įrašus baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja. Vadovaujantis minėta BPK 290 straipsnio 1 dalies nuostata, dokumentai gali būti paskelbti perskaitant ar apžiūrimi nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar teismo iniciatyva, tačiau prašymų peržiūrėti vaizdo ir garso įrašus nebuvo pateikta, o teismo iniciatyva jie nebuvo peržiūrėti, kadangi akivaizdu, jog teismui pakako jų apžiūros protokolo, kuriuo teismas ir vadovavosi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be kita ko, atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, buvo tenkintas nuteistojo ir jo gynėjo prašymas perklausyti dalį vaizdo ir garso įrašų. Atsižvelgiant į tai, kad paminėta, nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmąja instanciją baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 167 straipsnio 1 dalį.

9. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos suponuoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą baudžiamosiomis ar kitomis priemonės, kuris leistų efektyviai įgyvendinti asmens ir viešojo intereso gynimą. BK nustatytų veikų uždraudimas reiškia tai, kad įstatymų leidėjas numato baudžiamąją atsakomybę už tokias neteisėtas veikas, kurios savo prigimtimi yra keliančios didesnį pavojų. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, numatytų BK 2 straipsnyje – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka tokio įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra baudžiamajame įstatyme numatytos aplinkybės, todėl teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės klausimą, privalo įvertinti, ar asmuo padarė tokią veiką, kuri, kaip nusikalstama veika, uždrausta baudžiamajame kodekse. Antra, išteisinimas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, ko iš esmės prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, reiškia tokį atvejį, kai nustatoma, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. tokių požymių, kurie yra būtini tam, kad būtų galima konstatuoti BK specialiosios dalies straipsnio (dalies) dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą. Trečia, darant išvadas apie nustatyto teisės pažeidimo pavojingumą (pobūdį, laipsnį), būtina jas pagrįsti konkrečiais bylos duomenimis ir aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui nustačius, jog dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veikos pavojingumas nėra toks, kad ją padaręs asmuo būtų nuteistas, jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), ko taipogi yra prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde. Nagrinėjamos bylos aplinkybės ir skundžiamo nuosprendžio turinys leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą, laikėsi pirmiau nurodytų nuostatų, susijusių su baudžiamosios atsakomybės pagrindais ir sąlygomis.

10. BK 167 straipsnio dalies taikymo kontekste pažymėtinai tai, kad baudžiamojo įstatymo taikymą visų pirma lemia tai, kad BK straipsniuose (ar jų dalyse) numatyti nusikalstamų veikų sudėtis sudarantys požymiai. Šios nusikalstamos veikos sudėtis nereikalauja padarinių. Pasisakant dėl BK 167 straipsnyje numatyto nusikaltimo pažymėtina, kad žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra konstitucinė; Konstitucija draudžia rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą kitaip, nei tai numatyta pagal įstatymą. Privataus gyvenimo sąvoka yra plati ir BK 167 straipsnyje nedetalizuojama, todėl apie tai, kad yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į baudžiamosios teisės priemonėmis saugotiną konkretaus asmens privataus gyvenimo erdvę, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Tačiau informacijos rinkimo neteisėtumas baudžiamąja prasme negali būti siejamas su bet kokio pobūdžio informacijos apie asmenį rinkimu, bet kokiais jos rinkimo būdais nevertinant konkrečiai renkamos informacijos pobūdžio, rinkimo tikslo, trukmės, surinktos informacijos kiekio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018).

