Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5.; 2.6.8.2.; 2.6.8.3.; 2.6.8.8.; 2.6.8.11.1.; 2.6.11.5.; 3.1.7.6.; 3.2.6.1.

2024 m. balandžio 29 d.

sekretoriaujant Daliai Butkienei, dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir – UAB) „Enefit“ (toliau ir – ieškovės) atstovui advokatui Karoliui Ušinskui, atsakovės A. S. (toliau ir – atsakovės) atstovui advokatui Marijui Veličkai, išvadą byloje teikiančios valstybės institucijos Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau ir – išvadą teikiančios institucijos) įgaliotai atstovei A. P. (nuotoliniu būdu, naudojantis vaizdo konferencijų ir pokalbių platforma Zoom), neviešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal UAB „Enefit“ ieškinį atsakovei A. S. dėl rezervavimo paslaugos mokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimai (bylos esmė).

1. Ieškovė UAB „Enefit“ byloje prašo teismą priteisti iš atsakovės A. S. 393,12 Eur rezervavimo paslaugos mokesčio pagal 2022 m. rugsėjo 7 d. ir 2022 m. spalio 10 d. Elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo buitiniams vartotojams sutartis, atitinkamai Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo sutartis 1) ir (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo sutartis 2) (toliau kartu ir – ginčo sutartys), kaip dalies ieškovės patirtų nuostolių dėl atsakovės sutarčių neįvykdymo (nutraukimo prieš terminą) atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovė A. S. priešinių reikalavimų byloje nepareiškė, prašo teismą ex officio ginčo sutartis kvalifikuoti vartojimo sutartimis, atlikti šių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalies taisyklę ir jų sąlygą dėl vartotojo pareigos, nutraukus sutartį, sumokėti ieškovo reikalaujamą rezervavimo paslaugos mokestį už likusį laiką iki sutarties termino pabaigos, pripažinti negaliojančia CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalies tvarka, ieškinį visiškai atmesti.

