Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-1000-116-2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-12-04
Bylos Nr.: 1A-1000-116-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-73-1-00474-2007-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vaclovas Iždonas (pirm.), Gražvydas Poškus, Bronius Zalaga
Nuteistasis: A. B., J. T.
Nukentėjusysis: V. D., D. V., I. A., V. Š.
Kaltinamasis: A. B.
Advokatai: Algirdas Zakrasas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-1000-116/2013Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00474-2007-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.4.7., 1.1.8.1.1.; 1.1.8.3.; 1.2.4.6.10.; 1.2.14.1.2.1.;1.2.27.1.; 1.2.27.5., 2.1.2.4.; 2.1.2.7.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.1.;2.4.6.3.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 4 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

kolegijos teisėjų Gražvydo Poškaus, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,dalyvaujant prokurorui Linui Vitkui,gynėjams advokatams Algirdui Zakrasui, Lionei Musteikienei,nuteistiesiems A. B., J. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir J. T. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskirta galutinė subendrina bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas 3 metams paskiriant pareigas per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiųjų V. D., D. V., I. A., mirusio nukentėjusiojo V. Š. atstovės S. Š., bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. B. į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2007-09-03 nuo 3.45 val., iki 2007-09-03 17.15 val.

Nutraukta kaltinamajam A. B. baudžiamoji byla dalyje pagal BK 286 straipsnį ir 290 straipsnį, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

J. T. nuteistas:pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams,pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams,

pagal BK 290 straipsnį laisvės atėmimu 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi, paskirtos bausmės pagal BK 286 straipsnį ir 290 straipsnį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2007-09-03 3.50 val. iki 2007-09-03 17.10 val., nuo 2013-01-28 iki 2013-02-20, ir iš dalies atlikta bausmė pagal Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nuosprendį.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. D. civilinis ieškinys dėl 730,87 litų turtinės žalos ir 10 000 Lt neturtinės žalos patenkintas visiškai ir priteista jam iš kaltinamojo A. B. 730,87 Lt turtinei žalai ir 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš kaltinamojo J. T. – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. V. civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt neturtinės žalos patenkintas iš dalies ir priteista jam iš kaltinamojo A. B. 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Š. civilinis ieškinys dėl 5 000 Lt neturtinės žalos patenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamojo A. B. 5 000 Lt V. Š. atstovei S. Š., nes V. Š. yra miręs.

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos civilinis ieškinys dėl 25 528,08 Lt tenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamojo A. B. 25 528,08 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys dėl 11 788,69 Lt tenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamojo A. B. 11 788,69 Lt Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareikštas civilinis ieškinys ginant viešąjį interesą Valstybinei ligonių kasai dėl 157,30 Lt patenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamojo A. B. 157,30 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, tai yra 2007 m. rugsėjo 2 d., nuo 20 iki 21 val., susitaręs daryti nusikalstamą veiką kartu su J. T. atvirai, matant liudytojai V. K., iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone(duomenys neskelbtini) kaime, koridoriaus, pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą – 150 litų vertės motorinį dviratį „Ryga-8“.

Be to, A. B. buvo kaltinamas tuo, kad panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ir nuteistas už tai, kad tyčia nesunkiai sužalojo asmenis vykdžiusius tarnybines pareigas, tai yra jis 2007 m. rugsėjo 2 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) kaime, P. B. priklausančios sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevykdydamas teisėtų policijos pareigūno reikalavimų bei siekdamas išvengti sulaikymo, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnams, vykdžiusiems tarnybos pareigas ir juos nesunkiai sužalojo, o būtent:

- sudavė, V. D., vieną smūgį ranka į veidą, trenkė, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu, galimai medine lazda, nenustatytą skaičių smūgių į dešinę ranką, sudavė, nenustatytą skaičių smūgių rankomis į krūtinę, padarydamas nukentėjusiajam V. D. dešinio peties sąnario ir dešinio riešo sąnario sumušimus, peties sąnario raiščių patempimą, menties raumens plyšimą, taip sukėlė nesunkų V. D. sveikatos sutrikdymą,

- koja įspyrė V. Š. į dešinę ranką padarydamas nukentėjusiajam V. Š. dešinės plaštakos V-o piršto II-o pirštikaulio lūžį, taip sukėlė nesunkų V. Š. sveikatos sutrikdymą,

- D. V. suplėšė tarnybinę liemenę, įspyrė, nenustatytą skaičių kartų, į pilvą ir kojas, padarydamas nukentėjusiajam D. V. kairės pėdos V-o piršto kraujosruvą, taip sukėlė nežymų D. V. sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu, kaltinamas, kad panaudojęs fizinį smurtą, pasipriešino (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui V. D., Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir Eismo priežiūros poskyrio vyresniajam patruliui V. Š. ir patruliui D. V. ir taip nesunkiai sutrikdė V. D. bei V. Š. sveikatą, jiems vykdant tarnybos pareigas.

Be to, A. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, tai yra jis 2007 m. rugsėjo 2 d. apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime, P. B. priklausančios sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, policijos pareigūnus, siekusius sulaikyti jį ir J. T., pavadino necenzūriniais žodžiais ir kaltinamas, kad įžeidė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėją V. D., Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir Eismo priežiūros poskyrio vyresnįjį patrulį V. Š. ir patrulius D. V., I. P., T. M..

J. T. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, tai yra, jis 2007 m. rugsėjo 2 d., nuo 20 iki 21 val., susitaręs daryti nusikalstamą veiką kartu su A. B., atvirai, matant liudytojai V. K., iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime, koridoriaus, pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą – 150 litų vertės, motorinį dviratį „Ryga-8“.

Be to, J. T. nuteistas už tai, kad grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, tai yra jis 2007 m. rugsėjo 2 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, P. B. priklausančios sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nevykdydamas teisėtų policijos pareigūno reikalavimų bei siekdamas išvengti sulaikymo, spyrė kojomis ir smūgiavo kumščiais T. M. ir I. P., kurie smūgių išvengė, tokiu būdu, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir Eismo priežiūros poskyrio pareigūnams - patruliams T. M. ir I. P..

Be to, J. T. nuteistas už tai, kad įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus, tai yra jis 2007 m. rugsėjo 2 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, P. B. priklausančios sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, policijos pareigūnus, siekusius sulaikyti jį ir A. B., pavadino necenzūriniais žodžiais ir tokiu būdu įžeidė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėją V. D., Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir Eismo priežiūros poskyrio vyresnįjį patrulį V. Š. ir patrulius D. V., I. P., T. M..

