Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-307-764/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-12-02
Bylos Nr.: eI3-307-764/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00892-2019-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Almarūno prekyba“
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-307-764/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00892-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Almarūno prekyba“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Almarūno prekyba“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 553 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas).

Paaiškina, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma gamintoju/ importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Kaip numatyta Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia organizuoti ir / ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą, gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu – gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau – Organizacija) buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir yra išdavusi pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – Patvirtinimai). Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, kuriais remdamasis pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. Pareiškėja 2018 m. vasario 24 d. gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1502, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atliko pareiškėjos patikrinimą ir pateikė 2018 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. V-107 (toliau – Patikrinimo aktas). Pareiškėja 2019 m. sausio 11 d. Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Jose pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nepaisant pateiktų pastabų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2019 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 553 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo”, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 23987,24 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – Mokestis) sumą.

Teigia, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pareiškėja yra įvykdžius visas teisės aktų nustatytas pareigas, o Sprendimas priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžius Atliekų tvarkymo įstatyme ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t.y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavęs pakuočių atliekų tvarkymą. Taigi, pareiškėjai tinkamai ir laiku vykdžiusiam pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu pareiškėjai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos – pareiškėjos sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės. Konkrečiu atveju Sprendimu pareiškėja įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jo kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiais pagrindais Sprendimas yra neteisėtas iš esmės.

Nurodo, jog Vilniaus RAAD sprendimas, kurio pagrindu atliktas patikrinimas ir surašytas Patikrinimo aktas bei priimtas Sprendimas, yra neteisėtas šiais pagrindais: nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, nei Atliekų tvarkymo įstatymas apskritai nereguliuoja kolektyvaus atliekų tvarkymo organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų, todėl Vilniaus RAAD sprendimas, kuriuo remiantis priimtas Sprendimas, yra pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o Vilniaus RAAD sprendimui priimti atliktos procedūros peržengia šiai įstaigai suteiktos kompetencijos ribas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams); pagal ratio decidendi panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė būtent tokį teisės aiškinimą, kad įstatymo lygmens teisės aktai, reglamentuojantys mokestinius teisinius santykius, nesuteikia regiono aplinkos apsaugos departamentams teisės priimti tokio pobūdžio patvarkymų dėl dokumentų, reikšmingų sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims, o būtent Patvirtinimų panaikinimu Įmonei panaikinama mokestinė lengvata, nesant tam nei įstatyminio pagrindo, nei Vilniaus RAAD įgaliojimų priimti tokio pobūdžio sprendimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostata (55 punktu), negaliojusia ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu (pareiškėjai Patvirtinimai buvo išrašyti 2013-2015 m., jų pagrindu pareiškėja pateikė mokesčių už aplinkos teršimą deklaracijas už 2013-2015 m. bei pasinaudojo įstatyme numatyta mokesčio už aplinkos teršimą mokestine lengvata, ir tuo metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę regiono aplinkos apsaugos departamentams ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai pareiškėjos teisę į mokestinę lengvatą), todėl Vilniaus RAAD sprendimas pažeidžia lex retro non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas grubiai pažeidus Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus (Vilniaus RAAD 2013 m. atliekų tvarkytojo išduotų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013-09-01, ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti įrodančius dokumentus, o ne 2015-05-12 (sprendimas Nr. VR-17.5-35). Atitinkamais terminais tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 m. UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų kontrolės, o ne 2015-09-16 (sprendimas Nr. VR-17.5-63) ir 2016-08-22 (sprendimas Nr. VR-17.5-59)), tokiu būdu praėjus 3-5 metams yra panaikinami Patvirtinimai, buvę pareiškėjos realizuotos mokestinės lengvatos pagrindu, grubiai pažeidžia teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas į procedūras neįtraukus pareiškėjos ir taip pažeidus procedūras, turėjusias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą ir teisę būti išklausytai prieš priimant su pareiškėjos interesais susijusį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą); Vilniaus RAAD sprendimas lemia, kad pareiškėja patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams). Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto ir neteisėto Vilniaus RAAD sprendimo pagrindu. Kadangi tokiu būdu pareiškėja verčiama antrą kartą sumokėti Mokestį, nors įstatymu nustatytas pareigas yra tinkamai įvykdžius, Sprendimas yra naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams).