II. Šalių ir išvadą teikiančios institucijos paaiškinimai.

3. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė bei per atstovą teismo posėdyje paaiškino, kad ginčo sutartimi šalys susitarė dėl elektros energijos tiekimo atsakovės nurodytiems objektams, atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) taip pat susitarė, jog elektros energija atsakovei bus tiekiama (jos vartojama) laikotarpiu, atitinkamai nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2029 m. rugsėjo 30 d. bei nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2029 m. spalio 31 d., o elektros energijos kaina bus apskaičiuota vadovaujantis atsakovės pasirinkto plano „Superžalias“ nuostatomis. Ginčo sutartys buvo sudarytos telefonu (įrašai nėra išlikę) tiesiogiai su atsakove pagal ieškovės ofertą, toks sutarčių sudarymo būdas vyravo ieškovės verslo praktikoje, ginčo laikotarpiu (2022 m. rugsėjo 1 d. – 2023 m. gegužės 31 d.) ieškovė vartotojams siūlė viso tris mokėjimų planus: a) LT_PPA_84 (superžalias 84 mėn. (ginčo sutarčių planas), b) LT SPOT (kintama biržos kaina), bei c) LT FIX 24M (fiksuota 24 mėn.), mažiausia 1 kWh elektros kaina buvo būtent pagal pirmąjį (ginčo sutarčių) planą, tuo metu tai buvo mažiausia kaina ne tik pas ieškovę, bet ir aplamai elektros pirkimo-pardavimo Lietuvos rinkoje. Pateikiant ofertą sutarties sudarymui, ieškovė vartotojui pateikdavo esminę informaciją apie visus 3 mokėjimų planus bei elektros kainą pagal kiekvieną iš jų, atsakydavo į jam kilusios klausimus, be to, išsami informacija su standartinėmis (iš anksto ieškovo parengtomis) sutarčių pagal kiekvieną iš planų bendrosiomis sąlygomis buvo (yra) patalpinta ieškovės interneto svetainėje bei kituose lengvai prieinamuose viešuose informacijos šaltiniuose. Ginčo sutartis 1 atsakovės vienašališkai buvo nutraukta, pasirinkus kitą tiekėją, 2023 m. kovo 13 d., o ginčo sutartis 2 – 2023 m. gegužės 25 d. Tam, kad užsitikrinti planuojamus pagal atsakovės vartojimo praktiką kiekius elektros energijos fiksuota kaina, ieškovė 2014 m. gruodžio 30 d. su Eesti Energia AS sudarė Energijos finansinių priemonių pagrindinę sutartį, kuria susitarė dėl elektros energijos ateities sandorių sudarymo tvarkos ir mokėjimų apskaičiavimo taisyklių. Pagal šią sutartį ieškovė 2022 m. rugsėjo 7 d. ir 2022 m. spalio 12 d. sudarė ateities sandorius dėl atitinkamai 2x13,949986 MWh elektros energijos pirkimo, šiuos kiekius išdalinant visam ginčo sutarčių galiojimo ir vykdymo laikotarpiui, už fiksuotą 162,7256 Eur/MWh kainą ginčo sutarties 1 vykdymui bei 198,3702 Eur/MWh ginčo sutarties 2 vykdymui. Atsakovei vienašališkai ginčo sutartis nutraukus prieš terminą, ieškovė, siekdama sumažinti savo nuostolius dėl tapusios nebereikalinga elektros energijos įsigijimo, 2023 m. balandžio 3 d. ir 2023 m. gegužės 23 d. pardavė minėtus ateities sandorius ir atsakovei pagal ginčo sutartis rezervuotą energijos kiekį pardavė už atitinkamai 139,7851 Eur/MWh bei 76,3312 Eur/MWh kainą. Tokiu būdu dėl elektros energijos pirkimo ir pardavimo kainų skirtumo (mažėjimo rinkoje) ieškovė dėl atsakovės vienašalio ginčo sutarčių nutraukimo patyrusi tiesioginį 1850,86 Eur nuostolį, už kurį, jos įsitikinimu, yra atsakinga atsakovė. Nagrinėjamu byloje ieškiniu ieškovė prašanti tik neesminės jo dalies atlyginimo, kuris yra tiesiogiai numatytas ginčo sutarčių bendrosiose sąlygose. Ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 1.16 punkte apibrėžta, kad rezervavimo paslaugos mokestis – tai mokestis už tiekėjo vartotojui tiekiamą papildomą elektros energijos kainos fiksavimo ir pagal sutartį numatomo patiekti elektros energijos kiekio išankstinio nupirkimo ir rezervavimo paslaugą (rezervavimo paslauga). Vartotojui sudarius sutartį terminuotam laikui su fiksuota elektros energijos tiekimo kaina, sutarties galiojimo metu tam mėnesiui tenkančiam rezervavimo paslaugos mokesčiui kiekvieną mėnesį suteikiama 100 proc. nuolaida. Rezervavimo paslaugos mokesčio mėnesiui tenkanti suma kompensuoja tiekėjo patiriamas išlaidas, susijusias su elektros energijos kiekio išankstiniu nupirkimu, elektros energijos kainų svyravimais rinkoje, užpirkto perteklinio elektros energijos kiekio realizavimu, darbuotojų laiko sąnaudomis, ir t.t. Ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 8.17 punktas nustato, kad jei pagal sutartį vartotojas įsipareigojo pirkti elektros energiją ir persiuntimo paslaugą tam tikrą sutartyje nurodytą pardavimo laikotarpį (terminą), o tiekėjas vartotojui suteikė papildomą elektros energijos kainos fiksavimo ir pagal sutartį numatomo patiekti elektros energijos kiekio išankstinio nupirkimo ir rezervavimo paslaugą (rezervavimo paslauga), nutraukdamas sutartį anksčiau joje numatyto termino pabaigos, vartotojas įsipareigoja kompensuoti tiekėjui su sutarties vykdymu, įskaitant rezervavimo paslauga, turėtas išlaidas, t. y. sumokėti tiekėjui rezervavimo paslaugos mokestį už likusį neišnaudotą pardavimo laikotarpį (terminą). Individuali elektros energijos pirkimo-pardavimo buitiniams vartotojams sutarčių sąlyga dėl rezervavimo paslaugos mokesčio yra taikoma tik su planu „Superžalias“, todėl atsakovė turėjusi pasirinkimo teisę nesutikti su šia individualia sąlyga ir pasirinkti bet kurį kitą planą, kuriame rezervavimo paslaugos mokestis nebuvo ir nėra taikomas. Kadangi ginčo sutartys atsakovės (vartotojo) buvo nutrauktos anksčiau laiko, atsakovei 2023 m. balandžio 30 ir 2023 m. gegužės 31 d. buvo išrašytos apmokėjimui sąskaitos, atitinkamai Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl ginčo sutarties 1) ir (duomenys neskelbtini) (dėl ginčo sutarties 2) dėl ginčo sutarčių bendrosiose ir individualiose sąlygose nurodyto rezervavimo paslaugos mokesčio sumokėjimo, atitinkamai 280,80 Eur ir 112,32 Eur, viso – 393,12 Eur (ieškiniu reikalaujama suma). Atsakovė, ieškovės vertinimu, sudarydama ginčo sutartis, įsipareigojo anksčiau jomis sulygto termino nutraukimo atveju kompensuoti tiekėjui su sutarčių vykdymu, įskaitant rezervavimo paslaugą, turėtas išlaidas, t. y. sumokėti ieškovei rezervavimo paslaugos mokestį už likusį neišnaudotą pardavimo laikotarpį (terminą), t. y. ne kompensuoti ieškovės suteiktas nuolaidas, o atlyginti ieškovei su sutarčių vykdymu, įskaitant rezervavimo paslaugą, turėtas išlaidas kaip patirtus tiesioginius nuostolius, atsakovė, sudarydama ginčo sutartis, patvirtino, kad su jų bendrosiomis ir individualiosiomis sąlygomis yra susipažinusi, sutarčių sąlygos vartotojui yra aiškios, suprantamos ir su jomis vartotojas sutinka.

4. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė bei per atstovą teismo posėdyje paaiškino, jog tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybių, kad ginčo sutartys yra vartojimo sutartys, vartotojo (atsakovės) sudarytos prisijungimo būdu pagal ieškovės iš anksto parengtas (nustatytas) sąlygas bei kad ieškiniu prašoma priteisti dalį ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių dėl atsakovės (vartotojo) vienašalio ginčo sutarčių nutraukimo, pasirinkus kitą nepriklausomą elektros tiekėją. Pateikiant ieškovės ofertą atsakovei, telefoninio pokalbio metu šiai nebuvo pranešta apie rezervavimo mokestį bei nebuvo išaiškinta jai kilsianti prievolė tokį mokestį ieškovei sumokėti, jeigu ji, atsakovė, nutrauktų sutartis anksčiau jose numatyto termino, pasirinkusi kitą tiekėją (šią sąlygą atsakovė sužinojusi jau po ginčo sutarčių sudarymo, gavusi jų dokumentus elektroniniu paštu). Ginčo sutarčių sudarymo, vykdymo bei nutraukimo (ginčo) laikotarpiu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymo (toliau ir – Elektros energetikos įstatymo) 47 straipsnio 3 dalis numatė, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Atsakovė yra buitinis vartotojas, todėl jos atžvilgiu turi būti taikoma minimo įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje numatyta garantija dėl teisės vienašališkai ir neatlygintinai (be jokių finansinių praradimų (kaštų) nutraukti ginčo sutartis. Išvadą byloje teikianti valstybės institucija Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui 2024 m. vasario 21 d. pateikė išvadas, kuriomis aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškino, tame tarpe ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos bei Europos Komisijos Energetikos generalinio direktorato prašytas ir gautas nuomones, kad pagal Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalį, įskaitant ir redakciją galiojusią iki 2023 m. birželio 1 d. (ginčo laikotarpiu), buitinių vartotojų, mažų ir labai mažų įmonių atžvilgiu jokia forma negali būti taikomas joks mokestis pastariesiems su tiekėju vienašališkai nutraukus elektros energijos prikimo – pardavimo sutartį, kitaip tariant, vartotojui tokiu atveju negali kilti ir būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (nuostolių atlyginimas, netesybos ar bet kaip kitaip pavadinti tiesiogiai ir netiesiogiai mokesčiai) už pasinaudojimą įstatyme garantuota teise nemokai nutraukti elektros tiekimo sutartį. Atsakovė tvirtinanti, kad ginčo sutarčių sąlygos dėl rezervavimo mokesčio ir jai kilsiančios prievolės tokį sumokėti šių sutarčių nutraukimo prieš terminą atveju nebuvo individualiai aptartos, todėl ji, atsakovė, buvusi priversta priimti jai primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas (dalyje dėl rezervavimo mokesčio) arba apskritai atsisakyti sutarties. Atsakovė sutartiniuose santykiuose su ieškove yra silpnesnioji šalis, todėl teismas, atsakovės nuomone, turi pareigą įvertinti, ar iš atsakovės prašomas priteisti rezervacijos mokestis, kurio paskaičiavimo tvarką ir dydį vienašališkai nustatė ieškovė, yra teisėtas ir neprieštaraujantis imperatyvioms įstatymo, o būtent Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies, normoms, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.