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį, priimti jam išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis nėra teisėtas, pagrįstas, objektyvus ir teisingas. Teigia, kad teismo posėdžių metu nebuvo įrodyta, kaip teigiama kaltinime, kad jis, A. B., padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, t. y. 2007 m. rugsėjo 2 d., nuo 20 val. iki 21 val., susitaręs daryti nusikalstamą veiką kartu su J. T., atvirai, matant liudytojai V. K., iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, koridoriaus, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam A. M. priklausantį turtą – 150 Lt vertės motorinį dviratį „Ryga-8“. Kartu pastebi, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje, nukentėjusysis A. M. šį motorinį dviratį buvo įvertinęs tik 100 Lt.

Nuteistojo teigimu, jokio tikslo ar susitarimo tarp jo ir J. T. pagrobti iš A. M., gyvenančio tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, kuriame gyvena ir jis, pastarajam priklausantį motorinį dviratį „Ryga-8“, nebuvo. Pažymi, kad A. M. yra jo kaimynas, ir 2007 m. rugsėjo 2 d., ir iki šiol jis (A. B.) su A. M. bei jo šeimos nariais bendrauja ir gerai sutaria.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad 2007 m. rugsėjo 2 d. jis ir J. T., būdami išgėrę alaus, sugalvojo nueiti pas kaimyną A. M. pasiskolinti motorinį dviratį, kad galėtų juo nuvažiuoti į už 5 km esančią parduotuvę dar nusipirkti alaus. A. M. namuose jie nerado, tačiau namuose buvo A. M. tėvas V. M. (dabar jau miręs), kuris ir atidarė jiems duris. Į V. M. namus įėjo J. T.. Ką J. T. kalbėjo su V. M., jis (A. B.) negirdėjo. J. T., pasikalbėjęs V. M., iš jo namų išėjo su motoriniu dviračiu ir jam, t. y. A. B., pasakė, kad A. M. tėvas V. M. jam motorinį dviratį paskolino laikinai, jį jis ketina grąžinti, kai tik juo pasinaudos. Pasiskolintą motorinį dviratį J. T. bandė užvesti, tačiau jis neužsivedė, todėl jį parvarė į jo (A. B.) motinai B. priklausančius namus, kuriuose gyvena ir jis, t. y. A. B. ((duomenys neskelbtini) kaime). Teigia nematęs, kur J. T. pastatė minėtą motorinį dviratį. Nurodo, kad po to J. T. vienas pats pėsčiomis nuėjo į parduotuvę parsinešti alaus. Kai J. T. sugrįžo, jie abu jo (A. B.) mamos namo virtuvėje gėrė alų. Tuo metu įėjo du policijos pareigūnai ir neprisistatę paklausė, kur yra motorinis dviratis. Kai jis (A. B.) pasakė, kad, jei jiems jo reikia, tai tegul patys jo ir ieško, nuo pareigūno su policininko uniforma gavo smūgį į veidą. Nors J. T. nieko nedarė ir nesipriešino policijos pareigūnams, tačiau jam jau virtuvėje uždėjo antrankius ir išsivedė į lauką. Jam (A. B.) policijos pareigūnai pasakė, kad taip pat reikės važiuoti į policijos komisariatą. Kai jis persirengęs išėjo į kiemą pasiruošęs važiuoti į policijos komisariatą, pamatė, kad 3 policininkai užgulę gulintį J. T., jį spardo. Tai pamatęs, jis (A. B.) pribėgo prie J. T. ir pradėjo jį gelbėti nuo pareigūnų, nes J. T. jau buvo surakintas, į akis jam buvo papurkšta dujų, todėl jis (A. B.) buvo pasipiktinęs tokiais policijos pareigūnų veiksmais, kai prieš vieną sulaikytąjį yra naudojamas toks žiaurus smurtas. Gindamas J. T., jis policininkų smūgius blokavo rankomis. Dėl pasipriešinimo, policijos pareigūnai jį smarkiai sumušė, jis patyrė daugybę kūno sužalojimų, kurie jam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad jis buvo sužalotas, patvirtina byloje esanti (duomenys neskelbtini) poskyrio teismo eksperto-specialisto A. S. 2007 m. rugsėjo 21 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Nors tuo metu, kai jį sumušė policininkai, jis buvo neįgalus, ir 2007 m. balandžio 23 d. jam buvo atlikta sudėtinga operacija, dešinio klubo sąnario endoprotezavimas, nustatytas reabilitacinis laikotarpis, jis turėjo vaikščioti su ramentais, policininkai tai matė ir žinojo, kad jis (A. B.) yra neįgalus, vis tiek jį be gailesčio sumušė. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto teigimu, nelogiška, kad įvykio metu, pats būdamas silpnos sveikatos, jis galėjo vienu metu žiauriai sumušti tris policijos pareigūnus. Nurodo, kad tuo metu, kai pareigūnas jį (A. B.) išsivedė iš namų, jis jokios lazdos rankose neturėjo, todėl ir negalėjo ja sumušti pareigūnų. Juolab, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išimta jokia lazda, ji nerasta, nes jos apskritai nebuvo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžių metu nebuvo nustatyta, koks tai vis dėlto buvo daiktas, su kuriuo jis galėjo sumušti tris policijos pareigūnus ir dar taip sunkiai. Apelianto įsitikinimu, policijos pareigūnai 2007 m. rugsėjo 2 d. atvykę į jo motinos namus elgėsi ne pagal įstatymus, ne taip, kaip privalo elgtis pareigūnai, jie patys išprovokavo muštynes, sulaikymo metu panaudodami prieš juos (A. B. ir (J. T.) smurtą, o ne „būtinus kovinius veiksmus“ kaip jie teigia, ir kurių visiškai nereikėjo imtis.