11. Teisė į privatų gyvenimą yra fundamentali tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) (8 straipsnis), tiek Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (7, 8 straipsniai) įtvirtinta asmens teisė, kuri gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (3 dalis). Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą, kuri apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai). Duomenys, siejami su intymiausiais ir labiausiai asmeniniais individo asmenybės aspektais, tokie kaip duomenys apie sveikatą, religinės pažiūros, seksualinė orientacija, etninė ar rasinė kilmė, DNR informacija, įrašuose apie teistumą esantys duomenys ir pan., yra ypatingi privataus gyvenimo elementai, tarptautinėje teismų praktikoje įvardijami kaip patenkantys į Konvencijos 8 straipsnio apsaugos sritį, ir tokių duomenų apsauga nuo bet kokio piktnaudžiavimo yra itin svarbi; o kaip griežtai privatūs, net intymūs, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje įvertinti ir, pavyzdžiui, duomenys, susiję su seksualiniu gyvenimu ir santykiais su partneriu (2017 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Y prieš Šveicariją, peticijos Nr. 22998/13; 2012 m. sausio 17 d. sprendimai bylose Kurier Zeitungsverlag und Druckerei GmbH prieš Austriją, peticijos Nr. 3401/07; Krone Verlag GmbH & Co KG ir Krone Multimedia GmbH & Co KG prieš Austriją, peticijos Nr. 33497/07).

12. Lietuvos Respublikoje asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą civilinės teisinės gynybos priemonės yra įtvirtintos atitinkamose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatose. CK 1.114 straipsnyje žmogaus privatus gyvenimas priskiriamas asmeninėms neturtinėms teisėms ir vertybėms. CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio asmens teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.23 straipsnio 4 dalis). Šio straipsnio 3 dalis draudžia rinkti informaciją apie privatų gyvenimą pažeidžiant įstatymus.

13. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės pasaugos įstatymas (toliau – ADTAĮ) reglamentuoja, kad asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu; ji gali būti tvarkoma, teikiama, naudojama tik teisėtai; įstatymas nustato tokio tvarkymo kriterijus bei draudimą tvarkyti asmens duomenis, išskyrus 5 straipsnio 2-4 dalyse numatytus atvejus. Baudžiamuoju įstatymu įstatymų leidėjas draudžia neteisėtą informacijos apie privataus asmens gyvenimą rinkimą, t. y. BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Šio nusikaltimo sudėtis formalioji, o tai reiškia, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, jog asmuo atliko minėto straipsnio dispozicijoje nurodytus neteisėtus veiksmus. Tai, ar veiksmai pakankamai pavojingi baudžiamojo įstatymo taikymo prasme, galimi padariniai nelemia. ADTAĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodyti jautrūs asmens duomenys, kurių tvarkymui įstatymo nuostatos numato sustiprintą apsaugą. Tai ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Tuo tarpu informacijos apie privatų gyvenimą ar panašios (analogiškos) sąvokos šiame įstatyme nepateikiama.

14. Tokia sąvoka pateikiama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme, kuris nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Šio įstatymo 2 straipsnio 45 punkte nurodyta, kad privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

15. Apibendrinant, žmogaus privatus gyvenimas tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje apibūdinama itin plačiai, taigi yra vertinamojo pobūdžio kategorija, kuri nepasiduoda griežtai klasifikacijai. Todėl klausimas, ar konkreti surinkta informacija apie asmenį laikytina būtent tokia informacija apie privatų gyvenimą, kokia yra apibrėžta BK 167 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju spręstinas remiantis visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją konkrečioje byloje ir pirmiau išdėstytus reikalavimus dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos. Tai atspindėta ir kasacinėje teismų praktikoje nagrinėtose baudžiamosiose bylose pagal BK 167 straipsnį nurodant, kad apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213/2014).

16. Kaip minėta, BK 167 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Fizinių ir juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės įtvirtinimas BK 167 straipsnyje padeda siekti Konstitucijoje, Konvencijoje ir kituose teisės aktuose numatytų tikslų, t. y. saugoti privatų asmenų gyvenimą nuo pavojingos, neteisėtos kitų asmenų veiklos – neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, ir užtikrinti, kad būtų veiksmingai (realiai) gerbiamas privataus asmens gyvenimas. Taigi šio nusikaltimo objektas – prigimtinė, konvencinė ir konstitucinė vertybė – žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

17. Objektyviai šis nesunkus nusikaltimas pasireiškia neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimu. Tokią informacija rinkti draudžiama, išskyrus atvejus, kai tai leidžia įstatymas ar teismas. Rinkimo neteisėtumas nesietinas su tais atvejais, kai ji renkama iš viešai prieinamų šaltinių, pavyzdžiui, naudojantis interneto vieša paieška, ar asmuo pats tą informaciją apie privatų gyvenimą atskleidžia ją teikdamas į viešus registrus ir duodamas sutikimą ją skelbti.

18. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. P. buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. iki 2020 m. gruodžio 29 d. name, adresu (duomenys neskelbtini), slapta paslėpęs „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo ir garso įrašymo bei informacijos perdavimo įrenginį, neteisėtai rinko informaciją apie privatų sutuoktinės A. P. asmeninį gyvenimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatant, ar sutuoktinio teisė į privataus gyvenimo gerbimą buvo apribota ir pažeista dėl kito sutuoktinio elgesio, būtina atsižvelgti į sutuoktinių tarpusavio privatumo ypatumus. Nagrinėjamoje byloje šiuo aspektu svarbu tai, kad LITEKO sistemoje esančiais duomenimis nustatyta, jog nukentėjusioji dar 2019 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismas su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip nukentėjusioji siekė nustatyti savo privatumo ribas bei deklaruoti siekį būti vienai privatumo neliečiamumo principo prasme.

19. Skunde nurodoma, kad namas, kuriame buvo paslėpta vaizdo kamera, bendra jungtine nuosavybe priklauso abiem sutuoktiniams, t. y. tiek apeliantui, tiek ir nukentėjusiajai, kuri neva trukdydavo patekti į namą. Apeliantas taip pat teigia, kad kamera buvo paslėpta ne tik siekiant sužinoti ar jo sutuoktinė (nukentėjusioji) yra namuose, tačiau ir dėl namų apsaugos. Tačiau atsakant į šiuos nuteistojo teiginius pažymėtina, kad sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 167 straipsnį lemiamą reikšmę turi ne nuosavybės teisė į gyvenamąją patalpą, o tai, kad gyvenamojoje patalpoje sumontuota įranga pasinaudota siekiant rinkti informaciją apie nukentėjusiąją, kuri toje gyvenamojoje patalpoje (name) gyveno. Būtent gana ilgai (apie tris mėnesius) nuteistasis G. P. sekė A. P., nežinojusios apie namuose sumontuotą įrangą, asmeninį gyvenimą klausydamasis kada ji yra namuose, sekdamas kada išeina ir su kuo bendrauja. Tokia stebėjimo priemonė atskleidžia daug informacijos apie asmens elgesį, mintis ar jausmus ir dėl to ypatingai apriboja asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pasiklausymo įranga buvo paslėpta ne bet kokio patalpoje, o patalpoje, kurioje nukentėjusioji praleidžia daug laisvo laiko – poilsio zonoje. Be to, įrenginio atmintyje yra išlikęs ne vienas failas, nuteistasis atvykdavo į namus jį pakrauti ir vėl paslėpdavo, juo garsas galėjo būti transliuojamas tiesiogiai, kas reiškia, jog nuteistasis nepertraukiamai galėjo klausytis to, kas vyksta namuose. Tame tarpe ir klausytis asmeninių nukentėjusiosios pokalbių su kitais asmenimis, susižinoti pokalbių temas ir kt.

