Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVPK sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigoti Panevėžio AVPK išduoti leidimą laikyti ( nešiotis) ginklus.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 28 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio AVPK, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) medžioklei ginklus.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnyba 2021 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos 2021 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. vasario 24 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus prašymas panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti Panevėžio AVPK išduoti leidimą laikyti ( nešiotis) ginklus.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme.

Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą (redakcija galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gegužės 5 d.) šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti grėsmę arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (nagrinėjamoje byloje ši teisės norma išdėstyta 10 punkte) (lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žiūrėti pavyzdžiui LVAT 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-503-629/2020; 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-502/2020).

Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas: 2006 m. spalio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį; 2015 m. vasario 29 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2 veikos); 2015 m. birželio 23 d. Anykščių rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį; 2015 m. rugsėjo 24 d. Palangos miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį; 2015 m. spalio 14 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį; 2016 m. vasario 25 d. Kauno apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (3 veikos), 178 straipsnio 2 dalį (16 veikų), 187 straipsnio 3 dalį (2 veikos).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Panevėžio AVPK ginčijame sprendime tik formaliai išvardino nusikalstamas veikas, kurias jis buvo praeityje padaręs. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nepakanka sprendimu išvardinti nusikalstamas veikas, už kurių padarymą pareiškėjas buvo nuteistas. Kaip minėta, teisės taikymo požiūriu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas aiškinamas kaip norma, kurioje kalbama ne apie bet kokį asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams laikyti ir nešiotis, nors ir ne visuomet teigiamai charakterizuojamą, o apie asmenį, kurį liečia jį charakterizuojantys duomenys, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Vadinasi, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyti duomenys apie pareiškėją turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytoms vertybėms.

Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė rašytinius įrodymus, kurie jį teigiamai charakterizuoja. Pareiškėjo atžvilgiu inicijuotų baudžiamųjų persekiojimų formalus įvardijamas sprendime negali būti laikomi charakterizuojamais duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjo keliamą grėsmę sau ir visuomenei. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei pareiškėjas kartu su prašymu dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus nepateikė jokios save teigiamai charakterizuojančios medžiagos, atsakovas galėjo šių įrodymų pareikalauti iš pareiškėjo ar surinkti iš viešai prieinamų registrų.

Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

Pažymėtina, jog valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą, taip pat privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas galiojančio teistumo neturi, dėl gero elgesio, teismo įpareigojimų vykdymo, pareiškėjui prieš terminą buvo nutraukta vykdoma probacija, pareiškėjo nusikalstamumo rizika yra žema, pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kad nusikalstamomis veikomis nukentėjusiesiems padarytą žalą atlygino. Nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės priimant ginčijamą sprendimą nebuvo vertinamos. Akivaizdu, jog motyvai, kurių pagrindu buvo atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui nešiotis ir laikyti ginklą nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto veikimo srities požiūriu. Pažymėtina ir tai, kad laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių veikų padarymo, yra ganėtinai ne trumpas, todėl teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami siekiant pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Tokios nuostatos laikomasi ir LVAT praktikoje (žiūrėti, pavyzdžiui 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos (ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojanti minėto įstatymo 10 straipsnio nuostatos ) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėjas prašo įpareigoti Panevėžio AVPK išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018; kt.).

Todėl patenkinus pareiškėjo skundo pagrindinį reikalavimą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. J. 2020 m. gruodžio 28 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“, atsižvelgiant į galimai pasikeitusias faktines aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. J. 2020 m. gruodžio 28 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.