Nuteistojo A. B. teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Pažymi, kad liudytoja V. K. (nukentėjusiojo A. M. tėvo V. M. sugyventinė), apklausiama teismo posėdžio metu, nuosekliai paaiškino, kaip viskas iš tikrųjų buvo dėl motorinio dviračio „pagrobimo“, ir nurodė, kad sūnaus A. M. dviratį J. T. paskolino pastarojo tėvas V. M., nes ji tuo metu gyveno pas V. M., ir tuo metu buvo sugyventinio V. M. namuose, todėl girdėjo pokalbį apie motorinio dviračio paskolinimą. A. B. teigimu, teismas liudytojos V. K. teisingų parodymų, duotų teismo posėdžio metu, kažkodėl neįvertino. Nurodo, kad teismas taip pat neįvertino jo motinos P. B. parodymų, kad ji išėjusi į kiemą matė, kaip jį (A. B.) ir J. T. muša trys policininkai: V. D., D. V. ir V. Š.. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis A. M. jiems (A. B. ir J. T.) jokių pretenzijų dėl motorinio dviračio „pagrobimo“ nereiškė. Priešingai, jis teisme nurodė, kad suradus ir grąžinus motorinį dviratį, jokių pretenzijų neturi, žalos atlyginti neprašo, ir, jeigu ne jo brolis, jis nebūtų kreipęsis dėl jo motorinio dviračio dingimo. Nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad jie (A. B. ir J. T.) nėra konfliktiški, anksčiau kaip kaimynai sugyvendavo, skolindavo vienas kitam daiktus, tad ir jo tėvas galėjo paskolinti J. T. jo motorinį dviratį. Esant tokioms aplinkybėms, nurodo manantis, kad teismas, priimdamas nuosprendį, nesivadovavo BPK 301 straipsnio nuostatomis, kur nurodoma, kad teismo nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistojo A. B. teigimu, jis motorinio dviračio iš A. M. tėvo V. M. namų nepagrobė, tokio tikslo neturėjo, dviratį J. T. paskolino A. M. tėvas V. M., todėl mano, kad turi būti išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos, kuri net ir nebuvo įrodyta nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu. Pažymi, kad baudžiamoji byla pagal jam pareikštus kaltinimus buvo du kartus nutraukta, tačiau po to, atsižvelgiant į Policijos departamento Finansų valdybos viršininko išvadą, 2008 m. vasario 20 d. nukentėjusiajam – pareigūnui V. D. – už nesunkų sveikatos sutrikdymą buvo sumokėta 25 527,84 Lt kompensacija dėl patirtos traumos ir baudžiamoji byla vėl buvo atnaujinta.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad V. D. teismui vėl pateikė civilinį ieškinį, prašydamas jam iš jo (A. B.) ir J. T. priteisti 730 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas skundžiamu nuosprendžiu iš jo (A. B.) priteisė 730,87 Lt turtinės žalos ir 8000 Lt neturtinės žalos, taip pat iš jo (A. B.) nukentėjusiajam D. V. priteisė 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiajam V. Š., jam mirus, jo įstatyminei atstovei S. Š. priteisė 5000 Lt neturtinės žalos piniginę kompensacija. A. B. teigimu, sutikti su tokiu teismo sprendimu jis negali, nes patys nukentėjusieji įvykio vietoje 2007 m. rugsėjo 2 d. išprovokavo muštynes, jų sužalojimo mastai kelia abejonių ir pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, jų parodymus teisme, ikiteisminio tyrimo metu, ir kitas aplinkybes, nes tokie sužalojimai, apelianto manymu, jiems negalėjo būti padaryti. Teigia, kad sužalojimus nukentėjusieji galėjo patirti naudodami savo „kovinius veiksmus“ jų (nuteistųjų) atžvilgiu. Pvz. nukentėjusysis D. V. kairės pėdos V piršto artimojo pirštikaulio lūžį galėjo patirti įvykio vietoje spardydamas J. T. ir jį (A. B.), o nukentėjusysis V. Š. dešinės rankos plaštaką galėjo susižaloti dėl savo paties prie jį (A. B.) ir J. T. atliktų neteisėtų veiksmų. Teigia, kad jis tyčios sužaloti pareigūnus neturėjo, priešingai, jam reikėjo nuo pastarųjų gintis. Esant reikalui, prašo pavesti atitinkamai institucijai atlikti nešališką teisinį eksperimentą, kad pagal surinktus bylos įrodymus būtų objektyviai nustatyta, ar tikrai buvo būtini pareigūnų „koviniai veiksmai“ įvykio vietoje jo (A. B.) ir J. T. atžvilgiu, ir kokios iš tikrųjų buvo priežastys, dėl ko buvo sužaloti pareigūnai, ar galimas toks sužalojimo mastas. Pažymi, kad J. T. tuo metu įvykio vietoje buvo surakintas, todėl negalėjo muštis ir sumušti pareigūnus, o jis (A. B.) buvo neįgalus, po sunkios operacijos, nevaldė kojų ir rankomis tikrai negalėjo taip sunkiai sužaloti iš karto trijų pareigūnų. Teigia, kad ne jie sužalojo pareigūnus, bet patys buvo pastarųjų sužaloti. Mano, kad šioje byloje pareigūnai nori iš jų (A. B. ir J. T.) pasipelnyti.

Žemesnės instancijos teismas

Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, nuteistasis A. B. nurodo nesutinkantis su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 25 528,08 Lt civiliniu ieškiniu ir (duomenys neskelbtini) apskrities VPK 11 788,69 Lt civiliniu ieškiniu, kurie buvo priteisti tik iš jo vieno. Be to, pasak apelianto, teismas, priteisdamas iš jo tokio dydžio civilinius ieškinius, nesivadovavo ne tik teisingumo, bet ir protingumo principais, neatsižvelgė į jo neįgalumą, taip pat į tai, kad jis yra bedarbis, neturi jokio turto, jo materialinė padėtis yra sunki. Teigia, kad jis pareigūnų tyčia nesumušė, tik stengėsi apginti savo garbę ir orumą, nenorėjo būti pažemintas motinos akyse, taip pat gynė pareigūnų mušamą ir žeminamą J. T., taigi nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, jis nepadarė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. T. prašo: atlikti byloje įrodymų tyrimą, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį bei atmesti priteistus civilinius ieškinius, arba, nuosprendį panaikinus, bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, arba prokurorui. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nerastų pagrindo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, tuomet nuosprendį pakeisti sušvelninant jam paskirtą bausmę.

Skunde apeliantas nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teigia, kad teismo nešalino todėl, kad neturi teisinio išsilavinimo, o valstybės paskirtas advokatas neatliko savo pareigų ir neapgynė jo interesų. Teigia, kad teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad Mažeikiai yra mažas miestas ir teisėjas dažnai galbūt darbo reikalais bendrauja ne tik su byloje įvardintais pareigūnais, bet ir PK vadovais, prokuratūra. Mano, kad teisėjo ir minėtų pareigūnų interesai yra vienodi – nubausti neva nusikaltėlį. Anot nuteistojo, tai – nepaneigiamas šališkumas. Kartu pažymi, kad advokatas A. J. 2013 m. balandžio 29 d. buvo sulaikytas STT pareigūnų bandantis paduoti kyšį (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjui M. K.. Atkreipia dėmesį, kad nors 2013 m. balandžio 30 d. advokatas A. J. teisiamajame posėdyje nedalyvavo, tačiau 2013 m. liepos 9 d. vėl gynė jo (J. T.) interesus teisme. Mano, kad taip buvo pažeistos jo teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Nuteistojo vertinimu, advokatas be pagrindo neprašė išreikalauti duomenų, patvirtinančių, kad jis (J. T.) buvo sumuštas pareigūnų. Jis pats tai padaryti negalėjo, nes tuo metu atlikinėjo kitu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę. Teigia, kad ši aplinkybė rodo, jog advokatas nebuvo suinteresuotas suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir vien dėl to nuosprendis turi būti panaikintas.

