- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-10
- Bylos Nr.
- A-662-2772-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00113-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- O. T.
- Atsakovas
- Lietuvos kelių policijos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei „Regitra“
- Advokatai
- Rimantas Prėskienis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. T. (O. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. T. (O. T.) skundą atsakovui Lietuvos kelių policijos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei „Regitra“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas O. T. (O. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 14-16), prašydamas panaikinti Lietuvos kelių policijos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 39-IL-1573 „Dėl O. T. išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. 51190248“ ir įpareigoti Tarnybą kreiptis į VĮ „Regitra“ su prašymu Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro nuostatuose nustatyta tvarka paskelbti O. T. vairuotojo pažymėjimą Nr. 51190248 galiojančiu.
Paaiškino, kad skundžiamą sprendimą atsakovas priėmė dėl to, kad Tarnyba turėjo informacijos, jog pareiškėjas tuo metu turėjo ir kitą vairuotojo pažymėjimą, kuris jam buvo atimtas dėl vairavimo esant neblaiviam. Pažymėjo, kad 2007 m. kovo 22 d. jam galiojo Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – VFR) priimtas sprendimas, draudžiantis vairuoti transporto priemones, tačiau šis draudimas, kuris galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 11 d., buvo priimtas Lietuvos Respublikoje 2007 m. kovo 26 d. išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. 51190248 atžvilgiu. Iš pareiškėjo buvo paimtas jau Lietuvos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas, todėl ši aplinkybė negali turėti įtakos sprendžiant dėl to paties vairuotojo pažymėjimo išdavimo teisėtumo ir į ją negalėjo būti atsižvelgiama priimant skundžiamą sprendimą. Nurodytas aplinkybes galės patvirtinti tik tuomet, kai gaus VFR teismo priimto, kurio pagrindu pareiškėjui buvo grąžintas Lietuvos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas, sprendimo kopiją ir vertimą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio nuostatos detaliai reglamentuoja kriterijus, pagal kuriuos galima nustatyti, kur yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Nustatant, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena ir kurią vietą jis laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta, būtina atsižvelgti į objektyvius ir subjektyvius kriterijus. Objektyviai yra nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. kovo 22 d. buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Teigė, kad Tarnyba, spręsdama pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą nurodytu laikotarpiu, visiškai neatsižvelgė į subjektyvius kriterijus, kurie yra asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta, t. y. į subjektyvią asmens nuostatą, jo asmeninę nuomonę. Tai, kad pareiškėjas vienu ar kitu momentu nebuvo Lietuvos Respublikoje ar buvo VFR, negali daryti įtakos sprendimui apie tai, kokia jo nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2345/2011.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos kelių policijos tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 22).
Paaiškino, kad skundžiamame sprendime išsamiai pateiktos aplinkybės ir motyvai, kuriais vadovaujantis priimtas sprendimas netenkinti pareiškėjo atstovo 2010 m. balandžio 7 d. raštu pateikto prašymo. Nesutiko su skunde pateiktu argumentu, kad VFR priimtas sprendimas, draudžiantis pareiškėjui vairuoti transporto priemones, kuris galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 11 d., buvo priimtas dėl 2007 m. kovo 26 d. Lietuvoje išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. 