Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Kaminsko (pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Veslavos Ruskan, sekretoriaujant Daliai Švilpienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui J. E., atsakovės atstovui Aivarui Daukantui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsižvelgdamas į Įstatymo 2 str. 7 dalies nuostatą bei į Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, Vyriausybės atstovas mano, kad bendrabučiai yra darbuotojams, tarnautojams, studentams, moksleiviams apgyvendinti jų darbo arba mokymosi laiku specialiai pastatyti arba šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai, todėl negali būti naudojami kaip socialinis būstas. Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje nustatytas asmenų, galinčių apsigyventi bendrabučiuose, sąrašas yra baigtinis, todėl Apgyvendinimo tvarkos 7.1. ir 7.2. punktuose įtvirtinta teisė bendrabučius išnuomoti kitiems asmenims prieštarauja aukštesnės galios teisės akto nuostatoms ir turi būti panaikinta.

Nesutikimą atsakovė pagrindė paaiškindama, jog prašoma ištirti Apgyvendinimo tvarka nenumato, kad savivaldybės balanse esančios gyvenamosios patalpos (bendrabučiai) yra naudojamos socialinio būsto fondo tikslais, o gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimas nėra prilyginamas socialinio būsto suteikimui. Šį savo teiginį Taryba grindžia Apgyvendinimo tvarkos 15 ir 19 punktų nuostatomis bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-05-28 įsakymu Nr. 40-581 patvirtintų Socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinio būsto skyriaus ir savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ socialinio būsto nuomos ir administravimo funkcijų tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 8.2.1 ir 8.3.3 punktais. Tvirtina, jog tiek teisiškai, tiek ir faktiškai Vilniaus miesto savivaldybėje bendrabučiai nėra įtraukti į socialinio būsto fondą, o socialinis būstas gyventojams nėra teikiamas gyvenamosiose patalpose (bendrabučiuose), todėl Apgyvendinimo tvarkos 7.1. ir 7.2. punktai neprieštarauja Įstatymo nuostatoms.

Taryba akcentavo, jog nagrinėjamu atveju bendrabučių patalpos nebėra naudojamos pagal jų pradinę paskirtį, kuri buvo nulemta jų pastatymo metu ir nustatytos paskirties, todėl nėra pagrindo taikyti ir Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatas. Mano, kad šiuo atveju gyvenamąsias patalpas (bendrabučius) reikia laikyti gyvenamuoju namu, su atskirais kambariais ir kai kuriomis bendro naudojimo patalpomis (vonia, virtuvė). Bendrabučiai, kaip gyvenamosios patalpos, gyventojų yra privatizuojami ir naudojami kaip koridorinę sistemą išlaikę gyvenamieji namai, tinkami asmeniui arba šeimai gyventi.

Mano, kad toks Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatų aiškinimas, kaip jas aiškina pareiškėjas, t. y., kad bendrabučiuose gali gyventi tik darbininkai, tarnautojai, studentai, moksleiviai jų darbo ar mokymosi metu ir bendrabučiai yra specialiai šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybės neliečiamybę. Sekant tokiu aiškinimu, savivaldybės balanse esančioms gyvenamosioms patalpoms (bendrabučiams) neišlaikius nustatytos funkcinės paskirties, draudimas apgyvendinti jose moksleivius, studentus, darbininkus, tarnautojus pernelyg suvaržytų tokį turtą nuosavybės teise valdančių asmenų interesus savo turtą naudoti ekonomiškai, t. y. jie negalėtų tose patalpose apgyvendinti asmenų, kurie nėra su nuomotoju susiję darbo, mokslo ar tarnybos santykiais. Todėl neteisinga teigti, jog gyvenamosios patalpos (bendrabučiai) negali būti nuomojami šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga, našlaičiams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims. Asmenys, siekiantys išsinuomoti bendrabučius, negali būti diskriminuojami dėl socialinės, materialinės padėties, sveikatos būklės.

