Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Liudos Arlauskienės, Broniaus Januškos, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant vertėjai Birutei Dermeikytei, pareiškėjo atstovui advokatui R. P., atsakovės atstovui Ryčiui Vosyliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. (O. T.) skundą atsakovei Lietuvos kelių policijos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮ „Regitra“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad 2007 m. kovo 22 d. O. T. galiojo Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – VFR) priimtas sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, tačiau šis draudimas, kuris galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 11 d., buvo priimtas Lietuvos Respublikoje 2007 m. kovo 26 d. išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. T. y. iš O. T. buvo paimtas jau Lietuvos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas, todėl ši aplinkybė negali turėti įtakos sprendžiant to paties vairuotojo pažymėjimo išdavimo teisėtumą ir į ją negalėjo būti atsižvelgiama priimant skundžiamą sprendimą. Nurodytas aplinkybes galės patvirtinti tik tuomet, kai gaus VFR priimto teismo, kurio pagrindu O. T. buvo grąžintas Lietuvos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas, sprendimo kopiją ir vertimą.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 2.12 str. nuostatos detaliai reglamentuoja kriterijus, pagal kuriuos galima nustatyti, kur yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Nustatant, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena ir kurią vietą jis laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta, būtina atsižvelgti į objektyvius ir subjektyvius kriterijus. Objektyviai yra nustatyta, kad O. T. 2006 m. kovo 22 d. buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, keletą mėnesių čia gyveno pastoviai, o po to kartais lankydavosi. Teigia, kad Tarnyba spręsdama O. T. nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą nurodytu laikotarpiu, visiškai neatsižvelgė į subjektyvius kriterijus, kurie yra asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta, t. y. į subjektyvią asmens nuostatą, jo asmeninę nuomonę. Tai, kad O. T. vienu ar kitu momentu nebuvo Lietuvos Respublikoje ar buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje negali daryti įtakos sprendimui apie tai, kokia jo nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2345/2011.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta iki 2004 m. rugpjūčio 11 d., 2005 m. jis laikė teises VFR, tačiau neišlaikė, o 2007 m. Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas. Nuo 2005 m. balandžio 19 d. iki 2009 m. balandžio 15 d. pareiškėjas Vokietijoje išduoto vairuotojo pažymėjimo neturėjo, nes 2005 m. neišlaikė egzamino vairuotojo teisėms gauti. Nurodė, kad yra tikslinga nustatyti pareiškėjo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje subjektyvinę pusę.

Nesutinka su skunde pateiktu argumentu, kad VFR priimtas sprendimas, draudžiantis O. T. vairuoti transporto priemones, kuris galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 11 d., buvo priimtas dėl 2007 m. kovo 26 d. Lietuvoje išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini). VFR institucijos pateikto išrašo iš vairuotojų duomenų bazes 8 puslapyje matosi, kad atidėjimo terminas (laikotarpis, kurio metu apribojamos asmens teises) pratęstas iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. Osnabriuko prokuratūra apie šį sprendimą pranešė 2005 m. lapkričio 8 d., t. y. tuo metu, kai Lietuvoje O. T. vairuotojo pažymėjimas dar nebuvo išduotas.

Nurodo, kad vairuotojo pažymėjimo išdavimo atveju, svarbus yra Europos Bendrijų Tarybos Direktyvos dėl vairuotojo pažymėjimų 91/439/EEB (toliau – Direktyva) 9 straipsnyje įtvirtintas ir į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 588 patvirtintų Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punktą perkeltas nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas O. T. skundą dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 39-S-1627 pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b) punkte nustatyta, kad vairuotojo pažymėjimas yra išduodamas tik asmenims, kurių nuolatinė gyvenamojo vieta yra išduodančios valstybės narės teritorijoje, o Direktyvos 9 straipsnyje įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimas. Mano, kad O. T. neatitiko ir skunde nurodytos LR CK 2.12 str. 2 dalies sąlygų dėl nuolatinės gyvenamosios vietos.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamo ginčo dalykas Lietuvos kelių policijos tarnybos 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 39-IL-1573 „Dėl O. T. išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)“, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo atstovo 2010 m. balandžio 7 d. prašymo kreiptis į VĮ „Regitra“, kad 2007 m. kovo 26 d. O. T. išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) būtų paskelbtas galiojančiu (b. l. 5–8, 49–52).