51190248. Nurodė, kad atidėjimo terminas (laikotarpis, kurio metu apribojamos asmens teisės) pratęstas iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. Osnabriuko prokuratūra apie šį sprendimą pranešė 2005 m. lapkričio 8 d., t. y. tuo metu, kai Lietuvos Respublikoje pareiškėjui vairuotojo pažymėjimas dar nebuvo išduotas. Paaiškino, kad vairuotojo pažymėjimo išdavimo atveju svarbus Europos Bendrijų Tarybos Direktyvos dėl vairuotojo pažymėjimų 91/439/EEB (toliau – Direktyva) 9 straipsnyje įtvirtintas ir į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 588 patvirtintų Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktą perkeltas nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 39-S-1627 pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, jog vairuotojo pažymėjimas yra išduodamas tik asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra išduodančios valstybės narės teritorijoje, o Direktyvos 9 straipsnyje įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimas. Teigė, kad pareiškėjas neatitiko ir skunde nurodytos CK 2.12 straipsnio 2 dalies sąlygų dėl nuolatinės gyvenamosios vietos. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjui teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta iki 2004 m. rugpjūčio 11 d., 2005 m. lapkričio 8 d. nuspręsta pratęsti teisių atidėjimo (atėmimo) terminą iki 2007 m. rugpjūčio 11 d., o 2005 m. pareiškėjui neleista laikyti egzamino VFR, nes jis nepraėjo medicininės-psichologinės ekspertizės. Pažymėjo, kad VFR institucija nurodė, jog pareiškėjas nuo 2004 m. balandžio 26 d. gyveno VFR, gyvenamosios vietos nekeitė. Lietuvoje pareiškėjas 2006-2007 m. deklaravo gyvenamąją vietą Priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Regitra“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 65-66) sutiko su atsakovo pozicija, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad negalėtų įvykdyti pareiškėjo prašymo pripažinti vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, nes 2010 m. gegužės 7 d. VFR atsakinga institucija Kraftfahrt Bundesamt (KBA) informavo VĮ „Regitra“ apie lietuviškų vairuotojo pažymėjimų keitimą vokiškais, tuo pačiu grąžino pakeistus vairuotojo pažymėjimus – tarp jų ir O. T. vairuotojo pažymėjimą Nr. 51190248. Kadangi asmuo gali turėti tik vieną vairuotojo pažymėjimą, grąžintas vairuotojo pažymėjimas Nr. 51190248 buvo sunaikintas teisės aktų nustatyta tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjui VFR buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, kuris Lingeno miesto teismo 2000 m. spalio 24 d. sprendimu buvo atimtas. Pareiškėjas 2007 m. kovo 22 d. VĮ „Regitra“ pateikė prašymą išduoti (pakeisti) vairuotojo pažymėjimą (prašymo registracijos Nr. 249424), kuriame nurodė gyvenamosios vietos deklaravimo adresą – (duomenys neskelbtini). 2007 m. kovo 26 d. pareiškėjui buvo išduotas naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimas Nr. 51190248, galiojantis nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 26 d. Tarnyba, 2007 m. rugpjūčio 20 d. gavusi VFR atsakingos institucijos pateiktą oficialią informaciją ir vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2345/2011, atliko papildomą aplinkybių tyrimą, kurio metu nustatė, jog pareiškėjas nuo 2004 m. balandžio 26 d. gyvena VFR, teisė vairuoti pareiškėjui buvo atimta dar 1997 m. vasario 6 d., dėl tyčinio vairavimo 2002 m. be vairuotojo pažymėjimo teisė vairuoti buvo atimta iki 2004 m. rugpjūčio 11 d., teismo sprendimu teisės vairuoti atidėjimo terminas pratęstas iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VFR atsakingos institucijos 2007 m. rugpjūčio 20 d. ir 2011 m spalio 20 d. raštuose pateikta skirtinga informacija, jog pareiškėjas Vokietijoje, (duomenys neskelbtini) mieste gyvena nuo 2004 m. balandžio 26 d., kitu atveju nurodoma, kad pareiškėjas minėtoje vietoje gyvena nuo 2004 m. birželio 26 d. Prie 2011 m. spalio 20 d. rašto pateikta informacija iš duomenų bazės apie pareiškėjo gyvenamąją vietą patvirtina, kad adresu: (duomenys neskelbtini), Vokietija, pareiškėjas gyvena nuo 2004 m. birželio 26 d., todėl 2011 m. spalio 20 d. rašte pateiktą informaciją dėl termino pradžios teismas vertino kaip rašymo apsirikimą. Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjo 2007 m. kovo 22 d. VĮ „Regitra“ prašymo išduoti (pakeisti) vairuotojo pažymėjimą pateikimo metu ir vairuotojo pažymėjimo išdavimo metu galiojo VFR priimtas sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, be to, jog pareiškėjas nuolat gyveno VFR, padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitiko galiojusiose teisės aktuose nustatytų sąlygų vairuotojo pažymėjimui gauti, todėl nusprendė netenkinti pareiškėjo atstovo prašymo kreiptis į VĮ „Regitra“, kad pareiškėjui išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. 51190248 būtų paskelbtas galiojančiu.
Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Įstatymo) ir Taisyklių, kurios suderintos su 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų, nuostatas, nurodė, kad asmuo gali turėti tik vieną vairuotojo pažymėjimą. Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad pareiškėjui, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones arba vairuotojo pažymėjimas paimtas įstatymų nustatyta tvarka, atėmimo (paėmimo) laikotarpiu draudžiama išduoti kitą vairuotojo pažymėjimą. Teisė vairuoti transporto priemonę atimama paaiškėjus, kad teisė vairuoti transporto priemonę buvo suteikta pateikus neteisingus asmens, jo sveikatos būklės duomenis ar kitokią neteisingą informaciją, lėmusią teisės vairuoti transporto priemonę suteikimą (Įstatymo 15 str. 1 d. 2 p.). Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartyje Nr. A858-2345/2011 bei Europos Teisingumo Teismo (žr. 2009 m. vasario 19 d. sprendimo Karl Schwarz (C 321/07) 56 p.) pateiktais išaiškinimais, taip pat pažymėjo, kad asmuo, kurio atžvilgiu VFR yra priimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, neturėtų teisės kreiptis ir gauti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje tol, kol toks procesinis sprendimas minėtam asmeniui sukelia teisines pasekmes, t. y. kol toks draudimas galioja. Tuo tarpu pasibaigus tokiame kitos valstybės narės procesiniame sprendime įtvirtintam draudimo galiojimo terminui, asmeniui nebelieka teisinių kliūčių kreiptis į ES valstybės narės, kurios nuolatinis gyventojas tuo metu jis yra, kompetentingas institucijas dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo, ir, jei toks asmuo atitinka Direktyvoje, tiksliau ją įgyvendinančiuose nacionalinės teisės aktuose, nustatytus reikalavimus bei įvykdo teisės aktų nustatytus įpareigojimus, turi teisę gauti vairuotojo pažymėjimą (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo Felix Kapper (C 476/01) 71, 78 p.; 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą Frank Weber (C 1/07), 40 p.)
Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas darė išvadą, jog nepasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpiui asmuo negali kreiptis į atitinkamas institucijas, ir, įvykdęs teisės aktų nustatytus reikalavimus, vėl įgyti (atgauti) teisę vairuoti transporto priemones. Išanalizavęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas nurodė, jog pareiškėjas 2007 m. kovo 22 d. prašymu išduoti (pakeisti) vairuotojo pažymėjimą į VĮ „Regitra“ kreipėsi, kai jo VFR vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas ir nustatytas atėmimo terminas – iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. Todėl atsakovas tuo pagrindu, jog pareiškėjas, pateikęs prašymą išduoti jam vairuotojo pažymėjimą, pateikė neteisingus duomenis, nenurodydamas, jog jo atžvilgiu VFR yra priimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą Nr. 51190248 pagrįstai paskelbė negaliojančiu bei atsisakė tenkinti pareiškėjo atstovo 2010 m. balandžio 7 d. prašymą.
Teismas rėmėsi Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktu ir 9 straipsniu, Taisyklių 2 punktu bei bylos faktinėmis aplinkybėmis ir sutiko su atsakovo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime Nr. 39-IL-1573 padaryta išvada, kad pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, siekdamas gauti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje, nors faktiškai čia negyveno – nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji vieta vairuotojo pažymėjimo išdavimo Lietuvos Respublikoje metu buvo VFR, o tai sudarė atskirą pagrindą paskelbti pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą negaliojančiu.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad minėtų faktinių aplinkybių visuma ir paminėtas teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą išvadai, jog atsakovo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. 39-IL-1573 „Dėl O. T. išduoto vairuotojo pažymėjimo Nr. 51190248“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ir įpareigoti atsakovą kreiptis į VĮ „Regitra“ su prašymu paskelbti pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą Nr. 51190248 galiojančiu nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 92-93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Nurodo, kad teisės vairuoti (taip pat ir vairuotojo pažymėjimo) neteko 1997 m. vasario 6 d. Mano, kad vėlesni VFR institucijų sprendimai vertintini kaip nepagrįstai apsunkinantys pareiškėjo teises Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 straipsniu, kuriame nurodyta, jog asmuo, kuris vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti, negali netekti minėtos teisės. Dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pareiškėjas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nepateikta pakankamai įrodymų apie pareiškėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Mano, kad Tarnyba, spręsdama apie pareiškėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, visiškai neatsižvelgė į subjektyvius kriterijus, lemiančius asmens ketinimus konkrečią vietą pripažinti savo pagrindinių interesų vieta.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu (b. l. 103) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.
