Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovės Lietuvos Valstybės atstovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Linai Arlauskienei,

2016 m. spalio 13 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Tomadas”, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl transporto priemonės grąžinimo ir žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir jo patikslinimu (b. l. 3 – 8, 80 - 86) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) pareiškėjui neatlygintinai grąžinti neteisėtai sulaikytą ir saugojimo aikštelėje UAB „Tomadas” laikomą transporto priemonę, priteisti iš atsakovės 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

Skunde bei jo patikslinime pareiškėjas nurodė, jog 2015-08-12 Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) V. G. už tai, kad jis vairavo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį mopedą (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas neblaivus, nebuvo užsisegęs motociklininko šalmo, nevykdė teisėtų uniformuotų policijos pareigūnų reikalavimų sustabdyti transporto priemonę, už tai, kad mopedas buvo neįregistruotas, neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, neatlikta mopedo privalomoji techninė apžiūra. Akcentuoja, jog Tauragės rajono apylinkės teismas 2015-12-09 nutarimu pripažino V. G. kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus ir paskyrė subendrintą nuobaudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, nutarė nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 123 straipsnio 1 ir 5 dalių, bei konstatavo, kad transporto priemonė 2015-08-12 transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu nuvežta nepagrįstai, todėl įpareigojo mopedą (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) grąžinti teisėtam jo savininkui – V. M. Nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2016-01-20 nutartimi paliko pirmos instancijos teismo nutarimą nepakeistą. Akcentuoja, jog 2015-12-21 Tauragės AVPK pareiškėjui išdavė leidimą atsiimti transporto priemonę, pagal kurį mopedas gali būti grąžinamas tik sumokėjus UAB „Tomadas” priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Mano, jog Tauragės AVPK turėjo išduoti leidimą atsiimti transporto priemonę neatlygintinai. Pažymi, jog dėl leidimo atsiimti transporto priemonę neatlygintinai 2015-12-22 kreipėsi į Tauragės AVPK, taip pat buvo nuvykęs pas Tauragės AVPK vadovą, tačiau gavo nekompetentingą atsakymą. Teigia, jog pareiškėjui atsisakius apmokėti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo įsiskolinimą, UAB „Tomadas” išsiuntė pranešimą V. G. dėl įsiskolinimo apmokėjimo ir mopedo atsiėmimo. Akcentuoja, jog mopedas iki šiol nėra grąžintas pareiškėjui, auga jo saugojimo išlaidos, kurias pagal pareiškėją privalo atlyginti Tauragės AVPK, kurios pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus. Pabrėžia, jog neteisėtais pareigūnų veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis įvertina 200,00 Eur. Teigia, jog policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškia tuo, jog surašydami administracinių teisės pažeidimų protokolą, jie nesilaikė imperatyvių ATPK 260, 269, 284, 286 straipsnių reikalavimų, dėl ko buvo priimtas sprendimas sulaikyti pareiškėjui priklausančią transporto priemonę. Nurodo, jog pareiškėjui teko įrodinėti policijos pareigūnams ir teismui, kad mopedas buvo nuvežtas neteisėtai, rašyti raštus, ginčytis, aiškinti policijos pareigūnams, kad jie yra neteisūs. Mano, kad policijos darbuotojai melavo, įrodinėjo tai, ko nebuvo, neteisingai vertino aplinkybes, savo elgesiu pažeidė įstatymus. Dėl tokių policijos darbuotojų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, dingo pasitikėjimas policijos darbuotojais. Skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Lietuvos Aukščiausio Teismo (toliau – ir LAT) praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsniu, 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, 6.272 straipsniu. Nurodo, jog pareiškėjo išlaidos advokato padėjėjui už dokumentų rinkimą, prašymų ruošimą, skundo administraciniam teismui pateikimą sudaro 300,00 Eur. Mano, jog toks išlaidų dydis yra teisingas, realus, proporcingas, todėl priteistinas iš atsakovės.