Tarybos teigimu, pareiškėjas klaidingai aiškina teisės normas, reglamentuojančias gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius. Mano, jog pripažįstant, kad bendrabučiai yra gyvenamosios patalpos, šių patalpų nuomos santykiams taikomas Civilinio kodekso XXXI skyrius „Gyvenamosios patalpos nuoma“. Tuo tarpu Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje įtvirtinta norma įstatymų leidėjas siekė apibrėžti nuomos bendrabučiuose santykius tik tarp tokių asmenų, kurie susiję tarnybos, mokslo, darbo santykiais, kadangi jie yra sudėtingesni už paprastos gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius. Taigi, pagal Civilinio kodekso normų prasmę, asmenims, nesusijusiems tarnybos, mokslo, darbo santykiais, nuomojant gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose turėtų būti taikomos bendrosios gyvenamųjų patalpų nuomos santykius reglamentuojančios normos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Taryba daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog gyvenamoji patalpa (bendrabučiai) yra naudojami kaip socialinis būstas, o gyvenamieji namai bendrabučiai negali būti nuomojami asmenims, kurie nėra darbuotojai, tarnautojai, studentai ar moksleiviai. Nors bendrabučiai ir priskiriami prie gyvenamųjų namų, jie nėra laikomi socialiniu būstu, o savivaldybė, įgyvendindama savarankiškas funkcijas, turi teisę nustatyti jai nuosavybės teise priklausančio materialiojo turto, tame tarpe ir gyvenamųjų patalpų valdymo, naudojimo, disponavimo tvarką, kuri palengvina tokio turto racionalaus panaudojimo tvarką, užtikrina viešumą, prisideda įgyvendinant socialinės politikos problemas.

Taryba pabrėžė, jog ne visos savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos laikomos socialiniu būstu. Šį teiginį patvirtina Įstatymo 2 straipsnis, kuriame aiškiai matyti įstatymo leidėjo pozicija dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos nekomerciniais pagrindais, t. y. asmenims nuomojamos gyvenamosios patalpos, neatsižvelgiant į jų gaunamas pajamas, o tai reiškia, jog gyvenamosios patalpos nuomojamos komerciniais tikslais. Tuo tarpu socialinis būstas nuomojamas tik nekomerciniais tikslais. Be to, pagal Įstatymo 2 straipsnį, anksčiau sudarytų sutarčių sutartiniams santykiams taikomos ne specialaus įstatymo, o Civilinio kodekso normos: „nuomos sutartis nekeičiama, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus“. Tai, anot Tarybos, rodo, kad įstatymų leidėjas įpareigojo savivaldybes laikyti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis galiojančiomis, nepaisant to, ar nuomininkai atitinka socialinio būsto gavėjo statusą ar ne, o tai kartu reiškia, jog gyvenamąsias patalpas leista nuomoti komerciniais pagrindais.

Taryba taip pat pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Turto valdymo įstatymas) 8¹ straipsnis numato, kad savivaldybė, įgyvendindama turto savininko funkcijas, turi teisę ir pareigą jį naudoti ekonomiškai, vietos bendruomenės interesais. Atsižvelgiant į šiuos principus, Vyriausybės atstovo reikalavimas gyvenamąsias patalpas bendrabučius nuomoti išimtinai tarnautojams, darbuotojams, studentams ar moksleiviams (o tokių nesant, laikyti patalpas nenaudojamas), yra nesuderinamas su įstatyme įtvirtintais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo valdant savivaldybės turtą principais. Tais pačiais pagrindais, kuriais yra nuomojamos savivaldybės negyvenamosios patalpos, gali ir, įgyvendinant savivaldybės turto valdymo principus, turi būti nuomojamos ir savivaldybės gyvenamosios patalpos, priešingu atveju, kiltų pavojus veikti prieš visuomenės interesus. Todėl Vyriausybės atstovo reikalavimas apriboti savivaldybės, kaip turto savininkės, teises disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, yra neteisėtas.