Be to, nuteistojo J. T. teigimu, teismas, vertindamas įrodymus, grubiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Mano, kad teismas nepagrįstai liudytojos P. B. parodymus vertino kaip pastarosios siekį padėti kaltinamiesiems išvengti bausmės arba ją sušvelninti. Be to, pasak apelianto, taip vertindamas P. B. parodymus, teismas parodė nepagarbą 87 metų amžiaus žmogui, pažemino valstybės institucijos, vykdančios teisingumą, autoritetą. Atkreipia dėmesį, kad liudytoja P. B. parodė, jog buvo apakusi tiek, kad sunkiai bematė, o tai, apelianto teigimu, patvirtina, kad policijos pareigūnai naudojo dujas. Taip pat pažymi, kad teismas priėmė nutartį liudytoją pristatyti į teismą, nevertindamas žmogaus sveikatos, ir taip pažeidė ne tik įstatymą, bet ir žmogiškąsias vertybes. Tai taip pat patvirtina teismo šališkumą.

Skunde apeliantas teigia policijos pareigūnams nesipriešinęs, nors pastarieji su juo elgėsi brutaliai – spardė, daužė ir t. t. Net nukentėjusioji I. A. parodė, kad jis (J. T.) norėjo suduoti smūgius, tačiau jie uždėjo antrankius, o po to nurodė, kad iš J. T. rankos mostų suprato, jog jis nori suduoti smūgius. Tai, anot apelianto, rodo, kad pareigūnės parodymai nenuoseklūs. Be to, nors I. A. nurodė, kad jis (J. T.) jai grasino, ją įžeidė ir t. t., tačiau ieškinio ji nepareiškė, net kaip jos kolegos neprašė priteisti neturtinės žalos.

Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis, policijos pareigūnas D. V. paneigė kitų savo kolegų parodymus teigdamas: „mes nugriuvom ant žemės. Supratom, kad reikia pagalbos. Pagalba atvažiavo po 10-15 min.“ O nukentėjusysis V. D. parodė: „Mes pakvietėme pastiprinimą“, į kiemą įėjome penkiese. Kieme buvo asmenys, tariamai įvykdę mopedo vagystę. Pažymi, kad minėtas pareigūnas nurodė, jog nepamena, kas jam sudavė, be to, neaišku, kada jis kreipėsi į medikus ir kada jam lūžo kojos pirštas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad V. D. nurodė, jog „B. turėjo rankose kažką. Mes nematėme, kad jis būtų pasirėmęs su pagaliu ar kokia lazda“. Taigi, pasak apelianto, visiškai neaišku, kada V. D. buvo suduota į riešą. J. T. manymu, teisiamojo posėdžio protokolas buvo rašomas pagal parodymus eilės tvarka, arba yra tyčia surašytas klaidingai, kad klaidintų aukštesnių instancijų teismus. Tai, kad pareigūnas meluoja, J. T. teigimu, patvirtina specialisto išvada. Atkreipia dėmesį, kad byla buvo vilkinama net 5 metus.

Pasak apelianto, teismas neįvertino liudytojos V. K. teiginio, kad protokolus ji pasirašė net neskaičiusi, kas juose parašyta. Mano, kad tokiu atveju teismas privalėjo išsiaiškinti minėtą aplinkybę, apklausti pareigūnus ir t. t. Teigia, kad V. K. negalėjo žinoti, jog reikia skaityti protokolus. Atkreipia dėmesį, kad liudytoja V. K. nurodė, jog jie (J. T. ir J. B.) norėjo tik pasiskolinti mopedą nuvažiuoti iki parduotuvės. J. T. teigimu, kadangi mopedas neužsivedė, jis jo nenumetė, bet nuvarė pas A. B. į daržinę ir ten pastatė. Pastebi, kad nukentėjusysis A. M. nurodė, jog tik patartas brolio iškvietė policijos pareigūnus. Taip pat nurodė, kad „nežinau, ar tėvas skolino. Gal ir galėjo paskolinti“. Be to, pareigūnas V. D. nurodė, kad A. M. galbūt nebuvo visiškai blaivus. Apelianto manymu, tai galėjo turėti įtakos A. M. sprendimui kviesti policiją.

Skunde taip pat nurodoma, kad pareigūnai, atvykę pas A. B., peržengė ribas, todėl ir protokolus rašė taip, kaip norėjo, be to, net tarp giminaičių darė akistatas, taip norėdami priversti duoti parodymus, kad jis mopedą pavogė. Teigia, kad tai taip pat patvirtina teismo šališkumą. Nurodo, kad jis niekur neįsibrovė, svetimo turto nepavogė, jo kitaip neužvaldė, mopedą tik pasiskolino, jį paėmė tik leidus šeimininkui ir tik nuvažiuoti iki parduotuvės, tačiau mopedas neužsivedė. Jei ne policija, jis turbūt mopedą būtų nuvaręs atgal šeimininkui. Nurodo, kad mopedas niekuo nesiskiria nuo dviračio, vairuotojo pažymėjimo jam nereikia. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo J. T. įsitikinimu, teismas kaltinimus jam pagal BK 178 straipsnio 2 dalį privalėjo panaikinti ir bylą nutraukti.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, policijos pareigūnai papurškė dujų jam į akis, jį spardė, mušė. J. T. įsitikinimu, kaltinimai pagal BK 286 ir 290 straipsnius jam buvo pareikšti nepagrįstai, todėl turi būti panaikinti. Nurodo, kad teismas net nesiaiškino, ar pareigūnai įvykio metu galėjo patirti byloje nurodomus sužalojimus. Mano, kad byloje reikia atlikti įrodymų tyrimą: iškviesti į posėdį nepriklausimą medicinos ekspertą, kuris nustatytų, ar galėjo pareigūnai patirti byloje nurodytus sužalojimus, ar V. D. po tokių sužalojimų galėjo surašyti pareiškimą ir t. t., išreikalauti medicininius duomenis dėl jo, t. y. J. T., sumušimo, iškviesti liudytoją T. M., nes šis pareigūnas nebedirba policijos komisariate ir galbūt pasakytų tiesą, taip pašalindamas visas abejones.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. J. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistųjų A. B. ir J. T. kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Nors skunduose nuteistieji A. B. ir J. T. neigia padarę BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, J. T. pabrėžia, kad jis niekur neįsibrovė, pastarųjų kaltė padarius minėtą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais, ir, priešingai nei teigiama J. T. skunde, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 178 straipsnio 2 dalį taip pat atsako ir tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą. Atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad tie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2008, 2K-189/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 6 punkte teismams išaiškinta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas).

