- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-12
- Bylos Nr.
- 2-1054/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00850-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Trečiasis asmuo
- V. G., V. K.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens V. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1016-480/2014 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „NBR“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Kirkiliavas“ įgalioto asmens G. G. pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „NBR“ bankroto pripažinimo tyčiniu, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. K. (V. K.) ir V. G., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartimi UAB „NBR“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Kirkiliavas“, kurio įgaliotas asmuo kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas pripažinti BUAB „NBR“ bankrotą tyčiniu.
Prašyme nurodė, kad įmonė disponavo didelėmis lėšomis ir dideliu turtu, tačiau, remiantis VMI surinkta medžiaga, BUAB „NBR“, vykdydama veiklą, sudarė sandorius, priešingus įmonės interesams, t. y. įformino daug sutarčių su įmonėmis, kurios realiai veiklos nevykdė, nemokėjo mokesčių, nedeklaravo PVM ir kt. VMI atliko patikrinimą ir surašė aktą, kuriame nurodyta, jog sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos iš tikrųjų neįvyko. Įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, nevykdė pareigos kelti bendrovei bankroto bylą, sąmoningai blogino BUAB „NBR“ finansinę padėtį, sudarydami nuostolingus ir nesąžiningus sandorius, pardavė turtą mažesnėmis negu rinkos kainomis susijusiems asmenims, teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. VMI patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėjimo vengimas. Iškėlus bankroto bylą, įmonės vadovas V. K. ir buvęs direktorius V. G. neatsiliepė į jiems administratoriaus siųstus įsakymus, neperdavė įmonės turto ir dokumentų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 24 d. nutartimi BUAB „NBR“ bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas, remdamasis Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. lapkričio 10 d. patikrinimo akto, 2010 m. sausio 4 d. sprendimo duomenimis, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad įmonė veiklą vykdė iki 2006 metų pabaigos ir nuo 2006 metų įmonėje nėra asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu. Teismas nustatė, kad BUAB „NBR“, atstovaujama V. G., 2005 m. gruodžio 2 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su R. G. (V. G. tėvu), kuria pardavė įmonės komercines patalpas už 56 360 Lt, nors patalpų vidutinė rinkos vertė buvo 398 000 Lt. Teismas sprendė, kad toks sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų ir sumažinta kaina.
VMI patikrinimo akto duomenimis, UAB „NBR“ įformino daug prekių (paslaugų) įsigijimo sutarčių su įmonėmis (UAB „Trakai“, UAB „Daidana“, UAB „Driada“, UAB „Myxum“, UAB „Transima“, UAB „Danbalt International“ ir kt.), kurios realiai veiklos nevykdė, patikrinimui buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikė, PVM nedeklaravo, mokesčių į biudžetą nemokėjo, nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, įmonės nerandamos buveinės ir veiklos vykdymo vietose, po sandorių įforminimo mokesčių administratoriaus iniciatyva buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro.
Teismas nustatė, kad įmonės vadovas V. K. ir buvęs direktorius V. G. į administratoriaus siųstus įsakymus nereagavo, turto ir dokumentų administratoriui neperdavė. Nors dokumentai nebuvo perduoti, tačiau teismas sprendė, jog aptartos faktinės aplinkybės leidžia prieiti išvadą, jog BUAB „NBR“ bankrotas yra tyčinis. Įmonė nesumokėjo į valstybės biudžetą 296 836,17 Lt mokesčių, nėra išsaugoti ir perduoti visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Tai, teismo įsitikinimu, įrodo, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Apgaulingas apskaitos tvarkymas konstatuotas ir VMI patikrinimo akte bei sprendime.
Teismas, faktinių bylos aplinkybių pagrindu, sprendė, kad V. G. ir V. K. nuosekliai ir kryptingai veikė, siekdami įmonės nemokumo, vengė atsiskaityti su kreditoriumi. Dėl neatsakingų BUAB „NBR“ vadovų veiksmų buvo prarastas įmonės turtas ir dokumentai. Teismas nustatė ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintus požymius, kuriems esant bankrotas pripažįstamas tyčiniu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Trečiasis asmuo V. G. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 34 d. nutartį ir pareiškimą dėl tyčinio bankroto atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
Nutartis naikintina dėl CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, nes teismas bylą išnagrinėjo nepranešęs jam (V. G.) apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Iš teismo nutarties nematyti, kad kiti byloje dalyvaujantys asmenys (VMI ar V. K.) būtų palaikę ar išreiškę nuomonę dėl tyčinio bankroto.Teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, jų tinkamai neįvertino ir padarė nepagrįstas bei prieštaringas išvadas. V. G. įmonės direktoriumi buvo nuo 2003 m. birželio 27 d. iki 2006 m. sausio 24 d. Vėliau direktoriumi paskirtas V. K.. Šiam buvo perduoti visi įmonės dokumentai, kurie 2007 metais iš jo buvo pavogti. Tai patvirtina bylos duomenys. Nusprendęs, kad atsakovo bankrotas tyčinis, teismas neanalizavo įmonės veiklos, jos sandorių, sudarytų nuo įregistravimo dienos (2003-07-04). Nors teismas neturėjo pakankamai duomenų, tačiau bankrotą pripažino tyčiniu. Kadangi dokumentai yra pavogti ir tretieji asmenys negali tinkamai apsiginti, turėjo būti konstatuota, jog prašymas dėl tyčinio bankroto neįrodytas.