Kaip svarbų argumentą į pareiškėjo reikalavimus Taryba paminėjo tai, kad gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) nuoma savivaldybės gyventojams yra Vilniaus miesto savivaldybės pareigos užtikrinti vietos gyventojų gerovę rezultatas. Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos nustatymas yra tiesiogiai susijęs su tam tikros lengvatos socialinės grupės asmenims suteikimu, siekiant palengvinti naštą labiausiai pažeidžiamai visuomenės grupei apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis iki socialinio būsto gavimo ar kitų gyvenamųjų patalpų gavimo. Pažymėjo, jog ginčijamos Apgyvendinimo tvarkos priėmimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 6 str. 3, 12 punktuose nustatytomis savarankiškomis savivaldybės teisėmis, atitinkamai: savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo bei socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis. Todėl Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos nustatymas įgyvendina vietos savivaldos funkcijas, nepažeidžia nacionalinių teisės aktų, atitinka Europos vietos savivaldos chartijos 4 str. 2 ir 3 dalyse numatytas teises, be kita ko, nepažeidžia ir Įstatymo, o tik suteikia papildomą apsaugą labiausiai pažeidžiamai socialinei grupei.

Tarybos įsitikinimu, Vyriausybės atstovas savo prašyme neįrodė nei vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 dalyje numatytų skundžiamo įsakymo negaliojimo pagrindo. Priešingai, Tarybos patvirtinta Apgyvendinimo tvarka yra teisėta, priimta, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl negali būti panaikinta.

Byloje kilęs ginčas, ar Tarybos patvirtintos Apgyvendinimo tvarkos 7.1. punkto dalis ir 7.2. punktas atitinka Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatas.

Ginčijama Apgyvendinimo tvarkos 7.1. punkto dalis nustato, kad „patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos: <...> šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga, pritarus Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijai“, o Apgyvendinimo tvarkos 7.2. punktas nustato, kad „patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos: našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims, pritarus Neįgalumo ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijai“.

Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalis nustato, jog „darbininkus, tarnautojus, studentus, moksleivius jų darbo ar mokymosi metu galima apgyvendinti bendrabučiuose. Bendrabučiai yra specialiai pastatyti ar šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai. Bendrabučių suteikimo ir naudojimosi jais tvarka nustatoma juridinių asmenų kolektyvinėse sutartyse. Organizacijose, kuriose tokia sutartis nesudaroma, ši tvarka nustatoma administracijos ir darbuotojų susitarimu, o mokslo ir mokymo įstaigose – šių įstaigų valdymo organų sprendimu“.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 1 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. To paties įstatymo 6 str. 2 dalis nustato, jog tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.

Nagrinėjamo ginčo kontekste labai svarbu pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2006-01-16 nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Aktualu ir tai, jog būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. I‑04/2006, I-02/2006). Kaip išaiškinta LVAT nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I-02/2006, viešojo administravimo subjektui draudžiama priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, be to, jis turi pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad Taryba Apgyvendinimo tvarkos ginčijama 7.1. punkto dalimi ir 7.2. punktu neteisėtai nustatė tokį teisinį reglamentavimą, kuris keičia aukštesnės galios norminiame teisės akte – Civiliniame kodekse – nustatytą teisinį reglamentavimą. Teismas sutinka su Vyriausybės atstovo pozicija, kad Tarybos patvirtintos Apgyvendinimo tvarkos 7.1. punkto dalyje ir 7.2. punkte neteisėtai interpretuojamos ir savavališkai, viršijant viešojo administravimo subjektui suteiktus įgaliojimus, išplečiama Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalies nuostata.

Teismas konstatuoja, kad Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalyje nustatytas asmenų, galinčių apsigyventi bendrabučiuose, sąrašas yra baigtinis, jame konkrečiai nurodyti asmenys, kuriems gali būti suteikta teisė gyventi bendrabutyje. Tokiais asmenimis įvardinti: darbininkai, tarnautojai, studentai ir moksleiviai, kurie bendrabutyje gali būti apgyvendinti jų darbo arba mokymosi laiku.