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu skundą prašo tenkinti jame išdėstytais argumentais ir motyvais.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimais (b. l. 31 – 34, 97 - 99) prašo pareiškėjo skundą bei jo patikslinimą atmesti kaip nepagrįstus. Akcentuoja, jog nagrinėjamoje byloje, remiantis CK nuostatomis, civilinei atsakomybei atsirasti būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, teisės pažeidimu padaryta žala. Nurodo, jog tiek Tauragės rajono apylinkės teismas 2015-12-09 nutarimu, tiek Klaipėdos apygardos teismas 2016-01-20 nutartimi nenustatė policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nurodo, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo atlikti vadovaujantis teisės aktais, todėl šiuo požiūriu nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą. Pažymi, jog policijos pareigūnų neigiamas poveikis pareiškėjui, žalą darantys veiksniai nebuvo intensyvūs, nesukėlė ypatingų dvasinių išgyvenimų. Mano, jog pareiškėjas skunde išdėstė bendro pobūdžio teiginius, nepateikė jokios faktinės argumentacijos, kuria remiantis būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą. Nemano, kad dėl mopedo nuvežimo gali atsirasti pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, galimybių sumažėjimas, fizinis skausmas. Akcentuoja, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad paskirta administracinė nuobauda jam sukėlė ypač neigiamų pasekmių. Pabrėžia, jog pareiškėjas nepateikė duomenų apie fizinio skausmo buvimą laikotarpiu, kol buvo nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, taip pat duomenų apie tai, kad jis iki įvykio dirbo, o po jo - neteko darbo. Mano, kad pareiškėjo skunde nurodyta žala nėra argumentuota, todėl nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų ir pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Mano, jog pareiškėjo prašymas priteisti atstovavimo išlaidas nėra pagrįstas, nes pareiškėjas skundu neįrodo, jog administracinio teisės pažeidimo byloje jis patyrė nuostolius teisinei pagalbai apmokėti. Pažymi, jog 2015-12-21 pareiškėjui buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę, tačiau jis leidimu vis dar nepasinaudojo. Teigia, jog dėl mopedo neatlygintino grąžinimo pareiškėjas turėtų kreiptis į teismą civiliniu ieškiniu dėl įpareigojimo grąžinti transporto priemonę neatlygintinai. Pažymi, jog teismui sutikus, kad neatlygintinas nuvežimas negalimas, Tauragės AVPK pareiga sumokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą atsirastų tik už laikotarpį iki leidimo atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės išdavimo dienos (nuo 2015-08-12 iki 2015-12-21).