5. Valstybės institucija išvadai duoti Valstybinė energetikos reguliavimo taryba per atstovę teismo posėdyje pateikė bylai išvadą, kad nagrinėjamam ginčui turi būti taikomos Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies, redakcijos galiojusios iki 2023 m. birželio 1 d., nuostatos dėl vartotojo teisės neatlygintinai nutraukti elektros energijos teikimo buitiniam vartotojui sutartį ir pasirinkti kitą tiekėją, kurios konkuruoja su bendrosiomis prievolių neįvykdymo (sutarčių nutraukimo prieš terminą) teisines pasekmes (sutartinę civilinę atsakomybę) nustatančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) normomis (6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis, 6.221 straipsnio 2 dalis ir kt.), kaip specialiosios ir turinčios viršenybę prieš pastarąsias (bendrąsias). 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos (ES) 2019/944 12-uoju straipsniu yra siekiama užtikrinti, kad iš buitinių vartotojų nebūtų imami jokie su tiekėjo keitimu susiję mokesčiai, todėl bet kokie mokesčiai, keičiant tiekėją, yra draudžiami. Minimos Direktyvos 12 straipsnio 17 dalyje yra apibrėžta, kas laikytina mokesčiu ar kita sankcija už vienašalį vartotojo sutarties nutraukimą prieš terminą, dėl šios apibrėžties Europos Komisijos Energetikos generalinis direktoratas išaiškino (pateikė nuomonę), kad elektros energijos rezervavimo paslaugos pagal terminuotą elektros tiekimo sutartį mokestis, kuris turi būti mokamas nutraukus sutartį, taip pat laikytinas su sutarties nutraukimu ir tiekėjo pakeitimu susijusiu mokesčiu, nes tai yra mokestis savo prigimtimi sankcija už tiekėjo pakeitimą, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomas vartotojui. Be to, buvo išaiškinta, jog su tiekėjo pakeitimu susiję mokesčiai Lietuvoje būtų galimi tuomet, jeigu Lietuva, kaip ES valstybė narė, į savo nacionalinę teisę būtų perkėlusi aukščiau minėtos direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, numatančią mokesčio galimybę tam tikromis sąlygomis. Kadangi tai nebuvo padaryta (Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies normos į nacionalinę teisę (Elektros energetikos įstatymo 47 ir kt. straipsnius) jokia apimtimi nebuvo perkelta), Lietuvoje jokie sutarties nutraukimo mokesčiai, tame tarpe ir ieškovės byloje reikalaujamas elektros išankstinio rezervavimo paslaugos mokestis, ir jokiomis sąlygomis negali būti taikomi (išieškomi) (Direktyva nėra tiesioginio taikymo teisės aktas ir Lietuvoje, kaip ES šalyje narėje, galioja tiek ir tokia apimtimi, kiek ir kokia apimtimi ji yra perkelta į nacionalinę teisę, nagrinėjamu atveju – Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnį). Išvadą teikiančios institucijos vertinimu ginčo sutarčių sąlyga dėl rezervavimo paslaugos mokesčio mokėjimo prievolės vartotojui (atsakovei), jam nutraukus elektros tiekimo sutartį prieš terminą, prieštarauja imperatyvioms Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies normoms, todėl turėtų būti pripažinta negaliojančia, o ieškinys atmestas.