Iš nukentėjusiojo A. M. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad įvykio dieną grįžęs motoriniu dviračiu iš darbo, jis girdėjo, kaip į jo namus atėjo abu kaltinamieji – A. B. ir J. T.. Jis (A. M.) užlipo į antrą aukštą ir su jais nebendravo, namuose tuo metu taip pat buvo jo tėvas ir V. K.. Kaltinamieji pas juos pabuvo 10 ar 15 minučių, po to jis (A. M.) pamatė, kad kažkas išsivarė jo motorinį dviratį. Tuomet jis paskambino savo broliui, pasakė, kad „atėjo, išsitempė dviratį nachališkai“, ir brolis patarė iškviesti policijos pareigūnus. Jam tėvas ir V. K. nesakė, kad davė ar paskolino motorinį dviratį. Nurodė, kad kaltinamieji jo motorinio dviračio neprašė, jį išsivarė be jo leidimo, t. y. neteisėtai. Po kurio laiko atvyko policijos pareigūnai, vienas jų pasakė, kad jis gali pasiimti savo dviratį. Kad buvo atėję abu kaltinamieji, jis matė pro langą. Anksčiau buvo skolinęs paprastą, o ne motorinį dviratį (5 t. 13-16 b. l.). Netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo – juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. A. M. iš karto po įvykio rašytame protokole-pareiškime nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 2 d. apie 21.30 val. iš jo namų prieangio A. B. pavogė motorinį dviratį „Riga-8“, kartu su A. B. buvo ir jo draugas J., kurio pavardės jis nežino (1 t. 11 b. l.). Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu A. M. taip pat nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 2 d., apie 20-21 val., kai jis jau buvo grįžę iš darbo, į jo namus atėjo A. B. ir J. T.. Tuo metu namuose buvo jo tėvas ir tėvo sugyventinė. Jis matė, kad abu vyriškiai yra neblaivūs ir nenorėdamas su jais susitikti, nuėjo į antrąjį namo aukštą. Girdėjo, kaip vyrai teigė, jog jis (A. M.) yra jiems skolingas, nors iš tikrųjų jis skolingas nebuvo, sakė, kad dėl to jie pasiima koridoriuje stovintį jam (A. M.) priklausantį motorinį dviratį. Jis matė, kaip vyrai išeina, dar išbėgęs iš gyvenamojo namo jiems šaukė, tačiau vyrai kažką suburbėję nuėjo. Jam priklausantį motorinį dviratį policijos pareigūnai rado A. B. sodybos pagalbinėje patalpoje (1 t. 13 b. l., 2 t. 28 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu A. M. parodė vietą, iš kurios buvo pavogtas jam priklausantis motorinis dviratis (2 t. 34-36 b. l.). Savo parodymus, o taip pat ir liudytojos V. K. nurodytas aplinkybes A. M. patvirtino akistatos su V. K. metu (2 t. 37-38 b. l.). Pažymima, kad akistata atliekama siekiant sužinoti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti. Tai yra vienas iš procesinių veiksmų, kuriais siekiama objektyviai nustatyti bylos aplinkybes. Bylos duomenys liudija, kad liudytoja V. K. ir nukentėjusysis A. M. į akistatą buvo suvesti nepažeidžiant BPK 190 straipsnio reikalavimų, todėl nuteistojo J. T. skundo argumentas, kad policijos pareigūnai akistatas tarp giminaičių darė norėdami priversti duoti parodymus, kad mopedas buvo būtent pavogtas, negali būti pripažįstamas teisingu.

Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. Š. (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme) patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusysis nurodė, jog motociklą pavogė A. B. ir J. T. (1 t. 14 b. l.). Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai V. D., D. V., I. P., T. M. (1 t. 21, 28, 35, 36 b. l., 2 t. 57-58 b. l.).

Nukentėjusiojo A. M. parodymus patvirtina ir liudytojos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (2 t. 136-137 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme – 5 t. 15 b. l.). Liudytoja V. K. parodė, kad tąkart į namus, kuriuose ji buvo su savo sugyventiniu V. M. ir jo sūnumi A. M., atėjo neblaivūs J. ir A. B.. A. M. tuo metu pasislėpė ir jos paprašė pasakyti, kad jo nėra namuose. Tai išgirdęs J. pasakė, kad pasiima A. M. motorinį dviratį, sakė, kad pastarasis yra jam skolingas. J. išsivarė motorinį dviratį iš kiemo, kartu su juo ėjo A. B.. Tada į lauką išbėgęs A. M. ėmė sakyti, kad paliktų jo motorinį dviratį, tačiau J. atsakė „ateisi ir pasiimsi, pats žinai už ką“, tačiau kur ateiti nepasakė. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytoja V. K. atpažino J. T. kaip asmenį vardu J., kuris ieškojo A. M. ir išsivarė jo motorinį dviratį (2 t. 138-139 b. l.), taip pat atpažino A. B. kaip asmenį, kuris buvo kartu su J., kai šis išsivarė A. M. motorinį dviratį (2 t. 140-141 b. l.). Abejoti liudytojos V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisingumu, kolegija neturi pagrindo – šiuos parodymus liudytoja davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, iš apklausos protokolo matyti, kad V. K. raštu patvirtino, jog apklausos protokolą perskaitė, jis surašytas teisingai. Ši aplinkybė paneigia nuteistojo J. T. skundo argumentą, kad V. K. apklausos protokolą pasirašė jo neskaičiusi, apie tai, kad reikia perskaityti protokolą, ji negalėjo žinoti. Be to, liudytojos V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina, o duotus teisiamajame posėdyje, paneigia kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Atkreipiamas dėmesys, kad nors liudytoja V. K. teisme teigė, kad kaltinamiesiems A. M. motorinį dviratį paskolino pastarojo tėvas V. M., šiuos jos parodymus paneigia V. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis sūnaus A. M. motorinio dviračio dingimo aplinkybių nežino, nieko nematė, nes tuo metu buvo po operacijos ir gulėjo lovoje, po to jam pasakė, kad kažkas išsivarė jo sūnaus motorinį dviratį, kurį grąžino atvykę policijos pareigūnai (2 t. 134-135 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas V. K. parodymus, duotus teisme, pagrįstai vertino kritiškai ir jais, spręsdamas nuteistųjų kaltės klausimą, nesirėmė.

Nors nuteistasis A. B. skunde nurodė, kad jis nesitarė su J. T. pagrobti A. M. motorinio dviračio, šį teiginį paneigia ne tik jo paties teisiamajame posėdyje duoti parodymai, bet ir kiti jo skundo teiginiai. Teisiamojo posėdžio metu A. B. nurodė, kad jis ir J. T. išgėrę alaus sugalvojo dar jo nuvažiuoti nusipirkti ir kartu ėjo pas A. M. „pasiskolinti dviračio“. Skunde apeliantas nurodė, kad būdami išgėrę alaus, „sugalvojome (ne vienas J. T. sumanė) nueiti pas kaimyną A. M. pasiskolinti motorinį dviratį, kad galėtume juo už 5 km nuvažiuoti į parduotuvę dar nusipirkti alaus“. Nuteistasis J. T. teisiamajame posėdyje taip pat pažymėjo, kad jie išgėrę alų ir nusprendę dar jo įsigyti, kartu su A. B. ėjo pas A. M. pasiskolinti motorinio dviračio. Nuėję jie kartu kalbėjo su senuoju M.