Pažymi, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas neatsižvelgus į pateiktas pastabas. Sprendime nurodoma, kad jis priimamas įvertinus gautas pareiškėjos pastabas. Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos). Konkrečiu atveju iš Sprendimo turinio apskritai nėra aišku ar atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė, jei taip, tai į kurias, pareiškėjos pastabas arba kodėl į jas neatsižvelgė – nepateikiami jokie argumentai, o tik abstrakčiai nurodoma, kad „įvertinęs įmonės 2019-01-11 pateiktas rašytines pastabas”. Toks Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl turėtų būto vertinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatoma, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pabrėžtina, kad pareiškėja teikdama Mokesčio deklaracijas disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą (pastarieji teikiant deklaraciją buvo galiojantys ir teisėti), o kaip buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, panaikinti (kas neva Sprendimu buvo padaryta), atitinkamai panaikinti ir mokesčio lengvatą, kuria pareiškėja pasinaudojo.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Atlikęs VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau - Organizacija) patikrinimą ir vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ str. 2 d. 1, 2 ir 7 p., 3 d., Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54 p. ir 55 p. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau - RAAD) priėmė 2018-02-22 sprendimą Nr. VR-19.3-2, kuriuo patvirtino 2017 m. lapkričio 21 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimo aktą Nr.VR- 19.2-63, tokiu būdu pripažindamas negaliojančiais VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašytus patvirtinimus (remiantis UAB „Metrail“ panaikintais įrodančiais dokumentais) apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą. Į minėtą 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VR-19.3-2 pripažintų neteisėtai išrašytų patvirtinimų sąrašą pakliuvo ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius. Todėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-1497 informavo pareiškėją apie pareigą iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, nes patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 p.). Nors pareiškėja plačiai akcentuoja, kad šis 2018 m. vasario 22 d. tuometinio Vilniaus RAAD sprendimas Nr. VR-19.3-2 yra apskųstas - tačiau savo ruožtu pažymi, kad jis galiojo tiek pareiškėjos patikrinimo metu, tiek šioje byloje skundžiamo Departamento direktoriaus 2019 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 553 priėmimo metu, tiek ir dabar. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu teismai nebuvo taikę jokių laikinųjų priemonių. Todėl juo vadovautasi kaip oficialiu, galiojančiu, kompetentingos institucijos priimtu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes. 2018 m. kovo 8 d. Aplinkos ministerija raštu Nr. (9-l)-D8(E)-62 pavedė regionų aplinkos apsaugos departamentams organizuoti mokestinius patikrinimus tų regionuose esančių gamintojų ir (ar) importuotojų, kuriems skirti patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą buvo panaikinti Vilniaus RAAD sprendimu. Nurodyta buvo pirmiausiai tikrinti deklaracijų po pranešime nurodyto termino pabaigos nepakoregavusius bei didžiausią metalinės pakuotės kiekį 2013-2015 metais patiekusius gamintojus ir (ar) importuotojus (toliau - GI). 2018 m. kovo 14 d. raštu Nr. (50-l)-D8-1553 Aplinkos ministerija rekomendavo mokestinius patikrinimus planuoti nuo 2018 m. balandžio 20 d. - taip ir buvo padaryta.