Įvertinęs Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalies turinį ir atsižvelgdamas į tai, jog Apgyvendinimo tvarkos aprašo 7.1. ir 7.2. punktuose Taryba nustatė teisę bendrabučius nuomoti šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga bei našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos, ir kitiems asmenims, teismas daro išvadą, kad Taryba, patvirtinusi ginčo nuostatas, viršijo viešojo administravimo subjektui suteiktas teises, nes žemesnės galios teisės aktu (Tarybos sprendimu) nustatė tokį teisinį reglamentavimą, kuris keičia aukštesnės galios (Civiliniame kodekse) nustatytą reglamentavimą. Teismo vertinimu, ginčijami Apgyvendinimo tvarkos 7.1. punkto dalis ir 7.2. punktas prieštarauja Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalies nuostatai.

Teismas atmeta atsakovės argumentus, jog prašoma ištirti Apgyvendinimo tvarka nenumato, kad savivaldybės balanse esančios gyvenamosios patalpos (bendrabučiai) yra naudojamos socialinio būsto fondo tikslais, o gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimas nėra prilyginamas socialinio būsto suteikimui, todėl Apgyvendinimo tvarkos 7.1. ir 7.2. punktai neprieštarauja Įstatymo nuostatoms. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vyriausybės atstovas neprašo ištirti Apgyvendinimo tvarkos 7.1. ir 7.2. punktų atitikimo Įstatymo nuostatoms ir prašo ištirti tik šių nuostatų atitiktį Civilinio kodekso 6.623 straipsnyje įtvirtintai nuostatai. Todėl atsakovės atsiliepimo argumentai, kurie susiję su Įstatyme įtvirtintos sąvokos „socialinis būstas“ aiškinimu, nėra niekaip susiję su šios bylos ginčo dalyku. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga žodžio „bendrabutis“ reikšmė ir šio statinio tipo paskirtis, o ne sąvokos „socialinis būstas“ aiškinimas, todėl šie atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nesusiję su ginčo dalyku.

Teismas daro išvadą, jog aplinkybė, kad savivaldybei priklausančių bendrabučių patalpos nebėra naudojamos pagal jų pradinę paskirtį, kuri buvo nulemta jų pastatymo metu ir nustatytos paskirties, ne tik, kad nėra pagrįsta jokiais konkrečiai įrodymais, bet ir nėra reikšminga tiriant norminio teisės akto atitikimą aukštesnės galios teisės aktui. Atkreiptinas dėmesys, kad VAĮ nuostatos imperatyviai įpareigoja viešojo administravimo subjektą savo veikloje vadovautis įstatymo viršenybės principu ir nustato, kad viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Iš to seka, jog Taryba, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama norminius administracinius aktus, neturi teisės veikti savavališkai ir priimti tokius norminius teisės aktus, kurie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, net jei tokie veiksmai sąlygoti ekonomiškumo ar protingumo principų.

Atmestinas kaip nepagrįstas Tarybos argumentas, kad toks Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatų aiškinimas, kaip jas aiškina pareiškėjas, t. y., kad bendrabučiuose gali gyventi tik darbininkai, tarnautojai, studentai, moksleiviai jų darbo ar mokymosi metu ir bendrabučiai yra specialiai šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybės neliečiamybę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat, ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, garantuoja tik Konstitucinis teismas (Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsnis). Todėl, atsižvelgiant į tai, jog teismo žinioje nėra duomenų, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalies nuostatos prieštaravimą Konstitucijai, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktams, ir į tai, kad Vyriausybės atstovas šią nuostatą aiškina tiesiogiai, t. y. niekaip jos neinterpretuodamas, nėra jokio pagrindo abejoti šios Civilinio kodekso nuostatos teisėtumu, taigi, ir sutikti su Tarybos teiginiu dėl Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalies prieštaravimo Konstitucijos 40 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybės neliečiamybę.