Remiantis byloje ištirtais rašytiniais įrodymais (b. l. 23–47, 53–55) ir prijungtos administracinės bylos Nr. I-2175-561/2010 medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui VFR buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, kuris Lingeno miesto teismo 2000 m. spalio 24 d. sprendimu buvo atimtas (prijungtos administracinės bylos l. 4–9, 20–26). Pareiškėjas 2007 m. kovo 22 d. VĮ „Regitra“ pateikė prašymą išduoti (pakeisti) vairuotojo pažymėjimą (prašymo registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame nurodė gyvenamosios vietos deklaravimo adresą – (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip pat pasirašytinai pareiškė, kad: 1) prašyme nurodyti duomenys atitinka faktus; 2) nepriimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones; 3) jo vairuotojo pažymėjimas policijos nesulaikytas (prijungtos administracinės bylos l. 36). 2007 m. kovo 26 d. pareiškėjui buvo išduotas naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 26 d. (prijungtos administracinės bylos l. 34, 44).

Tarnyba, 2007 m. rugpjūčio 20 d. gavusi VFR atsakingos institucijos Kraftfahrt Bundesamt pateiktą oficialią informaciją ir vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2345/2011, atliko papildomą aplinkybių tyrimą, kurio metu nustatė, jog pareiškėjas nuo 2004 m. balandžio 26 d. gyvena VFR, Schuttorfo mieste, teisė vairuoti pareiškėjui buvo atimta dar 1997 m. vasario 6 d., dėl tyčinio vairavimo 2002 m. be vairuotojo pažymėjimo (du atvejai) teisė vairuoti buvo atimta iki 2004 m. rugpjūčio 11 d., Nordhorno pirmosios apylinkės teismo sprendimu teisės vairuoti atidėjimo terminas pratęstas iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. (b. l. 23–47). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad VFR atsakingos institucijos Kraftfahrt-Bundesamt 2007-08-20 ir 2011-10-20 raštuose pateikta skirtinga informacija, kad pareiškėjas Vokietijoje, Schuttorfo mieste gyvena nuo 2004 m. balandžio 26 d., kitu atveju nurodoma, kad pareiškėjas – gyvena nuo 2004 m. birželio 26 d. Prie Kraftfahrt-Bundesamt 2011 m. spalio 20 d. rašto Nr. 39-G-3400 pateikta informacija iš duomenų bazės apie pareiškėjo gyvenamąją vietą patvirtina, kad adresu: Pagenstr. 44, Schuttorf, Vokietija, pareiškėjas gyvena nuo 2004 m. birželio 26 d., todėl Kraftfahrt-Bundesamt 2011 m. spalio 20 d. rašte Nr. 39-G-3400 pateikta informacija dėl termino pradžios vertinama kaip rašymo apsirikimas.

Tarnyba nustačiusi, kad pareiškėjo 2007 m. kovo 22 d. VĮ „Regitra“ prašymo išduoti (pakeisti) vairuotojo pažymėjimą (prašymo registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) pateikimo metu ir vairuotojo pažymėjimo išdavimo metu galiojo VFR priimtas sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, be to, tuo metu pareiškėjas nuolat gyveno VFR, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitiko galiojusiose Taisyklėse nustatytų sąlygų vairuotojo pažymėjimui gauti, todėl nusprendė netenkinti pareiškėjo atstovo prašymo kreiptis į VĮ „Regitra“, kad pareiškėjui išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) būtų paskelbtas galiojančiu (b. l. 5–8, 49–52).

Ginčo teisinius santykius šiuo atveju reguliuoja Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (2006-12-12 įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2007-01-01) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 588 patvirtintos Vairuotojų pažymėjimų išdavimo ir keitimo taisyklės (2006-01-31 taisyklių redakcija, įsigaliojusi nuo 2006-02-05), kurių nuostatos suderintos su 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų.