BK 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog A. B. kartu su J. T. ėjo pas A. M., buvo įėjęs į namo vidų, matė prieangyje stovintį A. M. motorinį dviratį, buvo kartu su J. T., kai pastarasis paėmė motorinį dviratį ir jį išvarė į lauką, kartu su J. T. pastarajam varant motorinį dviratį, ėjo į savo mamos sodybą, akivaizdu, jog nusikalstamą veiką A. B. padarė bendrininkų grupėje su J. T., jie abu veikė kaip vykdytojai (bendravykdytojai), nes kartu realizavo objektyviuosius vagystės sudėties požymius. Nuteistojo A. B. skundo teiginiai, kad A. M. jiems pretenzijų dėl motorinio dviračio nereiškė, žalos atlyginti neprašė, į policiją kreipėsi patartas brolio, jie su nukentėjusiuoju yra kaimynai, anksčiau vieni kitiems skolindavo daiktus, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pastarojo kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepaneigia. Apeliantų kaltės padarius minėtą nusikaltimą nepaneigia ir J. T. prielaida, kad tąkart A. M. galbūt nebuvo visiškai blaivus ir tai galėjo turėti įtakos jo apsisprendimui kviesti policiją. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. B. ir J. T. padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, taigi, tenkinti nuteistųjų prašymus ir juos dėl minėtos nusikalstamos veikos išteisinti nėra teisinio pagrindo. Kaip jau minėta anksčiau, BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą, tai byloje neginčijamai įrodyta, todėl nuteistojo A. T. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis niekur neįsibrovė, motoriniam dviračiui vairuotojo pažymėjimo nereikia, reikšmės apeliantų veiksmų kvalifikacijai neturi – automobilio vagystė ir/ar įsibrovimas į patalpą nagrinėjamoje byloje jiems inkriminuoti nebuvo. Be to, kaip jau minėta, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą, veika kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Taigi, tai, kad protokole-pareiškime A. M. buvo nurodęs, jog motorinio dviračio vertė yra 100 Lt, o po to patikslino, kad jo vertė – 150 Lt, apeliantų veikos kvalifikacijos nekeičia – pastarųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, tinkamai įvertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, todėl A. B. skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo BPK 301 straipsnio nuostatomis, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl A. B. kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, ir J. T. kaltės padarius BK 286 straipsnyje bei 290 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas

BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo.

BK 286 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011).

BK 290 straipsnyje nustatyta atsakomybė už valstybės ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011).

Nuteistasis A. B. teigia, kad jis policijos pareigūnų nesužalojo, priešingai, pats buvo pastarųjų sužalotas už tai, kad gynė nuo pareigūnų jų mušamą J. T.. Taip pat teigia, kad jis įvykio metu lazdos neturėjo, lazda rasta ir išimta nebuvo. Nuteistasis J. T. teigia, kad jis policijos pareigūnams nesipriešino, todėl pagal BK 286 straipsnį ir 209 straipsnį yra nuteistas nepagrįstai. Minėtus nuteistųjų argumentus paneigia byloje surinkti įrodymai, įskaitant ir pačių nuteistųjų parodymus. Iš A. B. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje matyti, kad jis nurodė „Galėjau vožti su pagaliu. Juk vienkiemis“, „Galėjo būti visaip: galėjau išvadinti kaip nors“ (5 t. 10-12 b. l.). J. T. teisiamojo posėdžio metu nurodė: „virtuvėj gal kiek ir muistėmės“, „aš muisčiausi“, „proceso metu keikiausi, įžeidžiau. Tą pripažįstu“, „Dėl įžeidimo pripažįstu. Atsiprašau policijos pareigūnų“ (5 t. 12-13 b. l.).

Apeliantų kaltę padarius anksčiau minėtas nusikalstamas veikas patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai, specialistų išvados bei kiti byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai.

Iš nukentėjusiojo D. V. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad jam su kolegomis I. P. ir V. D. nuvykus į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl motorinio dviračio vagystės, kaltinamieji priešinosi, buvo kviečiama pagalba – atvažiavo V. Š. ir T. M.. Per grumtynes su kaltinamaisiais jam buvo išnarintas kojos pirštas, jis buvo nedarbingas tris savaites. Kadangi kaltinamieji priešinosi, buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai. Sulaikomieji keikėsi, įžeidinėjo. Nukentėjusysis D. V. teisme patvirtino (5 t. 16-17 b. l.) savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t. 28, 29 b. l., 186-187 b. l., 2 t. 76 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu D. V. nurodė, kad J. T. ir A. B. pareikalavus važiuoti į policijos komisariatą, jie pradėjo juos (policijos pareigūnus) plūsti necenzūriniais žodžiais, grasino atleisti iš darbo. A. B. pripuolęs prie jo suplėšė tarnybinę liemenę, spardėsi, kojomis pataikė V. D. ir V. Š., jam (D. V.) spyrė į pilvo sritį, kojas. Matė, kaip A. B. sudavė ranka V. D. per veidą, taip numesdamas pastarojo akinius. Dėl to prieš A. B. buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai. J. T. norėjo padėti A. B., tačiau buvo sulaikytas I. P. ir T. M.. 2007 m. rugsėjo 3 d. jis (D. V.) nuvyko pas gydytoją, buvo nustatyta, kad jam sulaužytas kairės kojos mažasis pirštelis. Nurodė manantis, kad jį A. B. sužalojo grumtynių metu, spardydamasis. Dėl sužalojimų jis gydėsi, negalėjo eiti į darbą. Nukentėjusysis D. V. taip pat patvirtino matęs, kaip A. B. trenkė pagaliu V. D. į rankos riešą. Netikėti minėto nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo – juos patvirtina kitų nukentėjusiųjų, liudytojo T. M. parodymai, specialistų išvados. Iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto (duomenys neskelbtini) poskyrio specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. V. buvo padarytas kairės pėdos V piršto artimojo pirštikaulio lūžis, kraujosruva kairės pėdos V piršte. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, jis galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. 34 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad D. V. padaryta kairės pėdos V piršto kraujosruva sumušus kairės pėdos V pirštą buku daiktu užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, pirminėje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas keičiamas į nežymų (2 t. 127-128 b. l.).