Atsiliepimas
BUAB „NBR“ bankroto administratorius pateikė atsiliepimą, prašydamas skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Visoms bylos šalims buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Teismo šaukimai įteikti CPK 124 ir 130 straipsniuose nurodytais būdais.Nesutinka su apelianto argumentu, kad dokumentai nebuvo perduoti, nes pavogti ir tai ne vadovų kaltė. Apie vagystę niekam nebuvo pranešta, todėl neatmestina, jog dokumentai tyčia slepiami.Bylos duomenys įrodo, kad BUAB „NBR“ nesumokėjo į valstybės biudžetą 296 836,17 Lt mokesčių. Dokumentai administratoriui neperduoti. Tai leidžia prieiti išvadą, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Kauno apygardos teisme šiuo metu nagrinėjama civilinė byla, kurioje ginčijama nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp susijusių asmenų – UAB „NBR“, atstovaujamos V. G., ir jo tėvo R. G..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl BUAB „NBR“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliantas atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepranešęs apie posėdį trečiajam asmeniui V. G., todėl nutartis absoliučiai negaliojanti (CPK 329 str. 3 d. 1 p.), ir neanalizavo įmonės veiklos, jos sandorių ir padarė nepagrįstas išvadas dėl tyčinio bankroto.
Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų
CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.
Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs administratoriaus įgalioto asmens pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, 2014 m. sausio 13 d. VMI bei buvusiems įmonės vadovams V. K. ir V. G. išsiuntė pranešimus, kuriais nustatė 14 dienų terminą atsiliepimams į gautą pareiškimą pateikti (2 t., 67-71 b. l.). Byloje esanti pažyma įrodo, kad minėtas pranešimas trečiajam asmeniui V. G., išsiųstas adresu (duomenys neskelbtini) (tokį patį adresą apeliantas nurodo ir atskirajame skunde), 2014 m. sausio 16 d. buvo įteiktas (2 t., 79 b. l.). Tai patvirtina, kad apeliantui buvo žinoma apie teisme nagrinėjamą bylą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsiliepimo į pareiškimą apeliantas nepateikė. Bylos medžiaga įrodo, kad apie vyksiančio teismo posėdžio laiką ir vietą šalys buvo informuotos ir viešo paskelbimo būdu (2 t., 83 b. l.).
Šios faktinės aplinkybės paneigia apelianto skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjo neinformavęs trečiojo asmens – buvusio UAB „NBR“ vadovo V. G., todėl nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu
ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Įstatyme nenurodyta aplinkybių, kurioms esant, galima būtų teigti, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. Pažymėtina, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
Bylos duomenys įrodo, kad BUAB „NBR“ buvo įsteigta 2003 m. liepos 4 d. Nuo 2003 m. liepos 4 d. iki 2006 m. sausio 24 d. jai vadovavo V. G., o nuo 2006 m. sausio 26 d. iki 2007 m. sausio 1 d. – V. K.. Bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti įmonės dokumentai, ir tai pripažįsta apeliantas. Jokie finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti ir teismui, kuomet buvo sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas. Nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimo dieną (2013-10-23) BUAB „NBR“ neturėjo jokio nekilnojamojo turto, Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų neteikė, veiklos nevykdė. Šiuo metu yra patvirtintas vienintelis kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos 296 836,17 Lt finansinis reikalavimas.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi UAB „NBR“ patikrinimą, 2009 m. lapkričio 10 d. surašė patikrinimo aktą (1 t. 123-163 b. l.), kuris buvo patvirtintas Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. sausio 4 d. sprendimu (2 t., 4-31 b. l.). Šis sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas ir galioja. Remiantis VMI atlikto patikrinimo duomenimis, įmonė veiklą vykdė iki 2006 metų pabaigos. VMI buvo pateikti dokumentai, registrai ir sutartys už laikotarpį nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2005 m. vasario 28 d. Vėlesni buhalterinės apskaitos dokumentai pateikti nebuvo. Įmonės direktorius V. K. teigė, kad dokumentai pavogti iš parduotuvėje buvusios rakinamos spintelės. Jokių duomenų, įrodančių šią faktinę aplinkybę, teismui nepateikta. Nustatyta, kad dėl vagystės į tokius įvykius įgaliotą tirti instituciją nesikreipta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dokumentų vagystės faktas neįrodytas (CPK 177, 178 str.).