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės.

6. Šalys 2022 m. rugsėjo 7 d. ir 2022 m. spalio 10 d. sudarė dvišales Elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo buitiniams vartotojams sutartis, atitinkamai Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

7. Ginčo sutartimis jų ir bylos šalys susitarė dėl elektros energijos tiekimo atsakovės nurodytiems objektams, atitinkamai (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), taip pat susitarė, jog elektros energija atsakovei bus tiekiama (jos vartojama) terminuotu laikotarpiu, atitinkamai nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2029 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) bei nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2029 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini), o atsakovės (vartotojo) mokėtina elektros energijos kaina bus apskaičiuota pagal ieškovės iš anksto parengto ir atsakovės priimto plano „superžalias“ sąlygas.

8. Ginčo sutartys ieškovės buvo sudarytos telefonu (įrašai nėra išlikę) tiesiogiai su atsakove pagal ieškovės ofertą (pasiūlymą), toks sutarčių sudarymo būdas vyravo ieškovės verslo praktikoje, ginčo laikotarpiu (2022 m. rugsėjo 1 d. – 2023 m. gegužės 31 d.) ieškovė vartotojams siūlė viso tris mokėjimų planus: a) LT_PPA_84 (superžalias 84 mėn. (ginčo sutarčių planas), b) LT SPOT (kintama biržos kaina), bei c) LT FIX 24M (fiksuota 24 mėn.), mažiausia 1 kWh elektros kaina buvo būtent pagal pirmąjį (ginčo sutarčių) planą, būtent dėl šio kriterijaus atsakovė sutiko priimti pastarąjį planą ir sudaryti ginčo sutartis terminuotam laikotarpiui.

9. Ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 8.17 punktas nustato, kad jei pagal sutartį vartotojas įsipareigojo pirkti elektros energiją ir persiuntimo paslaugą tam tikrą sutartyje nurodytą pardavimo laikotarpį (terminą), o tiekėjas vartotojui suteikė papildomą elektros energijos kainos fiksavimo ir pagal sutartį numatomo patiekti elektros energijos kiekio išankstinio nupirkimo ir rezervavimo paslaugą (rezervavimo paslauga), nutraukdamas sutartį anksčiau joje numatyto termino pabaigos, vartotojas įsipareigoja kompensuoti tiekėjui su sutarties vykdymu, įskaitant rezervavimo paslauga, turėtas išlaidas, t. y. sumokėti tiekėjui rezervavimo paslaugos mokestį už likusį neišnaudotą pardavimo laikotarpį (terminą).

10. Ginčo sutartis 1 atsakovės vienašališkai buvo nutraukta, pasirinkus kitą tiekėją, 2023 m. kovo 13 d., o ginčo sutartis 2 – 2023 m. gegužės 25 d.