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu prašo skundą bei patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus atsiliepimuose išdėstytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo skundą ir jo patikslinimą atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, jog šios bylos atveju atsakovas yra Tauragės AVPK, kadangi šios įstaigos policijos pareigūnai atliko pareiškėjo teigimu neteisėtus veiksmus. Vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-06-23 įsakymu Nr. 5-V-569 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo ir transporto priemonių važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo patvirtinimo” pakeitimo” patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 18 punktu, pagal kurį policijos pareigūnas, priėmęs sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę savininkui (valdytojui), išduoda leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę ir paaiškina, kad išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu, ūkio subjektui turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Pažymi, jog Tvarkos aprašo 3.2 punkte nustatyti pagrindai kada ir kokiu pagrindu priverstinai nuvežtos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų savininkas (valdytojas) neatlygina, t. y. iš vietų, kur leidžiama transporto priemonėms stovėti į kitą vietą: jei transporto priemonė trukdo valstybės institucijoms ar tarnyboms atlikti gelbėjimo darbus arba likviduoti avarijos padarinius; jei transporto priemonė pastatyta toje vietoje, kuri turi būti atlaisvinta dėl rengiamo oficialaus vizito. Pastebi, jog minėtame punkte nustatytos sąlygos neatitinka ieškovo įvykusiai situacijai, todėl netenkinama sąlyga, kad už priverstinai transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą išlaidų ieškovas neatlygina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tomadas” atsiliepimais (b. l. 40 – 45, 103 – 109) prašo atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo pakeisti leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę atlygintinai į leidimą atsiimti transporto priemonę neatlygintinai kaip nepagrįstą, kitus pareiškėjo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra, priteisti iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, visas trečiojo suinteresuoto asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimais trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog UAB „Tomadas” neabejotinai turi teisę gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas, nepaisant kilusio ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovės. Teigia, jog mopedas nuvežtas į saugojimo aikštelę V. G. padarius administracinį teisės pažeidimą, tačiau jis niekada nebuvo konfiskuotas. Akcentuoja, jog UAB „Tomadas” niekaip nėra susijęs nei su atsakovės atstovo 2015-08-12 Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto priėmimu, nei su administracinės nuobaudos paskyrimu V. G. Pažymi, jog UAB „Tomadas” nėra ir niekada nebuvo subjektas, savarankiškai priėmęs sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę bei priimti ją saugoti, bet priešingai – įmonė, vadovaudamasi Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, ir saugojimo paslaugų sutarties Nr. 85-4-ST2-113 (toliau – ir Sutartis), sudarytos su atsakovu nuostatomis, įgyvendino teisėsaugos pareigūnų priimtą sprendimą (nekvestionuojant jo pagrįstumo) nuvežti bei saugoti transporto priemonę. Daro išvadą, jog UAB „Tomadas” yra tik atsakovo sprendimo vykdytojas pagal Sutarties nuostatas ir niekada neturėjo (neturi) galimybės bei neprivalo vertinti ar daryti įtaką atsakovo priimamų sprendimų, susijusių su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu, pagrįstumo ir (ar) teisėtumo. Be to, įmonė neturėjo (neturi) teisinio pagrindo nevykdyti sudarytos Sutarties nuostatų. Mano, jog remiantis administracinės teisės pažeidimo byla, atsakovės atstovas turėjo teisę priimti sprendimą priverstinai nuvežti pareiškėjui priklausančią transporto priemonę, be to, toks atsakovės atstovo sprendimas (priverstinio nuvežimo aktas) nebuvo apskųstas, teisme nėra bylos dėl sprendimo dėl priverstinės transporto priemonės nuvežimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymi, jog UAB „Tomadas” transporto priemonę išsaugojo, tokie jo veiksmai atitiko pareiškėjo interesus, todėl įmonės patirtos išlaidos turi būti atlygintos. Vertina, jog kitoks įstatyminio reglamentavimo aiškinimas paneigtų transporto priemonės savininko pareigą laikytis KET bei nepažeisti ATPK nustatytų reikalavimų, reikštų, kad viešosios teisės pažeidėjas neatsako už pažeidimo padarytas pasekmes. Akcentuoja, jog UAB „Tomadas” veiksmuose nebuvo (nėra) jokių teisei priešingų veiksmų, todėl saugojimo paslaugos turi būti atlygintos. Nurodo, jog pareiškėjui išduodant leidimą atsiimti transporto priemonę, buvo suteikta informacija, kad ši paslauga yra atlygintinė. Mano, jog pareiškėjas tariamai patirtą žalą siekia išsiieškoti ne iš subjekto tiesiogiai atsakingo už administracinės teisės pažeidimo padarymą. Nesupranta, kodėl pareiškėjas nesiekia patirtos žalos bei transporto priemonės saugojimo išlaidų išsiieškoti iš administracinės teisės pažeidimą padariusio asmens. Pažymi, jog pats pareiškėjas nepateikė duomenų, kad buvo rūpestingas darbdavys saugojant jam priklausančias transporto priemones. Daro išvadą, jog pareiškėjas turi galimybę regreso tvarka susigrąžinti patirtas išlaidas iš administracinės teisės pažeidimą padariusio asmens. Mano, jog pareiškėjas savo veiksmais (neatsiimdamas transporto priemonės iš saugojimo aikštelės) prisideda prie didėjančių saugojimo išlaidų, nes atsikaitęs su UAB „Tomadas”, pareiškėjas patirtų išlaidų atlyginimo klausimą galėtų spręsti bendrosios kompetencijos teisme.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir UAB „Tomadas” atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėtina iš esmės tretiesiems suinteresuotiems asmenims nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Teismas pažymi, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių įstatymo bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, prašymas nagrinėtinas pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ nustatytas procesines taisykles.

