Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Jankauskienė Proceso Nr. 1-13-3-00011-2015-8

2016 m. birželio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant nukentėjusiajai – privačiai kaltintojai K. K., jos atstovei advokatei Marytei Vietaitei, išteisintajam D. K., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Gudynui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios – privačios kaltintojos K. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat K. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o jos prašymas priteisti iš D. K. jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal BK 140 str. 1 d. tuo, kad 2014-01-10, apie 12 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini) sudavė K. K. į veidą, dėl to K. K. prarado sąmonę, jai buvo padarytos kraujosruvos viršutinės lūpos ir apatinės lūpos dešinės pusės gleivinėje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės dviejų pirmų dantų kandžių sumušimas ir vieno iš jų šaknies lūžimas, tuo buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. K. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., ir dėl šios veikos pastarasis išteisintas pagrįstai. Išteisindamas D. K., apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Nagrinėjant šią bylą pagal nukentėjusiosios-privačios kaltintojos apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas skunde nurodytiems argumentams patikrinti, t. y. buvo apklausta specialistė Ž. P., išteisintasis D. K. ir nukentėjusioji-privati kaltintoja K. K.. Tačiau naujų aplinkybių, kurios leistų suabejoti skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, nepaaiškėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. K. nekaltumo. Konstatavus, kad skundžiamu nuosprendžiu D. K. pagrįstai išteisintas pagal BK 140 str. 1 d., jo nekaltumas pagrįstas ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, taip pat rašytine bylos medžiaga, atmetami ir apeliacinio skundo motyvai, kad apylinkės teismas netinkamai, šališkai vertino įrodymus, visų jų pilnai neištyrė, taip pažeisdamas BPK 20 str. nuostatas, t. y rėmėsi tik D. K. nenuosekliais ir skirtingais parodymais dėl konfliktinės situacijos ir jėgos panaudojimo, o vykdytas tyrimas taip pat nebuvo skaidrus ir objektyvus.

Skunde teigiama, kad ekspertas A. A. G. konsultacinėje išvadoje, įvertinęs K. K. kūno sužalojimus visumoje, priėmė išvadą, kad jie pagal juridinę kvalifikaciją priklauso nesunkiam kūno sužalojimui, kadangi stipraus galvos sumušimo pasėkoje K. K. išsivystė reakcija į stresą bei autonominė somatoforminė disfunkcija ir dėl to K. K. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui. Tačiau tu tokiu skundo argumentu sutikti negalima. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio specialisto S. J. išvadoje Nr. G 46/14(06) nurodyta, kad K. K. apžiūrėta neurologo, okulisto, bet žymesnės patologijos nerasta, nerandama duomenų dėl galvos smegenų sutrenkimo, specifinis gydymas iš neurologinės pusės nereikalingas, patologinių refleksų, meninginių reiškinių nėra, galviniai nervai be patologijos. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad medicinos specialisto A. A. G. išvada dėl autonominės somatoforminės disfunkcijos K. K. grindžiama tik Varėnos ligoninės medikų klinikine diagnoze, kuri padaryta iš esmės remiantis vien pačios nukentėjusiosios subjektyviais nusiskundimais. Šių nusiskundimų objektyviai nepatvirtino nei iškart po įvykio Alytaus apskrities ligoninės neurologo 2014-01-10 apžiūros duomenys, nei specialisto S. J., nei Varėnos poliklinikos neurologo apžiūros duomenys: objektyviai nistagmo nėra, galviniai nervai be ypatumų, neurologinės židininės simptomatikos, meninginių reiškinių, patologinių simptomų nėra, Rombergo simptomas neigiamas, koordinaciniai mėginiai tikslūs, kalba, eisena, orientacija nesutrikę, astenizuota, duomenų apie intrakranijinę hemoragiją, galvos smegenų kontūziją nėra, ekstrinių indikacijų hospitalizacijai, galvos smegenų KT atlikimui nerasta, neurologų nurodyta, kad specifinis gydymas iš neurologinės pusės nereikalingas. Šiuos duomenimis patvirtino ir teisme apklaustas K. K. po įvykio apžiūrėjęs gydytojas neurologas A. L., kuris teigė, kad pagal tokias indikacijas asmens nereikia guldyti į ligoninę. Todėl daroma išvada, kad medicinos specialisto A. A. G. padaryta išvada dėl autonominės somatoforminės disfunkcijos K. K. išsivystymo, kas, pastarojo mediko vertinimu, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, kelia abejonių. Aplinkybes, susijusias su K. K. kūno sužalojimo masto nustatymu pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, ir pagrįstai padarė išvadą, jog nėra pagrindo A. A. G. išvada remtis ir pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą.

Vertinant byloje esančio D. K. mobiliuoju telefonu daryto pokalbio su K. K. garso įrašo, kaip įrodymo patikimumą šioje byloje pažymėtina, kad šis įrodymas vertinamas kitų byloje esančių duomenų kontekste. Todėl įvertinus apylinkės teisme ištirtus ir įvertintus įrodymus galima teigti, kad D. K. mobiliuoju telefonu daryto pokalbio su K. K. garso įrašas dėl jo autenktiškumo ir patikimumo abejonių nekelia. Iš šiame įraše, būtent paskutinėje dalyje Track4, užfiksuotų konkrečių pokalbio detalių apie atleidimo datą – mėnesio 24 d., 713 litų dienpinigių permoką akivaizdu, kad pokalbis vyko tarp D. K. ir K. K. būtent jo nurodytu laiku ir vietoje, nes pati nukentėjusioji parodė, jog buhalterė prieš pat jos ir kaltinamojo susitikimą paruošė įsakymus dėl tokių labai konkrečių sumų, apie kurias jis prieš tai negalėjo žinoti. Įrašo pabaigoje girdimas signalas, galimai pranešantis apie atidarytas duris, vyriškas balsas pasako „viso gero“, moteriškas balsas taip pat atsisveikina, trinkteli durys. Viso įrašo metu jokių duomenų apie smūgio sudavimą nėra. Tuo tarpu apie ginklą yra kalbama Track2 įrašo dalyje, po užfiksuotų vyro prašymo negąsdinti tuo savo pistoletu ir klausimo, ar gal jį čia dabar vietoje nušaus, moters balsas toliau reikalauja išeiti iš kabineto, pokalbis vyksta toliau, apie jokį smūgį nekalbama. Šį garso įrašą telefone D. K. policijai pateikė iškart nuvykęs, jis niekur nuo budėtojų dalies iki paimant tyrėjai iš jo mobiliojo ryšio telefoną įrašo kopijai padaryti pasišalinęs nebuvo, sąlygų suklastoti tokį pokalbio įrašą neturėjo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir apklausus D. K. dėl garso įrašo darymo aplinkybių jis nurodė, kad įrašą darė slaptai, jo darymo metu, turėdavo paimti tušinuką pasirašyti, turėdavo paspausti pauzę telefone, kurį laikė po stalu, net nematydavo, kad paspaudė. Tik išėjęs iš kabineto pamatė, kad yra keturi failai, o ne vienas. Kaip ketvirtas failas vėliau išsitrynė iš jo telefono – jis nežino, bet mano, kad policijos komisariate tą įrašą perkėlė į kompiuterį, o ne nukopijavo, nes jam pačiam nebuvo jokio reikalo jį ištrinti. Išėjęs iš kabineto kreipėsi į policiją po 10 min., policijoje telefoną pateikė iš karto, bet jis iš karto paimtas nebuvo, buvo padarytos tik kopijos nusinešus į policijos laboratoriją, o telefonas grąžintas. Šie parodymai teisėjų kolegijai abejonių nekelia, nes jie atitinka kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta specialistė Ž. P. patvirtino, jog galimai paskutinysis, t. y. ketvirtasis garso įrašas nėra ištisinis. Jis nutrūkti galėjo dėl pauzės paspaudimo. Dėl to, jog nėra originalaus įrašo – pasakyti, ar šis įrašas sumontuotas, ar ištisinis ar ne – galimybės nėra, todėl išvada duota tik tikėtina. Tačiau tyrimui pateikta kopija ir ištrintas telefone failas yra tokios pačios trukmės. Įvertinus šias aplinkybes, kolegija įsitikinusi, jog nėra pagrindo pateiktą garso įrašą laikyti nepatikimu įrodymu, todėl laikosi nuomonės, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiuo garso įrašu ir padarė pagrįstą išvadą, jog jis patvirtina aplinkybę, kad D. K. pokalbio su K. K. metu jokių duomenų apie smūgio sudavimą: smūgio garsą, nukentėjusiosios nugriuvimą – nėra. Priešingai iš šio įrašo galima daryti išvadą, jog po abiejų asmenų pokalbio D. K. atsisveikino ir išėjo iš kabineto. Šie duomenys paneigia, nukentėjusiosios parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo metu, jog nuo smūgio ji prarado sąmonę ir atsipeikėjo viena gulėdama po stalu bei apeliacinės instancijos posėdžio metu – jog po smūgio su D. K. nekalbėjo. Įvertinus šias aplinkybes kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo motyvus, kad Alytaus AVPK iš mobilaus ryšio telefono ,,Nokia E52“ į kompaktinį diską perkelti duomenys yra nepatikimi, taip pat motyvus, kad neaišku, kodėl garso įrašas nėra vientisas (neištisinis), kad jis gautas neteisėtai, kad nesiimta visų būtinų priemonių, išsaugoti šio garso įrašų originalui. Skundo argumentai, kad teismas nesiaiškino, kodėl LTEC pateikto MRT vidinėje atmintyje garso įrašų nėra, SD-R garso įrašas (įrašai) nebuvo pateikti teisme perklausimui bei nepateiktas pats telefonas su garso įrašais, ekspertams nebuvo pavesta išsiaiškinti, kam priklauso garso įrašuose girdimi balsai – taip pat atmetami, kadangi šias aplinkybes pakankamai išsamiai paaiškino ekspertė Ž. P., o iš K. K. parodymų teisme matyti, jog ji iš esmės neginčijo, jog tiriamieji pokalbiai yra pokalbiai tarp jos ir D. K., ką be kita ko patvirtina ir pokalbių turinys.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių D. K. kaltę padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Todėl jis pagrįstai išteisintinas pagal BK 140 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš to seka, kad nėra pagrindo tenkinti K. K. apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio naikinti, priimant naują nuosprendį bei išsprendžiant jos civilinio ieškinio klausimą, kaip to skunde prašo K. K..

Motyvuojamoji dalis

Dėl proceso išlaidų

Byloje gauti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. K., išlaidas atitinkamai sudaro 57,90 Eur ir 57,90 Eur (t. 2, 98, 106 b. l.). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno Skyriaus prašymai priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintini.

Byloje taip pat gautas ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus raštas, iš kurio matyti, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos K. K., išlaidas sudaro 124,25 Eur (t. 2, 131 b. l.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad K. K. privatus kaltinimas teisme nepasitvirtino, jos apeliacinis skundas atmetamas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo iš D. K. priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno Skyriaus prašyme nurodytas turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios – privačios kaltintojos K. K. apeliacinį skundą atmesti.