Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Miliuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja V. K. skunde teismo prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 6-24-14408 „Dėl V. K. teisės į motinystės pašalpą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5979 bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpos skirtumą – 4 043,60 Eur (keturi tūkstančiai keturiasdešimt trys eurai ir 60 euro centų). Taip pat pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad jai VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. ginčijamu sprendimu skirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pritaikius maksimalų dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį, todėl jai susidarė 4 043,60 Eur neišmokėtas skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos ir išmokėtos, taikant kompensuojamąjį darbo užmokestį. Pareiškėja su tokiu ribojimu nesutinka ir, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016, teigia, kad kompensuojamojo uždarbio taikymas nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), pažeidžiama 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

Nesutinka su atsakovo bei Fondo valdybos pozicija, kad ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas priimtas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo (2017 m. sausio 2 d.), todėl remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, yra teisėtas. Akcentavo, kad teisės akto pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai negali būti sutapatinamas su teisės akto įsigaliojimo faktu. Pareiškėjos įsitikinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad jos atžvilgiu priimtas sprendimas yra įvykdytas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pareiškėja nesutiko su jai pritaikytu maksimaliu kompensuojamuoju uždarbiu, priimtus sprendimus skundė, dalis skirtos pašalpos dar neišmokėta, todėl sprendimai turi būti panaikinti ir jai išmokėtas 4 043,60 Eur susidaręs pašalpos skirtumas.

Pareiškėjai ir jos atstovui tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjos skundu ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas. Kadangi pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (113,76 Eur) buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 6-24-14408, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai), 7 ir 10 punktais, pareiškėjai motinystės pašalpą apskaičiavo taikant maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad maksimalus kompensuojamojo uždarbio taikymas nėra suderinamas su Konstitucija. Pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., todėl remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, teisės aktai, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi būtent nuo jo paskelbimo dienos.

Atsakovo teigimu, pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies, Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatomis, kurios, iki oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, ir toliau yra taikytinos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.

Atsakovas 2017 m. sausio 19 d. teismui pateikė papildomus paaiškinimus ir informavo teismą, kad vadovaudamasis 2017 m. sausio 2 d. įsigaliojusiu 2016 m. kovo 15 d. nutarimu,

2017 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. PA_SP2-12 perskaičiavo pareiškėjai skundžiamu sprendimu paskirtą motinystės pašalpą netaikydamas iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusių teisės aktų nuostatų, numatančių maksimalaus kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio ribojimą. Pabrėžė, kad 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjai išmokėtas taikant 113,76 Eur kompensuojamąjį uždarbį perskaičiuotos ir skundžiamu sprendimu priskaičiuotos motinystės pašalpos skirtumas – 3187,74 Eur. Atsižvelgęs į tai, prašė netenkinti pareiškėjos skundo, nes motinystės pašalpa buvo perskaičiuota ir pareiškėjai susidaręs skirtumas išmokėtas.

Be to, prašė nepriteisti bylinėjimosi išlaidų, nes atsakovas nedelsdamas, nelaukdamas terminų iki kada gali būti išmokama išmoka, pareiškėjai išmokėjo susidariusį skirtumą. Be to, jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu neatliko, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Procesinis elgesys buvo tinkamas, todėl bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteistos.

Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Iš esmės atsiliepimą grindė tais pačiais teisiniais motyvais, kaip ir atsakovas. Akcentavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti iki oficialus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Fondo valdyba yra viešojo administravimo institucija, kuri privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir juos vykdyti. Nei Fondo valdybai, nei Fondo valdybos teritoriniams skyriams įstatymais nėra suteikta teisė taikyti teisės aktų nuostatų savo nuožiūra, jų netaikyti, nesivadovauti galiojančiais įstatymais ar vadovautis dar neįsigaliojusiais Konstitucinio Teismo nutarimais.

Trečiajam suinteresuotam asmeniui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos priimtų sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo taikytas maksimalus kompensuojamojo uždarbio ribojimas, bei įpareigojimo išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 30 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos skyrimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

VSDFV Vilniaus skyrius 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 6-24-14408 pareiškėjai paskyrė 5 967,28 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d., todėl, vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo ir Nuostatų nuostatomis, kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. turėtas draudžiamąsias pajamas padalinus iš to paties laikotarpio darbo dienų skaičiaus (28896,06 Eur / 252 d. d. = 113,76 Eur). Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2016 metų rugpjūčio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą bei 2016 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 67,81 Eur (445 Eur × 3,2 / 21 d. d. = 67,81 Eur). VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (113,76 Eur) buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), todėl vadovaudamasis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7 ir 10 punktais, pareiškėjai motinystės pašalpą apskaičiavo taikydamas maksimalų – 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, 2016 m. rugsėjo 30 d. pateikė skundą Fondo valdybai, kuri 2016 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5979 pareiškėjos skundo netenkino ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 6-24-14408 paliko galioti. VSDFV sprendime konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjai teisingai apskaičiavo motinystės pašalpą, taikydamas maksimalų 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas oficialiai paskelbtas bus 2017 m. sausio 2 d. ir remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, atsakovo sprendimas yra teisėtas ir jo keisti nėra pagrindo.

Ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai grindžiami prašymo pateikimo metu galiojusių Įstatymo ir Nuostatų normomis.

Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį (nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį) galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 10 punktą maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1354 „Dėl einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas einamųjų 2016 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 445 Eur. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015-12-23 Nr. A1-789 patvirtintas 2016 metų vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius esant 5 darbo dienų savaitei – 21 darbo diena. Byloje ginčo dėl matematinio pašalpos apskaičiavimo teisingumo nėra.

Pareiškėja skundžia teismui VSDFV Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos priimtus sprendimus iš esmės argumentuodama, tuo, kad turėjo būti atsižvelgta į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą ir pareiškėjai negalėjo būti taikomas kompensuojamojo uždarbio ribojimas.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016 Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį bei Nuostatų 7, 10 punktus tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas tik 2017 m. sausio 2 d.

Konstitucinis Teismas oficialų nutarimo paskelbimą atidėjo, atsižvelgdamas į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodė: „Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.“

Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-138 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gruodžio 30 d.) nustatyta, kad: asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką; asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas; šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo. Taigi, įvertinus Pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2501 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) turinį, matyti, kad jame kompensuojamojo uždarbio dydis, kuris taikomas skaičiuojant motinystės pašalpas, nėra ribojamas ir nepriemokos turi būti išmokamos iki 2017 m. birželio 30 d.

Kaip minėta, byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2016 m. rugpjūčio 29 d. ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimu motinystės pašalpą jai apskaičiavo pritaikęs Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytu dydžiu kompensuojamąjį uždarbį.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją grindė argumentais, kad Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį. Teismas su tokiais argumentais nesutinka. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Pareiškėjos atstovas teismui pateikė 2017 m. vasario 7 d. prašymą, kuriame palaikė reikalavimą dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo. Teismo vertinimu, pareiškėjai laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti teisę į pašalpą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, naikintinas ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas tiek, kiek juo apskaičiuojant pašalpos dydį, pareiškėjai pritaikytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nurodytu dydžiu apribotas kompensuojamasis uždarbio dydis. Tais pačiais argumentais remiantis naikintinas Fondo valdybos 2016 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. (11.1) I-5979, kadangi pareiškėjos ginčas buvo nagrinėtas būtent dėl kompensuojamo užmokesčio dydžio taikymo.

Be to, pareiškėja prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai motinystės pašalpos skirtumą – 4 043,60 Eur.

Pareiškėjai motinytės pašalpa turi būti perskaičiuota, taikant VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendime nurodytą kompensuojamąjį uždarbį (113,76 Eur), kuris nėra apribotas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nurodytu dydžiu.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. PA_SP2-12, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, taikydamas dienos kompensuojamąjį uždarbį – 113,76 Eur, pareiškėjai apskaičiavo išmokėtiną 3 187,74 Eur motinystės išmoką. Pateikė duomenis, kad motinystės išmoką 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjai išmokėjo. Pažymėtina, kad iš patiktos atsakovo apskaičiavimo matyti, jog priskaičiuota pašalpos suma laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo 4 043,60 Eur, tačiau iš šios sumos išskaičius draudžiamųjų pajamų sumą (8,48 Eur), gyventojų pajamų mokesčio (15 procentų; 605,27 Eur) bei privalomojo sveikatos draudimo (6 procentus; 242,11 Eur) sumas, išmokėtina 3 187,74 Eur suma. Pareiškėja šių aplinkybių neginčijo.

Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas pareiškėjai išmokėjo motinystės išmokos nepriemoką, atskaitęs privalomus mokesčius, pareiškėja neginčijo išmokėtų sumų teisingumo, pareiškėjos reikalavimą šioje dalyje atmeta kaip nepagrįstą. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji nebepalaiko skundo antrojo reikalavimo nelaikytinas atsisakymu nuo skundo dalies ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra tinkamai pagrįstas ir individualizuotas. Pareiškėja prašo priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Prašyme detaliai nenurodė, kokias konkrečias bylinėjimosi išlaidas ji prašo atlyginti. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra sumokėjusi ir žyminį mokestį. Šiuo atveju pareiškėjai išaiškintina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, kad pareiškėja dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos detalų prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Toks klausimas nutartimi būtų sprendžiamas rašytinio proceso tvarka.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 6-24-14408 „Dėl V. K. teisės į motinystės pašalpą“ tiek, kiek juo apskaičiuojant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. sausio 1 d. dydį pareiškėjai pritaikytas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytu dydžiu apribotas kompensuojamasis uždarbis.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5979 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016-09-02 sprendimo Nr. 6-24-14408“.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.