Iš VMI patikrinimo duomenų yra pagrindas teigti, kad BUAB „NBR“ neturėjo resursų, reikalingų veiklai vykdyti, t. y. neturėjo ilgalaikio materialaus turto, atsargų, tinkamos kvalifikacijos ir pakankamai darbuotojų, kad būtų užtikrinta tinkama įmonės veikla. Be to, BUAB „NBR“ įformino daugybę sutarčių dėl prekių ir paslaugų įsigijimo įmonėmis (UAB „Trakai“, UAB „Daidana“, UAB „Driada“, UAB „Myxum“, UAB „Transima“, UAB „Danbalt International“, UAB „Ardynas“, UAB „Industry sevice center“, UAB „Lirfina“, UAB „Tebesa“, UAB „Domiteksa“, UAB „Plastmė“, UAB „Viržis“ ir kt.), kurios realiai nevykdė veiklos, nemokėjo mokesčių į biudžetą. Mokesčių administratoriaus iniciatyva šios įmonės buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro. Pvz., nustatyta, kad BUAB „NBR“ tariamas prekių tiekėjas UAB „Trakai“ nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. kovo 31 d. nevykdė realios veiklos, neturėjo tam reikalingų išteklių ir prekių BUAB ,,NBR“ parduoti negalėjo. Ūkinės operacijos, nurodytos bendrovės įformintose PVM sąskaitose faktūrose tomis sąlygomis, kurios nurodytos, negalėjo įvykti, nes UAB „Trakai“ įformintas prekių pardavimas įvyko kitomis aplinkybėmis ir ne su BUAB „NBR“. UAB „NBR“ pirko iš UAB „Daidana“ avalynės verslo marketingo projektą 2004 m. gegužės 7 d. PVM sąskaitos faktūros pagrindu už 259 600 Lt. Nustatyta, kad minėtą 2004 m. gegužės 7 d. sąskaitą faktūrą pasirašęs direktorius J. P. UAB „Daidana“ įdarbintas 2004 m. gegužės 7 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo išrašyta sąskaita faktūra. Iki šio momento paminėtas asmuo niekur nedribo, nesimokė, draudžiamų pajamų neturėjo ir teigė, kad UAB „Daidana“ niekada nedirbo, o kas vykdė veiklą jo vardu, jam buvo neaišku. UAB „Plastalfa“ atsakovui BUAB „NBR“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ūkinės operacijos taip pat realiai neįvyko, nes sąskaitose įformintos prekės ir paslaugos nebuvo parduotos, minėta bendrovė (UAB „Plastalfa“) faktiškai ekonominės veiklos nevykdė. Nustatyta, kad BUAB „NBR“ ir UAB „Transima“ sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Transima“ įsipareigojo tiekti atsakovui moterišką lenkišką avalynę ir šios sutarties pagrindu išrašė PVM sąskaitas faktūras, tačiau VMI patikrinimo metu nustatyta, kad minėta bendrovė jokios veiklos realiai nevykdė, nes BUAB „NBR“ pati gabeno avalynę iš Lenkijos ir ją sandėliavo. Taigi nenuginčyto VMĮ patikrinimo metu buvo nustatyta, kad BUAB „NBR“ veiklos ir ūkinių operacijų realiai nevykdė, PVM sąskaitose faktūrose įformintos prekės ir paslaugos nebuvo parduotos. Išrašytais finansinės atskaitomybės dokumentais buvo tik imituojama, kad vykdoma PVM apmokestinama veikla, o teikiamose PVM deklaracijose, kuriose nurodytas pardavimo PVM yra artimas pirkimo PVM, buvo vengiama apskaičiuoti mokėtiną į biudžetą PVM. Dėl tokių veiksmų BUAB „NBR“ valstybės biudžetui nesumokėjo 296 836,17 Lt. Tokio dydžio patvirtintas kreditinis reikalavimas, kuris nėra nuginčytas.
Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ūkines operacijas BUAB „NBR“ vardu atliko direktorius V. G., direktoriaus pavaduotojas R. G. (V. G. tėvas) ir direktorius V. K., siekdami asmeninės turtinės naudos. Bendrovė iš esmės vykdė ne steigimo dokumentuose nurodytą veiklą. Ji (veikla) buvo naudojama visuomenei priešiškiems, neteisėtiems tikslams siekti. Visų šių faktinių aplinkybių nei apeliantas, nei kiti suinteresuoti asmenys nenuginčijo.
Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad BUAB „NBR“ vykdė ūkinę komercinę veiklą, kurią būtų siekiama uždirbti pajamų ar gauti kitokios ekonominės naudos, todėl yra pagrindas išvadai, kad BUAB „NBR“ valdymo organai nevykdė (netinkamai vykdė) įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sąmoningai blogino bendrovės finansinę padėtį, sudarydami neteisėtus ir nesąžiningus sandorius, netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinius dokumentus, dalies jų neišsaugodami, dėl ko nėra galimybės nustatyti tikrosios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir pan.
Įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, sprendžiama, kad atsakovo bankrotas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkte nurodytus tyčinio bankroto požymius.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad atsakovas buvo privestas prie bankroto tyčia, sąmoningai blogai ją valdant bei sudarant neteisėtus, nesąžiningus sandorius. Apeliantas nepateikė jokių šias nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių įrodymų, o teismo nutartį ginčijo prielaidomis.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas UAB „NBR” bankrotą tyčiniu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ją naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.