Teismas nesutinka su Tarybos argumentu, jog savivaldybė, įgyvendindama savarankiškas funkcijas, turi teisę nustatyti jai nuosavybės teise priklausančio materialiojo turto, tame tarpe ir gyvenamųjų patalpų valdymo, naudojimo, disponavimo tvarką, kuri palengvina tokio turto racionalaus panaudojimo tvarką, užtikrina viešumą, prisideda įgyvendinant socialinės politikos problemas. Šį teiginį teismas atmeta, akcentuodamas viešojo administravimo subjektui suteiktas teises ir jų ribas, kurios apibrėžtos VAĮ 3 str. 1 punkte ir 6 str. 2 dalyje, ir pabrėžia, jog iki tol, kol Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalies nuostata nėra pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, ji yra galiojanti, todėl viešojo administravimo subjektas, priimdamas šią nuostatą įgyvendinančius teisės aktus, privalo neviršyti šios nuostatos imperatyvo ir jo neaiškinti nei plečiamai, nei pernelyg siaurai, o tik taip, kaip nustato Civilinis kodeksas.

Į atsakovės Tarybos argumentus, kad Vyriausybės atstovo reikalavimas gyvenamąsias patalpas bendrabučius nuomoti išimtinai tarnautojams, darbuotojams, studentams ar moksleiviams (o tokių nesant, laikyti patalpas nenaudojamas), yra nesuderinamas su įstatyme įtvirtintais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo valdant savivaldybės turtą principais, teismas konstatuoja, kad racionalumo ir efektyvumo principų turi būti laikomasi, nepažeidžiant aukštesnės galios teisės aktų, o konkrečiai šiuo atveju, Civilinio kodekso nuostatų, nes kodekse nėra numatyta kokių nors išlygų 6.623 str. 1 dalies nuostatos taikymui, t. y. nėra nukreipiama į jokius kitus teisės aktus ar jų nuostatas, kurios gali nustatyti kitaip, nei nustato kodeksas. Dėl Tarybos argumentų, jog nesuteikiant galimybės savivaldybės valdomas gyvenamąsias patalpas bendrabučius nuomoti tiems asmenims, kurie įvardinti ginčijamuose Apgyvendinimo tvarkos 7.1. ir 7.2. punktuose, gali kilti pavojus veikti prieš visuomenės interesus, teismas daro išvadą, kad toks atsakovės teiginys yra ne tik niekuo nepagrįstas ir grindžiamas tik prielaidomis, bet, kita vertus, šios bylos kontekste gali būti traktuojamas ir priešingai, t. y., jei bendrabučiai bus nuomojami šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga, taip pat našlaičiams ir asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims, gali būti pažeidžiamos tų asmenų, kuriems tokio tipo gyvenamosios patalpos, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.623 str. 1 dalimi, turi būti suteikiamos, teisės ir teisėti interesai.

Objektyviai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių savivaldybės administravimo subjektų teises ir pareigas, analizę, teismas konstatuoja, kad Apgyvendinimo tvarkos 7.1. punkto dalis, kurioje nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga“ ir 7.2. punktas, kuriame nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims“ prieštarauja Civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatoms.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003-12-03 sprendimu Nr. 01A-41-159 patvirtintos Savivaldybės balanse esančių gyvenamųjų patalpų (bendrabučių) apgyvendinimo tvarkos 7.1. punkto dalis, kurioje nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „šeimoms, kuriose yra I, II grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam būtina nuolatinė slauga“ ir 7.2. punktas, kuriame nustatyta, jog patuštintos gyvenamos patalpos bendrabučiai gali būti nuomojamos „našlaičiams, I, II grupės invalidams, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo įstaigos ir kitiems asmenims“ prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.623 straipsnio nuostatoms.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.