Nurodo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 1 d. numato, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas <...>; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Toks pat principas taikomas VMI viršininko ir aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaracijos FR0523 formos ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos užpildymo taisyklių 11 p. - pagal jį deklaracija gali būti tikslinama mokesčio mokėtojo iniciatyva arba pagal mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus), o pagal taisyklių 12 p. - mokesčio mokėtojas, gavęs mokesčių administratoriaus pranešimą apie pateiktoje deklaracijoje esančias klaidas (neatitikimus), privalo klaidas ištaisyti ir visiškai užpildytą patikslintą deklaraciją pateikti per pranešime nustatytą terminą. Kadangi pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (IKS) duomenis buvo matyti, kad pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raginimo Nr. (38-19)-VR- 1.7-1497 neįvykdė - mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013-2015 metus pats nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio remiantis faktiniu užduoties įvykdymu, todėl Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio pareigūnai išsiuntė pareiškėjai pranešimą apie planinį patikrinimą. Atlikus pareiškėjos patikrinimą 2018 m. gruodžio 12 d. buvo surašytas aplinkos ministro įsakymu nustatytos formos patikrinimo aktas Nr. VP-107 ir, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d., Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nurodyta formule paskaičiuotas privalomas sumokėti mokestis už taršą metalinės pakuotės atliekomis. Patikrinimo aktas pareiškėjai įteiktas, užtikrinta jo teisė teikti pastabas ir pan. (Mokesčių administravimo įstatymo 131 str.). Pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. pateikė pastabas dėl 2018 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akto Nr. VP-107. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktiką, mokesčių mokėtojui netikslinant (atsisakius patikslinti) deklaraciją, mokesčių administratorius, siekdamas paneigti mokesčių mokėtojo pateiktos deklaracijos duomenų teisingumą, privalo atlikti mokestinį patikrinimą ir priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiuoti mokesčius (2017-07-05 nutartis adm. byloje Nr. A-202-602/2017). LVAT yra pateikęs vertinimą dėl mokesčio administratoriaus veiksmų, kai mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas netinkamai užpildo deklaraciją (2016-07-01 nutartis adm. byloje Nr. A-621-858/2016; 2017-02-09 nutartis adm. byloje Nr. A-33-438/2017) - tokiais atvejais atliekamas mokestinis patikrinimas, užbaigiamas sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriame apskaičiuojami ir nurodomi sumokėti mokesčiai.