1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad joks asmuo negali turėti daugiau kaip vienos valstybės narės vairuotojo pažymėjimo. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Vairuotojų pažymėjimų išdavimo ir keitimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 22 punkte, kuriame įtvirtinta nuostata, jog asmuo gali turėti tik vieną vairuotojo pažymėjimą. Tų pačių taisyklių 15 punkte nustatyta, kad pareiškėjui, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones arba vairuotojo pažymėjimas paimtas įstatymų nustatyta tvarka, atėmimo (paėmimo) laikotarpiu draudžiama išduoti kitą vairuotojo pažymėjimą. Teisė vairuoti transporto priemonę atimama paaiškėjus, kad teisė vairuoti transporto priemonę buvo suteikta pateikus neteisingus asmens, jo sveikatos būklės duomenis ar kitokią neteisingą informaciją, lėmusią teisės vairuoti transporto priemonę suteikimą (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nagrinėjamu atveju yra svarbūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartyje Nr. A858-2345/2011 pateikti išaiškinimai, kurioje teismas analizuodamas ginčui aktualių teisės aktų nuostatas konstatavo, kad nei Direktyva, nei Taisyklės ginčui aktualiu metu nedraudė kreiptis dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo ir neribojo teisės gauti vairuotojo pažymėjimą tam tikroje ES valstybėje narėje (taip pat ir Lietuvos Respublikoje), jei prieš pateikiant tokį prašymą kitoje ES valstybėje narėje pareiškėjui buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas / apribota teisė vairuoti transporto priemones, tačiau procesinis sprendimas, kuriuo tokia teisė buvo atimta/ apribota, tam asmeniui nebesukelia teisinių pasekmių, t. y., jei toks asmuo ir toje ES valstybėje narėje, kurioje jam buvo atimta / apribota teisė vairuoti, praėjus tam tikram procesiniame sprendime nurodytam terminui, turi teisę kreiptis į atitinkamas tos valstybės narės institucijas ir, įvykdęs tos valstybės teisės aktų reikalavimus, turi teisę joje gauti /atgauti vairuotojo pažymėjimą, tačiau to nepadarė, t. y. toje valstybėje, kurioje jo teisė vairuoti buvo atimta (apribota), naujas vairuotojo pažymėjimas nebuvo išduotas (arba negrąžintas senas). Toks asmuo, atitinkantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, taip pat turi teisę kreiptis į kompetentingas Lietuvos Respublikos institucijas, ir, įvykdęs teisės aktų nustatytus reikalavimus, turi teisę gauti vairuotojo pažymėjimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyvos 7 straipsnio 5 dalyje nėra nurodoma, kad asmuo kuriam vienoje valstybėje narėje buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, tačiau vėliau jis buvo atimtas, apskritai jokiais atvejais neturi teisės kreiptis į kitos valstybės narės kompetentingas institucijas dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo. Tokia Direktyvos nuostata, ypač atsižvelgiant į Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą abipusio valstybių narių išduotų vairuotojų pažymėjimų pripažinimo principą, taip pat Direktyvos 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą ES valstybės narės teisę pagal savo vidaus teisę kai kuriais atvejais atsisakyti pripažinti kitų ES valstybių narių išduotus vairuotojo pažymėjimus siekiama užkirsti kelią asmenims piktnaudžiauti galimybe gauti vairuotojo pažymėjimus keliose valstybėse narėse taip išvengiant neigiamų jų institucijų priimamų sprendimų padarinių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnio 5 dalimi siekiama užkirsti kelią antrojo Bendrijos vairuotojo pažymėjimo išdavimui (žr. 2009 m. vasario 19 d. sprendimo Karl Schwarz (C‑321/07) 56 punktą). Taigi šios bylos kontekste tai reiškia, kad asmuo, kurio atžvilgiu VFR yra priimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, neturėtų teisės kreiptis ir gauti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje, tol, kol toks procesinis sprendimas minėtam asmeniui sukelia teisines pasekmes, t. y. tol, kol toks draudimas galioja. Tuo tarpu pasibaigus tokiame kitos valstybės narės procesiniame sprendime įtvirtintam draudimo galiojimo terminui, asmeniui nebelieka teisinių kliūčių kreiptis į ES valstybės narės, kurios nuolatinis gyventojas tuo metu jis yra (Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b) punktas ir 9 straipsnis) kompetentingas institucijas dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo, ir, jei toks asmuo atitinka Direktyvoje (be kita ko, Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje), tiksliau ją įgyvendinančiuose nacionalinės teisės aktuose, nustatytus reikalavimus bei įvykdo teisės aktų nustatytus įpareigojimus, turi teisę gauti vairuotojo pažymėjimą (žr., pvz., mutatis mutandis 2004 m. balandžio 29 d. ESTT sprendimo Felix Kapper (C‑476/01) 71, 78 punktus; 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą Frank Weber (C‑1/07), ypač 40 punktą; pirmiau minėto sprendimo Karl Schwarz (C‑321/07) 86 punktą).