Pažymi, kad vairuotojo pažymėjimo išvadavimo atveju yra svarbus Direktyvos 9 straipsnyje įtvirtintas ir į Taisyklių 2 punktą perkeltas nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Regitra“ su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos 2011-12-21 sprendimo Nr. 39–IL–1573 „Dėl O. T. vairuotojo pažymėjimo Nr. 51190248“, kuriuo netenkintas O. T. atstovo advokato R. Prėskienio 2010 m. balandžio 7 d. pateiktas prašymas kreiptis į VĮ „Regitra“, kad 2007 m. kovo 26 d. pareiškėjui išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. 51190248 būtų paskelbtas galiojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII–2043 redakcija) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002-12-19 įsakymu Nr. 588 patvirtintos Vairuotojų pažymėjimų išdavimo ir keitimo taisyklės, kurių nuostatos suderintos su Tarybos 1991 m. liepos 29 d. direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų. Minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvirtinta, jog teisė vairuoti transporto priemonę atimama paaiškėjus, kad teisė vairuoti transporto priemonę buvo suteikta pateikus neteisingus asmens, jo sveikatos būklės duomenis ar kitokią neteisingą informaciją, lėmusią teisės vairuoti transporto priemonę suteikimą. Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad pareiškėjui, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones arba vairuotojo pažymėjimas paimtas įstatymų nustatyta tvarka, atėmimo (paėmimo) laikotarpiu draudžiama išduoti kitą vairuotojo pažymėjimą. Pagal tų pačių Taisyklių 22 punktą, asmuo gali turėti tik vieną vairuotojo pažymėjimą. Identiška nuostata įtvirtinta ir Tarybos 1991 m. liepos 29 d. direktyvos 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų 7 straipsnio 5 dalyje (joks asmuo negali turėti daugiau kaip vienos valstybės narės vairuotojo pažymėjimo).
Byloje nustatyta, kad Pareiškėjas 2007 m. kovo 22 d. VĮ „Regitra“ pateikė prašymą išduoti (pakeisti) vairuotojo pažymėjimą, kuriame nurodė gyvenamosios vietos deklaravimo adresą – Kairėnų g. 30, Vilnius, taip pat pasirašytinai pareiškė, kad: 1) prašyme nurodyti duomenys atitinka faktus; 2) nepriimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones; 3) jo vairuotojo pažymėjimas policijos nesulaikytas. 2007 m. kovo 26 d. pareiškėjui buvo išduotas naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimas Nr. 51190248, galiojantis nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 26 d. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2345/2011, atlikęs papildomą aplinkybių tyrimą nustatė, jog O. T. nuo 2004 m. balandžio 26 d. gyvena VFR, (duomenys neskelbtini)mieste, o teisė vairuoti transporto priemones pareiškėjui buvo atimta dar 1997 m. vasario 6 d., dėl tyčinio vairavimo 2002 m. be vairuotojo pažymėjimo (du atvejai) teisė vairuoti buvo atimta iki 2004 m. rugpjūčio 11 d. bei Nordhorno pirmosios apylinkės teismo sprendimu teisės vairuoti atidėjimo terminas pratęstas iki 2007 m. rugpjūčio 11 d. Tai reiškia, kad vairuotojo pažymėjimo išdavimo metu pareiškėjui buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones.
Įvertinęs bylos aplinkybes, tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, siekdamas gauti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje, nors faktiškai čia negyveno – nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji vieta vairuotojo pažymėjimo išdavimo Lietuvos Respublikoje metu kaip apibrėžta Direktyvos 9 straipsnyje ir Taisyklių 2 punkte, buvo VFR, o tai sudarė atskirą pagrindą paskelbti pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą negaliojančiu. Aplinkybę, kad vairuotojo pažymėjimo išdavimo Lietuvos Respublikoje metu pareiškėjas nuolat gyveno VFR, patvirtina byloje surinkti įrodymai: 2011 m. spalio 11 d. ir 2007 m. rugpjūčio 20 d. raštai, VFR institucijos pateikti duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, 2011 m. gruodžio 14 ir 19 d. A. Š. ir M. Š. paaiškinimai, kurie paneigia pareiškėjo ir apeliacinio skundo argumentus dėl nuolatinės gyvenamosios vietos.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo O. T. (O. T.) įgalioto atstovo advokato Rimanto Prėskienio apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.