Byloje kilo ginčas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato išduoto leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę atlygintinai pakeitimo leidimu atsiimti transporto priemonę neatlygintinai bei neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl neatlygintinio transporto priemonės grąžinimo

Pareiškėjas skundu bei jo patikslinimu prašo teismą įpareigoti atsakovės atstovą išduoti leidimą neatlygintinai grąžinti neteisėtai sulaikytą ir saugomą UAB „Tomadas” saugojimo aikštelėje pareiškėjui priklausančią transporto priemonę. Iš esmės byloje keliamas Lietuvos valstybės deliktinės atsakomybės klausimas dėl Tauragės AVPK neteisėtų veiksmų, t. y. be teisėto pagrindo priimto sprendimo priverstinai nuvežti pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantį mopedą, kurį vairuojant buvo sustabdytas V. G.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Tauragės AVPK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad 2015-08-12 V. G. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015-08-12 19 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), vairavo mopedą, būdamas neblaivus, neužsisegęs motociklininko šalmo, nevykdė teisėtų uniformuotų policijos pareigūnų reikalavimų sustabdyti transporto priemonę. Tokiais veiksmais pažeidė KET 5, 6, 7, 16, 204 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, 126 straipsnio 1 dalyje ir 134 straipsnio 1 dalyje. 2015-08-12 buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas ir pareiškėjui V. M. priklausanti transporto priemonė Mopedas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (prancūziški numeriai) transportuota į UAB „Tomadas” policijos priverstinai sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, adresu Pramonės g. 2D, Tauragė. 2015-12-21 Tauragės AVPK Kelių policijos skyrius V. M. išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę (b. l. 14). 2015-12-22 pareiškėjas pateikė Tauragės AVPK viršininkui prašymą „Dėl transporto priemonės grąžinimo”, kuriuo pareikalavo grąžinti transporto priemonę ir nurodė, kad buvo kreipęsis 2015-12-21 į įmonę dėl mopedo atsiėmimo, tačiau jam buvo atsisakyta grąžinti automobilį, kol nebus atlygintos jo priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos (b. l. 15). 2016-01-05 Tauragės AVPK raštu „Dėl prašymo grąžinti transporto priemonę” (b. l. 16) pareiškėją informuoja, jog išduotame leidime atsiimti transporto priemonę yra paaiškinta atsiėmimo tvarka bei pažymėta, kad sprendimas priverstinai nuvežti transporto priemonę apskųstas nebuvo, todėl jis laikomas teisėtu ir pagrįstu. UAB „Tomadas” 2016-02-05 pranešime „Dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą” (b. l. 22 - 23), skirtame V. G., taip pat nurodyta, kad transporto priemonė bus grąžinta susimokėjus už automobilio transportavimą ir saugojimą arba pateikus įmonei adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą.

Iš į bylą pateikto Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-12-09 nutarimo (b. l. 9 – 13) turinio matyti, kad teismas V. G. paskyrė pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį 290,00 Eur baudą, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 900,00 Eur baudą, pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį 28,00 Eur baudą ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones trejiems ir vieneriems metams. Vadovaudamasis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtas nuobaudas subendrino apėmimo būdu, griežtesne nuobauda apimdamas švelnesnę nuobaudą, ir paskyrė galutinę 900,00 Eur baudą bei atėmė teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Teismas nutarime, be kita ko, pažymėjo, jog nė viena teisės norma, kuria kaltinamas V. G. nenumato transporto priemonės konfiskavimo, bei tai, kad transporto priemonė buvo nuvežta nepagrįstai, nes į įvykio vietą netrukus atvyko jos savininkas (pareiškėjas), kuriam nebuvo pasiūlyta pagal Tvarkos aprašo 4.1 ir 4.2 punktus vairuoti transporto priemonės. Atsižvelgdamas į tai, teismas nutarimu nusprendė grąžinti transporto priemonę V. M. 2016-01-20 Klaipėdos apygardos teismas nutarimu (b. l. 17 – 21) paliko nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-12-09 nutarimą bei pažymėjo, jog santykiai tarp transporto priemonės savininko, policijos pareigūnų, transporto priemonių saugojimo aikštelės yra civilinės teisės santykiai, todėl turi būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka.