Nukentėjusysis V. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2007 m. rugsėjo 2 d. pavakare į (duomenys neskelbtini) kaimą važiavo su D. V. ir I. P.. Nuvykus nukentėjusysis A. M. nurodė, kur gyvena asmenys, pasiėmę jo motorinį dviratį. Šie asmenys buvo neblaivūs, agresyvūs, todėl buvo kviečiamas pastiprinimas. Vyriškiai juos įžeidinėjo, A. B. jam (V. D.) smogė, sulankstė akinius, mediniu daiktu sumušė riešą, petį. J. T. buvo girtas, koliojosi, spjaudėsi. Jo kolegai A. B. suplėšė liemenę. Jam A. B. sudavė pagaliu, spjovė į veidą, mušėsi, spardėsi. Jie (policijos pareigūnai) buvo įžeisti. A. B. niekas nemušė, tam nebuvo pagrindo. Jis buvo paguldytas, jam buvo uždėti antrankiai. Jis (V. D.) matė, kad A. B. trenkė D. V. ir V. Š., jis smūgiavo rankomis ir kojomis. Tai, kad jis po operacijos, A. B. nesakė (5 t. 19-20 b. l.). Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto (duomenys neskelbtini) poskyrio specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. D. padaryti šie sužalojimai: dešinio riešo, dešinio peties sąnario, krūtinės ląstos sumušimas, kraujosruva dešiniame dilbyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, sužalojimai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. 237 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. D. padarytas dešinio peties sąnario ir dešinio riešo sąnario sumušimai, peties sąnario raiščių patempimas, menties raumens plyšimas, šie sužalojimai padaryti grumtynių metu, ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais, sužalojimai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (2 t. 66 b. l.).

Iš nukentėjusiojo V. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme – 5 t. 20 b. l.) matyti, kad sulaikomas A. B. priešinosi, spardė kojomis, daužė kumščiais, jį vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasino susidorojimu. Po įvykio nuvykus į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, jam (V. Š.) buvo konstatuotas dešinės rankos V piršto lūžis, buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Prieš A. B. buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai. A. B. rankoje turėjo kažkokią lazdą ir ja mosikavo, kadangi buvo tamsu, jis negalėjo įžiūrėti, ar tai buvo medinis daiktas, ar ne. Sulaikomi, taip pat vežami automobiliu abu asmenys keikėsi (1 t. 14, 184, 2 t. 47 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. Š. padaryti šie sužalojimai: dešinės plaštakos V piršto antrojo pirštikaulio lūžis, sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. 20 b. l.). Iš specialistų išvadų matyti, kad jas davė kompetentingi specialistai, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl netikėti šiomis išvadomis nėra pagrindo. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, A. B. ir J. T. skundų argumentai, kad nukentėję policijos pareigūnai galėjo susižaloti patys atlikdami neteisėtus veiksmus, negali būti vertinami kitaip, kaip tik jokiais duomenimis nepagrįsta deklaratyvi prielaida.

Be to, minėtus nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir jų protokoluose-pareiškimuose užfiksuoti duomenys (2 t. 46, 56, 75 b. l.), liudytojo T. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme ištirti parodymai (1 t. 36, 182-183 b. l., 5 t. 20 b. l.), nukentėjusiosios I. A. (buvusi pavardė P.) ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai (1 t. 35 b. l., 2 t. 129, 130 b. l., 5 t. 17-18 b. l.). Iš nukentėjusiosios I. A. (P.) parodymų matyti, kad jie pakankamai nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. J. T. nurodytos aplinkybės, kad I. A. ieškinio byloje nepareiškė, priteisti neturtinę žalą neprašė, nepaneigia, kad nuteistieji įžeidė ir šią savo pareigas einančią valstybės tarnautoją. Atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje I. A. nurodė, jog ji buvo įžeista kaip pareigūnė, jautėsi pažeminta, o ieškinio byloje nepareiškė todėl, kad įvykio metu nebuvo sužalota.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl apeliantų kaltės padarius anksčiau nurodytas nusikalstamas veikas. Nors nuteistieji skunduose teigia, kad jie buvo priversti gintis nuo neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, įskaitant ir dujų panaudojimą, šių teiginių nepatvirtina jokie bylos duomenys. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus.

A. B. ir J. T. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas nepaneigia ir jų skunduose nurodomos specialistų išvados, A. B. skunde nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta ir išimta lazda ar koks nors kitas daiktas, kuriuo jis galėjo sumušti tris policijos pareigūnus bei J. T. nurodyta aplinkybė, kad V. D. parodė, jog policijos pareigūnai nematė, kad A. B. būtų pasirėmęs pagaliu ar lazda (1 t. 55, 96 b. l., 5 t. 19-20 b. l.). Nuteistųjų kaltės nepaneigia ir liudytojos P. B. parodymai, kad jos sūnų A. B. kieme spardė vyrai (5 t. 19 b. l.). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, kad liudytoja P. B. yra nuteistojo A. B. motina, be to, jos parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. B. parodymus vertino kaip pastarosios siekį padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti. Priimdamas sprendimą į teismo posėdį policijos pagalba pristatyti liudytoją P. B. į teisiamąjį posėdį, teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Atsižvelgiant į tai, kad J. T. skundo argumento, jog teisiamojo posėdžio protokolas yra surašytas neteisingai, taip pat nepatvirtina jokie bylos duomenys, šis argumentas taipogi vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad BPK 261 straipsnio nuostatos suteikia teisę nagrinėjimo teisme dalyviams susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikti savo pastabas, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, J. T. šia įstatymo jam suteikta teise nepasinaudojo.