11. Ieškovė, atitinkamai 2023 m. balandžio 30 d. ir 2023 m. gegužės 31 d., išrašė atsakovei apmokėjimui sąskaitas, atitinkamai Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl ginčo sutarties 1) ir (duomenys neskelbtini) (dėl ginčo sutarties 2) dėl ginčo sutarčių bendrosiose ir individualiose sąlygose nurodyto rezervavimo paslaugos mokesčio sumokėjimo, atitinkamai 280,80 Eur ir 112,32 Eur, viso – 393,12 Eur.

12. Ieškovė 2014 m. gruodžio 30 d. su Eesti Energia AS sudarė Energijos finansinių priemonių pagrindinę sutartį, kuria susitarė dėl elektros energijos ateities sandorių sudarymo tvarkos ir mokėjimų apskaičiavimo taisyklių. Pagal šią sutartį ieškovė 2022 m. rugsėjo 7 d. ir 2022 m. spalio 12 d. sudarė ateities sandorius dėl atitinkamai 2x13,949986 MWh elektros energijos pirkimo, šiuos kiekius išdalinant visam ginčo sutarčių galiojimo ir vykdymo laikotarpiui, už fiksuotą 162,7256 Eur/MWh kainą ginčo sutarties 1 vykdymui bei 198,3702 Eur/MWh fiksuotą kainą ginčo sutarties 2 vykdymui. Atsakovei vienašališkai ginčo sutartis nutraukus prieš terminą, ieškovė 2023 m. balandžio 3 d. ir 2023 m. gegužės 23 d. pardavė minėtus ateities sandorius ir atsakovei pagal ginčo sutartis rezervuotą energijos kiekį pardavė už atitinkamai 139,7851 Eur/MWh bei 76,3312 Eur/MWh kainą, patirdama 1850,86 Eur nuostolį.

IV. Faktinių duomenų vertinimas, taikytina teisė ir teismo sprendimo argumentai.

13. Byloje nėra ginčo, kad šalys sudarė abi dvišales ginčo sutartis ir kad šios abi turi būti kvalifikuojamos vartojimo sutartimis. Duomenų, kad ginčo sutartys nėra vartojimo, o atsakovė neatitinka CK 6.228¹ straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo nustatytos vartotojo sampratos, byloje nėra, ieškovė tokių aplinkybių neįrodinėjo bei kartu neginčijo, kad atsakovė yra vartotoja pirmiau paminėto įstatymo pagrindu, be to, ginčo sutartyse atsakovė taip pat nurodyta kaip vartotojas arba kaip buitinis vartotojas.

14. Nagrinėjamos byloje faktinės situacijos aplinkybių kontekste yra svarbu, kad įstatymų leidėjas nustatė aukštesnį vartotojo teisių apsaugos standartą nei įprastai taikomas civiliniuose teisiniuose santykiuose bei tam tikras specifines procesines taisykles civilinėse bylose, kuriose viena iš šalių yra vartotojas, kaip antai, CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis nustatyta bylą nagrinėjančiam teismui procesinė pareiga vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį (ne)sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o aptariamo straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga (paneigti įstatymo prezumpciją), tenka verslininkui. Pagal suformuotą šalies kasacinio teismo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas ir kt.).

15. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Valstybė užtikrina vartotojų teisę į elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą ir įstatymų nustatyta tvarka gina vartotojų teises ir teisėtus interesus santykiuose su elektros energijos gamintojais, tinklų operatoriais ir tiekėjais bei užtikrina, kad vartotojai nebūtų diskriminuojami sąnaudų, pastangų ir laiko požiūriu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vartotojų sudaromų sutarčių sąlygos turi būti skaidrios, sąžiningos ir nediskriminuojančios. Šalių teisės, pareigos ir atsakomybė sutartyse privalo būti išdėstytos aiškiai ir suprantamai, nenustatant perteklinių administracinių ir (ar) procedūrinių reikalavimų, kurių pagrindu būtų ribojama vartotojų galimybė pasinaudoti šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytomis teisėmis. Nesąžiningi ar klaidinantys elektros energetikos sektoriaus paslaugų teikimo ar prekybos elektros energija metodai draudžiami. Analizuojamo įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 2 punktas garantuoja vartotojui teisę pakeisti elektros energijos tiekėją, atsižvelgiant į šiame įstatyme ir (ar) sutartyje su tiekėju nustatytus įspėjimo terminus ir kitas sąlygas.