Taikant tokią priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas, yra ribojama transporto priemonės savininko (ar teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone. Be to, tokiu atveju transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2011-01-31, 2013-02-15, 2013-07-05, 2013-12-20 nutarimai). Todėl policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo remtis įstatymu (šiuo atveju – ATPK) ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais (esant įstatymo numatytoms sąlygoms), ir tik įstatymo nustatyta tvarka.

Teismų praktika pripažįsta, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių (žr., pvz., LVAT 2011-04-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-280/2011). Pagal ATPK 264 straipsnio 1 dalį, tokios priemonės taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje, 124² straipsnyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 128 straipsnyje, 129 straipsnyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 130² straipsnyje, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-06-23 įsakymu Nr. 5-V-569 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 5-V-200 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo ir transporto priemonių važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašo patvirtinimo” pakeitimo” patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo (redakcija nuo 2015-01-30 iki 2016-01-15) 3 punktu policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę padarius punkto papunkčiuose nurodytus administracinius teisės pažeidimus (ATPK 124¹, 124², 126 straipsniai, 127 straipsnio 1 ir 3 dalys, 128 – 130 straipsniai, 130² straipsnis), jei transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises. Pažymėtina, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato policijos pareigūno teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, priverstinai nuvežti transporto priemones, bet ne pareigą visais atvejais, kai nustatomos atitinkamos sąlygos, imtis tokios priemonės, neįvertinus visų kitų su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusių aplinkybių.

LVAT laikosi pozicijos, jog sprendžiant ginčą, ar transporto priemonės nuvežimas konkrečiu atveju buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai, reikia nustatyti ne tik tą aplinkybę, kad asmuo yra padaręs vieną iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, bet ir įvertinti, ar šiuo atveju transporto priemonė trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės (žr., pvz., LVAT 2011-05-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1456/2011, 2011-05-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-280/2011, 2014-10-16 nutartis administracinėje byloje Nr.A502 1837/2014).

Kaip matyti iš byloje esančio Tauragės rajono apylinkės teismo administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų, V. G. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad pažeidėjo vairuojamas mopedas, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (prancūziškas) trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Priešingai, iš nutarimo turinio matyti, jog į įvykio vietą netrukus atvyko transporto priemonės savininkas V. M., kuris buvo blaivus, mopedas sustabdytas netoli pareiškėjo namų, tačiau nei pareiškėjui, nei kitam blaiviam asmeniui nebuvo pasiūlyta vairuoti transporto priemonę, kaip numatyta Tvarkos aprašo 4.1 ir 4.2 punktuose. Remiantis tuo, darytina išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju nebuvo ATPK 297 straipsnio 7 dalyje numatytų aplinkybių visumos, kurioms esant asmens, padariusio kurį nors iš šioje straipsnio dalyje minimų pažeidimų, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežta. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog tokių aplinkybių visuma egzistavo. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad policijos pareigūnai neturėjo faktinio pagrindo 2015-08-12 priimti sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę, priklausančią V. M., ir surašyti Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą, bei priverstinai ją nuvežti, todėl vadovaujantis minėtu teisinių santykių teisiniu reglamentavimu, Tauragės AVPK veiksmai pripažintini neteisėtais.