Taigi, nepasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpiui asmuo negali kreiptis į atitinkamas institucijas, ir, įvykdęs teisės aktų nustatytus reikalavimus, vėl įgyti (atgauti) teisę vairuoti transporto priemones. Vokietijos Federacinės Respublikos institucijos pateiktas išrašas iš vairuotojų duomenų bazės ir VFR atsakingos institucijos Kraftfahrt-Bundesamt 2007-08-20 ir 2011-10-20 raštai (b. l. 23–47, 64) patvirtina, kad 1996 m. spalio 1 d. pareiškėjui Vokietijoje buvo išduotas vokiškas vairuotojo pažymėjimas, kuris pirmos instancijos teismo nutartimi 1997 m. vasario 6 d. buvo atimtas, vėliau pareiškėjas kelis kartus bandė atgauti vairuotojo pažymėjimą, tačiau neišlaikė medicininės-psichologinės ekspertizės dėl narkotikų, alkoholio vartojimo, kuri yra būtina, kai teisė vairuoti transporto priemones atimama dėl vairavimo esant neblaiviam, todėl 1998 m. spalio 13 d. ir 1999 m. balandžio 12 d. Vokietijos atsakingos institucijos atsisakė išduoti pareiškėjui vairuotojo pažymėjimą (išraše iš vairuotojų duomenų bazės padaryti įrašai, kad tokie sprendimai grindžiami medicinine-psichologine ekspertize, b. l. 43). 2000 m. pareiškėjas buvo teisiamas už tai, kad 2000 m. rugpjūčio 13 d. būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti vairavo automobilį, už tai jam buvo paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas iki 2002 m. vasario 14 d. 2002 m. už du tyčinius automobilio vairavimo atvejus (2002 m. balandžio 8 d.) be vairuotojo pažymėjimo pareiškėjui pareiškėjas buvo teisiamas ir jam paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 24 mėnesiams – iki 2004 m. rugpjūčio 11 d. Osnabriuko prokuratūros 2005 m. lapkričio 8 d. pranešimo pagrindu vairuotojų duomenų bazėje padarytas įrašas „Atidėjimo terminas pratęstas iki 2007-08-11“, kuris reiškia, jog pareiškėjas su 2007 m. kovo 22 d. prašymu išduoti (pakeisti) vairuotojo pažymėjimą (prašymo registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) į VĮ „Regitra“ kreipėsi, kai jo VFR vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas ir nustatytas atėmimo terminas – iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. (b. l. 45), todėl atsakovė tuo pagrindu, jog pareiškėjas, pateikęs prašymą išduoti jam vairuotojo pažymėjimą, pateikė neteisingus duomenis nenurodydamas, jog jo atžvilgiu VFR yra priimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, kas sąlygojo tai, kad pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai paskelbė negaliojančiu, bei atsisakė tenkinti pareiškėjo atstovo 2010 m. balandžio 7 d. prašymą. Pareiškėjo atstovo argumentai, kad 2005 m. pareiškėjas neišlaikė egzamino (medicininės-psichologinės ekspertizės) vairuotojo teisėms gauti laikytini pagrįstais, nes kaip matyti iš įvykių suvestinės (b. l. 40–41) 2005 m. balandžio 19 d. pareiškėjui atsisakyta išduoti vairuotojo pažymėjimą, tačiau prie to įvykio padarytas įrašas „Atidėjimo terminas pratęstas iki 2007-08-11“ reiškia, kad atsisakant išduoti vairuotojo pažymėjimą buvo pratęstas teisės vairuoti atėmimo terminas iki 2007-08-11 ir iki šio termino pabaigos pareiškėjas negalėjo kreiptis dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo.

Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b) punkte numatyta, jog vairuotojo pažymėjimas yra išduodamas tik asmenims, kurių nuolatinė gyvenamojo vieta yra išduodančios valstybės narės teritorijoje, o Direktyvos 9 straipsnyje įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimas, t. y. „nuolatinė“ gyvenamoji vieta yra vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena, t. y. bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jei asmuo darbo ryšių neturi, dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta, kurioje jis gyvena. Nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimas buvo perkeltas ir į Taisyklių 2 punktą, kurioje nustatyta, jog vairuotojo pažymėjimai išduodami asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, sveikatos būklė yra tinkama vairuoti tam tikros kategorijos transporto priemones (transporto priemonių kategorijos išvardytos taisyklių 1 priede) ir nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus. Taisyklėse nuolatinė gyvenamoji vieta yra vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena, t. y. bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba darbo ryšių neturintis asmuo dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta, kurioje jis gyvena.

Teismas sutinka su atsakovės 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime Nr. 39-IL-1573 padaryta išvada, kad pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, siekdamas gauti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje, nors faktiškai čia negyveno – nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji vieta vairuotojo pažymėjimo išdavimo Lietuvos Respublikoje metu kaip apibrėžta Direktyvos 9 straipsnyje ir Taisyklių 2 punkte, buvo VFR, o tai sudarė atskirą pagrindą paskelbti pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą negaliojančiu. Aplinkybę, kad vairuotojo pažymėjimo išdavimo Lietuvos Respublikoje metu pareiškėjas nuolat gyveno VFR, patvirtina byloje surinkti įrodymai: 2011 m. spalio 11 d. ir 2007 m. rugpjūčio 20 d. raštai, VFR institucijos pateikti duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, 2011 m. gruodžio 14 ir 19 d. A. Š. ir M. Š. paaiškinimai (b. l. 23–47, 53–54, 55, 64).

Minėtų faktinių aplinkybių visuma ir paminėtas teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą išvadai, kad atsakovės 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 39-IL-1573 „Dėl O. T. išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir įpareigoti atsakovę kreiptis į VĮ „Regitra“ su prašymu paskelbti pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) galiojančiu nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Atmesti pareiškėjo O. T. (O. T.) skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.