20. Nors apeliantas teigia, kad įranga buvo įmontuota siekiant apsaugoti namus, tačiau pritariant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems argumentams pažymėtina, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, jog namuose yra įrengta signalizacija, todėl vertinamu atveju namų apsauga buvo užtikrinta ir be slapto jų sekimo. Be to, namų apsaugai yra daugybė legalių būdu, tačiau nuteistasis pasirinko neva saugoti namus neleistinais būdais, kurie pažeidė nukentėjusiosios intymumą ir privatumą. Todėl šie apelianto teiginiai pagrįstai pripažinti deklaratyviais, ypač vertinant vietą, kurioje neva apsaugos priemonė buvo įmontuota. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis turėjo visas galimybes teisėtais būdais spręsti ir patekimo į namus problemą. O būtent, Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje tenkinus G. P. prašymą buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas A. P. netrukdyti G. P. naudotis namų valda. Tačiau itin svarbu tai, kad minėtoje nutartyje numatyta ir atsakomybė už įpareigojimų pažeidimą, t. y. 300 eurų bauda už kiekvieną pažeidimo dieną. Taigi, nuteistasis G. P. turėjo teisę fiksuoti nukentėjusiosios darytus pažeidimus ir kreiptis į teismą dėl baudos jai paskyrimo už nustatytų įpareigojimų nevykdymą.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaujantis tiek tarptautinėje, tiek ir nacionalinėje teisėje suformuota teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje G. P. rinko tokio pobūdžio informaciją apie nukentėjusiąją, kuri paprastai laikoma asmens privatumo dalimi, nors savaime nėra intymi. Pažymėtina, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, tai buvo daroma nesiekiant jokio teisėto tikslo, kuris galėtų pateisinti Konstitucijoje ir Konvencijoje garantuojamos asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą. Atsižvelgdama į nuteistojo ir nukentėjusiosios santykius, į tai, kad vyksta skyrybų procesas, nuteistojo panaudotos slaptam informacijos rinkimui pritaikytas technines priemones, gana ilgą slapto informacijos rinkimo trukmę ir sistemingumą, į tai, kad informacija buvo renkama neturint jokio tai pateisinančio tikslo, teisėjų kolegija laiko, kad G. P. veiksmai buvo pakankamai pavojingi, pažeidė A. P. privataus gyvenimo neliečiamumą ir pagrįstai įvertinti kaip neteisėtas informacijos apie jos privatų gyvenimą rinkimas BK 167 straipsnio prasme. Šios išvados kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra ir pagrindo BK 37 straipsnio taikymui nuteistojo G. P. atžvilgiu.

22. Nors apeliantas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad iš apžiūrėtos vaizdo kameros atminties kortelėje išlikę ir ištirti garso ir vaizdo įrašai nepatvirtino aplinkybių, kurias nurodo nukentėjusioji bei liudytojai S. P. ir R. M., t. y. kad surinkta informacija buvo skleidžiama. Jau buvo minėta, jog BK 167 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra formali, kas reiškia, jog ji nereikalauja padarinių, pakanka fakto, jog informaciją buvo renkama. Priešingu atveju, jeigu nuteistasis neteisėtai gauta informacija būtų pasidalinęs su kitais asmenimis, jo veiksmai būtų kvalifikuoti pagal BK 168 straipsnį. Nors iš garso ir vaizdo įrašų matyti, kad itin reikšminga informacija galimai ir nebuvo užfiksuota, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad slaptam sekimui panaudota vaizdo kamera turėjo galimybę fiksuojamą vaizdą ir garsą rodyti tiesiogiai. Kas iš esmės reiškia, jog dalis A. P. namuose vykusių pokalbių ir kitų duomenų, galėjo būti surinkti nuteistajam G. P. prisijungus prie vaizdo kameros.

Dėl proceso išlaidų

23. Nukentėjusioji A. P., pateikdama atsiliepimą į nuteistojo G. P. apeliacinį skundą prašė priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš pinigų priėmimo kvito Nr. 1104285 matyti, kad A. P. advokatei sumokėjo 750 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 2, b. l. 96). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ši nuostata galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Taip pat, sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-52-942/2016, 2K-373-976/2018). Nagrinėjamu atveju ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas. Kaip matyti, nukentėjusioji patyrė 750 Eur išlaidas. Šias nukentėjusiosios patirtas 750 Eur išlaidas pagrindžia pinigų priėmimo kvitas Nr. 1104285. Prašoma išieškoti suma nėra aiškiai per didelė, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Esant tokioms aplinkybėms, nukentėjusiosios A. P. turėtos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti išieškotinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo G. P. išieškoti nukentėjusiajai A. P. 750 Eur jos turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.