Įvertinęs nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pirmoji civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Iš 2013-12-27 priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo viešojo pirkimo sutarties NR. 85-4-ST2-113, sudarytos tarp Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Tomadas”, UAB „Tomadas” 2016-02-05 pranešimo „Dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą” matyti, jog vienos paros transporto priemonės saugojimo kaina – 7,41 Eur (įskaitant PVM). Kadangi pareiškėjui priklausantis mopedas, saugojamas nuo 2015-08-12, tai iki 2016-05-05 (pranešimo dienos) susidarė 1217,47 Eur (įskaitant PVM) įsiskolinimas. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra ginčo, kad iki šiol transporto priemonė nėra atsiimta, pareiškėjas nėra sumokėjęs UAB „Tomadas” transporto priemonės saugojimo išlaidų, todėl saugojimo išlaidos kiekvieną dieną didėja. Transporto saugojimo išlaidos, patirtos iki transporto priemonės atsiėmimo iš saugojimo aikštelės dienos, yra laikomos nuostoliais, atsiradusiais dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, tačiau pažymėtina, kad pripažįstant išlaidas nuostoliais (turtine žala), byloje turi būti įvertinta, ar šie nuostoliai yra pagrįsti bei turėti. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dar nėra atsiėmęs transporto priemonės iš saugojimo aikštelės, nėra sumokėjęs transporto priemonės saugojimo išlaidų, todėl pareiškėjas šiai dienai nėra patyręs realios turtinės žalos - pareiškėjas iki šiol neturėjo išlaidų, kurias būtų galima pripažinti nuostoliais.

Teismas taip pat pažymi, jog Tauragės AVPK komisaras 2015-12-21 išdavė leidimą pareiškėjui atsiimti transporto priemonę, tačiau pats pareiškėjas iki šios dienos nėra įvykdęs leidimo. Vadovaujantis CK 6.247 straipsnio nuostata, negali būti atlyginami nuostoliai, kurie nėra susiję su atsakovo veiksmais (veikimu, neveikimu), nes tokie nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį negali būti laikomi atsakovo veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Įvertinus tai, kad 2015-12-21 Tauragės AVPK komisariatas išdavė pareiškėjui leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, nuo 2015-12-21 nebėra teisinio pagrindo mopedą saugoti UAB „Tomadas”, todėl pareiškėjas neatsiimdamas transporto priemonės nuo 2015-12-21 sukūrė sau neigiamas turtines pasekmes, nes nėra priežastinio ryšio tarp Tauragės AVPK veiksmų ir to, jog pareiškėjo transporto priemonė tebelaikoma saugojimo aikštelėje.

Remiantis tuo kas išdėstyta, pripažintina, jog pareiškėjas neįrodė, jog yra patyręs turtinę žalą, todėl ji šioje byloje negali būti priteistina. Pažymėtina, jog pareiškėjui teismas ne kartą siūlė sumokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas ir tada kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas mano, jog atsakomybę visiškai turi prisiimti atsakovė.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (Žin., 2000, Nr. 92-2883; 2007, Nr. 128-5213, redakcija galiojanti nuo 2015-12-15) 33 straipsnio 1 dalį priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal minėto įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Tvarkos aprašo 7.5 punkte nustatyta, kad policijos pareigūnas, kai padarytas administracinis teisės pažeidimas, už kurį sankcijoje kaip viena iš nuobaudų nenumatytas transporto priemonės konfiskavimas, užpildo Tvarkos aprašo 1 priede nustatytos formos akto 2 lape esantį leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, o 17 punkte nurodyta, jog kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinį teisės pažeidimą, kurio sankcijoje kaip viena iš nuobaudų numatytas transporto priemonės konfiskavimas, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, teismui išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą ir priėmus sprendimą nekonfiskuoti transporto priemonės, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną priima sprendimą grąžinti priverstinai nuvežtą transporto priemonę jos savininkui (valdytojui) ir surašo trimis egzemplioriais Tvarkos aprašo 3 priede nustatytos formos leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Tvarkos aprašo 1 priede nustatytos formos leidime yra pateikta nuoroda į jau minėtą Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, pagal kurią priverstinai nuvežant transporto saugojimo išlaidos turi būti atlyginamos solidariai iš transporto priemonės savininko ir valdytojo. Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad atsakovės atstovas išduoda kitokios formos leidimus, kuriais leidžiama atsiimti transporto priemones neatlygintinai.