Dėl nuteistajam J. T. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Taip pat pažymima, kad konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. T. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui ypatumais, numatytais BK 56 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad J. T. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 d.) ir du nesunkius nusikaltimus (BK 286 straipsnis, 290 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau yra ne kartą teistas (3 t. 40-42 b. l., 4 t. 28-33 b. l.), naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra laikomas recidyvistu, yra baustas administracine tvarka (3 t. 48-50, 51-58 b. l.), nedirba. J. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 9 punktas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus J. T. už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiais yra mažesnės negu minėtų straipsnių sankcijose numatyti šių bausmių vidurkiai (BK 178 straipsnio 2 dalis sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų, BK 286 straipsnyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų, 290 straipsnyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), taigi, jos nėra aiškiai per griežtos. Už visas tris nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos teisingai. Kadangi nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, J. T. padarė iki Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nuosprendžio priėmimo, teismas pagrįstai minėtu ir nauju nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1 dalis, 4 dalis), ir į bausmės laiką J. T. įskaitė pagal minėtą 2013 m. vasario 20 d. nuosprendį pastarojo iš dalies atliktą bausmę. Galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ankstesniais teismų nuosprendžiais pripažinus J. T. kaltu už nusikalstamų veikų padarymą, jam buvo skiriamos švelnesnės negu laisvės atėmimas bausmės – baudos, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, tačiau tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, o tai rodo susiformavusias pastarojo antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Tenkinti apelianto prašymą ir švelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Pažymima, kad vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už jų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis V. Š. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti (1 t. 17 b. l.), nukentėjusysis V. D. pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti 730,87 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (2 t. 73 b. l.), nukentėjusysis D. V. pareiškė ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (2 t. 79 b. l.). Teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo V. D. civilinį ieškinį patenkino visiškai ir priteisė jam iš A. B. 730,87 Lt turtinei žalai ir 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iš J. T. – 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo D. V. civilinį ieškinį teismas tenkino iš dalies ir priteisė jam iš A. B. 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo V. Š. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir, atsižvelgus į tai, kad V. Š. yra miręs (2 t. 45 b. l.), priteista iš A. B. 5 000 Lt V. Š. atstovei S. Š. (2 t. 54 b. l.). Skunde nuteistasis A. B. nurodo nesutinkantis su tokiu teismo sprendimu, nes patys nukentėjusieji įvykio vietoje 2007 m. rugsėjo 2 d. išprovokavo muštynes per kurias patys galėjo susižaloti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, priteisdamas nukentėjusiajam V. D. 730,87 Lt turtinei žalai atlyginti, nurodė, jog šią sumą sudaro teismo medicinos specialisto išvados apmokėjimas, gydymo išlaidos, tyrimų apmokėjimas, transporto išlaidos. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog jam A. B. nusikalstamais veiksmais buvo padaryta būtent 730,87 Lt turtinė žala. Byloje esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir grynųjų pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos (2 t. 70, 71 b. l.) pagrindžia V. D. ieškinį dėl turtinės žalos tik 256,87 Lt sumai. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (328 straipsnio 4 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Kartu pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Į nuteistojo turtinę padėtį atsižvelgtina vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžius, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus ir jų sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad A. B. iki 2008 m. vasario 20 d. buvo 60 procentų nedarbingas, atsižvelgė į jo turtinę padėtį. Esant paminėtoms aplinkybėms, mažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžius nėra teisinio pagrindo.

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos (BPK 110 straipsnis).

Bylos duomenys liudija, kad (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pareiškė byloje civilinį ieškinį dėl 11 788,69 Lt žalos atlyginimo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (3 t. 140-141 b. l.) ir civilinį ieškinį dėl 25 528,08 Lt žalos atlyginimo Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (3 t. 142-145 b. l.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti minėtus ieškinius yra išsamiai motyvuotas ir teisėjų kolegija su šiais motyvais visiškai sutinka. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog V. D. ir V. Š. buvo laikinai nedarbingi, o taip pat policijos komisariatui priklausantis turtas – liemenė buvo sugadintas būtent dėl neteisėtų A. B. veiksmų, konstatuojama, kad teismas pagrįstai priteisė minėtus ieškinius tik iš A. B., o ne iš abiejų nuteistųjų solidariai.

Dėl teismo šališkumo

J. T. skunde nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Šį teiginį apeliantas grindžia tuo, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, advokatas neatliko savo pareigų, bylą nagrinėjęs teisėjas galbūt darbo reikalais bendrauja ne tik su byloje įvardintais pareigūnais, bet ir policijos komisariato vadovais, prokuratūra.

Pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą.

Nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tačiau objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas ir pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010).

Kolegijos nuomone, šiuo atveju teigti, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. T. teisme gynė jam paskirta advokatas A. J. (4 t. 2 b. l.) ir jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad šis gynėjas būtų netinkamai atlikęs savo pareigas. Tai, kad advokatas neprašė teismo išreikalauti duomenų, J. T. teigimu, patvirtinančių, kad jis buvo sumuštas policijos pareigūnų, nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeistos pastarojo teisės į gynybą, kad advokatas nebuvo suinteresuotas šią gynybą teikti. Juolab, kad bylos duomenys liudija, jog byloje yra specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) duota atlikus J. T. kūno tyrimą (1 t. 55 b. l.). Kitų nuteistojo J. T. su teismo šališkumu siejamų aplinkybių bylos duomenys taip pat nepatvirtina, be to, jas apeliantas pateikė kaip prielaidą, nurodydamas, kad skundžiamą nuosprendį priėmusį teisėją su policijos pareigūnais bei prokurorais galbūt sieja darbo reikalai. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, taipogi nepatvirtina teismo šališkumo. Teismo nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, jame išdėstyti ir tinkamai įvertinti įrodymai, kuriais vadovaujantis buvo nustatytos faktinės veikų padarymo aplinkybės.

Dėl bylos vilkinimo

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas nebuvo vilkinamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. baudžiamoji byla Mažeikių rajono apylinkės teisme buvo gauta 2007 m. lapkričio 12 d. (1 t. 112 b. l.) ir 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (1 t. 118 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje A. B. kaltinamas pagal 286 straipsnio 1 dalį, perduota Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti (1 t. 162-163 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. kovo 7 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 73-1-474-07 buvo nutrauktas konstatavus, kad A. B. veikoje nėra nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje, sudėties (2 t. 1-5 b. l.). Tos pačios prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2011 m. kovo 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas (2 t. 11-13 b. l.). 2012 m. lapkričio 5 d. kaltinamasis aktas su baudžiamąja byla, kurioje A. B. kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 286 straipsnį, 290 straipsnį, J. T. kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 286 straipsnį, 290 straipsnį, perduoti Mažeikių rajono apylinkės teismui (3 t. 127 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (3 t. 128 b. l.), o 2013 m. liepos 30 d. joje priimtas nuosprendis (5 t. 32-53 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu – 2012 m. liepos 24 d. buvo paskelbta įtariamojo J. T. paieška (3 t. 78 b. l.), pastarojo paieška buvo paskelbta ir teisminio bylos nagrinėjimo metu – 2012 m. gruodžio 20 d. (3 t. 162-163 b. l.). Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi kaltinamajam A. B. už neatvykimą į teisiamąjį posėdį be svarbios priežasties buvo paskirta bauda (4 t. 143-144 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad įtakos bylos išnagrinėjimo laikui turėjo ir pačių nuteistųjų veiksmai. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas tinkamai vadovavosi BK 95 straipsnio nuostatomis ir pagrįstai A. B. bylą dalyje dėl BK 286 straipsnyje bei BK 290 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendį pakeisti.

Sumažinti nukentėjusiajam V. D. iš nuteistojo A. B. priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 256,87 Lt (dviejų šimtų penkiasdešimt šešių litų aštuoniasdešimt septynių centų).

Nuteistojo J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vaclovas IždonasTeisėjai Gražvydas PoškusBronius Zalaga