Pažymi, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 str. 2 d. - tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais. Tai ir buvo padaryta. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. imperatyviai nustatytas mokėtinas mokestis, kuris apskaičiuojamas, kai patikrinus mokesčio mokėtoją ir (ar) atliekų tvarkytojus ir (ar) organizacijas, nurodytas Atliekų tvarkymo įstatymo 34²² str., pripažįstami negaliojančiais (dėl viso ar dalies juose nurodyto atliekų kiekio) mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, nurodyti tvarkos aprašo 14 p., ir mokesčių mokėtojas netikslino deklaracijos. Atliekų tvarkymo įstatymo 34²¹ str. 2 d. ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. nustato GI teises, pareigas ir atsakomybės principą - GI atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo ir tolesnio sutvarkymo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. - atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas, atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, GI. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 1 d. 2 p., 4 p. pareiškėjai galioja teisė ir pareiga organizuoti pakuočių atliekų, kurios susidaro tiekiant vidaus rinkai supakuotus gaminius, surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti ir finansuoti jų tvarkymo išlaidas. Pagal to paties įstatymo 7 str. 3 d., 4 d. ir 5 d. nuostatas pareiškėjai suteikta teisė ir pasirinkimas organizuoti ir finansuoti pakuočių atliekų tvarkymą: individualiai arba kolektyviai. Pareiškėja pasirinko pakuočių GI nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti VšĮ “Žaliasis taškas“ - tačiau, pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, Pareiškėja gerai žinojo apie būtent jai, kaip GI, išliekančią pareigą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei neįvykdys Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (7 str. 3 d.). T.y., pareiškėja žinojo ir privalėjo žinoti būtent jam, kaip GI, teisės aktais pavestas užduotis, pareigas ir atsakomybes, įvertinti rizikas bei žinojo, kad mokestį mokėti privalėtų būtent jis, jei 2006 m. lapkričio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1168 nustatytos užduotys nebūtų tinkamai įvykdytos. Visos pakuočių atliekos privalo būti sutvarkytos faktiškai ir pagal Atliekų tvarkymo įstatymo reikalavimus, o ne išrašinėjami sutvarkymą liudijantys dokumentai, neįsitikinant ir neužtikrinant faktinio 2006 m. lapkričio 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1168 nustatytos užduoties įvykdymo. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d. numatyta, kad būtent GI, o ne kas nors kitas, privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jei nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d. taip pat nustato, kad GI atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis tik už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas faktiškai įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai ir, norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, GI Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi turėti dokumentus, realiai patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Taigi, mokesčio lengvatą suteikia tik tokie dokumentai, kurie įrodo faktini atlieku sutvarkymą (Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 7 d.) - tačiau šiuo atveju, kai yra panaikinti dokumentai, kurių pagrindu Pareiškėjas grindė savo teisę į mokesčio lengvatą, kai tie dokumentai pripažinti išrašytais neteisėtai ir nepagrįstai, ir kai visiškai aišku, kad Pareiškėjo tiektos pakuotės atliekos faktiškai sutvarkytos nebuvo, mokesčio lengvata netaikytina. Nesant galiojančių Pareiškėjo į vidaus rinką išleistų pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų Pareiškėjo deklaruojamiems kiekiams, aptartiems patikrinimo akte, Pareiškėjas privalo susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Jei pareiškėja laiko, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (Organizacija) netinkamai atliko su pareiškėja pasirašytos paslaugų sutarties sąlygas - pareiškėja turi teisę kreiptis regreso tvarka dėl patirtų išlaidų išsiieškojimo iš šio trečiojo asmens (po to - kai sumokės Departamento nurodytąjį mokestį), remdamasi sutartimi, sudaryta su VšĮ „Žaliasis taškas“. Tokia praktika yra žinoma ir, mūsų įsitikinimu, teisinga, išplaukianti iš LR CK 6.38 str. 1 d., CK 6.59 str. nuostatų. Todėl, jei pagal sutartį Organizacija, pati laisvai pasirinkdama sutarties vykdymo būdus ir priemones bei veikdama taip, kad tai labiausiai atitiktų pareiškėjos interesus, įsipareigojo pareiškėjai organizuoti pareiškėjos užsakymuose nurodytos pakuotės atliekų rūšies ir kiekio sutvarkymą bei įsipareigojo užtikrinti, kad teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjai būtų pateiktas patvirtinantis dokumentas apie pareiškėjos naudai faktiškai sutvarkytas atitinkamos rūšies pakuotės atliekas - taigi, jei Organizacija to neįvykdė ne tik sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir iki šiol - tai pareiškėja turi teisę reikalauti netesybų, kompensacijos iš sutarties sąlygų neįvykdžiusios šalies (Organizacijos). Tačiau, suprantama, pareiškėjos galimybė pasinaudoti regreso institutu nereiškia, kad ji neturi susimokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 m.