16. Nagrinėjamos situacijos aplinkybių kontekste tampa itin aktualus imperatyvaus pobūdžio teisinis reguliavimas, įstatymų leidėjo nustatytas Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalimi (iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusi redakcija), be kita ko numatančia, jog elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, draudžiama numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, be to, buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją kitu.

17. Teismas visiškai sutinka tiek su atsakovės atstovo argumentais, tiek su išvadą pateikusios valstybės institucijos vertinimu, jog Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostata, numatanti, jog valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra numatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį, į nacionalinę Lietuvos Respublikos teisę nebuvo perkelta. Iš to, teismo vertinimu, darytina išvada, jog nacionalinis įstatymų leidėjas, nustatydamas Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies imperatyvus, išreiškė valią nustatyti padidintą (griežtesnę) apsaugą buitiniams elektros energijos vartotojams jų vienašalio elektros tiekimo sutarčių, neišskiriant terminuotų sutarčių, nutraukimo prieš terminą ir kito tiekėjo pasirinkimo atvejais. Kita vertus, minimos Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti namų ūkio vartotojų ir mažųjų įmonių teisę nemokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių, iš esmės atitinkanti Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatas (perkelta į nacionalinę teisę), turi būti įgyvendinama be jokių apribojimų. Nagrinėjamu aspektu yra aktuali ir reikšminga Europos Komisijos Energetikos generalinio direktorato pozicija, jog : 1) reikalavimas vartotojui grąžinti suteiktą naudą (atlygį) ar nuolaidą turėtų būti laikomas su tiekėjo keitimu susijusiu mokesčiu, nes tai yra „mokestis ar sankcija už tiekėjo keitimą, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai taikomas vartotojams“; 2) jeigu terminuotos fiksuotos kainos sutarties sąlygose numatyti mokesčiai už sutarties nutraukimą prieš terminą, toks mokestis laikytinas su sutarties pakeitimu susijusiu mokesčiu pagal Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 17 dalyje pateiktą apibrėžtį, kuri aiškiai apima sutarties nutraukimo mokesčius; 3) rezervavimo paslaugos mokestis, kuris turi būti mokamas nutraukus terminuotą sutartį, taip pat laikytinas su sutarties pakeitimu susijusiu mokesčiu, nes tai yra mokestis arba sankcija už tiekėjo pakeitimą, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomas vartotojams.

18. Nėra pagrindo sutikti su bylos ieškovės pozicija, kad rezervavimo paslaugos mokestis, kuris turi būti mokamas nebetaikant anksčiau pritaikytų nuolaidų už likusį laiką iki sutarties termino pabaigos, neturėtų būti laikomas sutarties nutraukimo mokesčiu, kadangi iš ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 1.16 ir 8.17 punktų turinio yra akivaizdu, kad šis mokestis taikomas būtent vartotojui, jam anksčiau numatyto termino pabaigos nutraukus sutartinius teisinius santykius ir savo esme yra sutarties nutraukimo mokestis, kurio nereikėtų mokėti, jeigu sutartis nebūtų nutraukiama. Be to, toks aiškinimas atitinka ir jau aptartą Europos Komisijos Energetikos generalinio direktorato poziciją. Tai, kad ieškovė dėl ginčo sutarčių nutraukimo išties tikėtina patyrė tam tikrą nuostolį, kuris beje, buvo sąlygotas ne tik atsakovės veiksmų, bet ir objektyvių pokyčių elektros rinkoje (jos atpigimo), o taip pat pačios ieškovės valios dėl ateities sandorių pardavimo ir šio veiksmo datos, neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi galimų elektros kainų svyravimų rinkoje, taigi tiek brangimo, tiek pigimo, rizikų įvertinimas šiuo atveju yra tiekėjo, kaip verslo subjekto, kuriam taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, verslo rizika, kurią šis savo noru prisiima. Nagrinėjamos situacijos kontekste teismas taip pat pritaria išvadą dėl ginčo byloje pateikusios valstybės institucijos pozicijai, kad Elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies normos yra imperatyvios ir jos konkuruoja su bendrosiomis civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis prievolių neįvykdymo ir sutarčių nutraukimo teisines pasekmes bei numatančiomis sutartį nutraukusiai šaliai prievolę atlyginti dėl šio nutraukimo kitai šaliai atsiradusius tiesioginius nuostolius, kaip specialiosios normos su bendromis ir turi taikymo prioritetą prieš pastarąsias (šios būtų taikomos, jeigu nebūtų specialiųjų).