Atsižvelgdamas į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad pagrindo teigti, jog atsakovės atstovas, remiantis minėtomis teisės normomis, turi teisę išduoti leidimą grąžinti mopedą pareiškėjui neatlyginus trečiajam suinteresuotam asmeniui transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, taip pat nėra teisinio pagrindo teigti, kad atsakovės atstovas turi pareigą trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Tomadas” padengti transporto priemonės saugojimo išlaidas.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog 2013-12-27 sudarytos sutarties Nr. 85-4-ST2-113 „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo” (b. l. 48 – 52) pagrindu tarp UAB „Tomadas” ir Tauragės AVPK bei pareiškėjo ir UAB „Tomadas” susiklostė pasaugos teisiniai santykiai. Sutarties 4.1 punkte nustatyta, kad saugotojas (šiuo atveju UAB „Tomadas”) turi teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal ATPK normas, gauti atlygį už paslaugą iš administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų. Pagal Sutarties 5.3 punktą pasaugos davėjas (šiuo atveju Tauragės AVPK) įsipareigoja grąžindamas savininkui, valdytojui ar įgaliotam asmeniui priverstinai nuvežtą (paimtą) transporto priemonę įteikti leidimą atsiimti transporto priemonę, o Sutarties 7 punkte įtvirtinta, jog pasaugos davėjas neapmoka jokių Saugotojo patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonės (krovinio) nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei (kroviniui) saugoti pagal Sutarties 4.1 punktą. Pažymėtina, kad sutarties sudarytos tarp atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens 4.2 punkte numatyta, jog nemokamai transporto priemonių nuvežimas ir saugojimas vykdomas tais atvejais, kai jas priverstinio paėmimo akto pagrindu ikiteisminio tyrimo metu paima policijos pareigūnai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (LR CK 6.830 straipsnis) (LAT 2011-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Spręsdamas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo LAT taip pat yra išaiškinęs, kad pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (LR CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (LAT 2011-07-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011). Pažymėtina, kad viena iš įstatyme numatytų pasaugos davėjo pareigų yra sumokėti atlyginimą saugotojui (LR CK 6.830 straipsnio 1 dalis). Taigi, vertinant visą santykių turinį dar konkrečiau, pareiškėją ir UAB „Tomadas” veikia teisiniai santykiai, atitinkantys pasaugos pagal įstatymą prasmę (CK 6.850 straipsnis), kadangi įstatyme, konkrečiai Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus.

Pažymėtina, kad administraciniai teismai pagal ABTĮ 15 straipsnį nagrinėja skundus (pareiškimus) viešojo administravimo srityje, o pagal ABTĮ 16 straipsnio 1 dalį nesprendžia bylų, kurios priskirtinos bendrosios kompetencijos teismams. Šio ginčo atveju nors Sutartis buvo sudaryta tarp valstybės institucijos (Tauragės AVPK) ir privataus ūkio subjekto (UAB „Tomadas”), tai yra civilinių teisinių santykių sutartis, kurios tinkamas vykdymas ir atsiradę ginčai dėl galimo netinkamo sutarties nuostatų įgyvendinimo, iš sutarties atsirandančių teisių ir pareigų ir pan., nepatenka į viešojo administravimo sritį. Tauragės AVPK šiuose civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais ir turi tokias pat iš Sutarties kylančias civilines teises bei pareigas kaip ir kitas aptariamos sutarties dalyvis (UAB „Tomadas”).

Pabrėžtina, jog teismas ne kartą pareiškėjui siūlė atsižvelgti į šioje byloje susiklosčiusius teisinius santykius bei įvertinti tai, kad galbūt pareiškėjo manymu pažeistos jo teisės geriau šios bylos atveju būtų apgintos bendrosios kompetencijos teismuose, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pareigūnų veiksmai, sulaikant pareiškėjui priklausantį mopedą, buvo neteisėti, todėl būtent atsakovė privalo išduoti leidimą transporto priemonę atsiimti neatlygintinai.

