Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas L. J. (pareiškėjo vardas E. buvo pakeistas į L., pavardė V. pakeista į J.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- ir Panevėžio AVPK) 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 21-IL-50-00851-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ (toliau– ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, bei prašė įpareigoti Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti E. J. leidimą (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu jis bei jo atstovas paaiškino, kad iki skundžiamo Sprendimo priėmimo Panevėžio AVPK 2021 m. sausio 25 d. sprendimu (toliau- ir 2021 m. sausio 25 d. Sprendimas) dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo Nr. 2l-IL-50-0004l-e jau buvo atsisakęs E. J. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau šį sprendimą apskundus teismui, Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 19 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies ir atsakovo priimtą 2021 m. sausio 25 d. Sprendimą panaikino, įpareigodamas Panevėžio AVPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas teigia, jog teismo sprendime yra konstatuota, jog pareiškėjas atitinka visus Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau- ir GŠKĮ) nustatytus reikalavimus leidimui gauti. Tačiau atsakovas į tai neatsižvelgė, rėmėsi kitu GŠKĮ straipsniu, be to, nepagrįstai rėmėsi nauja GŠKĮ 18 straipsnio redakcija, nes pareiškėjo prašymo išduoti leidimą pateikimo atsakovui metu galiojo senoji įstatymo redakcija, pagal kurią teisės normos, kuria remdamasis atsakovas priėmė Sprendimą, nebuvo. Mano, kad tokiu būdu buvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių principas, nes jo prašymas turėjo būti išspręstas ir sprendimas dėl jo priimtas galiojant senai GŠKĮ redakcijai. Ne pareiškėjo kaltė, kad atsakovas priėmė neteisėtą 2021 m. sausio 25 d. Sprendimą, kurį teismas panaikino.

Atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepimu teismui su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas, vykdydamas Regionų apygardos administracinis teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2020 m. gruodžio 28 d. prašymą ir nustatė, kad pareiškėjas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje. Todėl, remiantis GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nelaikė pareiškėjo esant nepriekaištingos reputacijos, ir, vadovaujantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neišdavė pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Ankstesnė GŠKĮ redakcija negalėjo būti taikoma, nes nagrinėjamas teisinis santykis atsirado ne 2020 m. gruodžio 28 d., kada pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, bet tada, kai šis prašymas buvo išnagrinėtas, tai yra 2021 m. lapkričio 25 d., kuomet buvo priimtas Sprendimas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundas atmetamas.

Ginčas nagrinėjamojoje byloje kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 21-IL-50-00851-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymą Panevėžio AVPK išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau- ir Prašymas), prie Prašymo pridėjo šio prašymo nagrinėjimui reikalingus dokumentus. Panevėžio AVPK 2021 m. sausio 25 d. Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Pareiškėjas 2021 m. sausio 25 d. Sprendimą apskundė Regionų apygardos administraciniam teismui. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 19 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies, panaikino 2021 m. sausio 25 d. Sprendimą ir įpareigojo Panevėžio AVPK pareiškėjo Prašymą išnagrinėti iš naujo. Panevėžio AVPK, vykdydamas Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą ir priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendimas grindžiamas GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, jį apskundė teismui.

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (GŠKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. GŠKĮ turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. GŠKĮ normų sisteminė analizė patvirtina išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui negali būti išduodamas arba panaikinamas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, - yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, įgyjant, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau- ir Konstitucinis Teismas) dar 2001 m. balandžio 12 d. nutarime akcentavo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (nagrinėjamu atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti GŠKĮ, pasirinkti kitokį elgesio variantą nei įtvirtinta minėto įstatymo straipsniuose, ribojančiose leidimų laikyti (nešiotis) B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis išdavimą.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. priėmė nutarimą Nr. KT103-N7/2020 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad GŠKĮ (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją (t. y., atsižvelgiant į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, įvertinti jo keliamą pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo)) ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas iki tol, kol įsigalios šis Konstitucinio Teismo nutarimas, nenustatys kitokio, Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 6– 10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus nusikaltimus, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims policijos įstaigos turės vadovautis, be kita ko, šio įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgdamos į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms.

Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) 2020 m. gruodžio 31 d., o įstatymų leidėjas teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pakeitė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 2, 11, 13, 16, 17, 18, 19, 21, 24, 25, 30, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2021 m. gegužės 5 d. (toliau- ir Nauja GŠKĮ redakcija).

GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Teisėjų kolegija pažymi, jog GŠKĮ įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal GŠKĮ, o kuriuo – nelaikytinas. Atvejai, kai asmuo nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, yra įsakmiai įvardinti GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje. Nauja GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto redakcija numato, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų.

Nagrinėjamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad L. J. (E. V.) Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau– ir BK) 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį.

BK 253 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Toks asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo įvykdytas nusikaltimas atitinka GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas sąlygas, nes yra susijęs su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga; už jį numatyta maksimali 5 metų laisvės atėmimo bausmė (viršija 3 metų laisvės atėmimą); po teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų (Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2015 m. spalio 14 d.). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Panevėžio AVPK Sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytas ir teismo posėdyje išsakytas argumentas, kad pareiškėjo Prašymas turėjo būti nagrinėjamas vadovaujantis Prašymo pateikimo metu galiojančia GŠKĮ redakcija, o atsakovas, priimdamas Sprendimą pagal Naują GŠKĮ redakciją, pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

Konstitucinis Teismas savo 2013 m. vasario 15 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjo Prašymo pateikimo metu galiojusios redakcijos GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicija išliko nepakitusi, 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte buvo numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Naujos redakcijos GKŠĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte, tik nepriekaištingos reputacijos netekimo laiką apribojant konkrečiu terminu. Pagal senos redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą asmuo, atitinkantis šioje teisės normoje nustatytas sąlygas, nepriekaištingos reputacijos asmeniu buvo laikomas neterminuotai, taigi, Pareiškimo pateikimo metu galiojusi teisės norma (18 straipsnio 2 dalies 4 punktas) numatė griežtesnes sąlygas nei Naujos redakcijos GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas, atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi tuo metu galiojančios redakcijos GŠKĮ nuostatomis.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, jog jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas atitinka GKŠĮ nuostatas leidimui laikyti (nešiotis) ginklus gauti, todėl atsakovas neturėjo pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo asmenybės, o privalėjo jo atžvilgiu priimti teigiamą sprendimą.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija 2021 m. spalio 19 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-4472-279/2021, panaikino atsakovo priimtą 2021 m. sausio 25 d. Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklus GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, numatančiame (ir 2021 m. sausio 25 d. Sprendimo priėmimo metu numačiusiame), jog šio įstatymo 3 straipsnio 2, 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, teismas bylą nagrinėja tik skundu pareikštų reikalavimų ribose. Pareiškėjui ginčijant atsakovo sprendimą, priimtą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, teismas administracinę bylą nagrinėjo tik šiuo aspektu ir konstatavo, jog motyvai, kurių pagrindu buvo atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui nešiotis ir laikyti ginklą nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto veikimo srities požiūriu. Minėtoje administracinėje byloje teismas neturėjo pagrindo tirti ir netyrė kitų GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – ir 18 straipsnio 2 dalyje, nurodytų aplinkybių, ribojančų pareiškėjo teisę laikyti (nešiotis) ginklą. Todėl atsakovas, iš naujo nagrinėdamas Prašymą, privalėjo iš naujo patikrinti visas aplinkybes, kurioms esant pagal galiojančius teisės aktus leidimas laikyti (nešiotis) ginklą negali būti išduodamas, o nustatęs nors vieną iš jų, turėjo teisę tokį leidimą atsisakyti išduoti GŠKĮ įtvirtintu pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, daro išvadą, kad vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, Panevėžio AVPK ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino GŠKĮ nuostatas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, kuris buvo pakankamas Sprendimui priimti. Sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės, motyvai bei nurodytas teisinis reglamentavimas, Sprendimas atitinka ir Lietuvos viešojo administravimo įstatymo nustatytus administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Nepatenkinus skunde suformuluoto pagrindinio reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.