Paaiškina, jog skundžiamas Departamento direktoriaus 2019 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 553 nėra kokia nors bauda pareiškėjai, pareiškėjai netaikytas, pavyzdžiui, mokestis padidintu tarifu už nuslėptą taršą ar paskaičiuoti kokie nors delspinigiai, o tiesiog nurodyta įvykdyti įstatymų nustatytą prievolę - sumokėti mokestinę prievolę už 2013-2015 m. laikotarpį. T.y., nesant galiojančių pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų, pareiškėja privalo susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pagal išleistą pakuočių atliekų kiekį. Tai nėra joks antrą kartą reikalaujamas mokėti tas pats mokestis (nes, kaip jau minėta, pagal Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raginimą iki 2018 m. balandžio 20 d. susimokėti mokestį už taršą pakuotės atliekomis pareiškėja mokesčio nesumokėjęs iki šiol). Mokesčių administravimo įstatymo 68 str. 1 d. nustato - mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šis principas nepažeistas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.) - tačiau Pareiškėjas nepateikė jokio duomens, kad faktiškai pakuočių atliekos būtų buvę sutvarkytos tinkamai ir tinkamai būtų buvusi įvykdyta Vyriausybės nustatyta užduotis ar kad Pareiškėjas turi realiai pakuočių atliekų sutvarkymą liudijančius dokumentus. Pareiškėjas yra Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d. adresatas ir jam galioja mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį už 2013-2015 metus. Departamento direktorius skundžiamą 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 553 dėl 2018-12-12 patikrinimo akto patvirtinimo Nr. VP-107 priėmė laikydamasis Mokesčių administravimo įstatymo nustatytų terminų (132 str.) ir tvarkos, sprendimas priimtas vadovaujantis teisės normomis, faktiniais turimais duomenimis ir sprendimo priėmimo metu galiojusiais kitais administraciniais aktais.

Departamentas rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, jog susipažinus su LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, kuria panaikino 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu, todėl reikalinga perskaičiuoti patvirtinimais, kurie VšĮ „Žaliasis taškas“ buvo išrašyti gamintojams ir importuotojams UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994- 4687 (iš viso 10 vnt.) pagrindu, paliekamą galioti atliekų kiekį. Atlikus perskaičiavimą, už 2013 m. pareiškėjos sutvarkytas metalines pakuotes, paliktas galioti atliekų kiekis yra 0,089 t, todėl perskaičiavus 2013 m. mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, jis yra – 11359,00 (buvo apskaičiuota 11744,00 eur) eurai. Pripažinus pareiškėjai išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus neteisėtais, pareiškėja, kad galėtų pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatyta mokestine lengvata, privalėjo pateikti įrodymus, jog visos jos atliekos, kurios jai buvo nustatytos sutvarkyti (Vyriausybės nustatytos užduotys), buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog visos jos atliekos buvo realiai sutvarkytos. VŠĮ „Žaliasis taškas“ taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjos priduotos metalinės pakuotės per 2013 metus, už kuriuos ji išrašė metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 85 punktą ir už 2013 m. perskaičiavus mokėtiną metalinių pakuočių mokestį, pareiškėjai už 2013-2015 metus išlieka pareiga sumokėti 23603,00 (Sprendimu buvo apskaičiuota 23987,00 eur) euro mokestį už aplinkos teršimą PET ir metalinės pakuotės atliekomis. Pažymi, kad su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nesutinka, išskyrus dėl mokesčio apskaičiavimo už 2013 metus, ir mano, kad jie yra nepagrįsti. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, teismo prašo Departamento 2019 m. vasario 8 d. priimtą sprendimą Nr. 553 patvirtintą 23987,00 eurų apskaičiuotą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumažinti iki 23603,00 eurų sumos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, procesiniai dokumentai jai įteikti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma gamintoju/ importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Kaip numatyta Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia organizuoti ir / ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą, gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu – gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir yra išdavusi pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, kuriais remdamasis pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Pareiškėja 2018 m. vasario 24 d. gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1502, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus.

Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atliko pareiškėjos patikrinimą ir pateikė 2018 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktą Nr. V-107.

Pareiškėja 2019 m. sausio 11 d. Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Jose pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2019 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 553 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo”, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 23987,24 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ Žaliasis taškas skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. rugsėjo 29 d. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog atlikus perskaičiavimą, už 2013 m. pareiškėjos sutvarkytas metalines pakuotes, paliktas galioti atliekų kiekis yra 0,089 t, todėl perskaičiavus 2013 m. mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą, jis yra – 11359,00 (buvo apskaičiuota 11744,00 eur) eurai. Pripažinus pareiškėjai išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus neteisėtais, pareiškėja, kad galėtų pasinaudoti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatyta mokestine lengvata, privalėjo pateikti įrodymus, jog visos jos atliekos, kurios jai buvo nustatytos sutvarkyti (Vyriausybės nustatytos užduotys), buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog visos jos atliekos buvo realiai sutvarkytos. VŠĮ „Žaliasis taškas“ taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad faktiškai buvo sutvarkytos visos pareiškėjos priduotos metalinės pakuotės per 2013 metus, už kuriuos ji išrašė metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Atsižvelgiant į LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 85 punktą ir už 2013 m. perskaičiavus mokėtiną metalinių pakuočių mokestį, pareiškėjai už 2013-2015 metus išlieka pareiga sumokėti 23603,00 (Sprendimu buvo apskaičiuota 23987,00 eur) euro mokestį už aplinkos teršimą PET ir metalinės pakuotės atliekomis. Pažymi, kad su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nesutinka, išskyrus dėl mokesčio apskaičiavimo už 2013 metus, ir mano, kad jie yra nepagrįsti. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, teismo prašo Departamento 2019 m. vasario 8 d. priimtą sprendimą Nr. 553 patvirtintą 23987,00 eurų apskaičiuotą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumažinti iki 23603,00 eurų sumos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad ginčijamu atsakovo Sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti nuo 2013–2015 m. Šiuo aspektu jau minėta, kad nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė pastabas į Patikrinimo aktą. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį Sprendimą.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi ir 38 dalimi, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 straipsnio 1 punktas nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).

Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Iš Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

Įvertinus LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai 2014 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 2,227 t ir 2015 m. išduotas patvirtinimas dėl metalinės pakuotės kiekio 0,321 t yra pripažinti negaliojančiais. Dėl to pareiškėja neturi įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. įvykdyta, nes pareiškėja šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų.

Visgi, Departamentas, įvertinęs LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, perskaičiavo Sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2013–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata.

Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų. Pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas pažymi, jog Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės už 2013–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas pareiškėjai, nepagrindusiai teise pasinaudoti mokesčio lengvata, mokestis iš į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį.

Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad atsakovas galimai turėjo pozityvią pareigą savalaikiai tikrinti, tačiau to nepadarė, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties neįvykdę viešąja įstaiga „Žaliasis taškas“ buvo licencijuotas ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimas subjektas, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjos mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjai aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki Departamento patikrinimo akto surašymo nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pažymėtina, kad Departamentas perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą (perskaičiuota, atsižvelgiant į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį) už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 23603,00 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio nepateikė prieštaravimų, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Tad teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo sprendimo visa apimtimi, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) už 2013–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji perdavė PTO metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis, tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas iš dalies už 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. patvirtinimai yra negaliojantis, nenustačius, jog deklaruotos pakuotės atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktai nenumatė, jog pakuotės gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti jiems įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėjimo perduoti kitiems asmenims. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2013–2015 metus priskaičiavo pareiškėjai mokėtiną mokestį.

Pareiškėja nurodo, kad jau yra sumokėjusi trečiajam suinteresuotam asmeniui už pakuočių atliekų sutvarkymo organizavimą. Tokie mokėjimai atlikti vadovaujantis teisės aktais bei nepažeidžiant jokių reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja neįrodė (nepagrindė), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis. Tai, kad pareiškėja atliko mokėjimus pagal su VšĮ „Žaliuoju tašku“ sudarytą sutartį, nereiškia, kad mokestis buvo sumokėtas. Kadangi ji negali įrodyti, kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis, todėl ji negali būti ir atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų vykdymo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 23987,00 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 23603,00 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Iš dalies patenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Almarūno prekyba“ skundą.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 553 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 23987,00 Eur mokesčio sumą iki 23603,00 Eur.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana Butrimaitė Egidija Puzinskaitė Eglė Žulytė-Janulionienė