19. Padarytų aukščiau išvadų pagrindu teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti 393,12 Eur rezervavimo paslaugos mokestį yra netiesioginis su tiekėjo keitimu susijęs mokestis, kurio nustatymas (nagrinėjamu atveju rezervavimo paslaugos mokesčio nuolaidos netaikymas nutraukus sutartį) abejose ginčo sutartyse prieštaravo ir šiuo metu prieštarauja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kurios yra imperatyvaus pobūdžio. Iš to seka, kad ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 8.17 punkto nuostatos, nustatančios ieškovei teisę vartotojui (atsakovei) anksčiau sutarties termino pabaigos nutraukus sutartį (pakeitus elektros energijos tiekėją) nebetaikyti rezervavimo paslaugos mokesčio nuolaidos, o vartotojui (atsakovei) prievolę tokį mokestį sumokėti tiekėjui (ieškovei) už visą likusį iki jo nutrauktos sutarties termino pabaigos, teismo iniciatyva turi būti ab initio (nuo sutarčių sudarymo momento) pripažįstamos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.226 straipsnio 1 dalis, 6.227 straipsnio 2 dalis). Dėl pastarojo sprendinio ieškovės ieškinio materialusis reikalavimas dėl rezervavimo paslaugos mokesčio priteisimo negali būti patenkinamas ir tai sudaro pagrindą ieškinį visiškai atmesti, nagrinėjamoje byloje faktinėje situacijoje jokia civilinės atsakomybės forma atsakovei, kuri įgyvendino įstatymo imperatyvu jai garantuotą subjektinę teisę į nemokamą sutarties nutraukimą, negali būti taikoma. Teismui atmetant pagrindinį materialųjį ieškinio reikalavimą, nėra pagrindo jokia dalimi patenkinti išvestinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimo.

V. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

20. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje atmetus ieškinį, teismas iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidų nepriteisia. Duomenų apie atsakovės A. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui byloje nepateikta, jos atstovas reikalavimo jas atlyginti teismo posėdyje atsisakė (CPK 13 straipsnis, 140 straipsnio 1 d.).

21. Atlygintinų valstybei bylinėjimosi išlaidų šioje byloje nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Pripažinti ex officio (savo iniciatyva) nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“, juridinio asmens kodas 300649187, ir atsakovės A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2022 m. rugsėjo 7 d. sudarytos Elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo buitiniams vartotojams sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl elektros energijos tiekimo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini)) ir 2022 m. spalio 10 d. sudarytos Elektros energijos pirkimo – pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo buitiniams vartotojams sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl elektros energijos tiekimo objektui, esančiam (duomenys neskelbtini)) nuostatas, suteikiančias tiekėjui - ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Enefit“, teisę vartotojui - atsakovei A. S., anksčiau sutarties termino pabaigos nutraukus sutartį (pakeitus elektros energijos tiekėją), nebetaikyti rezervavimo paslaugos mokesčio nuolaidos, bei įpareigojančias vartotoją – atsakovę A. S., kompensuoti rezervavimo paslaugos mokestį ieškovei už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki sutarties termino pabaigos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.