Taigi, nenustačius vienos iš trijų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – nesant pareiškėjo patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis) - iš atsakovo negali būti priteistinas turtinės žalos atlyginimas, taip pat šioje byloje negali būti tenkintinas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę neatlygintinai grąžinti transporto priemonę, nes teisinius santykius tarp atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Tomadas” bei pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Tomadas” reguliuoja 2013-12-27 pasaugos sutartis Nr. 85-4-ST2-113 „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo”, sudaryta tarp Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Tomadas”, o administraciniai teismai nesprendžia tokio pobūdžio ginčų (ABTĮ 15 straipsnis, 16 straipsnio 1 dalis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą, kurią vertina 200,00 Eur suma, kurią kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų – nepagrįstai nuvežto automobilio, negalėjimo naudotis transporto priemone, nekompetentingų pareigūnų veiksmų, daugkartinio kreipimosi į atsakovės atstovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį UAB „Tomadas”.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (žr. Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14)), be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., LAT 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (žr., pvz., LAT 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi įrodyti, kad dėl to, jog dėl atsakovės atstovo veiksmų, jam pasireiškė fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, galimybių sumažėjimas ir pan. Teismas neatmeta galimybės, kad nepagrįstas transporto priemonės nuvežimas galėjo sukelti pareiškėjui tam tikras neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau teismas pažymi, kad ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Teismo vertinimu, pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių didžiulį psichologinį sukrėtimą, fizinius skausmus ar dvasinius išgyvenimus, ir įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą, o jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus ir reputacijos pablogėjimą nėra pakankami galimai padarytai neturtinei žalai įrodyti.

Taigi, įvertinus pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindžia neturtinę žalą, ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl nepagrįstai nuvežtos transporto priemonės jam būtų pablogėjusi jo sveikata ir pan., teismas jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėjas V. M. prašymu (b . l. 87 – 88) prašo priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalis proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis šia teisės norma, įstatymų leidėjas numato galimybę proceso dalyviui atlyginti jo turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jo naudai. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo bei jo patikslinimo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėjas negali pretenduoti į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tomadas” pateikė prašymą priteisti iš pralaimėjusios šalies jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 202,31 Eur, kurias sudaro prašymo projekto bei atsiliepimo projekto parengimo išlaidos.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis trečiuosius suinteresuotus asmenis priskiria prie administracinės bylos proceso šalių. Bylos išsprendimas, kurioje ginčas kyla dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra tiesiogiai susijęs su trečiojo asmens UAB „Tomadas” teisėmis ir pareigomis, todėl jis savo interesų gynimui turi teisę pasinaudoti atstovo pagalba (ABTĮ 49 straipsnio 1 dalis).

Teismas pažymi, jog ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis taip pat numato, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, t. y. trečiasis suinteresuotas asmuo tokiais atvejais, kaip ir pareiškėjas, turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Be to, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, jis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas.

Administracinėse bylose atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (taikoma įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-03-20; TAR, 2015, Nr. 2015-03968; toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Minėta nuostata suponuoja, jog proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., LVAT 2012-02-10 Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas administracinėje byloje pateikė trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Tomadas”, iš kurio pateikto prašymo ir priedų - PVM sąskaitų faktūrų bei banko sąskaitos išrašų (b. l. 46, 47, 110, 111) - matyti, jog jis siekia, kad būtų atlygintos išlaidos, kurias sudaro prašymo projekto (128,74 Eur) bei atsiliepimo projekto (73,57 Eur) rengimas – iš viso 202,31 Eur. Iš teismui pateiktų įrodymų darytina išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tomadas” naudojosi UAB „4 DEBT” teikiamomis teisinėmis paslaugomis. Atkreiptinas dėmesys, jog trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tomadas” kartu su prašymais atlyginti bylinėjimosi išlaidas neteikia teismui įrodymų (išrašo iš teisinių paslaugų sutarties ir pan.), kurie patvirtintų, kad jį šioje byloje atstovauja advokatas arba advokato padėjėjas, kad toks asmuo parengė prašymo ir atsiliepimo projektus, už kuriuos išlaidų atlyginimo prašo trečiasis suinteresuotas asmuo. Tokiu atveju, nėra galimybės nustatyti, kad išlaidos buvo patirtos advokato arba advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, todėl prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas nėra tenkinamas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, bei nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančio ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Tomadas”, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl transporto priemonės grąžinimo ir žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Netenkinti pareiškėjo V. M. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Netenkinti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Tomadas” prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui