Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-63-1385-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-02
Bylos Nr.: A-63-1385-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01449-2011-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Dalia Višinskienė
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje

Kategorijos

17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A63 – 1385/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01449-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaiteidalyvaujant pareiškėjo atstovui Justui Eimontui,atsakovo atstovui Aivarui Daukantui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto ištyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1-2) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 01A-41-159 patvirtintos Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Apgyvendinimo tvarka) 7.1 punkto dalis, kurioje nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga“ ir 7.2 punktas, kuriame nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims“, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.623 straipsnio nuostatoms; pripažinus Apgyvendinimo tvarkos 7.1 punkto dalį ir 7.2 punktą prieštaraujančiais Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatoms – laikyti šiuos teisės akto nuostatų punktus panaikintais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas (socialinio būsto kategorijai nepriskiriamos tarnybinės gyvenamosios patalpos, bendrabučiai, nakvynės namai, gydymo ar globos (rūpybos) gyvenamosios patalpos). Civilinio kodekso 6.623 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbininkus, tarnautojus, studentus, moksleivius jų darbo ar mokymosi metu galima apgyvendinti bendrabučiuose. Bendrabučiai yra specialiai pastatyti ar šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai. Bendrabučių suteikimo ir naudojimosi jais tvarka nustatoma juridinių asmenų kolektyvinėse sutartyse. Organizacijose, kuriose tokia sutartis nesudaroma, ši tvarka nustatoma administracijos ir darbuotojų susitarimu, o mokslo ir mokymo įstaigose – šių įstaigų valdymo organų sprendimu. Atsižvelgdamas į nurodytas Įstatymo bei į Civilinio kodekso nuostatas, pareiškėjas mano, kad bendrabučiai yra darbuotojams, tarnautojams, studentams, moksleiviams apgyvendinti jų darbo arba mokymosi laiku specialiai pastatyti arba šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai, todėl negali būti naudojami kaip socialinis būstas. Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje nustatytas asmenų, galinčių apsigyventi bendrabučiuose, sąrašas yra baigtinis, todėl Apgyvendinimo tvarkos 7.1 ir 7.2 punktuose įtvirtinta teisė bendrabučius išnuomoti kitiems asmenims prieštarauja aukštesnės galios teisės akto nuostatoms ir turi būti panaikinta.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 8 – 12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad prašoma ištirti Apgyvendinimo tvarka nenumato, kad savivaldybės balanse esančios gyvenamosios patalpos (bendrabučiai) yra naudojamos socialinio būsto fondo tikslais, o gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimas nėra prilyginamas socialinio būsto suteikimui. Šį savo teiginį atsakovas grindžia Apgyvendinimo tvarkos 15 ir 19 punktų nuostatomis bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 40-581 patvirtintų Socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinio būsto skyriaus ir savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ socialinio būsto nuomos ir administravimo funkcijų tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8.2.1 ir 8.3.3 punktais. Tiek teisiškai, tiek ir faktiškai Vilniaus miesto savivaldybėje bendrabučiai nėra įtraukti į socialinio būsto fondą, o socialinis būstas gyventojams nėra teikiamas gyvenamosiose patalpose (bendrabučiuose), todėl Apgyvendinimo tvarkos 7.1 ir 7.2 punktai neprieštarauja Įstatymo nuostatoms. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju bendrabučių patalpos nebėra naudojamos pagal jų pradinę paskirtį, kuri buvo nulemta jų pastatymo metu ir nustatytos paskirties, todėl nėra pagrindo taikyti ir Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatas. Mano, kad toks Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatų aiškinimas, kaip jas aiškina pareiškėjas, t. y., kad bendrabučiuose gali gyventi tik darbininkai, tarnautojai, studentai, moksleiviai jų darbo ar mokymosi metu ir bendrabučiai yra specialiai šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybės neliečiamybę. Todėl neteisinga teigti, jog gyvenamosios patalpos (bendrabučiai) negali būti nuomojami šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga, našlaičiams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims. Asmenys, siekiantys išsinuomoti bendrabučius, negali būti diskriminuojami dėl socialinės, materialinės padėties, sveikatos būklės. Todėl pareiškėjas klaidingai aiškina teisės normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius. Mano, jog pripažįstant, kad bendrabučiai yra gyvenamosios patalpos, šių patalpų nuomos santykiams taikomas Civilinio kodekso XXXI skyrius „Gyvenamosios patalpos nuoma“. Taigi, pagal Civilinio kodekso normų prasmę, asmenims, nesusijusiems tarnybos, mokslo, darbo santykiais, nuomojant gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose turėtų būti taikomos bendrosios gyvenamųjų patalpų nuomos santykius reglamentuojančios normos. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog gyvenamoji patalpa (bendrabučiai) yra naudojami kaip socialinis būstas, o gyvenamieji namai bendrabučiai negali būti nuomojami asmenims, kurie nėra darbuotojai, tarnautojai, studentai ar moksleiviai. Nors bendrabučiai ir priskiriami prie gyvenamųjų namų, jie nėra laikomi socialiniu būstu, o savivaldybė, įgyvendindama savarankiškas funkcijas, turi teisę nustatyti jai nuosavybės teise priklausančio materialiojo turto, tame tarpe ir gyvenamųjų patalpų valdymo, naudojimo, disponavimo tvarką, kuri palengvina tokio turto racionalaus panaudojimo tvarką, užtikrina viešumą, prisideda įgyvendinant socialinės politikos problemas. Pažymėjo, jog ne visos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos laikomos socialiniu būstu. Šį teiginį patvirtina Įstatymo 2 straipsnis, kuriame aiškiai matyti įstatymo leidėjo pozicija dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos nekomerciniais pagrindais, t. y. asmenims nuomojamos gyvenamosios patalpos, neatsižvelgiant į jų gaunamas pajamas, o tai reiškia, jog gyvenamosios patalpos nuomojamos komerciniais tikslais. Tuo tarpu socialinis būstas nuomojamas tik nekomerciniais tikslais. Tai rodo, kad įstatymų leidėjas įpareigojo savivaldybes laikyti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis galiojančiomis, nepaisant to, ar nuomininkai atitinka socialinio būsto gavėjo statusą ar ne, o tai kartu reiškia, jog gyvenamąsias patalpas leista nuomoti komerciniais pagrindais. Taip pat pažymėjo, jog remiantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Turto valdymo įstatymas) 8¹ straipsnio nuostatomis, pareiškėjo reikalavimas gyvenamąsias patalpas bendrabučius nuomoti išimtinai tarnautojams, darbuotojams, studentams ar moksleiviams (o tokių nesant, laikyti patalpas nenaudojamas), yra nesuderinamas su įstatyme įtvirtintais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo valdant savivaldybės turtą principais. Todėl Vyriausybės atstovo reikalavimas apriboti savivaldybės, kaip turto savininkės, teises disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, yra neteisėtas. Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos nustatymas yra tiesiogiai susijęs su tam tikros lengvatos socialinės grupės asmenims suteikimu, siekiant palengvinti naštą labiausiai pažeidžiamai visuomenės grupei apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis iki socialinio būsto gavimo ar kitų gyvenamųjų patalpų gavimo, todėl Apgyvendinimo tvarkos priėmimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 3, 12 punktuose nustatytomis savarankiškomis savivaldybės teisėmis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 41 – 47) pareiškėjo prašymą tenkino ir pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 01A-41-159 patvirtintos Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos 7.1 punkto dalis, kurioje nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga“ ir 7.2 punktas, kuriame nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims“ prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatoms.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, padarė išvadą, kad atsakovas Apgyvendinimo tvarkos ginčijama 7.1 punkto dalimi ir 7.2 punktu neteisėtai nustatė tokį teisinį reglamentavimą, kuris keičia aukštesnės galios norminiame teisės akte – Civiliniame kodekse – nustatytą teisinį reglamentavimą. Todėl teismas sutiko su Vyriausybės atstovo pozicija, kad atsakovo patvirtintos Apgyvendinimo tvarkos 7.1 punkto dalyje ir 7.2 punkte neteisėtai interpretuojamos ir savavališkai, viršijant viešojo administravimo subjektui suteiktus įgaliojimus, išplečiama Civilinio kodekso 6.623 straipsnio 1 dalies nuostata. Teismas konstatavo, kad Civilinio kodekso 6.623 straipsnio 1 dalyje nustatytas asmenų, galinčių apsigyventi bendrabučiuose, sąrašas yra baigtinis, jame konkrečiai nurodyti asmenys, kuriems gali būti suteikta teisė gyventi bendrabutyje. Tokiais asmenimis įvardinti: darbininkai, tarnautojai, studentai ir moksleiviai, kurie bendrabutyje gali būti apgyvendinti jų darbo arba mokymosi laiku. Įvertinęs Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalies turinį ir atsižvelgdamas į tai, jog Apgyvendinimo tvarkos aprašo 7.1 ir 7.2 punktuose atsakovas nustatė teisę bendrabučius nuomoti šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga bei našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos, ir kitiems asmenims, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, patvirtinęs ginčo nuostatas, viršijo viešojo administravimo subjektui suteiktas teises, nes žemesnės galios teisės aktu (Tarybos sprendimu) nustatė tokį teisinį reglamentavimą, kuris keičia aukštesnės galios (Civiliniame kodekse) nustatytą reglamentavimą. Pažymėjo, kad teismo vertinimu, ginčijami Apgyvendinimo tvarkos 7.1 punkto dalis ir 7.2 punktas prieštarauja Civilinio kodekso 6.623 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog prašoma ištirti Apgyvendinimo tvarka nenumato, kad savivaldybės balanse esančios gyvenamosios patalpos (bendrabučiai) yra naudojamos socialinio būsto fondo tikslais, o gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimas nėra prilyginamas socialinio būsto suteikimui, todėl Apgyvendinimo tvarkos 7.1 ir 7.2 punktai neprieštarauja Įstatymo nuostatoms. Šiuo aspektu atkreipė dėmesį į tai, kad Vyriausybės atstovas neprašo ištirti Apgyvendinimo tvarkos 7.1 ir 7.2 punktų atitikimo Įstatymo nuostatoms ir prašo ištirti tik šių nuostatų atitiktį Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje įtvirtintai nuostatai. Todėl atsakovo atsiliepimo argumentai, kurie susiję su Įstatyme įtvirtintos sąvokos „socialinis būstas“ aiškinimu, nėra niekaip susiję su šios bylos ginčo dalyku. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga žodžio „bendrabutis“ reikšmė ir šio statinio tipo paskirtis, o ne sąvokos „socialinis būstas“ aiškinimas, todėl šiuos atsakovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir nesusijusius su ginčo dalyku. Įvertinęs atsakovo argumentus, kad Vyriausybės atstovo reikalavimas gyvenamąsias patalpas bendrabučius nuomoti išimtinai tarnautojams, darbuotojams, studentams ar moksleiviams (o tokių nesant, laikyti patalpas nenaudojamas), yra nesuderinamas su įstatyme įtvirtintais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo valdant savivaldybės turtą principais, teismas konstatavo, kad racionalumo ir efektyvumo principų turi būti laikomasi, nepažeidžiant aukštesnės galios teisės aktų, o konkrečiai šiuo atveju, Civilinio kodekso nuostatų, nes kodekse nėra numatyta kokių nors išlygų 6.623 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymui, t. y. nėra nukreipiama į jokius kitus teisės aktus ar jų nuostatas, kurios gali nustatyti kitaip, nei nustato kodeksas.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 50 – 54) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nesiaiškino ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų turinio, taip pat sprendime nevertino atsakovo argumentų dėl kitų asmenų, galinčių gyventi gyvenamosiose patalpose bendrabučiuose, todėl mano, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.Teismas visiškai nenagrinėjo Civilinio kodekso 6.623 straipsnio normos turinio, sistemiškai neanalizavo ir netaikė kitų Civilinio kodekso normų, reglamentuojančių civilinius nuomos santykius, nors ginčui taikytinas teisinis reguliavimas gali atsiskleisti Civilinio kodekso 6.623 straipsnį aiškinant tik kartu su kitomis Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis nuomos santykius (Civilinio kodekso 1.9 straipsnis). Teismas neatsižvelgė į Civilinio kodekso 6.577 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos remiantis savivaldybės institucijos sprendimu, nors Tarybos teisė savo sprendimu nustatyti, kam ir kokiais atvejais gali būti išnuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, yra įtvirtinta būtent šioje teisės normoje. Realizuodama būtent šioje teisės normoje įtvirtintą savivaldybės teisę Taryba turėjo ir turi teisę nustatyti, kokiai asmenų kategorijai gali būti išnuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos – bendrabučiai. Teismas neįvertino Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nepagrįstai konstatavo, kad Taryba neturi teisės skundžiamuose punktuose nustatyti, kokiai asmenų kategorijai ir kokiais atvejais bei sąlygomis gali būti išnuomojamos Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių bendrabučių gyvenamosios patalpos. Ginčijamos tvarkos priėmimas yra tiesiogiai susijęs su Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 3, 12 punktuose nustatytomis savarankiškomis savivaldybės teisėmis, todėl Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarka atsakovas įgyvendina vietos savivaldos funkcijas, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų.Teismas nevertino aplinkybės, jog gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose nuosavybės teise valdyti gali fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, valstybė ar savivaldybė. Tokiu atveju darytina išvada, kad bet kuris bendrabučio patalpos savininkas (ar tai būtų fizinis ar juridinis asmuo), vadovaujantis Civilinio kodekso 6.623 straipsniu bei pirmosios instancijos teismo argumentais, yra suvaržytas tokias patalpas nuomoti tik studentams, darbuotojams, mokiniams ir tarnautojams. Išaiškinimas, kad gyvenamosios patalpos bendrabučiuose gali būti nuomojamos tik Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje nustatytai asmenų grupei, nepagrįstai riboja nuosavybės teises, kadangi gyvenamųjų patalpų bendrabučiuose savininkas negali leisti tokiose patalpose gyventi kitiems asmenims, t. y. nuomininkams, kurie nėra studentai, moksleiviai, darbuotojai ar tarnautojai, kadangi gyventi bendrabutyje gali tik tokie asmenys, kurie priskiriami studentų, moksleivių, darbuotojų, tarnautojų kategorijai. Pažymi, kad šiuo metu bendrabutyje gyvena fiziniai asmenys, kuriems nuomojantis šias patalpas nėra keliamas reikalavimas būti studentu, moksleiviu, darbuotoju ar tarnautoju, todėl teismo teiginys, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip bendrabutį nuosavybės teise valdantis subjektas, turi teisę nuomoti bendrabučio patalpas tik studentams, moksleiviams, tarnautojams ar darbuotojams yra nepagrįstas, diskriminuojantis kito teisinio statuso savininkus ir neteisėtas. Pripažįstant, jog bendrabučiai yra gyvenamosios patalpos, šių patalpų nuomos santykiams taikomas Civilinio kodekso XXXI skyrius „Gyvenamosios patalpos nuoma”. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti sudaryta tarp skirtingų subjektų, kuriuos sieja arba nesieja kitokios rūšies teisiniai santykiai (tarnybos, darbo, mokslo) taip pat į tai, kad nuomos sutarties šalių komercinė, profesinė veikla yra neatsiejamai susijusi su gyvenamosios patalpos nuoma (viešbučiai, nakvynės namai, gyvenimas gydymo ir socialinės globos institucijų patalpose) Civilinio kodekso rengėjai išskyrė ir teisinius santykius, kurie susiklosto tarp darbuotojų, tarnautojų, studentų, moksleivių ir jiems gyvenamąsias patalpas suteikiančių juridinių asmenų, mokymo įstaigų, kitų organizacijų, kai patalpos suteikiamos specialiuose bendrabučiuose. Pažymi, kad visi Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje minimi asmenys, su kuriais gali būti sudaroma gyvenamosios patalpos nuomos bendrabutyje sutartis, su nuomotoju yra susiję ir kitais funkciniais (darbo, mokslo, tarnybos) ryšiais (santykiais). Todėl mano, kad įstatymų leidėjas Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje įtvirtinta norma siekė apibrėžti nuomos bendrabučiuose santykius tik tarp tokių asmenų, kurie susiję tarnybos, mokslo, darbo santykiais, tačiau nepaisant to, kad tokių asmenų sąrašas Civilinio kodekso 6.623 straipsnio 1 dalyje yra baigtinis, sistemiškai aiškinant aukščiau minėtas teisės normas ir vadovaujantis protingumo principu, negali būti laikoma, jog bendrabučio patalpos negali būti jo savininko sprendimu (ar juo būtų viešas juridinis asmuo ar bet koks kitas asmuo) nuomojamos jokių kitų kategorijų asmenims.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62-64) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Nesutinka su atsakovo argumentais, kad teismas neanalizavo Civilinio kodekso 6.623 straipsnio ir jo taikymo teismų praktikos, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Iš šios normos turinio akivaizdu, kad įstatymų leidėjas suformulavo Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje baigtinį bendrabučių nuomininkų sąrašą ir taip pat ir buvo nustatytas ir sąvokos „bendrabučiai” apibrėžimas, todėl teismas negalėjo aiškinti šių normų plečiamai ir pripažinti, kad savivaldybės taryba turi teisę numatyti, kad bendrabučių gyvenamosios patalpos gali būti nuomojamos ir kitoms, Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje nenumatytoms asmenų kategorijoms.Nesutinka su atsakovo teiginiais, jog teismas neatsižvelgė į Civilinio kodekso 6.577 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos remiantis savivaldybės institucijos sprendimu, nors tarybos teisė savo sprendimu nustatyti, kam ir kokiais atvejais gali būti išnuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, yra įtvirtinta būtent šioje teisės normoje. Civilinio kodekso 6.577 straipsnio 1 dalis numato, kad sutartis dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos gali būti sudaryta tik esant savivaldybės institucijos sprendimui sudaryti tokią sutartį. Kita vertus, jeigu ši Civilinio kodekso norma ir suteikia savivaldybės tarybai teisę nustatyti, kam ir kokiais atvejais gali būti nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, tai nereiškia, kad savivaldybės taryba priimdama sprendimus dėl gyvenamųjų patalpų nuomos, gali nesilaikyti teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.Nesutinka su atsakovo argumentais, kad tokiu būdu bendrabučio patalpos savininkas yra suvaržytas tokias patalpas nuomoti tik studentams, darbuotojams, mokiniams ir tarnautojams ir kad tokiu būdu yra ribojamos nuosavybės teises. Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje įtvirtinta, kad bendrabučiai yra specialiai pastatyti ar šiam tikslui (darbininkų, tarnautojų, studentų, moksleivių apgyvendinimui jų darbo ar mokymosi metu) įrengti gyvenamieji namai. Todėl teisės normų visumos analizė leidžia teigti, kad bendrabučiai yra specialios paskirties gyvenamosios patalpos, kurios įrengtos taip, kad būtų tinkamos darbininkų, tarnautojų, studentų, moksleivių apgyvendinimui jų darbo ar mokymosi metu, dėl to turi būti naudojamos tik jų paskirties apibrėžtam tikslui. Šiuo atveju nuosavybės teisė yra ribojama įstatymu (Civiliniu kodeksu) ir ji yra ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio (gyvenamųjų patalpų rūšis – bendrabutis). Remiantis įtvirtintu teisiniu reguliavimu, nurodytos patalpos nuomojamos tik Civiliniame kodekse numatytoms asmenų grupėms. Tuo atveju, jeigu gyvenamųjų patalpų bendrabučio savininkas norėtų patalpas naudoti kitiems tikslams, jis privalėtų pakeisti patalpų teisinę registraciją, o prireikus - ir atlikti jų rekonstrukciją. Todėl daro išvadą, kad ginčijamomis Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos nuostatomis atsakovas siekia naudoti gyvenamosios paskirties (bendrabučių) patalpas kaip gyvenamosios paskirties (butų) patalpas, tačiau neatlikdamas šių patalpų rekonstrukcijos ir teisinės registracijos pakeitimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su prašymu ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2003-12-03 sprendimu Nr. 01A-41-159 patvirtintos Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos (toliau – Apgyvendinimo tvarka) 7.1. punkto dalis, kurioje nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga“ ir 7.2. punktas, kuriame nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims“, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.623 straipsnio nuostatoms.

Prašyme nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 str. 7 dalyje nustatyta, kad „Socialinis būstas – nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas (socialinio būsto kategorijai nepriskiriamos tarnybinės gyvenamosios patalpos, bendrabučiai, nakvynės namai, gydymo ar globos (rūpybos) gyvenamosios patalpos)“. Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalyje nustatyta, jog „Darbininkus, tarnautojus, studentus, moksleivius jų darbo ar mokymosi metu galima apgyvendinti bendrabučiuose. Bendrabučiai yra specialiai pastatyti ar šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai. Bendrabučių suteikimo ir naudojimosi jais tvarka nustatoma juridinių asmenų kolektyvinėse sutartyse. Organizacijose, kuriose tokia sutartis nesudaroma, ši tvarka nustatoma administracijos ir darbuotojų susitarimu, o mokslo ir mokymo įstaigose – šių įstaigų valdymo organų sprendimu“.

Atsižvelgdamas į Įstatymo 2 str. 7 dalies nuostatą bei į Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Vyriausybės atstovas mano, kad bendrabučiai yra darbuotojams, tarnautojams, studentams, moksleiviams apgyvendinti jų darbo arba mokymosi laiku specialiai pastatyti arba šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai, todėl negali būti naudojami kaip socialinis būstas. Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje nustatytas asmenų, galinčių apsigyventi bendrabučiuose, sąrašas yra baigtinis, todėl Apgyvendinimo tvarkos 7.1. ir 7.2. punktuose įtvirtinta teisė bendrabučius išnuomoti kitiems asmenims prieštarauja aukštesnės galios teisės akto nuostatoms ir turi būti panaikinta.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 1 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. To paties įstatymo 6 str. 2 dalis nustato, jog tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2006-01-16 nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžiąs apie būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo (toliau – LVAT), akcentuodamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. I‑04/2006, I-02/2006). LVAT nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I-02/2006, išaiškino, kad viešojo administravimo subjektui draudžiama priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, be to, jis turi pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti.

Kaip jau minėta, Civilinio kodekso 6.623 straipsnio 1 dalis nustato, jog darbininkus, tarnautojus, studentus, moksleivius jų darbo ar mokymosi metu galima apgyvendinti bendrabučiuose. Bendrabučiai yra specialiai pastatyti ar šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai. Bendrabučių suteikimo ir naudojimosi jais tvarka nustatoma juridinių asmenų kolektyvinėse sutartyse. Organizacijose, kuriose tokia sutartis nesudaroma ši tvarka nustatoma administracijos ir darbuotojų susitarimu, o mokslo ir mokymo įstaigose- šių įstaigų valdymo organų sprendimu.

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 straipsnio 7 d. nustatyta, kad socialinis būstas-nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosiosm patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio Įstatymo nustatytas sąlygas (socialinio būsto kategorijai nepriskiriamos tarnybinės gyvenamosios patalpos, bendrabučiai, nakvynės namai, gydymo ar globos (rūpybos) gyvenamosios patalpos).

Apgyvendinimo tvarkos 7.1 punktas nustato, kad patuštintos gyvenamosios patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos: šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga, pritarus Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijai , o Apgyvendinimo tvarkos 7.2 punktas nustato, kad patuštintos gyvenamosios patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos: našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims, pritarus Neįgalumo ir Gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijai. Šiuose punktuose nurodyti asmenys nepatenka į asmenų ratą, apibrėžtą CK 6.623 straipsnyje, kuriems gali būti suteikti bendrabučiai. Iš minėtų Apgyvendinimo tvarkos punktų seka, kad bendrabučiai numatyti panaudoti kaip socialinis būstas, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas įstatymo nuostatas, pagrįstai nusprendė, kad ginčijami Apgyvendinimo tvarkos punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir juos pagrįstai panaikino.

Teisėjų kolegija sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo argumentais ir papildomai dėl jų nepasisako.

Šioje byloje buvo sprendžiamas Apgyvendinimo tvarkos 7.1 ir 7.2 punktų atitikimas Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatoms, todėl kiti apelianto argumentai šio klausimo sprendimui reikšmės neturi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRoma Sabina AlimienėIrmantas JarukaitisDalia Višinskienė